Storiausia mano kada nors skaityta knyga "Žolynų vainikas". 1000 psl. istorinis romanas sugrįžta į Romos laikus ir toliau tęsia įvykių seką, kurie baigėsi knygoje "Pirmasis Romoje. Pagrindiniai knygos veikėjai galima sakyti...

Storiausia mano kada nors skaityta knyga "Žolynų vainikas". 1000 psl. istorinis romanas sugrįžta į Romos laikus ir toliau tęsia įvykių seką, kurie baigėsi knygoje "Pirmasis Romoje. Pagrindiniai knygos veikėjai galima sakyti yra du - Gajus Marijus ir Kornelijus Liucijus Sula. Per visą knygos pasakojimą galima jausti didžiulę įtampą ir priešpriešą tarp šių dviejų veikėjų. Tačiau jie abu labai skirtingi, pirmasis man labiau pasirodė teigiama asmenybė, o antrasis - neigiama. Gajus Marijus siekė valdžios ir įtakos priimdamas politinius sprendimus, o Kornelijus Liucijus Sula tapo konsulu praliedamas kraują. Šalia šių dviejų pagrindinių veikėjo minimi ir kiti veikėjai, pavyzdžiui: toks garsus karvedys kaip Gajus Julijus Cezaris.

"Žolynų vainikas" - antrasis ciklo romanas. Ne veltui jis vadinasi taip: žolynų vainiku Romos respublikoje būdavo apdovanojamas karvedys, įstengęs išvaduoti savo kariuomenę iš apsiausties. Jis būdavo supinamas iš žolynų, augusių kariuomenės apgulties vietoje. Tai aukščiausias karinės garbės ženklas, kurio, anot Plinijaus Vyresniojo, per visą Romos egzistavimo laikotarpį buvo nusipelnę tik aštuoni žmonės.

Dramatiški "Pirmojo Romoje" įvykiai čia tęsiasi toliau: Gajus Marijus - dabar jau neginčijamai pirmasis žmogus Respublikoje, tačiau šešėlyje likęs Sula tyko savo didžiosios progos... "Žolynų vainike" aprašomas audringas ir įtampos kupinas trylika metų trukęs laikotarpis nuo 99 iki 86 m. pr. Kr. Tai romėnų karas su italikais, karo su Mitridatu užuomazgos ir pilietinis karas tarp Sulos ir Gajaus Marijaus. Didysis karvedys Gajus Marijus vis giliau grimzta į beprotybę ir beatodairiškai griauna respublikos pamatus, tikėdamasis išpildyti pranašystę, kad Romos konsulu jam lemta būti septynis kartus. Nekantraujantis Sula regi savo žvaigždžių valandą, kai įsiplieskia karas su Mitridatu: jam patikėta garbė vesti karius į mūšį. Tačiau Gajus Marijus nesiruošia dalintis šia garbe, ir įniršęs Sula, sulaužydamas visus tabu, atgręžia savo legionus prieš Romą.

Autorės pasakojimas veda Romos gatvėmis, per žmonių išgyvenimus, mūšius, politines intrigas ir visa kita knygoje "Žolynų vainikas.

Dviejų žymiausių Romos vyrų nirtulys ir kerštas nudažo amžinąjį miestą kraujo spalva. O horizonte pasirodo Gajus Julijus Cezaris: jis dar jaunas, tačiau akivaizdu, kad jo šlovės spinduliai netrukus ims žilpinti akis. Karas ir intrigos, pavydas ir kerštas, garbės troškimas ir kilnumas mirties akivaizdoje - visa tai C. McCullough supina į vieną didžiulį paveikslą, kuriame senovės istorija tampa gyvesnė ir tikresnė už dabartį.

Buvau prisiskaičiusi tiek gerų atsiliepimų ir liaupsių apie šią knygą. Nežinau, gal tikėjausi, kažko lengvesnio ir paprastesnio, bet gavosi taip, kad skaičiau ją ilgai ir nuobodžiai. Man pasirodė be galo paini - daug...

Buvau prisiskaičiusi tiek gerų atsiliepimų ir liaupsių apie šią knygą. Nežinau, gal tikėjausi, kažko lengvesnio ir paprastesnio, bet gavosi taip, kad skaičiau ją ilgai ir nuobodžiai. Man pasirodė be galo paini - daug veikėjų, įvykių, vietų, tik spėk sekti. Visi tie vardai tėvavardžiai, tie gatvių pavadinimai. Nepratus aš prie rusų literatūros. Ir gaila darosi, taip norėjau ir aš žavėtis "Meistru ir Margarita", bet turbūt nieko neišeis. Net ir tos judviejų meilės man per maža. Netgi labiau pasirodė, kad mylėjo tik Margarita, o meistras svaigo savo romanu. Kas be ko, Begemotui likti abejinga negalėjau. Ir apskritai, šėtono ir kompanijos veikla man buvo tai, dėl ko verta skaityt šią knygą. Dėl to, kad kūrinys vadinamas įspūdingu, ginčytis net nemėginčiau. Tikrai toks yra. Bet antrąkart knygos į rankas neimčiau nė už ką!





"(...)gyveno sykį teta. Ji neturėjo vaikų, laimės irgi neturėjo. Ir štai ji iš pradžių ilgai ilgai verkė, o paskui pasidarė pikta."

Taip taip, garsi knyga, ekranizuota dar garsesniame to paties pavadinimo s.kubrick`o filme - "prisukamas apelsinas". Kad ir koks kubrick`as būtų genijus, nusprendžiau pirmiau perskaityti knygą ir tik tada imtis filmo, jie knyga...

Taip taip, garsi knyga, ekranizuota dar garsesniame to paties pavadinimo s.kubrick`o filme - "prisukamas apelsinas". Kad ir koks kubrick`as būtų genijus, nusprendžiau pirmiau perskaityti knygą ir tik tada imtis filmo, jie knyga leis man tai padaryti.

Ruošiaus ją perskaityti kraupiai ilgai, bet vis nerasdavau jos bibliotekos lentynoje, o pirkti knygą, kuria nesu užtikrinta, niekada nebuvau linkusi. Tas nuolatinis jos deficitas bibliotekoje sudarė įspūdį, kad knyga fantastiška. Kai pagaliau radau ją, ji buvo tikrai labai pavargusi. Visa nuskaityta, lapai išbyrėję bet sugaudyti po vieną ir suklijuoti (po to susimąsčiau, kad čia visgi gali būti kaltas nekokybiškas leidimas).

Labai padėjo vertėjo žodis. Leido suprasti žargono prasmę ir esmę, greičiau pagauti knygos temą. Visgi nuo pirmųjų puslapių nepasakyčiau, kad knyga įtraukė. Taip, temos aktualios - išprotėję ir neprižiūrimi paaugliai, darantys ką nori, įsivaizduojantys esantys geresni nei kiti, ir turintis teisę tuo naudodamiesi kenkti kitiems, keisti juos - jaunimo nusikalstamumas ir smurtas. Tačiau būtent to smurto paveikslai mane ir bandė atgrasyti nuo skaitymo.

Ir štai vienas iš tokių jaunuolių - aleksas - manantis, kad taip siautėti yra smagu, porą kartų apsilankęs pataisos kolonijose, iš jų išėjęs toliau tęsia savo veiklą, tik jau šiek tiek protingiau, atsargiau. Su savo 3 draugeliais, nusprendę, kad šią dieną reiktų apvogti vienišą moterį, tikrai turinčią vertingo turto namuose, ne tik pinigų kaip įprasta, aleksas persistengia. Moteris miršta, o jis įklimpsta į rimtą bėdą. Draugai jį palieka ir jis vienas išsiunčiamas į kalėjimą atsiimt už įvykdytą nusikaltimą, kur savo noro ir dėkingų aplinkybių dėka tampa eksperimentinio gydymo-pataisos metodo objektu.

turbūt nėra bjauresnio dalyko nei būti perauklėtam savo paties metodais/būdais. Per dvi savaites Aleksiui rodomi filmukai, kuriuose jis mato tai, ką pats darydavo, tik viskas šį kartą iš šalies. Jis priverčiamas persiauklėti. "tave pavertė nežinia kuo, bet nebe žmogumi. Iš tavęs atėmė galią rinktis. Esi pasmerktas socialiai priimtiniems veiksmams - tarsi mechanizmas, sugebantis daryti tik gerus darbus. Ir dar tas šalutinis poveikis, aiškiai matyt, kaip jis tave varžo. Juk dabar ar muzika, ar lytinis aktas, literatūra ar menas - viskas teikia nebe pasitenkinimą, o skausmą. " Jis negali pakęsti smurto, jį ima pykinti nuo to. O kas dar kraupiau, tokius pat jausmus jam sukelia ir taip jo mėgstama klasikinė muzika. Koks čia gali būti gerumas, kai jis nėra savanoriškas, o priverstinis. Turbūt negalime kalbėti apie tikrą persiauklėjimą.

Visgi perauklėtas aleksas ligotoje visuomenėje ilgai neišbūna. Neįvardintame mieste, neįvardinta nusikalstama vyriausybė uždaro aleksu norėjusį pasinaudot (ir jo prieš kelerius metus sužalotą rašytoją, kurio žmona mirė dėl tų pačių vaikėzų kaltės) rašytoją į beprotnamį, aleksas atgauna valią daryti savo paties pasirinkimus, o ne tuos, kuriuos jis buvo priverstas daryti po medicininio gydymo, bei klausytis didingojo mocarto. Pasaulis vėl grįžta į vėžes. Smurtas karaliauja toliau. Visgi paskutiniuose puslapiuose aleksui kyla lengvas šleikštulys dėl to, ką jis daro. Sutikęs buvusį bendrą, dabar jau naują suaugusį bei vedusį vyrą, akimirkai užsimerkęs jis mato save jo vietoje - su žmona, sūnumi. Ir baisisi tuo, kad jo sūnus bus toks pats, nes pasaulis ir žmonės bus tokie patys, ir jis bus toks pats bejėgis prieš jį ir savo sūnų, kaip ir jo tėvai buvo prieš jį.

Knyga buvo pradėta rašyti, kai gydytojai pasakė a.burgess`ui, kad liga progresuoja ir jam liko metai gyvenimo. Autorius viename interviu minėjo, kad "ši nelemta knyga - tai darbas, persmelktas skausmo". Pasak jo, tai buvo bandymas išsivaduoti nuo atsiminimų apie savo pirmąją žmoną, kuri II PK metu buvo žiauriai sumušta 4 dezertyravusių amerikiečių karininkų. Tuo metu ji buvo nėščia, žinoma, kūdikį prarado. Puolė į gilią depresiją, bandė nusižudyt. Galiausiai, ji tiesiog išgėrė savo gyvenimą. Nuskandino jį alkoholio liūne. Labai jau panaši lemtis ištiko ir rašytojo žmoną romane.

Na o pats knygos pavadinimas kilo iš vienos kažkada Londono prastuomenės/darbininkijos plačiai vartotos sąvokos. Vyresni šio soc. sluoksnio atstovai keistus ar neįprastus dalykus vadindavo "kreivas, kaip prisukamas apelsinas".

Literatūros klasika.

Veiksmas sukasi apie emigrantus tarpukario laikotarpiu. Apie patirtis žmonių, kurie buvo priversti emigruoti paliekant viską, ką turėjo. Ieškoti naujo gyvenimo pradžios, galbūt pasivadinti nauju vardu,...

Literatūros klasika.

Veiksmas sukasi apie emigrantus tarpukario laikotarpiu. Apie patirtis žmonių, kurie buvo priversti emigruoti paliekant viską, ką turėjo. Ieškoti naujo gyvenimo pradžios, galbūt pasivadinti nauju vardu, stengtis išlikti, viltis kada nors pamatyti artimuosius.. Gyvenimas taip judant skaičiuojamas labai trumpais laiko intervalais: leidimais gyventi, geriausiu atveju dirbti miestuose. Tokių leidimų trukmė nuo kelių dienų iki kelių mėnesių. Šitaip branginama kiekviena diena, kuri tampa kova už būvį.

Romane per j herojus netiesiogiai pabrėžiamos žmogiškos vertybės, kaip jie sugeba tokiais išlikti bet kokiomis aplinkybėmis. Į kitus emigrantus jie žiūri kaip į sau lygius, be konkurencijos, kartais net darosi pikta: per didelį naivumą ir pasitikėjimą prarandama ką sukaupi per praėjusias dienas. Pasakojimas lengvas, iš tikrųjų kartais net pasirodo, kad nėra taip ir blogai. Tačiau įvertini daugelį situacijų: kalėjimas, ligoninės, muitinės postai.. Galų gale per tuos keletą mėnesių žmogus būna pasisėmęs daugiau patirties negu eilinis šiandienos žmogus per tą patį laikotarpį..

Knyga manau daugelį privers susimąstyti ar imame viską iš šių dienų, ar tik tempiame laiką IKI KAŽKO.

Tai pirmasis mano skaitytas šios žinomos šveicarų psichoterapeutės darbas. Vos tik knyga pateko į rankas, žinojau, kad labai norėsiu ją perskaityti.. taip ji pateko į šį sąrašą.

Knyga tikrai gera, įdomi, verčia rimtai...

Tai pirmasis mano skaitytas šios žinomos šveicarų psichoterapeutės darbas. Vos tik knyga pateko į rankas, žinojau, kad labai norėsiu ją perskaityti.. taip ji pateko į šį sąrašą.

Knyga tikrai gera, įdomi, verčia rimtai susimąstyti, kokią įtaką ir kokią žalą mes galime padaryti savo vaikams kartais vien tik dėl to, jog esame tėvai. Autorės iškeltas klausimas šiame veikale man atrodo pakankamai skandalingas. Pasak jos, tėvai "auklėdami" savo atžalas fiziniu, psichologiniu smurtu, perdėtu griežtumu, šaltumu - negrįžtamai sugadina savo vaiko gyvenimą, ateitį ir... sveikatą. A. Miller teigia, jog mūsų visuomenėje iki pasąmonės gelmių įsišaknyję pasenę moralės principai, kurių laikantis mūsų kūnas pradeda maištauti, o tas maištas pasireiškia sveikatos sutrikimais: depresija, priklausomybė alkoholiui, narkotikams, vėžys, savižudybės ir t.t. Knygoje ši mintis grindžiama remiantis žymių kūrėjų, tokių kaip Dostojevskio, Schillerio, Huseino, Hitlerio, Nietzsche's kūriniais ir biografijomis. Čia susieta jų skausminga praeitis su tolesniame gyvenime kankinusiomis problemomis. Ką gi autorė siūlo? Siūlo išgyvendinti iš pasąmonės ketvirtąjį Dievo įsakymą, kuris reikalauja gerbti ir mylėti tėvus. Tik tada, kai suaugęs supras, jog jis neprivalo mylėti, užjausti bei gailėtis savo pasenusių (o kartais ir senatvėje sugebančių terorizuoti ar priversti blogai jaustis suaugusius vaikus) tėvų, jei iš vaikystės jis iki šiol jaučia dideles nuoskaudas - tik tada žmogus bus pajėgus išsilaisvinti iš kūno maišto, t.y. ligų, depresijų, noro nutraukti savo gyvenimą ir pan.

Taigi, pati idėja, mano akimis, išties skandalinga, nes mūsų visuomenėje "įgimta" tikėti,kad ir kokie tėvai mus augino, mes jiems turime visą gyvenimą jaustis dėkingi. Todėl labai džiaugiuosi, kad radau šią knygą su visiškai priešinga nuomone. Tik... skaitant vis galvoje sukosi viena mintis, kuri lyg ir "kišo" šiai psichoterapeutei koją. Jei nemušami, mylimi vaikai išties nesirgtų ir užaugę būtų sveikesni, kodėl tuomet visame pasaulyje tokiais tempais auga ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų sergamumas vėžiu bei kitomis ligomis. Aš manau, kad mano kartoje tėvų, kurie renkasi bausmes vaikų auklėjime labai nedaug. Mes savo vaikus auginame apsupę juos meilei, supratimu, noru padėti, tai pagal šią teoriją šie vaikai neturėtų sirgti depresija, vėžiu, neturėtų žudytis... Gaila, negalime sužinoti, ką pati A. Miller apie tai pasakytų, jei nebūtų mirusi prieš 3 metus...

Rašau skambant atlapaširdžio žmogelio, pritariančio sau akordeonu, dainai (youtubo lobynai). Paprasta daina, paprasti žodžiai (rusiški, todėl ne iki galo ir suprantami) ir jausmas labai paprastas. Bet gražus. Padarantis...

Rašau skambant atlapaširdžio žmogelio, pritariančio sau akordeonu, dainai (youtubo lobynai). Paprasta daina, paprasti žodžiai (rusiški, todėl ne iki galo ir suprantami) ir jausmas labai paprastas. Bet gražus. Padarantis geresniu žmogumi - bent toms 3 minutėms.

"Paliktainiai" irgi gražūs. Gražūs tekstu, išraiška - plunksnos valdymu. Visa kita juose gąsdina. Novelių herojės nei liūdnos, nei nusivylę - jos jau nebegyvos (beveik visos žudytis ir ruošiasi). Tačiau baisios ne fatališkos istorijos, nes iš tikro mirtis negraži tik realybėje (ant popieriaus viskas tauriau, dažniausiai). Baisu pasidaro supratus, jog autorė jaučiasi taip kaip ir jos herojės. Baisu, kad šioje knygoje nieko išgalvoto nėra... Todėl ir neįmanoma jos neperskaityti vienu prisėdimu.

"Net ir šiandien aš tik labai nenoriai atsimenu gyvenimą iki Tūlos, kaip ir "gyvenimą po Tūlos"". Kaip žinia Jurgis Kunčinas turėjo labai daug moterų, bet jo viso gyvenimo meilė ir buvo Tūla. Po Tūlos jis turėjo ir kitų...

"Net ir šiandien aš tik labai nenoriai atsimenu gyvenimą iki Tūlos, kaip ir "gyvenimą po Tūlos"". Kaip žinia Jurgis Kunčinas turėjo labai daug moterų, bet jo viso gyvenimo meilė ir buvo Tūla. Po Tūlos jis turėjo ir kitų moterų ir vaikų, bet jis su viena moterimi neužsibūdavo pernelyg ilgai, kitaip sakant, buvo savotiškas "mergišius". Pats rašytojas nebijojo pripažinti, kad jis pernelyg mėgo gerti. Iš tiesų šią knygą nebuvo lengva skaityti. Kodėl aš ją įtraukiau į knygų sąrašą? Ogi, todėl, kad teko žiūrėti filmą apie šio autoriaus biografiją, apie jo visą gyvenimą ir labai sudomino, o gal dėl to, jog jo gimtinė buvo netoli mūsų miestelio. Visa knyga "Tūla" yra kaip savotiška Jurgio Kunčino biografija. Jis Tūlą vaizduoja kaip šikšnosparnį, net anot jo Tūla pavirsta į jį. Tai labai gili ir prasminga knyga. Nuostabi meilės istorija. "Ištisą savaitę mudu nesiskyrėm nei diena, nei naktį, nepaleidom vienas antro nei iš akių, nei iš rankų" iš tiesų, tai buvo stipri meilė. O meilė pasibaigė greitai kaip ir prasidėjo, todėl, kad buvo pakankamai kvailas sprendimas abiem važiuoti pas Tūlos tėvus. Tūloms tėvams jos draugas nepatiko, todėl Tūla paklusdama jį išsiunčia namo, žinoma ji dėl to labai gailisi, bet... Tūla miršta. Mylimasis ieško kapo. Randa. Paima urną. Iš tiesų rekomenduoju ją perskaityti kiekvienam, galbūt iš pradžių ir gali pasirodyti, jog ji neįdomi, bet iš tiesų taip nėra."meilė tik tada pasiekia savo tikslą, kai baigiasi mirtimi".

Feminizmo pradžiamokslis mergaitėms



Danijos rašytoja Lene Kaaberbøl Lietuvos skaitytojams turbūt geriausiai pažįstama iš tetralogijos apie gėdytojos dukterį Diną (nepainioti su kita šiauriete - norvegės Herbjørg Wassmo...

Feminizmo pradžiamokslis mergaitėms



Danijos rašytoja Lene Kaaberbøl Lietuvos skaitytojams turbūt geriausiai pažįstama iš tetralogijos apie gėdytojos dukterį Diną (nepainioti su kita šiauriete - norvegės Herbjørg Wassmo Dina!), 2009 m. Lietuvoje taip pat išleista šios rašytojos knyga "Šešėlių vartai", pasakojanti apie mergaitę Aną, 2010 m. kartu su Agnete Friis sukurta gal kiek vyresnei auditorijai skirta "Berniukas lagamine". Bet šįkart - apie L. Kaaberbøl "Sidabrinį žirgą".

Pasak interneto šaltinių, būtent pasakojimai apie nenuoramą Katrioną, Teresos dukterį, labiausiai garsina autorę. Iš viso yra parašytos trys knygos, į lietuvių kalbą kol kas išversta tik pirmoji - "Sidabrinis žirgas", kurią galima laikyti tipine "kaaberbøliška" knyga: veiksmas vyksta išgalvotoje šalyje maždaug viduramžiais, pasakojimas ganėtinai realus, tačiau į jį talentingai įausta keletas fantastikos gijų, o pagrindinis personažas (dažniausiai - sunkiai tramdomo charakterio) maždaug dvylikametė mergaitė.

Taigi jau nuo pirmųjų knygos puslapių įtraukia savitas raudonplaukės Katrionos (arba Ketės) pasaulis. Ketė su mama Teresa, patėviu Kornelijumi, visu būriu broliukų bei sesučių ir keletu pagalbininkų gyvena Trijuose Slėniuose. Ketės mama Teresa valdo Vėdryno užeigą ir visą gausią šeimyną. Tačiau su sunkaus būdo Kete net ir Teresai nelengva susitvarkyti (vertinant pagal šiuolaikinius kriterijus, Ketę neabejotinai būtų galima priskirti "sunkių vaikų" kategorijai. O gal tai - tiesiog paauglystės pradžia?). O su patėviu Ketė išvis nesutaria. Kiekvienas jaučiasi teisus ir nei vienas nemano galįs prarasti nors krislą savo išdidumo, tam, kad nusileistų ir protingai išspręstų konfliktą. Ne, kur tau. Ketė ir Kornelijus - lyg du ožiukai, priešpriešais susitikę ant tiltelio. Tik dažniausiai tokiuose "ragų surėmino" turnyruose Ketė vis tik pralaimi - ūmaus būdo Kornelijus prikula mergaitę taip, kad mažai nepasirodo. Kodėl Teresa (kitaip tariant - Tesa) neužstoja skriaudžiamos dukters, o palaiko smurtautoją Kornelijų? Atsakymas paprastas - Kornelijus grasina išeiti, o viena su tuntu vaikų, kad ir kokia išdidi ir nepriklausoma, Tesa likti nenori.

Ketės gyvenimas iš esmės pasikeičia vieną dieną, kai į Vėdryno užeigą atvyksta paslaptinga raitelė ant sidabrinio žirgo (tiksliau - kumelės). Tai - bredinarė (arba Silverė) - taikos sergėtoja, sidabrinių pragaro žirgų raitelė. Ketė, mylinti žirgus ir mėgstanti jodinėti, užsidega noru keliauti į Bredos akademiją ir pati vieną dieną tapti tokia šaunia raitele kaip ir atvykėlė Dorisa. Tačiau Ketei, kaip vyriausiajai dukteriai, nuo seno numatytas kitoks likimas - sekti motinos pėdomis ir vieną dieną perimti iš jos Vėdryno užeigą. O tai reiškia, kad Ketė niekada negalės išvykti iš savo gimtinės.

Tačiau Ketės ir Kornelijaus abipusei neapykantai ir nesivaldymui pasiekus apogėjų, Tesa nebemato kitos išeities, kaip tik išsiųsti Ketę iš namų. Žinoma, Ketė tai laiko didžia neteisybe ir nepajėgia užgniaužti nuoskaudos. Juk problemų kelia ne ji, o Kornelijus! Tai ji yra auka, tad kodėl Tesa išsiunčia ją, o ne jį? Tačiau nieko nepadarysi - nuspręsta, kad Ketė keliaus mokytis dažytojos amato. O tai reiškia, kaip vėliau sužinos Ketė, ne tik tai, kad ji turi palikti gimtuosius namus, skirtis su mylimom sesutėm bei geruoju virėju Tedu, bet ir tai, kad tokiu sprendimu Tesa atėmė iš Ketės paveldėjimo teisę.

O ir įžengusi į erdvų dažytojos kiemą Ketė supranta, kad ne pyragai jos čia laukia. Tiesmuka ir už save kovojanti bei niekada nenusileidžianti Ketė netrunka įsigyti priešių. O tiesiamą pagalbos ir draugystės ranką išdidžiai ir paniekinamai atstumia. Todėl veikiai atsiduria viena prieš visas ir supranta, kad ilgiau tverti nebegali. Tad nusprendžia bėgti.

Grįždama namo taip vadinamoje poilsio vietoje Ketė sutinka dar vieną silverį - Simoną - ir dabar galutinai apsisprendžia norinti tapti bredinare. Tad kartu su Simonu leidžiasi į Bredą. Prasideda nelengvi, bet įdomūs riterystės mokslai akademijoje. Tačiau dar iš Trijų Slėnių Ketė atsivežė pažadą Kornelijui saugoti paslaptį, kuri diena iš dienos tampa vis svarbesnė ir vis labiau slegia Ketę.

Skaityti L. Kaaberbøl knygas visuomet įdomu - pasakojimas traukte įtraukia, prieš akis veriasi švelniai magiški pasauliai, tačiau visada lieka ir kita, įspūdingai realistiška, o kartais net ir vos ne primityviai buitiška pasakojimo dalis (kad ir "karas" tarp mergaičių pas dažytoją Briją). Rašytoja sukuria intrigą bei puikiai perteikia pagrindinės veikėjos - Ketės jauseną. Kaip sunku nepaminti savo principų, pripažinti klydus, išlikti savimi, iškęsti pažeminimus ir patyčias, įveikti baimę ir fizinę skausmą, susitaikyti su išdavyste, galiausiai - kaip mergaitei iš kaimo susiorientuoti klaidžiuose akademijos koriduoriuose (o ypač - jei jau labai "spiria" reikalas...)? O kur dar geltonas, dygus pasišiaušęs padaras augantis pilve kaskart, kai tik Ketė pajunta aplinkinių spaudimą?

Būtent tai, kad neskraidžiojama vien tik po aukštąsias materijas, o prisimenami ir tokie elementarūs dalykai, kaip fiziniai žmonių poreikiai, ir leidžia lengvai įsijausti į pasakojimą, kuriame fantastika atrodo tik kaip realybės prieskonis. Taip pat išskirtiniu šios knygos bruožu įvardyčiau ryškius veikėjų charakterius - Ketė, Tesa, Kornelijus, Tedas, Simonas, Lu, Erminė - skirtingi, bet daugiau mažiau vykusiai atskleisti personažai.

Ir, be abejo, negalima pamiršti savito Ketės pasaulio. Jis, kas be ko, artimas tam, kuriame gyvena gėdytojos duktė Dina, tačiau vis tik kitoks. Tai - išimtinai moterų pasaulis. Moterys čia taria pirmą ir paskutinį žodį. Moterys valdo nuosavybę ("Kur vyras gali turėti namą? Nebūk mulkis. Niekas dar taip nenuprotėjo, net ir tavo mylimi šiauriečiai" - sviedžia Tesa besiginčydama su Kornelijumi). Paveldėjimas eina moteriškąja linija ir todėl šeimos laiko didžia nelaime nesusilaukti dukters ("Jis save vadina maestra (...) Vyras! Tarsi vyras galėtų būti maestra!") - būtent dėl to ir prasideda kilmingųjų planų intrigos, į kurias atsitiktinai įsipainioja ir Ketė. Tačiau moteris negali palikti namų, negali keliauti, bei - sic! - negali ištekėti ("O kalbant apie vaikigalius, tai jie atsirado geru senovišku būdu, be tų šiaurietiškų vedybų nesąmonių. Niekada su tuo nesutikčiau."). Moterys pasižada vietos dvasiai, tad sudarydamos santuoką ir pasižadėdamos vyrui, išduotų jas, ir, tikėtina, užsitrauktų pyktį - o tada vargas namams, netekusiems vietos dvasių malonės. Taip, moterys Ketės pasaulyje išdidžios, savarankiškos, valdingos, nepriklausomos nuo vyrų (bent jau sąlyginai)... Gal ir nekeista, nes jau vikingų laikais tų šalių moterys turėjo teisę reikalauti skyrybų, o mūsų dienomis Skandinavija garsėja aktyviu feministiniu judėjimu.

"Sidabrinis žirgas" - pagauli, vaizdinga, įdomi knyga. Sklandus pasakojimas, švelnus ir neįkyrus fantastikos prieskonis (kaip pipirai tradiciniuose kalėdinuose skandinaviškuose meduoliuose), ryškūs personažų charakteriai ir paprastos, kone kasdieniškos kurioziškos situacijos, į kurias patenka Ketė, daro šią knygą išskirtinę, o už save ir teisybę nebijanti pakovoti Katriona, manau, ilgainiui užims pelnytą vietą tarp ryškiausių vaikų ir paauglių literatūros personažų.

"Dykumų gėlė" - žymaus modelio, Waris Dirie, gyvenimo ir išgyvenimo istorija. Skaudi istorija, kuri sukrėtė visą Europą, visą pasaulį.


Afrika. Tradicijos. Mergaičių pavertimas pilnavertėmis moterimis jas apipjausčius....

"Dykumų gėlė" - žymaus modelio, Waris Dirie, gyvenimo ir išgyvenimo istorija. Skaudi istorija, kuri sukrėtė visą Europą, visą pasaulį.


Afrika. Tradicijos. Mergaičių pavertimas pilnavertėmis moterimis jas apipjausčius. Be nuskausminamųjų, be sterilių operacinių, skalpelių, ant dykumos smėlio su bukais įnagiais, skausmu iki sąmonės netekimu, komplikacijomis, mirtimis.


Tai istorija apie mergaitę, kuri nenorėjo paklusti tradicijomis, santuokai su daug vyresniu vyru esant dar vaiku. Mergaitę, kuri basomis kojomis bėgo iš dykumos gelmių į Mogadišą, išsvajotą vietą. Apie jos kelionę nuo avių ganymo kažkur dykumoje iki Milano, New York'o podiumų ir žurnalų viršelių.