Sudarinėdama debiutinį "Knygų iššūkio" sąrašą, stengiausi, kad į jį patektų tos knygos, apie kurias buvo kalbėta su draugais, kurios buvo rekomenduotos ar kurių trumpi, recenziniai straipsneliai žiogeliu mane prikabino....

Sudarinėdama debiutinį "Knygų iššūkio" sąrašą, stengiausi, kad į jį patektų tos knygos, apie kurias buvo kalbėta su draugais, kurios buvo rekomenduotos ar kurių trumpi, recenziniai straipsneliai žiogeliu mane prikabino. Gendručio Morkūno knyga "Iš nuomšiko gyvenimo" - iš pastarosios serijos; kažkada "Litmene" perskaičiau apie šią knygą ir niekaip nepajėgiau jos užmiršti. Praėjo keleri metai ir žiogelis, turėjęs susaistyti mus, nukrito ant žemės ir pabėgo per durų plyšį, vos tik knyga buvo užversta. Viliuosi, kad jis išėjo kitų skaitytojų ieškoti.

Tai istorija apie vaikus, gyvenančius ypatinguose Namuose. Namuose, kuriuose visi gyventojai dirba: "Kiekvieno darbai - pagal aukštą, kuriame gyvena. Kitaip tariant, pagal snarglio ilgumą" (p.16), o Nuomšikų pravardė, kurią jie nešioja - sugalvota Mokinių, kuriuos pastarieji vadina sūneliais ir dukrelėmis, šie juos pravardžiuoja taip dėl jų nuomos (p.19), mat įvairiems darbams juos gali išsinuomoti kas tik panorėjęs.
Būti Nuomšiku nėra lengva. Jų gyvenimą reglamentuoja įvairios taisyklės ir draudimai: "Negalima be priežasties verkti. Draudžiama iš Namų nešti maistą. Neleidžiama klausinėti. Iš Darbų Skirstytojo gavęs darbą, privalai nusišypsoti. Šiukštu neprisiliesk prie jokios Auklėtojos. Prie Seselės liestis galima tik jai leidus ir tik prie rankų.
Pažeidęs bent menkiausią iš Namų taisyklių, atsidursi Auklėjamojoje salėje. (p. 25 - 26). Norint išlikti bei būti išgirstam, turi keiktis, nes be to neįmanoma - "Jeigu nori, kad tave išgirstų, turi keiktis. Laimi tas, kuris moka daugiau keiksmažodžių. Už tai mūsų nebara Auklėtojos, tyli ir Vaikų Globėja. O Darbų Skirstytojas mums keikiantis net trina rankas. Jis pats - tikras keiksmažodžių meistras. Tiesa, rankas jis trina nepastebimai." (p. 69 - 70)
Tarsi visų Nuomšikų vardu, šią istorija pasakoja vienas berniukas, per kelias dienas pakeitęs ne tik savo, bet ir jį išsinuomavusios moters gyvenimą.
Papasakota istorija aktuali ir skaudi: vilties netekusi, išsiskyrusi moteris, pagrobia savo vaiką iš buvusio sutuoktinio ir palieka jį prižiūrėti berniukui iš ypatingų Namų. Prisaikdina jį prižiūrėti mažąjį Jaunutį (moters sūnų), o pati dingsta kelioms dienoms. Į namus besiveržiant Vaikų Teisių Apsaugos darbuotojoms bei policininkams, Nuomšikas ir Jaunutis pabėga. Nuomšikas įsitikinęs, kad taip ne tik išgelbės Jaunutį nuo teisėsaugos pareigūnų, o ir padės jo mamai.
Vaikai čia ne lyg daiktai, kuriais mainipuliuoja suaugusieji, šventai įsitikinę, jog taip geriau jiems - vaikams, nors ir neatsižvelgia į jų jausmus ir norus - " <...> Tik imu galvoti, kad sunkiausia žmogui, kai jis vaikas. Užaugus lengviau. Tada bent jau yra ką skriausti. Žinoma, kitus vaikus. O argi galima kitaip: vaikai - ne žmonės, jie nieko gera nepadaro, tingi, keikiasi, kai kurie dar ir vagia. Ir apskritai jie maži, todėl su jais galima daryti, ką nori. (p. 89)
Paradoksas šioje istorijoje taipogi yra - Nuomšikas, vaikas, kuris nežino, ką reiškia turėti savus namus, pasiryžta išgelbėti berniuką, kad šis ne tik nepapultų į ypatingus Namus, bet ir neprarastų savų.

Skaitydama stebėjausi Nuomšiko įžvalgumu ir pasamprotavimais, net vardą norėjau duoti tokiam ypatingam berniukui, tik susilaikiau. Tokių bevardžių vaikų pilna ne tik knygoje, bet ir mus supančioje aplinkoje, juk neretai nuteisiame juos prieš išklausydami, neįvertiname jų sumanymų, idėjų, vien dėl to, jog šie maži, o ir pakalbėti protingai negali. Kai atsigręžiau į mane supančius vaikus, prisiminiau, jog kiekvieną savaitgalį manęs ten laukia du - brolis ir sesuo, o jų vardai - Gustė ir Gustas.

Knyga "Iš Nuomšiko gyvenimo" - pradžiamokslis tėvams (bei kitiems suaugusiems) kaip suprasti vaikus; o vaikams - tai knyga, pamokanti, kaip išlaviruoti suaugusiųjų pasaulyje ir suprasti, kokie kartais dideli Nuomšikai gali būti tėvai (bei kiti suaugusieji).

"Jaunučio mama ilgai žvelgia į mane ir sako:
- Nepasirikau tave išsinuomodama.
Ūmai pasidaro pikta. Pasirodo, aš taip ir lieku nuomšikas. Ko gera, toks liksiu visą gyvenimą. Atsisėdu ant Jaunučio lovos, ilgai žiūriu jo mamai į veidą ir atkertu:
- Tik nereikia. Pats žinau, koks aš nuomšikas.
- Nuomšikas? - nustemba ji. - O kas tai?
- Aš, - sakau dar pikčiau. - Kasparas. Julius. Linas. Žmogėdra. Seilius. Bimbalas. Kriaušė, - vardais ir pavardėmis imu vardyti visus. - Mes visi.
- Tada ir aš, - tyliai prataria Jaunučio mama. - Mes visi nuomšikai. Mus visus kas nors nuomojasi. Ir mumis naudojasi. (p. 146 - 147)
<...>
Ilgai mąsčiau, ką Jaunučio mama turėjo galvoje, sakydama, kad visi žmonės yra nuomšikai. Viską supratau prisiminęs gauruočių ir jo draugus. Juk ten jie gyvena ne savo noru. Ne savo noru miega skarmaluose, valgo nežinia ką, kiekvieną dieną kartu su tūkstančiais šlykščių paukščių rausiasi šlykščiose šiukšlėse.

Tuos žmones ten kažkas nuvarė, o dabar žiūri, kaip jie miega, valgo ir kapstosi. Žiūri ir šaiposi. Lygiai kaip tie praeiviai, fotografuojantys nuomšikus, kurie valo nuo automobilių sniegą. Tie žmonės labai mėgsta fotografuoti, tačiau neturi ko, tad ir priversti įamžinti apsisnarglėjusius nuomšikus.

Ir nuteistų vaikų surinkėjai yra nuomšikai. Prisimenu, kokiais balsais tada už Jaunučio mamos buto durų kalbėjo Jaunučio atėjusios moterys. Lygiai kaip mūsų nuomšikai, prikelti anksti rytą valyti apšalusių automobilių. Ir vienų, ir kitų balsuose buvo girdėti baisus baisus nenoras daryti tai, ką jie turi daryti: vieni - gaudyti vaikus, kiti - eiti į šaltą lauką.

Ir mus gaudęs policininkas - nuomšikas. Jis mus gaudė tarsi per prievartą, nenorėdamas pagauti. Jei būtų norėjęs, tikrai būtų sučiupęs.

Nuomšikas ir mūsų Direktorius, ir Darbų Skirstytojas, ir Vaikų Globėja, Nuomšikai visi tie vyrai, paslapčia atvažiuojantys į Namus ir išsivežantys jų gyventojus. Nuomšikas ir tas, kurio automobilyje išpyliau konjaką.

Nuomšikai net krepšininkai ir futbolininkai - radijas dažnai sako, kad koks nors klubas išsinuomojo kokį nors sportininką. Įdomu, kas geriausių krepšininkų darbų skirstytojai?

Visi nuomšikai. Visi!

<...>

Atsiverčiu kitą lapelio pusę. Ten kreivomis spausdintomis raidėmis pakeverzota: AŠ - NEBE NUOMŠYKAS. " (p. 149 - 152)

Panelės Lairos Dulkių jausmas

Dingusių, blogio jėgų pagrobtų vaikų motyvas literatūroje nėra retas. Turbūt visi esame kartu su Gerda keliavę iki pat tolimosios Šiaurės iš nuožmiosios Sniego karalienės nelaisvės vaduoti...

Panelės Lairos Dulkių jausmas

Dingusių, blogio jėgų pagrobtų vaikų motyvas literatūroje nėra retas. Turbūt visi esame kartu su Gerda keliavę iki pat tolimosios Šiaurės iš nuožmiosios Sniego karalienės nelaisvės vaduoti mažojo Kajaus. Arba gniaužėme kumščius, kai Mijo, lydimas Jumjumo, susigrūmė su žiauriuoju riteriu Kato, tam, kad išgelbėtų nelaisvėje laikomus vaikus. Tačiau jei su Hanso Kristiano Anderseno ir Astridos Lindgren sukurtomis istorijomis susipažinome dar pradinės mokyklos laikais (ar dar anksčiau), P. Pullmano "Auksinio kompaso" (ši knyga dar žinoma "Šiaurės pašvaistės" pavadinimu) pradinukai nepaskaitytų. Ir ne vien dėl knygos apimties. Tačiau čia nieko blogo - kiekvienai istorijai savas laikas.

"Auksinio kompaso" rodyklės ir veiksmas sukasi (ir dar su pagreičiu!) apie vienuolikmetę mergaitę Lairą. Nors rašytojams patariama vaikiškų knygų pagrindiniais veikėjais rinktis berniukus, "Auksinio kompaso" populiarumas rodo, kad ši taisyklė galioja ne visada - Laira pakankamai stipri, įdomi, išskirtinė ir savarankiška, todėl pelnytai galėtų būti lyginama su A. Lindgren Pepe Ilgakojine ar Madike, Peterio Freundo Laura ar Lene Kaaberbol Dina.

Taigi Laira - lyg ir puslaukinukė, auganti be tėvų, tačiau jos valdos - Oksfordo universiteto Džordano koledžas (įskaitant stogus ir požemius), jos globėjai - iškiliausi universiteto profesoriai, o ji pati nesunkiai tampa bet kokių peštynių ar "ekspedicijų" lydere, aplink save suburdama gaują vaikų. Lairos pasaulis panašus į mūsiškį, tačiau vis tik šiek tiek kitoks. Jame nėra automobilių, kompiuterių ir mobiliųjų telefonų, o šviesą dažniausiai skleidžia gemtarinės lempos. Bet svarbiausia, čia - žmogaus siela yra matoma, ji visada šalia, įgijusi gyvūno pavidalą, su ja galima pasikalbėti ir tai visai nelaikoma šizofrenija ar haliucinacija. Laira ir jos demonas Panteleimonas yra viena būtybė, lygiai kaip kiti žmonės sudaro vienį su savaisiais demonais. Vaikų demonai dažnai keičia pavidalus, kol, pasiekus brandą, apsistojama prie vieno. Galioja griežtas tabu, draudžiantis žmonėms liesti svetimus demonus, o demonams - svetimus žmones. Žmogus be demono - neįsivaizduojamai liūdnas, kraupus vaizdinys - na maždaug toks pats, kaip žmogus be galvos. Žmonės ir demonai vienas nuo kito gali nutolti ne daugiau kaip per kelis metrus ir tik raganų demonams ši taisyklė negalioja.

Būtent dėl demonų ir užverda visa ši istorija. Ir dėl Dulkių. Paslaptingų švytinčių dalelių, siaučiančių Visatoje, kurias nepaaiškinamai traukia žmonės. Iš ekspedicijos Šiaurėje grįžęs Lairos dėdė lordas Asrielis parodo keletą skaidrių, kurios nustebina net visko mačiusius Oksfordo mokslininkus. Tačiau lordas Asrielis vėl paskubomis išvyksta, o šalyje ima dėtis negeri dalykai.

Ima dingti vaikai. Niekas nežino nei kur, nei kodėl. Dažnai iš vargingų šeimų. Kalbama, kad vaikus grobia Maumai ir gabena į Šiaurę iš kur nei vienas negrįžta. Iš tiesų tai - Mažųjų aukų ministerija ir pavojingai žavinga ponia Koulter. Netikėtai ji atsiranda ir Lairos gyvenime. Ne todėl, kad pagrobtų ir išvežtų į Šiaurę kaip kitus. Laira tampa jos mažąja padėjėja, ar, tiksliau, puslaukinukė Laira nuprausiama, sušukuojama, papuošiama ir patupdoma kaip graži dekoracija į auksinį narvelį - ponios Koulter butą. Tačiau Lairą neramina mintis apie tai, kad dingo jos geriausias draugas Rodžeris. Per vieną ponios Koulter vakarėlių Laira kai ką nugirsta iš susirinkusių mokslininkų ir, raginama Panteleimono, ryžtasi bėgti.

Pabėgusią iš auksinio kalėjimo Lairą išgelbsti čigonai (būtent taip politiškai nekorektiškai knygoje vadinami šios tautybės žmonės). Keletas jų vaikų taip pat pagrobti. Tad vadovaujami garbiojo Džono Fa ir patariami išmintingojo tėvo Koramo, kartu su Laira, gebančia skaityti mįslingąjį prietaisą aletiometrą, čigonai laivais išsiruošia į Šiaurę. Prasideda didžioji Lairos kelionė.

Šiaurėje Lairai teks susidurti su galingais ir stipriais baltaisiais lokiais ir efemeriškomis raganomis, sužinoti, kokius siaubingus eksperimentus Mažųjų aukų ministerija atlieka su pagrobtais vaikais Šiaurėje įkurtoje Stotyje bei išgyventi ne vieną sunkią ir karčią tiesos, nelaimės ir jaudulio akimirką.

P. Pullmanas pasakojimą plėtoja sklandžiai ir lengvai, tekstas kinematografiškas ir vaizdingas, todėl visai nenuostabu, kad knyga jau ekranizuota. Tačiau vis tik keliose vietose pasakojimas "užlūžta" - pvz., Lairos pagrobimo scena ar iškritimas iš Li Skorsbio orlaivio: truputį visko per daug vienu metu, per daug deus ex machina efekto.

Kaip jau minėjau, jei H. K. Anderseno ar A. Lindgren (be kita ko - H. K. Anderseno medalio laureatės) panašios tematikos istorijas sėkmingai skaito net ir pradinukai, P. Pullmaną (A. Lindgren premijos laureatas) rekomenduočiau kiek vyresniems skaitytojams. Kad jų besikeičiantys demonai, tupintys ant peties, per daug nekrūpčiotų, nepurpčiotų ir nedrebėtų. P. Pullmano pasakojimas, nepaisant fantastikos elementų, vis tik sukuria pakankamai stiprų tikrovės įspūdį. Ypač įspūdingai ( ir pakankamai žiauriai) aprašomos lokių grumtynės. Kai kas lygina šią knygą su J. R. R. Tolkieno "Žiedų valdovu".

Šiaip ar taip, "Auksinis kompasas" yra puiki, įdomi, įtraukianti knyga. Juolab, kad neapleidžia nuojauta apie kažkur virš knygos puslapių pakibusią šiek tiek ironišką autoriaus šypsenėlę, ypač tada, kai dėmesys koncentruojamas į Lairą. Nors jai nulemtas neeilinis likimas, ji nėra stebuklingas vaikas per se. Autorius niekada to nesako ir labai gerai leidžia skaitytojams tai pajusti. Bet kokiu atveju, šią knygą verta perskaityti - tik užversite paskutinį puslapį ir, žiū, galbūt ant jūsų peties nutūps paukštis ar drugelis, glėbyje susirangys šermuonėlis, ant kelių įsitaisys nenusakomo kailio katė ar aplink koją grakščiai apsivys gyvačiukė - neišsigąskite: tai jūsų demonas. Ir tai reiškia, kad niekada nebebūsite vienas.

Jei šią knygą pavyktų perskaityti pernakt, chronologiškai ir nesumaišant, nesupainiojant ir neapsunkstant nuo įvykių sekos, greičio ir nesusietumo. Taip būčiau ir padariusi. Leidau sau susi- ir įsi-gyventi. Miegojau nežinia...

Jei šią knygą pavyktų perskaityti pernakt, chronologiškai ir nesumaišant, nesupainiojant ir neapsunkstant nuo įvykių sekos, greičio ir nesusietumo. Taip būčiau ir padariusi. Leidau sau susi- ir įsi-gyventi. Miegojau nežinia kokiu miegu ir nežinia kodėl su du mėnesius neprabundančia seserimi (tik vienas skiemuo skiriasi!). Stebėjau vaizdą neutralioj būsenoj televizoriaus ekrane transliuojant nežinomybes ar tikrindama meilės viešbučio klientūrą pagal griežtą fantastinį face- controll'ą. Kažin kas klaikiau. Ar ramiau (?).Gėriau kavą ir pūčiau tromboną. Vienu metu. Kažkuris per nosį išeitų. O veidas dailus jos, miega sakė. Plaukai pasklidę ant pagalvės. Besislapstantys paslaptis atskleidžia, tyliausieji smurtauja. Ir pasiryžta grįžti ir rašyti kits kitam. Balandėliai. Per naktį susibičiuliavę. Aš vis dar manau, kad tarp jų nėra kibirkštėlės. If you know what i mean.

Taip atėjo rytas. Taip, atėjo rytas.

Tai turbūt nuostabiausia knyga mano gyvenime!!!! Ji traukia kaip magnetas. Kai padėdavau knygą į šalį, vis knietėdavo vėl ją pasiimti ir perskaityti nors porą puslapių. Negalėjau nuo jos atsiplėšti. O baigus skaityti...

Tai turbūt nuostabiausia knyga mano gyvenime!!!! Ji traukia kaip magnetas. Kai padėdavau knygą į šalį, vis knietėdavo vėl ją pasiimti ir perskaityti nors porą puslapių. Negalėjau nuo jos atsiplėšti. O baigus skaityti negalėjau jos pamiršti. Knyga tiesiog atėmė žadą. Ji tiesiog apakino mano vaizduotę, kad ir bet ką daryčiau vis mąsčiau kas bus toliau. Ji tikrai labai nuostabi ir nepamirštama. Jei mėgsti mistika ir romanus ir jeigu neskaitei šios knygos tai vadinasi neskaitei nieko. Manau ši autorė bus mano geriausia.

Ši knyga mane pakerėjo vien tuo, kad vienas žmogus gali regėti kelis savo atvaizdus įvairiose vietose, amžiuose ir situacijose. Skaičiau, skaičiau ir skaičiau ir vis negalėjau sustoti, nes ji tokia nuostabi ir kerinti....

Ši knyga mane pakerėjo vien tuo, kad vienas žmogus gali regėti kelis savo atvaizdus įvairiose vietose, amžiuose ir situacijose. Skaičiau, skaičiau ir skaičiau ir vis negalėjau sustoti, nes ji tokia nuostabi ir kerinti. Veikėjai tiesiog nenustoja stebinti. Tai pasirodo nauji arba paaiškėja keisti ir paslaptingi dalykai. Ach, galėjo ši knyga niekada nesibaigti.

Ši knyga privertė mane verkti ir jaudintis dėl veikėjos gyvybės, o retai taip būna. Tai dar viena gera knyga iš L.J. Smith kolekcijos. Ši knyga jaudinanti, labai jaudinanti. Knygą perskaičiau labai greitai, o kai baigiau...

Ši knyga privertė mane verkti ir jaudintis dėl veikėjos gyvybės, o retai taip būna. Tai dar viena gera knyga iš L.J. Smith kolekcijos. Ši knyga jaudinanti, labai jaudinanti. Knygą perskaičiau labai greitai, o kai baigiau norėjosi tęsti ir tęsti, bet gaila kitos dalies nėra.

Knygoje yra visko, ko reikia: dvasingumo ir erotikos, garbės ir išdavystė, aistros ir vilties, istorijos ir kelionių, ir meilės - nepaisančios nei erdvės, nei laiko. Pati nuostabiausia knyga... Nuo pirmo iki paskutinio puslapio....

Knygoje yra visko, ko reikia: dvasingumo ir erotikos, garbės ir išdavystė, aistros ir vilties, istorijos ir kelionių, ir meilės - nepaisančios nei erdvės, nei laiko. Pati nuostabiausia knyga... Nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Lengvas, grakštus, elegantiškas stilius. Ši istorija išmokė mane svajoti ir leido patikėti tobula meile, aistra ir stebuklais...

Šia knygą pasirinkau vien todėl, kad mėgstu knygas apie drauges ir jų nuotykius. Pati turiu daug draugių todėl buvo linksma skaityti šią knygą. Tai labai nuotaikinga knyga kurioje pasakojama apie mergaitę kuri susirado naujų...

Šia knygą pasirinkau vien todėl, kad mėgstu knygas apie drauges ir jų nuotykius. Pati turiu daug draugių todėl buvo linksma skaityti šią knygą. Tai labai nuotaikinga knyga kurioje pasakojama apie mergaitę kuri susirado naujų draugių. Šiaip rekomenduočiau šią knygą paskaityti visoms mergaitėms kurios mėgsta leisti laiką su draugėmis.

Apibūdinti šiai knygai renku žodžius - smalsiems, besidomintiems, keliautojams. Nereikia pamiršti, kad romane buvo artimas ir juodas humoras. Ši knyga buvo nominuota "Metų knygos rinkimuose 2012", todėl ją ir pastebėjau....

Apibūdinti šiai knygai renku žodžius - smalsiems, besidomintiems, keliautojams. Nereikia pamiršti, kad romane buvo artimas ir juodas humoras. Ši knyga buvo nominuota "Metų knygos rinkimuose 2012", todėl ją ir pastebėjau. Tačiau tai nėra tai, ką aš rekomenduočiau kaip - būtinai turi paskaityti. Taip tik pamąstau, bet jokiu būdu neužsiimu kaip knygos antiagitacija.

Be abejonės reikia pastebėti, kad kartu su autore patiri nemažai nuotykių ir tiesiog raudona Kinija įgyja kitokių atspalvių - ji graži ir bjauri, veidmainiška ir subtili, ir kitokie įdomūs kontrastai. Taip pat Vaiva Grainytė (Kinijoje vadinama Viva) yra nebloga pasakotoja. Teko skaityti tiek apie paprastą buitį, tiek apie nuotykius stepėse, mažuosiuose kinų kaimeliuose ar didžiuosiuose miestuose. Visą tai papildo ir esė apie kinų operas ir filmus. Jaučiu herojai ir pagarbą už ištvermę mokantis kinų kalbos, dėliojant hieroglifus.

Nors su Viva keliauti smagu, įdomu ir patogu, tačiau viską išgyventi Kinijoje norėtųsi realybėje pačiai. Ir pajusti tą baisingą urdulį ir gyvybės judėjimą, kuris melancholiškai sielai gali būti ir svetimas.

Visų pirma - labai puikiai aprašytas auklėjimas; vienišas tėvas augina du vaikus ir jam tas puikiai pavyksta. Tėvas Atikus, mažos Meikombo apygardos advokatas, gauna kelias užduotis - susitvarkyti su savo vaikais, kurie yra...

Visų pirma - labai puikiai aprašytas auklėjimas; vienišas tėvas augina du vaikus ir jam tas puikiai pavyksta. Tėvas Atikus, mažos Meikombo apygardos advokatas, gauna kelias užduotis - susitvarkyti su savo vaikais, kurie yra žūt būt pasiryžę iškrapštyti iš namų kaimyną, kurio gyvenimas apipintas paslaptimis ir legendomis. Dar viena Atikaus užduotis - sensacingoje byloje ginti juodaodį prievartautoją.

Istorija pasakojama Atikaus dukters, Paukštelio (taip visi ją vadina, nors tikrasis jos vardas yra Džina Luiza) lūpomis. Naivi, maža, tačiau ne iš kelmo spirta mergiotė Paukštelis gyvena savo svajonėse ir iliuzijose, taip pat amžiais kenčianti nuo savo porą metų vyresnio brolio ir tarnaitės Kelpurnijos pamokslų. Nepaisant to, ji ir brolis Džemis labai artimi: kartų leidžia laiką, lanko tą pačią mokyklą ir mėgaujasi vaikyste.

Kiekvieną vasarą pas juos atvažiuoja draugas Dilas - su savomis istorijomis (kiek jos realios kiek ne, tik pats jis ir težino).

Taigi visas romano veiksmas sukasi apie Baubo Redlio išprašymą iš namų ir tėvo Atikaus bylą, kuri labai pakeičia daugelio žmonių mąstymą ir tolerancijos lygmenį. Nuvylė neteisybė juodaodžių žmonių atžvilgiu, skaudžiausia, per šimtą metų, niekas nepasikeitė...

Autorė puikiai sužaidžia daugiasluokniame romane įpainiodama ir meilę, ir neapykantą; rasizmą ir toleranciją bei visus skaitytojus priverčia patikėti, jog visos romane minimos problemos yra aktualios ir šiandien.

Iš visų atsiliepimų kiek esu skaičiusi, tikėjausi šiek tiek daugiau, bet labai džiaugiuosi, jog skaičiau.