Sunkiai skaitoma knyga. Iš pradžių pastato į akistatą su faktu, kad teks mirti. Nieko čia nauja, tik kad kasdien apie tai negalvoji. O čia tenka skaityti ir galvoti, dalį laiko praleidžiant su nepagydomai sergančiaisiais...

Sunkiai skaitoma knyga. Iš pradžių pastato į akistatą su faktu, kad teks mirti. Nieko čia nauja, tik kad kasdien apie tai negalvoji. O čia tenka skaityti ir galvoti, dalį laiko praleidžiant su nepagydomai sergančiaisiais vėžiu, kurių dalis tik sužinoję diagnozę įgavo drąsos rinktis, spręsti, būti, gyventi. Norom nenorom į galvą smelkiasI mintis, kad nežinia kada teks mirti ir pačiai. Kad ir rytoj. Arba šiandien.

Ir taip per visą knygą - beskaitant vis įsismelkia ne visada malonios mintys apie save, savo gyvenimą, savo pasirinkimus ir savo santykius. Norisi kažką keisti, bet negi dabar taip imsi ir vienu lengvu mostu atsisakysi galimybės kaltinti kitus dėl savo nesėkmių, minčių apie savo neeilinį išskirtinumą ar vilties, kad koks nors žmogus ar įvykis gali iš pagrindų viską pakeist į gerą pusę? Negi va taip lengvai imsi ir tapsi suaugusiu žmogumi?

Kas guodžia - kad gyvenime nėra jokios prasmės nei ta, kurią suteikiame. Ir kad suteikti tą prasmę savo gyvenimui niekada nėra vėlu. Net ir prieš mirtį.