"Sniego vaikas" graži ir jaudinanti pasaka suaugusiems apie du pagyvenusius žmonės, kurie civilizaciją iškeičia į Aliaskos gamtos grožį, atšiaurų klimatą ir nežinią. Apie iš sniego nulipdytą snieguolę ir iš jos...

"Sniego vaikas" graži ir jaudinanti pasaka suaugusiems apie du pagyvenusius žmonės, kurie civilizaciją iškeičia į Aliaskos gamtos grožį, atšiaurų klimatą ir nežinią. Apie iš sniego nulipdytą snieguolę ir iš jos atgimusią mergaitę Fainą, kuri į jų širdis atneša iki tol nepatirtą tėvystės jausmą. Knyga man atrodė magiška, nes dalykai, kurių negali paaiškinti racionaliai, parodo žmogaus širdies ir fantazijos neaprėpiamus klodus. Knygoje daug gamtos aprašymų, daug jausmų, daug neišsipildžiusių svajonių, kurias į užmarštį neša negailestingai bėgantys metai ir dar daugiau širdies šilumos ir meilės - meilės savo artimui, meilės gamtai, meilės viskam kas gyva.

Knygoje fantazija susipina su realybe ir kartais apimdavo toks jausmas, kad pasijusdavau pati lyg pasakoj. Meistriška romano kalba, gebėjimas nutverti skaitytoją už pačių jautriausių vietų ir džiaugtis tuo ką turi, ką matai, girdi, jauti, nes pasakos visada baigiasi...

O gal ir gyvenime, reikėtų pasinaudoti Meibelės sesers patarimu: patiems sugalvoti pasakos pabaigą ir vietoj liūdesio pasirinkti džiaugsmą?

Daug jausmų ir emocijų sukėlė knyga. Daug pamąstymų. Apie tai koks vis dėlto yra mūsų pasaulis. Romane pasakojama vergų gyvenimai, likimai. Kaip su jais elgiasi šeimininkai, visuomenė. Juodaodžiai vergai laikomi nuosavybe,...

Daug jausmų ir emocijų sukėlė knyga. Daug pamąstymų. Apie tai koks vis dėlto yra mūsų pasaulis. Romane pasakojama vergų gyvenimai, likimai. Kaip su jais elgiasi šeimininkai, visuomenė. Juodaodžiai vergai laikomi nuosavybe, paprasčiausiu daiktu, kurį kartais negaila sulaužyti ir išmesti. Labai žeidė ne kartą knygoje pasakytos frazės, kurios atspindi tikrą anų dienų visuomenės požiūrį į vergus. "Jie neturi jausmų". "Jie ne tokie kaip mes, baltieji". "Jie nejaučia nieko, priešingai nei mes". Šie ir panašūs pasisakymai gelia širdį, nes supranti, koks sunkus buvo juodaodžių vergų gyvenimas. Juk jie irgi žmonės! Mes visi esam žmonės,lygūs, niekuo nesiskiriantys išskirus odos spalva. Bet argi spalva svarbi? Ar nuo jos žmogus tampa kažkuo kitu, pranašesniu ar blogesniu? Ne. Žmogus yra žmogus, vieno kraujo, vienos materijos. Ir kiekvienas turi teisę į pilanvertį gyvenimą.

Stebina ir žavi pagrindinis veikėjas Tomas, visų vadinamas dėde Tomu. Doras, mandagus, ištikimas, didžiausios ir šilčiausios širdies. Jis rūpinuosi ne savimi, o kitais: šeima, mylimu šeimininku, kitais vergais, vaikais. Dėdė Tomas viską ką darė, darė tai galvodamas apie kitus. Mane tiesiog sužavėjo koks jis ramus ir išmintingas. Nesupanikavo, kai sužinojo, kad yra parduotas, buvo ramus kelionėje į nežinomą ateitį, per aukcioną. Ramus išliko ir kai turėjo sunkiai dirbti bei kai buvo mušamas. Jis tik tyliai kentėjo ir tiek. Toks pat ramus jis liko ir prieš mirtį. Žinojo, kad artėja jo mirties valandą, bet buvo ramus. Nerimavo jis tik dėl savo žmonos ir vaikų.Žavi ir tai, kad nors ir nebuvo išsimokslinęs, nemokėjo rašyti, tik skaityti, Tomas buvo labai išmintingas. Manau tai jam ir padėjo jo sunkiame gyvenime.

Knyga priverčia susimąstyti. Apie praeitį ir dabartį. Nors mūsų laikais jau nėra vergijos, tačiau išliko diskriminacija. Juk ir šiandien matome tą psichologinį konfliktą. Tačiau šiais laikais jis dar didesnis, nes jo pagrindu dabar jau tampa ne tik odos spalva. O juk visi esame lygūs, o buvome sukurti su skirtingais bruožais ne tam, kad kiltų konfliktai, karai, o tam, kad pasaulis būtų įvairus ir įdomesnis.

Broliai Grimai. Trys verpėjos. [serija: Pasaulio pasakos]. Iš vokiečių k. vertė Juozas Balčikonis. Iliustravo V. Klemkė. Vilnius: Vaga, 1979. 383 p.

Seniai seniai, kada dar daug kas darėsi, kaip norėjo žmonės, gyveno...

Broliai Grimai. Trys verpėjos. [serija: Pasaulio pasakos]. Iš vokiečių k. vertė Juozas Balčikonis. Iliustravo V. Klemkė. Vilnius: Vaga, 1979. 383 p.

Seniai seniai, kada dar daug kas darėsi, kaip norėjo žmonės, gyveno karalius. (psl. 5).

8-oji iš knygų iššūkio.

Apie Brolių Grimų pasakas ką nors naujo pasakyti sunku. Jos populiarios, daug kartų leistos, animuotos ir ekranizuotos, mylimos jau daugelio vaikų kartų. Mėgstu jas ir aš. Ankstyvoje vaikystėje, šios pasakos buvo vienos iš skaitomiausių.

Knygoje "Trys verpėjos" yra net 77-ios gražiausios Brolių Grimų pasakos. Jos unikalios. Jose netrūksta nuostabiausių nuotykių ir herojų. Netrūksta jose ir žiaurumo. Pjaustomos kūno dalys, kabinamos akys, žiauriausiomis bausmėmis baudžiami blogieji veikėjai. Bet tai nelabai stebina. Liaudies pasakos nebuvo kuriamos specialiai vaikams. Jos sukurtos iš tautos istorijos, iš jos išminties. Tad ir Brolių Grimų, iškiliausių asmenybių to meto Vokietijos kultūroje, užrašytose pasakose atsispindi žmonių požiūriai, nuomonės, svajonės. Ir tikėjimas, kad gėris bet kokiomis priemonėmis turi nugalėti blogį.

1979 m. išleistas pasakas "Trys verpėjos", verstas Juozo Balčikonio, ypač smagu skaityti dabar. Ne tik todėl, kad ypatingai mėgstu senų leidimų knygas. Labai gražus ir kalbinis vertimas, kaip ir kitos šio vertėjo knygos, pilnas konstrukcijų, kurios jau seniai nebenaudojamos. Vertimas atspindi XX a. I pusės paprastų Lietuvos gyventojų šnektą. J. Balčikonis stengėsi rašyti suprantamai visiems, mokytiems ir nemokytiems žmonėms. Net jei ir tekdavo nuklysti nuo originalo.

2012 metai buvo Brolių Grimų metai. Pasakos iš naujo ekranizuojamos, iš naujo leidžiamos. Prieš 200 m. pirmą kartą pasirodęs rinkinys "Vaikų ir namų pasakos" vis dar populiarus. Ir populiarus bus tol, kol dar bus į autorius panašių žmonių: modernių, blaiviai mąstančių, bet kartu romantikų, neabejingų liaudies kūrybai.

Amerikiečio konditerio įspūdžiai persikėlus gyventi į Paryžių priverčia kitaip pažiūrėti į šį miestą, pačius paryžiečius, jų gyvenimo būdą. Šiaip apsilankius šiame mieste viso to nepastebėtum, kad matyti,...

Amerikiečio konditerio įspūdžiai persikėlus gyventi į Paryžių priverčia kitaip pažiūrėti į šį miestą, pačius paryžiečius, jų gyvenimo būdą. Šiaip apsilankius šiame mieste viso to nepastebėtum, kad matyti, pajausti tai ką aprašo autorius reikia gyventi Paryžiuje. Knygoje gausu autoriaus receptų, kurie kviečia pasisukioti virtuvėje ir bent kai kuriuos išbandyti.

Knyga apie kelionę, kurios metu autorius padedamas jaunos smuikininkės Hilalės bando pažvelgti į savo nugyventus gyvenimus, taisyti klaidas. Knyga nepaliko didelio įspūdžio ir gana sunkiai skaitėsi, nors tai nebuvo pirma šio...

Knyga apie kelionę, kurios metu autorius padedamas jaunos smuikininkės Hilalės bando pažvelgti į savo nugyventus gyvenimus, taisyti klaidas. Knyga nepaliko didelio įspūdžio ir gana sunkiai skaitėsi, nors tai nebuvo pirma šio autoriaus skaityta knyga.

Tai vienas iš tų romanų, kurie puošia didžią prancūzų literatūros klasiką. Yra manančių, jog šiame romane yra paties Guy de Maupassant'o (1850 - 1893) biografijos užuominų. Tačiau manęs tai nedomina. Perskaičiusi...

Tai vienas iš tų romanų, kurie puošia didžią prancūzų literatūros klasiką. Yra manančių, jog šiame romane yra paties Guy de Maupassant'o (1850 - 1893) biografijos užuominų. Tačiau manęs tai nedomina. Perskaičiusi romaną, supratau, jog rašytojas buvo gerai išsilavinęs, puikiai valdo plunksną ir to užtenka.
Ši knyga yra apie jaunų žmonių maksimalizmą ir egoizmą. Jaunas demobilizuotas husaras Diurua yra baisiai nepatenkintas savo gyvenimu - neturi pinigų, dirba prastą darbą ir pavydi visiems aplinkiniams laimės ir turtų. Tačiau viską pakeičia sutiktas senas draugas Forestjė, kuris bičiulį įdarbina žurnalistu. Diurua nėra geras žurnalistas, tačiau jis jaunas, žavus, nuovokus ir be proto patinka moterims. Jam norisi kuo greičiau ir kuo lengviau pasiekti karjeros. Ir kas gi sakė, jog tik moterys siekia sėkmės per lovą? Reikia tik žinoti su kieno žmona permiegoti ir viskas eisis kaip sviestu patepta. Taip globojamas įvairių meilužių Diurua tampa sumaniu intrigantu, o į priekį jį stumia pavydas, godumas ir puikybė.

Žavinga knyga vien tuo, jog kalbama apie XIX a. Paryžių, aristokratus, buržua, salonus, damas nėriniuotomis suknelėmis ir, žinoma, meilės intrigas. Betgi nebūtų prancūzai: jeigu pats Diurua turi begales meilužių, jis negali pakęsti, jei pats tampa raguotas. Be to, puikiai sutaria ir su savo meilužių vyrais, o tie nė nenumano, kokį žmogų šio šeima laiko "Mielu draugu". Kita vertus meilė čia lengvabūdiška: dabar myliu, rytoj negaliu pakęst. Ir knygos nuotaika tokia pati - rašytojas kalba kartais sarkastiškai, ciniškai, kartais labai rimtai, tačiau viskas išdėstyta labai žaismingai, rafinuotai ir lengva ranka. Pats romanas neapsunkina minčių ir neprislegia, kad ir kokie niekšiški herojaus poelgiai būtų, iš to tragedijos nedaroma. Diurua nėra išimtis iš kitų. Manau, tai puiki knyga artėjančioms vasaros atostogoms.

Šią skambią frazę, manau, yra girdėjęs kiekvienas - vyrai yra iš Marso, o moterys - iš Veneros. Šioje populiariosios psichologijos knygoje kalbama apie tokį vyrų ir moterų nepanašumą, jog galima rimtai manyti, kad jie...

Šią skambią frazę, manau, yra girdėjęs kiekvienas - vyrai yra iš Marso, o moterys - iš Veneros. Šioje populiariosios psichologijos knygoje kalbama apie tokį vyrų ir moterų nepanašumą, jog galima rimtai manyti, kad jie atkeliavę iš skirtingų planetų.

Taip, šioje knygoje nemažai originalių įžvalgų apie vyrų ir moterų tarpusavio santykius, pateikiama ir patarimų, kurie, anot autoriaus, puikiai veikia realiame gyvenime. Pritariu nuomonei, kad lytis yra viena iš pagrindinių charakteristikų, pagal kurią žmonės skirstomi, tačiau vis dėlto manau, kad nesutarimus santykiuose lemia individualūs tiek vyrų, tiek moterų charakterio bruožai. Dauguma knygoje pateiktų įžvalgų yra tik hipotezės, nes keičiasi laikai, keičiasi ir stereotipai. Vyrai ir moterys vis dažniau keičiasi vaidmenimis.

Knyga įdomi, lengvai skaitoma. O dėl patarimų, kaip pagerinti tarpusavio santykius, tai jie lyg horoskopai... tinka visiems ir netinka kiekvienam.

Knygų iššūkis įsivažiuoja. Šįkart perskaičiau Hermano Hesės romaną "Stiklo karoliukų žaidimas" (vok. das Glasperlenspiel). Trukau daugmaž 8 mėnesius. Taigi, prie veiksmo!



Pimojoje dalyje pasakojama ateitis. Reikia...

Knygų iššūkis įsivažiuoja. Šįkart perskaičiau Hermano Hesės romaną "Stiklo karoliukų žaidimas" (vok. das Glasperlenspiel). Trukau daugmaž 8 mėnesius. Taigi, prie veiksmo!



Pimojoje dalyje pasakojama ateitis. Reikia pastebėti, kad ateitis pasakojama ne visai taip, kaip kad ji yra pasakojama dviejų gan prieštaringą nuomonę reiškiančių jaunikaičių diskusijoje, kai jie detaliai nupasakoja kits kito artimiausią ateitį, maždaug, kurioj ligoninėj kolega jau tuoj tuoj lankysis ar kaip sunku bus jojo mamai atpažinti sunų dėl ženkliai (ir -- kas be ko -- forsuotai) pakitusių veido bruožų. Tai Hesė savo knygoje ne tokio tipo ateities versiją pasakoja.



23-ajame amžiuje būsianti visiškai į dvasinius reikalus orientuota ne pasaulinė, akademinė organizacija - Kastalija. Kastalijoje labiausiai prestižinės studijos yra muzikos ir stiko karoliukų žaidimo. Muzika romane labai garbinama, todėl ir vienas išmintingiausių žmonių romane yra muzikos magistras (kurio miręs veidas buvo apibūdintas lygiai taip pats kaip ir mirusio "Nuodėmklausio" veidas). O stiklo karoliukų žaidimas (vaikai, nežaiskit jo namuose be suaugusiųjų priežiūros) yra visos Kastalijos kultūros pasididžiavimas, apjungiantis visas proto pastangas į vieną visumą. Tai nieko labai stebinančio nėra, kad pagrindinis romano veikėjas, Jozefas Knechtas (vok. der Knecht - tarnas), yra stiklo karoliukų žaidimo virtuozas, vėliau tapęs net pačių žaidimo magistru (magistras man skamba daugiau kaip kažkoks titulas; man labiau angliškas "Master of the Game" čia tinka, kas žymi labai geras žaidimo žinias ir įgūdžius turintį asmenį). Reikia pastebėti, kad Kastalijoje dauguma žmonių tiesiog nekreipė dėmesio į pasaulietinę istoriją.



Stebėtina yra tai, kad istorija yra pasakojama apie instituciją, kuriai istorija iš esmės nerūpi. Čia tokią įdomią interpretaciją galimą išlaužt, kad Kastalija -- dvasios pasaulis -- eina savais keliais, per daug dėmesio į tą atsitiktinumų kratinį, vadinamą pasaulietine istorija, daug dėmesio nekreipdama. Kas iš esmės reiškia dualizmą tarp dvasios ir pasaulio. Bet kadangi, šitas dualizmas iš esmės yra grynai dirbtinis minties produktas (arkliai apie jokį dvasinį pasaulį tikrai negalvojo, negalvoja ir turbūt greit negalvos, o Darvinas nemenkai įnešė sumaišties į žmonijos minties istoriją, kai žmogų išstatė šalia kitų gyvūnų, tiesiog kaip atskirą rūšį, kuri per daug kuo nė nesiskiria nuo jų, o Darvino teorijos opozicionieriai rimtų argumentų be visokių dvasingumų taip kol kas ir nesugebėjo išdėstyti (beje, čia Darvino idėja turi įdomią sąsają su vergovės nykimu)), tai žmogus, kuris pradeda mąstyti tą dualizmą, neišvengiamai turi didelių problemų -- dvojoja, blaškosi, ir (kraštutiniais atvejais) labai negražiais būdais palieka šią ašarų pakalnę.



Būtent tai ir nutiko romano herojui Knechtui. Žaidė jis visas talentingas savo stiklo karoliukų žaidimą, studijavo muziką, bet buvo pašauktas į Kastalijos hierarchiją atlikti ir kai kurias vadybos užduotis (angl. Knecht was sucked into management) -- būti žaidimo magistru, susidūrė su rimtesniais klausimais (o kur dar visa pareigų atsakomybė?..), ir pamatė, kad Kastalija -- tas išgrynintas ir nugludintas dvasios pasaulis -- negali apsieiti be likusio pasaulio. Tada prasidėjo dvejonės, ar nevertėtų eiti į pasaulį ir dirbti ten, bet jei jau eiti į pasaulį tai reikia palikti Kastaliją. Bėda. O kadangi kaimyno veja visada žalesnė, tai spjovė (beje, labai rafinuotai) Knechtas į savo pareigas ir išėjo į pasaulį. O ten per pirmą savaitė (bijau sakyti, kad trečią dieną) ėmė ir paskendo lediniame vandenyje. Toks tat romano, už kurį Hesė gavo Nobelio premiją, siužetas. Genialu. Bet geriau nesiblaškyti ties visokiais dualizmų apmąstymais, kurie iššaukia norą gerinti pasaulį -- pabaiga bus šiaip sau. Čia turiu pastebėti, kad panaši kūrinio idėja yra ir Vinco Mykolaičio Putino "Altorių šešėlyje".





Šiaip pats romanas man pasirodė, kiek nepatogus ta prasme, kad autorius ėmėsi neįveikiamai sunkaus darbo -- aprašyti kaip visos detalės visada yra svarbios. Daug jėgų turėjo kainuoti aprašinėjant veido išraiškas ir tai, kokie nuolat susikaupę buvo romano personažai. Jėgų reikalauja ir tų aprašytų detalių skaitymas, ir greičiausiai dėl to man tekstas buvo per mažai dinamiškas. Man labiau patinka kondensuotesni tekstai. Bet net ir tie man pertekliniai detalizavimai, kurie šiaip jau mane varytų iš proto, čia nebuvo kažkas tragiško -- vis tik talentingas rašytojas.



O antroji knygos dalis, kurioje turinys labiau kondensuotas, man labai patiko. Įpatingai šauni yra istorija "Nuodėmklausys". Joje du garsūs nuodėmklausiai prarado tikėjimą tuo, ką visą gyvenimą darė, ir ėjo pas kits kitą savo nuodėmių išpažint. Didelio atsitiktinumo dėka jie susitiko. Po šiokio tokio nepatogaus bendravimo jie išsipažino, sustiprino savo tikėjimą ir vienas jų ilgai gyveno. Gražių momentų turi ši istorija.



Grubiai tariant, rekomenduoju šią knygą. O pats ateity turbūt dar pasiieškosiu kitų Hermano Hesės kūrinių.

Tikrai nesumeluosiu pasakydama, kad tai geriausia kada skaityta mano knyga. Ši knyga mane įtraukė pirmu sakiniu, tačiau tai nėra lengvas skaitalas prieš miegą. Siužetas nėra nuoseklus, todėl tenka atsekti galus, bet ...

Tikrai nesumeluosiu pasakydama, kad tai geriausia kada skaityta mano knyga. Ši knyga mane įtraukė pirmu sakiniu, tačiau tai nėra lengvas skaitalas prieš miegą. Siužetas nėra nuoseklus, todėl tenka atsekti galus, bet nuolatinis pagrindinio veikėjo vidinis konfliktas su savimi, su supančiu pasauliu priverčia susimąstyti kokioje vartotojiškoje visuomenėje mes gyvename. Todėl geriausiai šią knygą atspindi citata: "Ištisos kartos užsiima darbais, kurių nekenčia, tik todėl, kad nusipirktų, ko jiems iš tikrųjų nereikia."

GULBIS, Harijis. Duonios klonis. [romanas]. Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis. Vilnius: Vaga, 1986. 471 p.

Ne tie miškai, ne tie vandenys ir ne tas dangus, bet šie laukai, nuo kurių tu pabėgai, yra tikroji žemė.
Tavo tėvų...

GULBIS, Harijis. Duonios klonis. [romanas]. Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis. Vilnius: Vaga, 1986. 471 p.

Ne tie miškai, ne tie vandenys ir ne tas dangus, bet šie laukai, nuo kurių tu pabėgai, yra tikroji žemė.
Tavo tėvų žemė. (psl. 302).

7-oji iš knygų iššūkio.

Latvių romanus skaityti gera. Nors iš pažiūros jie ir neypatingi, bet artimi. Savo istorijomis, žmonėmis, likimais.

Ši latvių rašytojo knyga - ne apie nežinomas tradicijas, tolimas šalis ar kvapą gniaužiančius nuotykius. Įvykių joje mažai. Karai, pokariai, okupacija ir kolūkiai lieka kažkur nuošalyje. Svarbiausia - žmonės. Tokie, kuriuos gal sunku suprasti, ar kurių veiksmus ne taip paprasta paaiškinti. Alisė, nuolankiai susitaikiusi su likimu ir savo vyro būdu. Visais nepatenkintas Pėteris, mokantis apsieiti tik su savo žeme. Savo, kitokį gyvenimą norintys gyventi vaikai... Veikėjų gausu. Siužetas pasimirš greitai, o va ryškus veikėjai dar ilgai išliks atmintyje.

Žinoma, romanų apie sunkią moters dalią - begalės. Įdomesnių ir nuobodesnių. Meniškų ir banalių. "Duonios klonis" išsiskiria meniškumu. Išsiskiria be galo savo žemei atsidavusiais žmonėms, bandančiais susitaikyti su tuo, kad jų vaikai jau gyvens kitokį gyvenimą. Išsiskiria dar ir viltimi, kad protėvių ir senelių vargai niekada nebus užmiršti.

[...] Ir man truputį baisu, kad gali kas nors ateiti ir pasakyti: čia tu turėsi pasilikti amžinai, čia tu būsi pririštas ir dirbsi - kelsies rytais su saule ir su saule eisi miegoti, kad tu, tavo vaikai ir tie, kurie gyvena dideliuose miestuose, turėtų ką valgyti. Kad jie galėtų gyventi patogiai, gražiai ir protingai. Tu dirbsi kaip dirbo tėvas, senelis ir visi proseneliai. Jeigu jie nebūtų to darę, nebūtų nei tavęs, nei tų miestiečių. Šiuose laukuose tavo tėvai aparė savo laisvę, šiuose laukuose jie guli nematomi, ir rugių šaknys čiulpia jų neišsipildžiusius lūkesčius. Kad tu savuosius galėtumei išpildyti. (psl. 302).

Graži knyga apie gyvenimą.