Egzistencija... Gyvenimas, būtis, buvimas, prasmė, aplinka, Tu, kiti žmonės...

Kažkaip labiau norisi cituoti šitą knygą, nei pačiai kažką rašyti, nes egzistencija toks subtilus dalykas... Nei parekomenduosi, nei atmesi....

Egzistencija... Gyvenimas, būtis, buvimas, prasmė, aplinka, Tu, kiti žmonės...

Kažkaip labiau norisi cituoti šitą knygą, nei pačiai kažką rašyti, nes egzistencija toks subtilus dalykas... Nei parekomenduosi, nei atmesi. Mintys iš knygos gal geriausiai ir parodys kokia knyga, kokie veikėjai, kokios nuotaikos vyrauja.

„O aš gyvenu vienas, visiškai vienas. Niekada su niekuo nesikalbu, nieko negaunu, nieko neduodu“. (17p.)

„Atsispindi mano veidas. Tokiomis sumautomis dienomis dažnai čia stoviu ir jį apžiūrinėju, bet niekaip nesuprantu. Kitų veidai turi prasmę. Maniškis – ne. Net negaliu suprasti, ar jis gražus, ar bjaurus. Greičiausiai bjaurus, nes kiti taip sako. Tačiau manęs jų žodžiai nežeidžia. Aš netgi stebiuosi, kad jam galima priskirti tokias savybes, tarsi gražiu ar bjauriu, vadintum žemės grumstą arba uolos luitą.“ (33p.)

„Tai ir yra laikas, vien plikas laikas, - slenka iš lėto, verčia laukti, o jam atėjus imi bodėtis, nes pastebi, kad jau senų seniausiai laikas buvo čia.“ (56p.)

„Dar niekad taip stipriai nejaučiau, jog neturiu slaptų sielos gelmių, jog tesu vien kūnas, vien paviršutiniškos mintys, kylančios iš jo tarytum burbulai. Kuriu atsiminimus iš dabarties. Aš nublokštas į dabartį ir apleistas. Veltui bandau nusikelti į praeitį, neįstengiu ištrūkti.“ (60p.)

„Kai gyveni, nieko nenutinka. Keičiasi dekoracijos, įeina ir išeina žmonės, ir tiek. Nebūna pradžios. Dienos jungiasi viena prie kitos kaip papuola, - nesibaigiantis, monotoniškas sudėties veiksmas. Kartais susumuoji ir sakai: štai jau treji metai, kai keliauju, treji metai, kai gyvenu Buvilyje. Nebūna ir pabaigos: moters, draugo, miesto niekada nepalieki staiga. Be to, per ilga viskas supanašėja: Šanchajus, Maskva, Alžyras – po penkiolikos metų nebematai skirtumo.“ (69p.)

„ Mano mintys – tai aš, todėl ir negaliu sustoti. Egzistuoju todėl, kad galvoju... ir negaliu susilaikyti negalvojęs. Šią akimirką – o siaube! – irgi egzistuoju todėl, kad nekenčiu egzistuoti. Tai aš, aš pats traukiu save iš trokštamos nebūties: neapkęsdamas, bjaurėdamasis gyvenimu taip pat verčiu save egzistuoti, smingu į būtį. Mintys gimsta man už nugaros kaip svaigulys, jaučiu jas kylant iš už galvos...“ (167p.)

„Kodėl aš čia? O kodėl turėčiau nebūti? Vidurdienis, laukiu, kol ateis metas gulti. Už keturių dienų pamatysiu Ani: dabar tai vienintelis mano gyvenimo tikslas. O paskui, kai Ani išvažiuos? Puikiai žinau, ko paslapčia tikiuosi, - kad ji niekada manęs nebepaliktų. Bet gi seniai turėjau suprasti, kad Ani nieku gyvu nesutiks pasenti man matant. Aš silpnas ir vienišas, man jos reikia. Kaip norėčiau su ja susitikti kupinas jėgų: Ani negailestinga nevykėliams.“ (173p.)


„Iš tikrųjų, visa, ką įstengiau suvokti, tėra pirmapradis absurdas. Absurdas irgi tėra žodis, o aš bandau atsikratyti žodžių; sėdėdamas parke, prisiliečiau prie paties daikto. Tačiau dabar norėčiau pabrėžti to absurdo absoliutumą. Spalvingame žmonių pasaulėlyje visi gestai, įvykiai yra absurdiški tik santykinai, jų aplinkybių atžvilgiu. Pavyzdžiui, pamišėlio šnekos yra absurdiškos lyginant su pačia situacija, o ne su jo kliedesiu. Bet aš prieš valandėlę išgyvenau absoliutą: absoliutą arba absurdą.“ (214p.)

„- Bet žinai, aš kuo puikiausiai galėčiau apie tave galvoti vien kaip abstrakčią vertę, tam tikrą limitą. Galėtum padėkoti, kad kiekvieną kartą prisimenu tavo veidą.
Štai vėl prasideda tie painūs ginčai, į kuriuos kitados įsiveldavau, nors širdyje trokšdavau paprastų , banalių dalykų, pavyzdžiui, pasakyti jai, kad myliu, apkabinti. Šiandien nieko nenoriu. Nebent patylėti ir pažiūrėti, tylomis suvokti šio nepaprasto įvykio svarbą: Ani sėdi priešais mane.“ (228p.)


Ani:
„Žinau. Žinau, kad joks daiktas ar žmogus nebeįstengs įžiebti man aistros. Supranti, ką nors pamildamas, turi įsijausti. Reikia tiek daug energijos, atsidavimo, beatodairiškumo... iš pat pradžių netgi būna akimirka, kai reikia peržengti savo principus: jei susimąstyti, atsitrauksi atgal. Aš žinau, kad niekada nebeperžengsiu principų.“ (239p.)

Labai šmaikšti, romantiška bei jauki istorija. Pradžioje vos tik pradėjau skaityti, net ir aš į GenoTipą žiūrėjau šiek tiek skeptiškai, tačiau skaitant darėsi vis įdomiau ir įdomiau. Tikrai įtraukianti istorija, kuri...

Labai šmaikšti, romantiška bei jauki istorija. Pradžioje vos tik pradėjau skaityti, net ir aš į GenoTipą žiūrėjau šiek tiek skeptiškai, tačiau skaitant darėsi vis įdomiau ir įdomiau. Tikrai įtraukianti istorija, kuri papirks savo nuoširdumu.
Šioje knygoje nebuvo apsieita ir be karštų scenų, kurios buvo tikrai puikios ir akių vartyti neprireikė 😁 Tikiu, jog prie to prisidėjo ir nepriekaištingas Ignės Norvaišaitės - Aleliūnienės vertimas 💛 Jos verstus kūrinius skaityti - vienas malonumas!
Jeigu šią vasarą manęs paprašysite lengvo, vasariško bei smagaus romano rekomendacijos, tuomet visomis keturiomis balsuosiu už "Meilės formulę" 🥰

Nežinau kam nepatiko laida “Popietė su Algimantu Čekuoliu” ar jo gausybė išleistų knygų. Viena už kitą įdomesnės apie keliones, įspūdžius ir įvairias kultūras. Jo paskutinė knyga yra kitokia - ji yra apie jį patį...

Nežinau kam nepatiko laida “Popietė su Algimantu Čekuoliu” ar jo gausybė išleistų knygų. Viena už kitą įdomesnės apie keliones, įspūdžius ir įvairias kultūras. Jo paskutinė knyga yra kitokia - ji yra apie jį patį ir jo gyvenimą nuo vaikystės laikų. Niekada nesidomėjau jo biografija, bet dabar labai viskas aišku kodėl jis toks yra.
Knygoje rasite žurnalisto gyvenimo įvykių, persipynusių su jo mintimis apie gyvenimą, daug minčių apie tuometinę politiką, jos transformacijas ir, žinoma, jo kelionių nuotykių. Atrodo, jog jo visas gyvenimas tik su jomis ir susijęs. Net 12 metų dirbo laive, gyveno ir Kanadoje, ir Portugalijoje, ir Ispanijoje. Moka ir daug kalbų. Jo pasakojimas apie savo gyvenimą yra toks lengvas, kad norisi tiesiog jį vadinti Laimės vaiku - atsirasdavo visada laiku ir tam tikroje vietoje.
“Per mane jau persirito devintoji banga. Turbūt netrukus sugaus paskutinis trimitas. Tikiuosi, kad nė nemirktelsiu.” Galėtų ir dar vieną knygą parašyti…Juk tiek daug neišsemiamų žinių ir išminties…

Netekus mamos, Elai tenka dirbti visai jos amžiui netinkamus darbus, kad tik išlaikytų bent šiokį tokį stogą virš galvos ir galėtų lankyti mokyklą. Bet lyg iš niekur atsiranda turtingas globėjas Kalamas Karalius, kuris...

Netekus mamos, Elai tenka dirbti visai jos amžiui netinkamus darbus, kad tik išlaikytų bent šiokį tokį stogą virš galvos ir galėtų lankyti mokyklą. Bet lyg iš niekur atsiranda turtingas globėjas Kalamas Karalius, kuris prieš jos valią, parsigabena į prabanga tviskančius namus. Gal būtų ne taip ir blogai, jei ne jo 5 sūnūs, kurie net neslepia neapykantos, kadangi mergina, jų akimis, kėsinasi ne tik į turtus, bet ir į jų tėvą.
Visą knygą galvojau, jog teks rašyti, kad istorija gal ir tinkama galvos pravedinimui, bet yra ir geresnių, nes šią perskaitysit ir pamiršit, jog skaitėt, bet pabaiga kiek truktelėjo balą į viršų, nes ne visai tai, ko buvo galima tikėtis.

Visada smagu, kai mėgstami veikėjai sugrįžta dar vienai istorijai, dar vienam nuotykiui. Tačiau buvo juntamas kito vertėjo prisidėjimas prie darbo, nors istorijos pajutimui tai stipriai nepakenkė. Vertinant kaip atskirą, o ne...

Visada smagu, kai mėgstami veikėjai sugrįžta dar vienai istorijai, dar vienam nuotykiui. Tačiau buvo juntamas kito vertėjo prisidėjimas prie darbo, nors istorijos pajutimui tai stipriai nepakenkė. Vertinant kaip atskirą, o ne serijos tęsinį, kūrinį - trumpa, įdomi istorija.

Tikriausiai dauguma svajoja nueiti Šv. Jokūbo kelią… Dėl šios priežasties ir aš ją perskaičiau. Patiko, jog užtenka tik vienos dienos jai, kartu lyg ir eini kilometrus su knygos autoriumi. Įdomiai aprašyti sutikti...

Tikriausiai dauguma svajoja nueiti Šv. Jokūbo kelią… Dėl šios priežasties ir aš ją perskaičiau. Patiko, jog užtenka tik vienos dienos jai, kartu lyg ir eini kilometrus su knygos autoriumi. Įdomiai aprašyti sutikti žmonės, Kelio iššūkiai, džiaugsmai, praradimai ir atradimai.
Smagu, jog ir Lietuvoje populiarėja Camino Lituano. Tad kuo daugiau tokių Kelių ir atradimų…Ėjimas - tai terapija ir tam tikra religija…Tad kraunamės kuprines ir EINAME ;)

Nieko naujo nepasakysiu, apart to, jog tai buvo dar viena puiki šios serijos knyga. Tikrai esu šios autorės gerbėja ir visuomet žinau, jog skaitant šias detektyvines isyorijas geras laikas bus garantuotas. Skaitydama šią knygą...

Nieko naujo nepasakysiu, apart to, jog tai buvo dar viena puiki šios serijos knyga. Tikrai esu šios autorės gerbėja ir visuomet žinau, jog skaitant šias detektyvines isyorijas geras laikas bus garantuotas. Skaitydama šią knygą ir aš stebėjausi kaip kai kurie tėvai iš tikrųjų nemato savo vaikų, bei jų poreikių. Ir iškelia savo norus bei tikslus aukščiau savo atžalų gerovės. Tikrai ne pats tobuliausias scenarijus, bet tikiu, jog ir realiame gyvenime tokių scenarijų yra apstu.
Kaip visuomet puikiai išlaikyta intriga ir žudiko tapatybė man liko mįsle iki paskutiniojo puslapio. Tačiau šį kartą man pritrūko žudiko motyvo pagrindimo bei norèjosi stipresnės istorijos atomazgos. Nepaisant to, man ši knyga tikrai patiko. Atsipalaidavau bei maloniai praleidau laiką su taip pamėgta Kima Stoun.

Ši knyga mano lentynoje gulėjo nuo COVID-19 pandemijos pradžios, bet nebuvo laiko skaityti, reikėjo dirbti. Ši knyga parašyta dar 2004 m., kelis kartus išleista ir redaguota, o Lietuvoje pasirodė lietuvių kalba tik 2021 m....

Ši knyga mano lentynoje gulėjo nuo COVID-19 pandemijos pradžios, bet nebuvo laiko skaityti, reikėjo dirbti. Ši knyga parašyta dar 2004 m., kelis kartus išleista ir redaguota, o Lietuvoje pasirodė lietuvių kalba tik 2021 m. Originalo kalba paprasta, skaitėsi lengvai.
Knygoje labai išsamiai papasakota medicinos istorija, daugiausia Amerikos, bet istorija paliečia neišvengiamai ir kitas šalis. Labai kruopščiai ir su visomis detalėmis atskleista Amerikos medicinos spragos anuomet, jog jų pirmieji gydytojai gaudavo gydytojo licencijas net nelietę žmogaus. Jų mokslininkai vykdavo į Europą semtis žinių, o šiuo metu vyksta atvirkščiai…Taip pat knygoje išsamiai aprašyta virusų, bakterijų sandara, jų plitimas ir kaip išsivysto pandemijos. Ar karas yra puikus laikas plisti infekcinėms ligoms? Tikrai taip. Ar kas kaltino Vokietiją, jog tai sukurtas biologinis ginklas ir kad būtent iš jos kariai parvežė šį gripą į Kanzasą? Šioje knygoje taip pat sužinosite kodėl šis gripas vadinamas ispaniškuoju. COVID-19 pandemijos metu aukų skaičius siekia apie 7 milijonus, o Ispaniškojo gripo aukų buvo net nuo 50 iki 100 milijonų. Ar tikrai mūsų valdžios ir žmonės pasiruošę naujoms pandemijoms? Ar darome tas pačias klaidas kaip ir 1918 m.? Ar žinojote kodėl skauda kaulus, kai sergate gripu? Todėl, kad aktyvinami kaulų čiulpai gaminti baltuosius kraujo kūnelius leukocitus, jog organizmas kuo greičiau kovotų su infekcija. Tokie ir panašūs klausimai gvildenami puikioje istorijoje. Taip pat rasite vakcinų nuo gripo kūrimo istoriją ir kitų vakcinų atėjimą į visuomenę ir jų didžiulę naudą žmonijai. Jau seniai buvo eksperimentuojama ir pradėta šio gripo metu vakcinuoti būtent pneumokokinėmis vakcinomis. Ar jos veikė?
Puiki knyga visiems ir kaip mokomoji medžiaga ir kaip puikus paruoštukas praėjusioms ir tikrai dar visoms ateinančioms pandemijoms. Nes jų tikrai dar bus.