Topai (7 dienų statistika)

Dviejų vakarų skaitinys. Ir nors, anot autorės, knyga buvo rašyta su intencija atskleisti moters vidinį pasaulį netekus vaiko, man ji didesnį įspūdį paliko kaip giminės istorijos pasakojimas. Visame kūrinio kontekste...

Dviejų vakarų skaitinys. Ir nors, anot autorės, knyga buvo rašyta su intencija atskleisti moters vidinį pasaulį netekus vaiko, man ji didesnį įspūdį paliko kaip giminės istorijos pasakojimas. Visame kūrinio kontekste pasimetė netekties šešėlis, kuris turėjo būti pagrindinis akstinas.

Prieškario metais, dėl sunkių gyvenimo aplinkybių, šeimą palieka vyriausia 15-metė dukra Katrina ir keliauja į Sankt Peterburgą siekdama tapti vienos šeimos namų kompanione sergančiai madam. Neilgai trukus, jos pėdomis atseka ir jaunesnioji sesuo Agota. Nors ir sunkiai, tačiau Katrinos pilkas gyvenimas slenka stabiliai. Priešingai nei Agotos, kuri pilna energijos pasauliui įrodyti jog gali būti geresnė už seserį. Na, o kalbant apie pačius laiškus, jie kūrinyje atliko smulkų vaidmenį. Keli abstraktūs Agotos atsiprašymo laiškai Katrinai, gal net veikiau sakyčiau - tekstai sau, kurie buvo rašomi su aiškia nuostata jų niekada neišsiųsti.

Pirmieji du knygos trečdaliai, kuriuose pasakojamas praėjęs laikotarpis, buvo kažkas “wow”. Turtingas turinys, vaizdingi pasakojimai, aforizmai. Išties “skanu” skaityti. Pasiekus trečiąjį, kūrinio tonas pasikeitė. Žengus į naujuosius laikus atsivėrė kažkas banalaus ir lėkšto. Tarsi nevykęs bandymas atskleisti pametusių savastį žmonių niūrius dabarties užkaborius ir varganą leksiką.

Pabaiga pasirodė per greita ir smarkiai sintetinė. Susitiko kelias kartas praradusios ryšį giminaitės ir jau pirmam dialoge “netikėtai”, be jokių intensyvesnių emocijų, išaiškėjo jų saitai. Manau, kad šioje vietoje reikėjo labiau pasistengti išlaikyti intrigą skaitytojui.

Bet visumoj, knyga gera.