Pirma dalis vis tik buvo įdomesnė, buvo aiškus įvykių rutuliojimas, siužetas - palaikantis įtampą. Šioje dalyje taip pat buvo tiap mane sužavėjusių vaikystės pasakų "išaiškinimų", gero humoro, tačiau įtampos nebuvo,...

Pirma dalis vis tik buvo įdomesnė, buvo aiškus įvykių rutuliojimas, siužetas - palaikantis įtampą. Šioje dalyje taip pat buvo tiap mane sužavėjusių vaikystės pasakų "išaiškinimų", gero humoro, tačiau įtampos nebuvo, skaitėsi gan tingiai, o į pabaigą ir vėl buvo sunku suprasti, kokiais laikotarpiais vienas po kito seka skyriai - ar tai vyksta dabar, ar tai pagrindinio veikėjo vaizduotė ar tai gili praeitis.. vienu ar kitu atveju paskutiniai puslapiai sužadino norą imtis trečiosios dalies, o bendru vertinimu - antra dalis silpnesnė už pirmąją. :)

Tarp pilkų debesų - istorija apie tremtį - išgalvota, nors ir paremta tikrais faktais. Nežinau, man ji tokia tarsi plaukianti paviršiumi, perskaitoma vienu ypu, buvo graudžių epizodų, bet šiaip - ką aš žinau - oi kaip buvo...

Tarp pilkų debesų - istorija apie tremtį - išgalvota, nors ir paremta tikrais faktais. Nežinau, man ji tokia tarsi plaukianti paviršiumi, perskaitoma vienu ypu, buvo graudžių epizodų, bet šiaip - ką aš žinau - oi kaip buvo baisu, tiesiog...

Galvojantiems, kad kažką išmano apie lietuvišką meną, nyga, pristatanti lietuviško modernizmo muziejaus debiutinę parodą ir modernizmo krypties istorinį kontekstą, pagrindinius autorius, įrodys priešingai :)

Kalbant...

Galvojantiems, kad kažką išmano apie lietuvišką meną, nyga, pristatanti lietuviško modernizmo muziejaus debiutinę parodą ir modernizmo krypties istorinį kontekstą, pagrindinius autorius, įrodys priešingai :)

Kalbant rimtai, tai ši knyga supažindina su sovietiniu laikotarpiu ignoruotais/atstumtais lietuvių modernistais ir pagrindiniais jų darbais. Tuomet pasirinkti tokią kūrybos kryptį, reiškė, kad žinomumo ir garbės tikriausiai nepasieksi (modernizmo darbai nerodyti jokiose didelėse viešose salėse, nes esą sekė "Vakarų dekadentiškumu") ir traktuota kaip menininkų pasipriešinimas represyviai ideologijai, griežtos cenzūros nenorui.

Tikriausiai daugiausia, ką pasiėmiau iš šios knygos, tai, kaip a) paprasti žmonės gali tapti fanatiškais radikalais; b) apie teroro kaip kasdienybės įsigalėjimą; c) kaip dėl palyginti nežymios dalies nusikaltėlių visas...

Tikriausiai daugiausia, ką pasiėmiau iš šios knygos, tai, kaip a) paprasti žmonės gali tapti fanatiškais radikalais; b) apie teroro kaip kasdienybės įsigalėjimą; c) kaip dėl palyginti nežymios dalies nusikaltėlių visas regionas ima atrodyti kaip fanatikai (nors dažnai žmonės a) bijo, b) galvoja, kad tai ne jų reikalas ir nesikiša).

Nesunku atspėti, kad man "Aš esu Malala" buvo įdomiausias talibano iškilimas ir įsigalėjimas.

Įdomu (ir baisu) kaip nuo pat mažens indotrinuojant į tam tikrus naratyvus, atribojant nuo kitokios informacijos (dažnai prievarta ar bent grasinimais) galima sukurti aršią - vėl noriu sakyti fanatišką - žiaurių negalvojančių įrankių armiją. Pavyzdžiui, knygoje yra aprašytas įdomus epizodas kaip medresėje mokytos mergaitės su burkomis ir pagaliais siaubia vaizdo nuomos parduotuves, daužo muzikinius centrus, išdaužo visokių vietų, kurios jų mokytojams atrodo nesiderinančios su korano mokymu, vien todėl, kad jos apmokytos visokių imamų ar visokio plauko - atseit - religijos mokslininkų, kad pramogos nepatinka Alachui ir jis nubaus atsiųsdamas kokių blogybių.

Bent jau Pakistane, tarp puštūnų, labai daug tamsuoliškumo - didelė gyventojų dalis, ypač moterys, neturi nė pamatinių įgūdžių, t. y. nemoka nei skaityti, nei skaičiuoti ir pan. Tokioje terpėje paveikti žmones, piktnaudžiauti jų neišmanymu (pavyzdžiui, "tinkamiau" interpretuojant koraną) lengva. Ypač jei moki gražiau pašnekėti. Ypač jei moki gražiau pašnekėti ir turi įkūręs nelegalią radijo stotį. Su medijų galia nepasiginčysi. Norint mokytis, sudėtinga - tam reikia pinigų. O kaip mokytis nemokamai? Aišku, religinius mokslus musulmoniškose medresėse... Čia kaip ir viskas aišku.

Man sunkiau buvo suvokti, kaip net daliai pažangių, išsilavinusių žmonių protalibaniški "pranašai" imponavo ir kaip dalis jų buvo greitai radikalizuoti, daug paprastų žmonių jiems ir savo gyvenimo santaupas - bent pradžioje - suaukojo (ypač kol apie talibaną dar niekas per daug nežinojo, t. y. kol nepašėlo ir gatvių nepavertė kraujo upėmis).

Vis tik labiausiai mane nustebino, kiek daug šiam blogiui iškilti pasitarnavo paprasčiausi atsitiktinumai ir baimė pasipriešinti. Paragina visokius mažai išprususius neturtingus kaimo bernus gražiais šūkiais apie kilnias misijas, kurių jie net normaliai nesupranta, ir, žiūrėk, jie jau dešimtis traukia iš kaimo prisijungti prei kovotojų... Talibanui trūksta kovotojų, bet niekas prie jų nesijungia? Nieko tokio - nueina į namus, grasindami pareikalauja namų vyrų jungtis prie jų, ir problema išspręsta. Aišku, neįgali Pakistano valdžia, korumpuoti politikai ir pareigūnai, didelė biurokratika irgi žmonėms iki gyvo kaulo įgrisusi. Blogiau nebus. Cha. O kur dar visokie nekenčiami priešai - nesvarbu, ar tikri, ar įsivaizduojami...

Kai talibanas sustiprėja, jaučiasi nepažeidžiami, ima elgtis, kaip nori, ir vaidinti šventesnius už dievą. Aišku, tai daro dievo vardu. Jei kas nors priešinasi - kulka į galvą ar tiesiog nupjauta galva. Net jei nepritari, bet tylėsi. Jei ne dėl savęs, tai bijodamas dėl savo šeimos... Iš tiesų verta pagarbos Pakistano aktyvistų, žmogaus teisių gynėjų drąsa. Net negaliu įsivaizduoti, kiek reikia būti pasišventusiam kilniems tikslams, kad savanoriškai taptum taikiniu.

Brolių Gonkūrų premija žinoma dažnam skaitytojui, tačiau jų literatūrinis palikimas, bent jau man, buvo atradimas. Tai - lyriška bei liūdna meilės istorija, vykstanti tarp niūrių ligoninės sienų. Labai patiko - ir...

Brolių Gonkūrų premija žinoma dažnam skaitytojui, tačiau jų literatūrinis palikimas, bent jau man, buvo atradimas. Tai - lyriška bei liūdna meilės istorija, vykstanti tarp niūrių ligoninės sienų. Labai patiko - ir turinys, ir kokybiškas vertimas.