Apie priverstinį buvimą su kitu, kai nebesupranti, ar apskritai kas nors buvo bendra, ir jauti, kad negali nei pasilikti, nei paleisti. Pasilieki, nes vienatvė ir buvimas su savimi gąsdina, ir po tiekos visokių mandagybių,...

Apie priverstinį buvimą su kitu, kai nebesupranti, ar apskritai kas nors buvo bendra, ir jauti, kad negali nei pasilikti, nei paleisti. Pasilieki, nes vienatvė ir buvimas su savimi gąsdina, ir po tiekos visokių mandagybių, malonybių, nutylėjimų ir nuoskaudų nebėra ryžto viską pradėt iš naujo.

Pjesių veikėjai arba juda labai mažai, arba jų judesiai sukaustyti ir netikslingi. Panaši ir jų kalba. Tikriausiai panašus ir gyvenimas.

Geriau neskaityti aiškaus siužeto ir laimingų pabaigų mėgėjams.

Ko mes laukiam?

O mes laukiam?

Turėtume. Visi laukia.

Imdamasi šios S. Beckett'o pjesių rinktinės, nutuokiau, į kur veliuosi - drama "Belaukiant Godo" buvo išnagrinėta, pernagrinėta ir išuostinėta. Būsiu atvira,...

Ko mes laukiam?

O mes laukiam?

Turėtume. Visi laukia.

Imdamasi šios S. Beckett'o pjesių rinktinės, nutuokiau, į kur veliuosi - drama "Belaukiant Godo" buvo išnagrinėta, pernagrinėta ir išuostinėta. Būsiu atvira, baiminausi, kad po jos visos kitos pjesės rodysis silpnesnės. Panašios dvejonės išsisklaidė, kai tik perskaičiau pirmąsias pjeses "Baigmė" ir "Laimingos dienos". Kokie charakteriai! Kokios skirtingos, tačiau tuopat metu panašios situacijos. Taip, visos jos absurdiškos. Negana to, persmelktos ironija ir sarkazmu - retsykiais jaučiausi, it skaitydama kokio nors pamišėlio užrašus.

Nors pjesės gana smarkiai skiriasi, tiek struktūra (kai kurios pjesės ištisi monologai, kai kurios beveik vien dialogai), tiek paskirtimi (knygoje esti ne tik įprastos teatro pjesės, bet ir radijo), visose justi ta pati laukimo būsena. Laukti saulėlydžio, laukti ryto ar tiesiog laukti. Be tikslo, be prasmės - tiesiog laukti lengviau nei nelaukti. Tasai laukimas kyla kažkur tų esybių viduje. Esybių, nes neretas S. Beckett'o pjesių veikėjas rodosi įkūnijantis idėją, žmogiškumo rėmai tarsi nusitrina.

Privalau pasakyti, kad šis autorius - meistras - skaitydama sykiais galvodavau, kad pati su savimi kalbu - emocija kuriama neįtikėtinai puikiai. Turbūt tai viskas, ko reikia geram kūriniui. Šiandien neretai tenka susidurti su tvarkingais, gražiais kūriniais, kurie galų gale ir telieka kažkuo gražiu, kažkuo tvarkingu. Juk kas iš to, jeigu viduje necinkteli, jeigu nesusimąstai - hem, jis galbūt kiaurai mane mato? Galbūt jis visus visus pažįsta? Kaipgi taip taikliai?

Aptarti pjesių siužetus būtų sudėtinga - beveik kiekviename kūrinyje žodžiai praranda savo tikrąją prasmę, tampa fonu, sukuriančiu beprasmybės jausmą ar išreiškiančiu kokią nors emociją.

Esmė būtų tokia: nors tai pjesės, jas galima skaityti, galima jomis žavėtis ir tiesiog leistis siūbuojamam, truputį pakeliauti absurdo labirintais, kuriais galbūt keliaujame kasdien. Knyga verta skaitytojo, kūriniai joje verti visų tų gimdyvinių skausmų, kuriuos patyrė autorius rašydamas.

Rekomenduoju. Tiems, kurie laukia, tiems, kurie nori laukti, tiems, kurie nelaukia ir kol kas nenori laukti. Kitaip sakant - rekomenduoju kiekvienam.

Antspauduoju letena ir laukiu, laukiu, laukiu, nes nelaukti neišeina. Miau.