Knygoje yra visko, ko reikia: dvasingumo ir erotikos, garbės ir išdavystė, aistros ir vilties, istorijos ir kelionių, ir meilės - nepaisančios nei erdvės, nei laiko. Pati nuostabiausia knyga... Nuo pirmo iki paskutinio puslapio....

Knygoje yra visko, ko reikia: dvasingumo ir erotikos, garbės ir išdavystė, aistros ir vilties, istorijos ir kelionių, ir meilės - nepaisančios nei erdvės, nei laiko. Pati nuostabiausia knyga... Nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Lengvas, grakštus, elegantiškas stilius. Ši istorija išmokė mane svajoti ir leido patikėti tobula meile, aistra ir stebuklais...

Šia knygą pasirinkau vien todėl, kad mėgstu knygas apie drauges ir jų nuotykius. Pati turiu daug draugių todėl buvo linksma skaityti šią knygą. Tai labai nuotaikinga knyga kurioje pasakojama apie mergaitę kuri susirado naujų...

Šia knygą pasirinkau vien todėl, kad mėgstu knygas apie drauges ir jų nuotykius. Pati turiu daug draugių todėl buvo linksma skaityti šią knygą. Tai labai nuotaikinga knyga kurioje pasakojama apie mergaitę kuri susirado naujų draugių. Šiaip rekomenduočiau šią knygą paskaityti visoms mergaitėms kurios mėgsta leisti laiką su draugėmis.

Apibūdinti šiai knygai renku žodžius - smalsiems, besidomintiems, keliautojams. Nereikia pamiršti, kad romane buvo artimas ir juodas humoras. Ši knyga buvo nominuota "Metų knygos rinkimuose 2012", todėl ją ir pastebėjau....

Apibūdinti šiai knygai renku žodžius - smalsiems, besidomintiems, keliautojams. Nereikia pamiršti, kad romane buvo artimas ir juodas humoras. Ši knyga buvo nominuota "Metų knygos rinkimuose 2012", todėl ją ir pastebėjau. Tačiau tai nėra tai, ką aš rekomenduočiau kaip - būtinai turi paskaityti. Taip tik pamąstau, bet jokiu būdu neužsiimu kaip knygos antiagitacija.

Be abejonės reikia pastebėti, kad kartu su autore patiri nemažai nuotykių ir tiesiog raudona Kinija įgyja kitokių atspalvių - ji graži ir bjauri, veidmainiška ir subtili, ir kitokie įdomūs kontrastai. Taip pat Vaiva Grainytė (Kinijoje vadinama Viva) yra nebloga pasakotoja. Teko skaityti tiek apie paprastą buitį, tiek apie nuotykius stepėse, mažuosiuose kinų kaimeliuose ar didžiuosiuose miestuose. Visą tai papildo ir esė apie kinų operas ir filmus. Jaučiu herojai ir pagarbą už ištvermę mokantis kinų kalbos, dėliojant hieroglifus.

Nors su Viva keliauti smagu, įdomu ir patogu, tačiau viską išgyventi Kinijoje norėtųsi realybėje pačiai. Ir pajusti tą baisingą urdulį ir gyvybės judėjimą, kuris melancholiškai sielai gali būti ir svetimas.

Visų pirma - labai puikiai aprašytas auklėjimas; vienišas tėvas augina du vaikus ir jam tas puikiai pavyksta. Tėvas Atikus, mažos Meikombo apygardos advokatas, gauna kelias užduotis - susitvarkyti su savo vaikais, kurie yra...

Visų pirma - labai puikiai aprašytas auklėjimas; vienišas tėvas augina du vaikus ir jam tas puikiai pavyksta. Tėvas Atikus, mažos Meikombo apygardos advokatas, gauna kelias užduotis - susitvarkyti su savo vaikais, kurie yra žūt būt pasiryžę iškrapštyti iš namų kaimyną, kurio gyvenimas apipintas paslaptimis ir legendomis. Dar viena Atikaus užduotis - sensacingoje byloje ginti juodaodį prievartautoją.

Istorija pasakojama Atikaus dukters, Paukštelio (taip visi ją vadina, nors tikrasis jos vardas yra Džina Luiza) lūpomis. Naivi, maža, tačiau ne iš kelmo spirta mergiotė Paukštelis gyvena savo svajonėse ir iliuzijose, taip pat amžiais kenčianti nuo savo porą metų vyresnio brolio ir tarnaitės Kelpurnijos pamokslų. Nepaisant to, ji ir brolis Džemis labai artimi: kartų leidžia laiką, lanko tą pačią mokyklą ir mėgaujasi vaikyste.

Kiekvieną vasarą pas juos atvažiuoja draugas Dilas - su savomis istorijomis (kiek jos realios kiek ne, tik pats jis ir težino).

Taigi visas romano veiksmas sukasi apie Baubo Redlio išprašymą iš namų ir tėvo Atikaus bylą, kuri labai pakeičia daugelio žmonių mąstymą ir tolerancijos lygmenį. Nuvylė neteisybė juodaodžių žmonių atžvilgiu, skaudžiausia, per šimtą metų, niekas nepasikeitė...

Autorė puikiai sužaidžia daugiasluokniame romane įpainiodama ir meilę, ir neapykantą; rasizmą ir toleranciją bei visus skaitytojus priverčia patikėti, jog visos romane minimos problemos yra aktualios ir šiandien.

Iš visų atsiliepimų kiek esu skaičiusi, tikėjausi šiek tiek daugiau, bet labai džiaugiuosi, jog skaičiau.

Knyga mano rankose atsidūrė vieną iš tų beprasmių dienų, kai laukimas oro uoste užsitęsia iki begalybės. Tokia diena, kuri sutilptų tiesiog į vieną sakinį.

O knygoje aprašoma viena, iš pirmo žvilgsnio įprastinė...

Knyga mano rankose atsidūrė vieną iš tų beprasmių dienų, kai laukimas oro uoste užsitęsia iki begalybės. Tokia diena, kuri sutilptų tiesiog į vieną sakinį.

O knygoje aprašoma viena, iš pirmo žvilgsnio įprastinė diena, sunkiai sutelpa į beveik 300 puslapių. Henry Perowne, talentingas neurochirurgas, šeštadienio rytą pabunda nuo keistos šviesos danguje. Kometa? Ar pasaulio pabaiga? Ne, tik danguje užsiliepsnojęs lėktuvas, besileidžiantis į Heathrow oro uostą. Ne teroristų ataka, tik paprastas atsitiktinumas (greičiau nelaimė). Ir tik paprastas atsitiktinumas, kad Henry visą tai matė. Toks pat atsitiktinumas ir pokalbis su sūnumi virtuvėje, gurkšnojant ekspreso 4 valandą ryto, ar pralaimėtas mačas ir patirta atsitiktinė avarija.

Nors knygos veiksmas vyksta tik vieną dieną, tačiau čia telpa daug. Autorius sėkmingai įpina karo Irake motyvą (demonstracijas ir piliečių nuomonę apie šį), spalvingą nepagydoma liga sergančio Baxley portretą, kuris turi išlaikyti savo autoritetą prieš gaują, nors paniškai bijo mirties ir negalios, motinos, kuri nepamena nieko, ir jos santykį su sūnumi (arba tetule, kaip jį pati vadina). Ir Henry šeima - kiekvienas skirtingas personažas, kurio istorijos, baimės atsiskleidžia šeimos susitikimo po 6 mėnesių metu.

Jei paklausčiau tavęs, kokia buvo tavo diena, ką atsakytum? Henry pasakytų: "Ačiū Dievui, ši diena pasibaigė".

Nors jei nebūtų tokių dienų, apie ką rašytume knygas, eiliuotume eilėraščius ar kurtume dainas?

Pagaliau įveikta ir mano iššūkio storulė - knyga apie Pikviko klubą. Tai gan paprasta istorija apie misterio Pikviko ir trijų jo draugų nuotykius. Na, draugų istorijoje galiausiai radosi labai nemažai, visgi beveik 8 su puse...

Pagaliau įveikta ir mano iššūkio storulė - knyga apie Pikviko klubą. Tai gan paprasta istorija apie misterio Pikviko ir trijų jo draugų nuotykius. Na, draugų istorijoje galiausiai radosi labai nemažai, visgi beveik 8 su puse šimto puslapių, kuriuose veikėjai keliauja, susipažįsta su įvairiausiais žmonėmis ir įsivelia į malonias ir nelabai istorijas. Pasakojimas nėra labai prikaustantis, bet visgi įsivaizdavau, kad būtų galima visai linksmą serialą pastatyti remiantis šiuo kūriniu. Žavingiausias knygos bruožas - tai sarkastiškas humoro jausmas ir stereotipiška britiška atmosfera, kur pavadinti vyrą ne džentelmenu yra didžiausias įžeidimas. Knyga iš tiesų priminė "Trise valtyje neskaitant šuns" - nieko labai ypatingo, bet nieko ir blogo.

Pirmiausia patraukė knygos pavadinimas, tada pagalvojau, kad ir darbe ši tema man aktuali, taigi, buvo labai įdomu, kokius atsakymus pateikia autorius. O jis šį klausimą nagrinėja gana rimtai, bet tuo pačiu ir su ironijos...

Pirmiausia patraukė knygos pavadinimas, tada pagalvojau, kad ir darbe ši tema man aktuali, taigi, buvo labai įdomu, kokius atsakymus pateikia autorius. O jis šį klausimą nagrinėja gana rimtai, bet tuo pačiu ir su ironijos gaidele. Galima šią knygą pavadinti žurnalistiniu tyrimu, nes visa knyga sudaryta iš interviu su žmonėmis, kurie kaip nors susiję su pamišimu.

Kokiais bruožais pasižymi psichopatai?

Kad galėtų sau nors šiek tiek atsakyti į šį klausimą knygos autorius išmoksta naudotis Bobo Hea PCL-R psichopatų bruožų sąrašu, kuris susideda iš šių punktų:


gražiai kalba/išorinis žavesys.
grandiozinis savivertės jausmas.
stimuliacijos poreikis/polinkis į nuobodulį.
patologinis melavimas.
klastingas/manipuliuojantis.
kaltės ir gailesčio stoka.
paviršutiniškumas.
bejausmis/empatijos stoka.
parazituojantis gyvenimo būdas.
prasta elgesio kontrolė.
palaidas seksualinis elgesys.
ankstyvojo amžiaus elgesio problemos.
realių ilgalaikių tikslų nebuvimas.
impulsyvumas.
neatsakingumas.
negebėjimas prisiimti atsakomybės.
daug trumpų santuokų.
prasižengimai jaunystėje.
lygtinio paleidimo atšaukimas.
nusikaltimų įvairiapusiškumas.


Kokie iš išvardintų bruožų būdingi jums? :) J. Ronson vis bando pritaikyti šį sąrašą, bet galiausiai pradeda sąrašą vertinti labai dviprasmiškai.

Kas man labiausiai patiko šioje knygoje? O gi tai, kad autorius bando atkreipti dėmesį į tai, kaip greitai ir nemotyvuotai žmogui gali būti diagnozuojamas tam tikras elgesio ar proto sutrikimas.
Užbaigti norėčiau pacituodama man patikusią autoriaus mintį: "nėra jokių įrodymų, kad šioje planetoje esame tam, kad būtume laimingi ar ypač normalūs. Ir iš tiesų mūsų nelaiminga savijauta ar keistumai, mūsų asmenybių aspektai dažnai yra tie bruožai, kurie pastūmėja mus sukurti kažką tikrai įdomaus."

Bene viena geriausių knygų, skaitytų pastaruoju metu. Autoriaus klaba sklandi, nuteikianti pozityviai, pamokanti. Aprašoma apie tikslingą komunikaciją. Mano nuomone daugumai žmonių reikėtų perskaityti šią knygą vien tam,...

Bene viena geriausių knygų, skaitytų pastaruoju metu. Autoriaus klaba sklandi, nuteikianti pozityviai, pamokanti. Aprašoma apie tikslingą komunikaciją. Mano nuomone daugumai žmonių reikėtų perskaityti šią knygą vien tam, kad būtų įmanoma vienas kita suprasti. Kodėl įvyksta konfliktai? Kodėl taip nejauku bendrauti su vienais, o taip gera komunikuoti su kitais? Koks iš tiesų yra raktas į geresnę komunikaciją? Ar tyla iš tiesų yra blogas ženklas pokalbio metu? Į šiuos klausimus atsako autorius. Nė nebūčiau patikėjusi, kad jaukiam bendravimui reikia ne nuolatinių ir sklandžių šnekų, nuteikiančių pokalbio dalyvius linksmai, o priešingai - kuo daugiau tylos ir susikaupimo (taip jums atsakau į vieną iš aukščiau parašytų klausimų). Apibendrindama norėčiau pasakyti - po šios knygos aš pakeičiau požiūrį į save, savo bendravimą, ėmiau gebėti įskaityti tarp eilučių man sakomus žodžius, ir, kiek netikėtai, sunkiai suprantami dėstytojai tapo puikiais mano mokytojais, o klausomos paskaitos pasidarė kur kas įdomesnės, vien naudojantis šioje knygoje pateiktais patarimais. Rekomenduoju ją kiekvienam, tiek įmonės vadovui, tiek devintos klasės mokiniui. Joje pateiktų patarimų derėtų pasiskaityti net ir charizmatiškiausiems kompanijos nariams. Na, ir tikiu, jog įsigilinus į šios knygos mintį, būtų mažiau nesutarimų ir tokių skaudžių ginčų, besibaigiančių: "Tu manęs visiškai nesupranti!"

Skaičiau šios knygos pirmuosius puslapius su malonumu, joje buvo dėstomi labai protingi žodžiai apie žmogaus pasąmonę ir jos gebėjimą atlikti neįtikėtinus dalykus. Tačiau šio rašytojo stilius yra gan savitas - kaip ir...

Skaičiau šios knygos pirmuosius puslapius su malonumu, joje buvo dėstomi labai protingi žodžiai apie žmogaus pasąmonę ir jos gebėjimą atlikti neįtikėtinus dalykus. Tačiau šio rašytojo stilius yra gan savitas - kaip ir dera psichologui, jis tris kartus paminės tą patį žodį, kad mintis giliai įsišaknytų skaitytojo galvoje. Tai iš vienos pusės yra labai sveikintina, o iš kitos ganėtinai erzina, atrodo, kad tie žodžiai veliasi kaip ragaujant nekokybišką šokoladą. Todėl jau perskaičiusi pusę šios knygos įsisamoninau pagrindinę mintį. Rekomenduoju ją skaityti tiems, kuriems trūksta pasitikėjimo savimi, optimizmo ir norintiems patyrinėti slėpiningą žmogaus vidinį pasaulį, ši knyga bus puikus vedlys į tikslą ir "kokybiškesnę" gyvenseną. Tiesa, vienas šios knygos ypatumas - ją parašęs autorius yra vienuolis, tad dauguma pavyzdžių yra susiję su religija ir tikėjimu. Religotyrininkams ir šiaip besidomintiems religija knyga turėtų labai tikti ir patikti.

Helė, tai moteris jai būtų prireikią visą savo gyvenimą būtų paaukojus susigražinti nelegaliai išvežtiems savo vaikams. Jos vaikus pagrobė vyras Išvežė į Saudo Arabiją,jis iš ten kilęs Meilė vaikams neleido pasiduoti...

Helė, tai moteris jai būtų prireikią visą savo gyvenimą būtų paaukojus susigražinti nelegaliai išvežtiems savo vaikams. Jos vaikus pagrobė vyras Išvežė į Saudo Arabiją,jis iš ten kilęs Meilė vaikams neleido pasiduoti ir keturi jos sūnai galėjo vėl gyventi su mama.