Ši knyga mus nukelia į 1933 m. Mačuchai, Ukrainoje. Sovietinė valdžia suvarė valstiečius į kolūkius ir paliko juos be maisto. Visur lyg maras siautėja badas..
Troškimas užpildyti skrandį priveda prie pačių...

Ši knyga mus nukelia į 1933 m. Mačuchai, Ukrainoje. Sovietinė valdžia suvarė valstiečius į kolūkius ir paliko juos be maisto. Visur lyg maras siautėja badas..
Troškimas užpildyti skrandį priveda prie pačių beprotiškiausių sprendimų.. Žmonės yra pasiryžę vienas kitam perkąsti gerkles dėl duonos trupinio.
Čia gyvena Javdocha ir Solomija. Viena iš jų kiekvieną rytą prabunda kamuojama beprotiško alkio.. Kita savo skaudžius išgyvenimus maskuoja maistu.
Skamba kaip du, tarpusvyje nesuderinami dalykai, tačiau šios moterys gyvena toje pačioje realybėje..

Nemoku apsakyti kokia gera buvo ši knyga.. Nors ir be galo skaudi, sunki emociškai, bet tikrai įtraukianti ir nepaleidžianti iki paskutiniojo puslapio.
Tania Pjankova - tikras talentas. Taip įtaigiai, poetiškai ir lyriškai papasakoti apie žmonių patiriamus žiaurumus tikrai ne kiekvienam. Ir net neabejoju, jog prie šios knygos sėkmės prisidėjo ir talentingos vertėjos Donatos Rinkevičienės darbas.
Skaitant šią knygą, ne kartą strigo gumulas gerklėje ir reikėjo tiesiog sustoti ir pamąstyti apie tai, ką perskaičiau..
Galiu prisipažinti, jog mažai žinojau apie holodomorą ir tai, ką teko patirti Ukrainos piliečiams. Tad labai džiaugiuosi, jog autorė pasiryžo prabilti apie tai, kas yra skaudu, tačiau verta būti papasakota.
"Žmonės tirpsta, žmonės pradingsta, išnyksta sutemose, pasilieka už savų durų, savų sienų ir rytą jau jau nepasirodo; žmonės palieka mane, išeina neatsisveikinę, sustingsta - kaip sustingsta užgesusios ugnies karštis: nepastebimai, be pėdsakų, negrįžtamai.. Iš pradžių skauda dėl kiekvienos žarijos - kiekvieno žmogaus, kurio išėjimas išspaudžia kraują ią širdies, bet vėliau prirpranti, nustoji gailauti.. Žmogus žmogui nustoja būti šviesa, žmogus žmogų paleidžia iš šio pasaulio taip lengvai, lyg nežinotų, kad žmogus be žmogaus neišgyvens..."
Tikrai viena stipriausių knygų, kurią teko skaityti pastaruoju metu. Mano nuoširdi rekomendacija ❤️‍🩹

Šiuo metu man norėjosi kažkokios lengvos bei įtraukiančios istorijos. Neapsirikau šiuo savo pasirinkimu. Manau, jog ši knyga puikiai tinkama skaityti atostogų metu.

Atistiktinai susikirtę dviejų jaunuolių keliai, pakeitė...

Šiuo metu man norėjosi kažkokios lengvos bei įtraukiančios istorijos. Neapsirikau šiuo savo pasirinkimu. Manau, jog ši knyga puikiai tinkama skaityti atostogų metu.

Atistiktinai susikirtę dviejų jaunuolių keliai, pakeitė jų gyvenimus negrįžtamai. Ferna ir Vilas susitiko pačiu netinkamiausiu metu, tačiau jautė, jog tai kas mezgasi tarp jų - tikra bei nuoširdu.
Ferna gyvenime turėjo vieną tikslą - niekada negrįžti vadovauti poilsiavietei, kuri priklausė jos motinai. Taip jau susiklostė, jog ji turi nuspręsti ar tęsti darbus toliau, ar atsisveikinti su šia vieta.
Jai reikia plano, kuris padėtų išsaugoti poilsiavietę. Ir tokį planą jai pateikia Vilas. Bėda ta, jog jis pasirodė vėluodamas devynerius metus..

Tai buvo širdį sušildanti, jautri bei kupina draugystės meilės istorija. Buvo gera skaityti apie tai, kaip Ferna ir Vilas susipažino. Ir tuomet tęsti pažintį jau su suaugusiais Vilu bei Ferna.
Nors jų santykiai ir nebuvo tobuli ir išgyveno ne vieną nuopolį, tačiau džiaugiuosi, jog jie galiausiai nepasidavė vienas dėl kito.
Mane sužavėjo Fernos mamos dienoraščio ištraukos ir ta mintis, jog juos gali palikti savo vaikui. Prasmingas būdas savo vaikui papasakoti SAVO gyvenimo istoriją 📖
Perskaičius šią istoriją suvokiau, kaip yra svarbu suteikti antrą šansą. Galbūt tas šansas bus tas, kuris pakeis jūsų visą likusį gyvenimą. Niekada negali žinoti 🤍

Tikrai nemažai holokausto tema yra prirašyta istorijų ir nustebinti tampa vis sunkiau. Aš šio tipo knygų neskaitau daug, tad mane dar truputį lengviau nustebinti nei tuos, kurie perskaito daug istorijų šia tema.

Situacija...

Tikrai nemažai holokausto tema yra prirašyta istorijų ir nustebinti tampa vis sunkiau. Aš šio tipo knygų neskaitau daug, tad mane dar truputį lengviau nustebinti nei tuos, kurie perskaito daug istorijų šia tema.

Situacija Vokietijoje 1939-aisiais tampa nevaldoma ir Matilda nei minutės nedvejoja ir savo geriausią draugą Hansą paslepia savo namų palėpėje. Tai nėra lengva užduotis, nes reikia neišsiduoti tėvams, o kur dar visur šminirėjantys naciai.
2018-ieji Amerika. Greisė gauna laišką, kuriame teigiama, jog ji iš savo senelės paveldėjo knygyną Dachau miestelyje, Vokietijoje.
Mergina net nesudvejoja ir leidžiasi į kelionę. Ten ją pasitinka šeimos draugas, kuris Greisei perduoda laiškus. Jie yra tarsi raktas, kuris atskleis taip ilgai slėptas ir saugotas paslaptis.

Ši istorija buvo papasakota Matildos bei Greisės akimis. Abi istorijos pusės man buvo įdomios, tačiau labiau intriguojanti bei dramatiškesnė man vis dėlto buvo Matildos istorija. Dar visai jauna ši mergina patyrė sunkiai suvokiamus išgyvenimus, kurie suformavo ją kaip asmenybę ir padėjo siekti savo užsibrėžtų tikslų.
Tai nebuvo labai šviesi bei švelni knyga, tačiau man ji tikrai patiko. Pati knyga nebuvo prikimšta nereikalingos informacijos ir parašyta tam, jog išspausti kuo daugiau puslapių. Manau, jog kartais tikrai mažiau - daugiau.
Net neabejoju, jog ši knyga patiks mėgstantiems istorinę grožinę literatūrą.

Ilgiausiai skaityta knyga…Daug istorijos, kelionių ir įvairių pasakojimų, bet labiausiai žavi filosofinės mintys, kurių pasižymėjau labai daug…šią knygą skaičiau su pertraukomis…Bet vistiek buvo noras baigti iki...

Ilgiausiai skaityta knyga…Daug istorijos, kelionių ir įvairių pasakojimų, bet labiausiai žavi filosofinės mintys, kurių pasižymėjau labai daug…šią knygą skaičiau su pertraukomis…Bet vistiek buvo noras baigti iki galo…kažkokia neapsakoma knygos magija, kuri tave veda tolyn ir tolyn. Perskaičius labai gera:” (…) jeigu slegia jūsų pastangos atlikti pareigą ir jūs ne tik nešvytite iš vidaus, bet net pamiršote , kad turite vidinę Šviesą, kuriai jūsų fizinis kūnas tėra tik rėmas, tai jūs pražudėte ne tik šią gyvenimo dieną, bet ir daug būsimų dienų”.

Šios autorės skaityta "Chirurgė" man tikrai patiko. Nors tai ir nebuvo pats stipriausias mano skaitytas trileris, tačiau istorija buvo išties pagauli.

Šį kartą knygoje susipažįstame su Ema. Atrodė, jog moteris gyveną savo...

Šios autorės skaityta "Chirurgė" man tikrai patiko. Nors tai ir nebuvo pats stipriausias mano skaitytas trileris, tačiau istorija buvo išties pagauli.

Šį kartą knygoje susipažįstame su Ema. Atrodė, jog moteris gyveną savo svajonių gyvenimą. Mylimas sutuoktinis, puiki karjera. Tačiau tai pasikeičia, kuomet jis ją išduoda su kita moterimi. Ema suvokia, jog jos gyvenimas garma žemyn..
Dabar ji atsibudo ligoninėje, kur paaiškėja, jog buvo užpulta ir šiuo metu ji yra (laikinai) akla. Dabartinė realybė šokiruojanti, tačiau moteris pasiryžusi viskam, jog sužinotų kas buvo jos persekiotojas ir kas kaltas dėl ją ištikusios nelaimės.

Man ši istorija pasirodė daug žadanti ir turėjau tikrai gerą laiką ją skaitant, tačiau ja nesimėgavau taip, kaip tikėjausi.
Šiame trileryje man tikraiusiai labiausiai patiko skyreliai iš perseketiojo perspektyvos. Emos pozicija man buvo labai monotoniška ir dažnai apie nieką.
Antroje knygos pusėje autorė tikrai nustebino ir ji man skaitėsi kur kas įdomiau, tačiau tai mažai gelbėjo likusią knygą, nes apskritai man ji buvo nuobodoka. Tiesa, nustebino mane žmogus, kuris už viso šito slypėjo. Man ko atspėti nepavyko, nors įtarimų turėjau įvairių 🤭
Manau, jog šis trileris paliktų didesnį įspūdį tiems, kas dar tik pažindinasi su šiuo žanru ir nori lengvesnio trilerio.

Pernai skaityti "Svetimkūniai" man tikrai paliko puikų įspūdį, tad jau prieš paimdama į rankas antrąją Patricijos knygą žinojau, jog bus gerai.

Autorė mūsų nei kiek nepasigaili ir iš karto supažindina su žiauria Adomo...

Pernai skaityti "Svetimkūniai" man tikrai paliko puikų įspūdį, tad jau prieš paimdama į rankas antrąją Patricijos knygą žinojau, jog bus gerai.

Autorė mūsų nei kiek nepasigaili ir iš karto supažindina su žiauria Adomo realybe. Jis rūpinasi savo sergančiu despotu tėvu, kuris nebuvo iš tų tėvų, nusipelniusio geriausiųjų titulo. Nelengvi santykiai su žmona Ilze, tačiau beproto stiprus bei gilus ryšys su dukra Toma. Skaitydama taip puikiai supratau Adomą, kuomet jis nori dukrai išlikti draugu, bet tuo pačiu turi nepamiršti ir savo, kaip tėčio pareigų. Laviruoju ir aš tarp to ir kartais tampa tikrai nelengva tai padaryti.
Santuokos krizė, savęs išbandymai bei paieškos to, kad širdžiai miela.. Ir taip pamažu į Adomo širdį bei gyvenimą atklysta teatras. O kartu su juo ir naujos draugystės nei jausmai.
Buvo nepaprastai gera skaityti apie taip puikiai pažįstamą Kauną, kadaise ir mano vaikščiotas vietas.
Mane papirko autorės sakinių sklandumas bei lengvumas ir gyvi veikėjų pokalbiai. Skaitant jautėsi kiek darbo buvo įdėta, jog mus pasiektų pati geriausia "Nepriklausomybės" versija.
"Svetimkūniai" mano širdžiai tapo artimesne istorija, tačiau ir ši knyga tikrai puiki. Rekomenduoju ieškantiems kokybiškos literatūros.