Šiuo metu gyvenu toje pačioje gatvėje, tarp tų pačių dviejų bažnyčių. Buvo įdomu paskaityti ir palyginti, ar labai ji pasikeitė. Taip pat, literatūrą mėgstantis bičiulis parekomendavo šią knygą, kaip labai neblogą. Ir...

Šiuo metu gyvenu toje pačioje gatvėje, tarp tų pačių dviejų bažnyčių. Buvo įdomu paskaityti ir palyginti, ar labai ji pasikeitė. Taip pat, literatūrą mėgstantis bičiulis parekomendavo šią knygą, kaip labai neblogą. Ir perskaičius supratau, kad mūsų skoniai labai skiriasi. Nenoriu nieko įžeisti ir galiu tvirtai pasakyti, kad tai grynai skonio reikalas, bet man ši knyga nepatiko. O priežaščių yra net kelios:

1. Knyga neturi siužeto - visa knyga yra tiesiog prisiminimai, svarstymai, apmąstymai. Ir pastarieji man nelabai patrauklūs, nelabai aktualūs, tos problemos tokios banalokos, visai nesukretė, neatvėrė akių, nieko neparodė, kas ir taip nebūtų seniai aišku. Juk visi žmonės turi sunkių minčių ir abejonių, kodėl rašytojo, kuriam sunkiai sekasi rašyti, istorija yra verta knygos?;

2. Knygoje pilna retorinių klausimų apie gyvenimo prasmę/neprasmę ir tai labai erzina, nes žmogau, tu gali mąstyti klausimais, bet kai rašai knygą, reikia ne vien klausimų, kurie taip niekur ir nenuveda, reikia dar ko nors. Aš skaitau knygą, ne tam, kad galėčiau įsijaust į psichoterapeuto rolę, todėl nepatiko man tie klaustukai: ar aš per senas, ar per jaunas, kodėl keliauju, kodėl kalbu, tai, ką kalbu, kodėl jaunystė buvo tokia o ne kitokia ir t.t.;

3. Sovietmetis man nekelia nostalgijos (matyt per jaunoje iš tų visų prarastųjų kartų gimiau), nieko artimo aš neradau tose aplinkybėse, jos, kaip tik, man sukelia kažkokį nemalonų pojūtį - lygtais nerimą, lygtais apgailestavimą...;

4. Stilius nėra pats maloniausias mano akiai - yra nemažai tokių atseit "kietų" kalbos elementų, tokių kaip rusiški, angliški intarpai, žargonai ir pan. Sakiniai trumpi, kas nėra blogas bruožas, bet šioje knygoje kažkodėl man nejaukus jų trumpumas, lyg skaityčiau ne knygą, o pirkinių sąrašą ar policijos raportą...

Na gal ir tiek, nebeburnosiu. Manau, kad nemažai žmonių šioje knygoje rastų ir gerų bruožų, ir artimų išgyvenimų. Aš neradau ir tai, greičiausiai, mano pačios problema, ne gerbiamo E.Ališankos.

Tuštybė, kankinantis mandagumas ir... kuris kurį "perspjaus"...

Mano požiūriu ši knyga savo laikmetį jau atgyveno. Jos, kaip romano, kuris graibstomas iš lentynų, skolinamas, patyliukais perduodamas iš rankų į rankas, apie...

Tuštybė, kankinantis mandagumas ir... kuris kurį "perspjaus"...

Mano požiūriu ši knyga savo laikmetį jau atgyveno. Jos, kaip romano, kuris graibstomas iš lentynų, skolinamas, patyliukais perduodamas iš rankų į rankas, apie kurį kuždamasi mergaitiškuose susibėgimuose, dėl kurio raustama ir aikčiojama, era jau savo pasiekė ir spėjo nublankti. Skaičiau kaip romaną, kuris nėra labai įdomus, aktualus ir keliantis emocijas. Tačiau, yra viena mintis, kuri mano skaitymą pavertė kiek intriguojančiu, įdomesniu ir net privertė ieškoti gyvenimiškų atitikmenų šiomis dienomis "rezgamuose" romanuose (ne knyginiuose, o gyvenimiškuose). Kas yra bendra tarp griežtomis taisyklėmis išauginto jaunimo ir tarp šiuolaikinio, kurio, berods didžiausias tikslas - apeit, paneigti ir sunaikinti visas taisykles, bei normas?

Kiek išvaizda, padėtis visuomenėje buvo ir yra svarbus pasiekimams gyvenime? Kiek toks požiūris į gyvenimą yra gajus dabar? Ar tai - atgyvena? Visgi manau, kad ne. Tik kiek pasikeitė padėties siekimo visuomenėje būdai, "patobulėjome" įtakingumo, bei įtakingų partnerių paieškose, kai savo išvaizda siekiama užkariauti tik tam tikros "rūšies" atstovus. Rūšis ši grupuojama ir "reitinguojama" pagal pajamas, žinomumą ir pan.... O esmė liko ta pati....

Gera vis dėlto žinoti, kad ne tik šiame romane, bet gal ir gyvenime tuštybę užgožia nuoširdumas, titulą - paprastumas, pasipuikavimą prieš kitus - jausmai, apsimestinį padorumą - emocingumas. Taip, kaip ir šio romano pagrindinių veikėjų taip puoselėtas puikavimasis grožiu, paveldėta padėtimi visgi yra nugalimas nuoširdaus bendravimo, emocijų, jausmų.

Keista skaityti apie tai, kaip jauni veikėjai įpratę savo laimę sieti su įtakingumu, kurį, jiems perduos (ar perdavė) tėvai. Pagrindinė veikėja Ana Eliot - lyg balta varna tuščiagarbio, tik "blizgią" išorę puoselėjančio tėvo - dvarininko šeimoje. Išskirtine ji jaučiasi, nes nepritampa savo požiūriu į gyvenimą, gyvenimo partnerio pasirinkimą, nes yra ne tik graži ir aikštinga "tėvelio princesė"... Kreivai aplinkiniai, o ir artimieji į ją žiūri jau vien dėl to, jog būdama dvidešimt septynerių dar nėra sukūrusi šeimos. Oho, kokia nelaimė moteriai, kokia gėda jos šeimai! Kokios auklėjimo spragos! O gal kokios spragos tėvų įtakingume visuomenei? Tikras jaunos moters (na, ne tokios jau ir jaunos tuometiniu požiūriu) gyvenimo košmaras! :) Štai tokį "nemalonumą" imasi "tvarkyti" Anos artimieji, o svarbiausią vaidmenį prisiima draugė: "... negi ji, devyniolikmetė, susižadės su vaikinu, kuris, be gerų asmeninių savybių, neturi daugiau nieko, ir jokių vilčių praturtėti, nebent prasigyventų iš savo labai nepatikimos profesijos, bet ir čia jis neturi jokių pažinčių, kurios garantuotų tolesnį kilimą tarnyboje; taip, su juo Ana tikrai prapultų, baisu apie tai net pagalvoti! Ana Eliot, tokia jauna; ją dar mažai kas pažįsta, ir staiga pasičiups kažkoks pašalietis, be ryšių ir be turtų; jis gi įstums ją į vargą ir nerimą, pražudys jos jaunystę, padarys ją žeminamai priklausomą!" (p.27) Taip prispausta jauna, gležna ir nelabai dar tvirtai ant žemės stovinti (ne kojų, o nuomonės turėjo prasme) Ana nutraukia sužadietuves su visuomenėje nereikšmingu, tačiau mylimu jūrų laivyno karininku. ..

Bet jaudinantis romanas prarastų pusę savo grožio, jei nevirstų į pasaką laiminga pabaiga. Pasaka, kurioje bjaurusis ančiukas - t.y. beturtis, neperspektyvusis, neįtakingasis, bet patrauklus, ambicingas (ir paslapčia vis tik mylimas) karininkas po ilgų septynerių metų nevirstų žavia, bei kitų panelių geidžiama gulbe - praturtėjusiu kapitonu, vis dar patraukliu ir tiek pat ambicingu, ir vis neatleidžiančiu mylimajai (buvusiai?) už atstūmimą...

Ar gerai tuščiagarbio tėtušio apžiūrėtas dienos šviesoje "naujai atgimęs" karininkas atitiks sukurptus reikalavimus ir tiks aikštingajai dukrytei, kuri jau dabar savo apsisprendimą pareiškia tvirtai? Ar padėtis ir gražiai skambanti pavardė pakels dvarininko šeimos prestižą? Kas nugalės šioje padorumo, pasipuikavimo, tuštybės, įtakingumo ir titulų svarbumo kovoje?

Ech, meilė nugali viską... Net ir tokius "paveldėtus", primestus gyvenimo principus. O ir pergudrauti apsimestinį mandagumą ir rungtyniaujantį puikavimąsi tarp šeimų tik ji viena tegali!

"... kokie nereikšmingi esame už savo artimųjų rato ribų." (p. 40)

Geriausia iki šiol skaityta mokslinė knyga! Mark Lynas joje apibendrino dešimtis tūkstančių mokslinių straipsnių, susijusių su klimato kaita, ir suskirstė juos visus į 6 kategorijas pagal tai, kokią įtaką pasauliui ir...

Geriausia iki šiol skaityta mokslinė knyga! Mark Lynas joje apibendrino dešimtis tūkstančių mokslinių straipsnių, susijusių su klimato kaita, ir suskirstė juos visus į 6 kategorijas pagal tai, kokią įtaką pasauliui ir atskiroms jo vietoms turėtų kiekvienas pakilęs laipsnis Celsijaus. Taigi, knygoje skyriai taip ir suskirstyti: 1 degree, 2 degrees, ... Knygoje ne tik nagrinėjamas temperatūros kilimo poveikis atskiroms pasaulio vietovėms kaip Šiaurės-Pietų polių bei kalnų ledynams, vietovėms, tokioms kaip Nyderlandai, Niu Orleanas, Bangladešas, kurios dėl jūros lygio kilimo didelė tikimybė būti užlietoms (ne visiškai), Brazilijos miškams, koralams, ištisoms gyvūnų rūšims, gėlo vandens atsargoms ir t.t. Taip pat pasakojama kaip žmonės reaguotų, gyvendami, jau ženkliai pasikeitusiame pasaulyje. Karai, įtraukiant atominius ginklus, žmonių invazija iš vietovių, višiškai netinkamų gyventį į šiek tiek palankesnes, milijonai mirčių dėl užteršto oro (anglies dvideginiu ir metanu) bei maisto stygius būtų žmonių kasdienybę lydintys įvykiai. Knyga, priverčianti mane susimastyti, kaip aš galiu prisidėti prie gamtos ir klimato gerovės...Tikrai rekomenduoju!

Mus supa didžiulis pasaulis su savo gėriu ir blogiu, su nuolatinėmis skaudžiomis patirtimis ir naujais pakilimais. Kaskart išgyvendami sunkumus po jų vis keliamės, vis tikime, vis viliamės, vis norime. Norime, kad pagaliau...

Mus supa didžiulis pasaulis su savo gėriu ir blogiu, su nuolatinėmis skaudžiomis patirtimis ir naujais pakilimais. Kaskart išgyvendami sunkumus po jų vis keliamės, vis tikime, vis viliamės, vis norime. Norime, kad pagaliau pasiektume tą momentą, po kurio nebekrisime žemyn. Bet ir vėl. Vėl krintame ir keliamės.

Tokių gyvenimiškų kritimų ir pakilimų pilna Jodi Picoult kūryba. Kiekviena jos knyga - tai naujas žvilgsnis į mus supančias socialines bėdas, negeroves ir kelius, kuriais nueina žmonės. Žmonės tokie pat kaip mes. Su tokiais pat trapiais gyvenimais kaip mūsų. Galbūt todėl šios autorės darbai palieka bėdsaką žmonių širdyse ir mintyse.

Prisipažinsiu, "Kita širdis" buvo pirmoji šios autorės skaityta knyga. Neturėjau su kuo jos palyginti, bet galiu tvirtai pasakyti, jog ji sukėlė nemažai minčių. Apie ką jos? Apie vaikų pasaulį, jiems daroma skriaudą, jų stiprybę. Apie tai, kodėl mūsų pasaulis toks ir nekitoks. Apie tai, kodėl šaukiamės Dievo ar Jį apleidžiame, kai mus užgriūna negandos. Ir apie tai, koks turi būti tvirtas, nuspresdamas, jog tas ar kitas žmogus nebevertas gyventi.

Knygoje sugulusi istorija tarsi nelaimių ir nesėkmių virtinė. Tarsi mėginimas parodyti, kiek gali pakelti moteris, netekusi savojo žmogaus automobilio avarijoje, paskui dar kartą netekusi atrasto gyvenimo draugo ir didžiausio turto - dukters. Tarsi norisi pasakyti stop. Juk tiek vienam žmogui per daug. Jis daugiau nepakels. Bet ir vėl. Sunki liga antrajai dukrai, kuri yra švyturys gyvenime, tikslas, dėl kurio gyveni ir tikėjimas, dėl kurio eini į priekį. Kiek gali paaukoti, kad šis vaikas gyventų? Matyt, viską ir dar daugiau. Širdis, kuri turi suplazdėti vaiko krūtinėje tampa pagrindine ir vienintele tavo gyvenimo siekiamybe. Bet jei ta širdis ne ta, kurios trokšti, ta, kuri tave skaudina, ta, apie kurią net nebūtum pagalvojęs. Priimtum? Reikia. Nes tik tokiu atveju vėl jausiesi laimingas, o svarbiausia gyvas.

O kaip tas žmogus, kuris atiduoda širdį ir taip jau atidavęs savo gyvenimą už tai, ko nepadarė? Jis teisus? Ar jis vertas pagarbos? Ar jis tikrai kitoks nei mes visi? Knygos autorė priverčia mintis skrieti, negali jų suvaldyti. Ieškai atsakymų - randi naujus klausimus. Mąstai. Tiki. Viliesi. Ir per kiekvieną knygos veikėją mėgini surasti save. Mąstyti, o ką darytum tu? Ar pamatytum ir pripažintum tavo vaikui daromą skriaudą? Ar atiduotum žmogų į mirties rankas, tikėdamas, jog jis to nepadarė? Ar paimtum jo širdį, kad tavoji gyventų?

Knyga. Tikra. Taikli. Ir verta dėmesio. Verta paimti ją į rankas. Verta savo mintis paleisti skrieti ir širdį plazdėti, kad suprastum, kas mus supa ir kokias istorijas išgyvena kiti. Nes kiti pavyzdžiai priverčia ne tik susimąstyti, bet ir pamatyti, pajusti ir pagelbėti.

Džiaugiuosi, kad ši knyga atkeliavo į mano namus ir į mano širdį.

Rūta

Knyga paslaptinga,intriguojanti, tiesiog tokia, kurios negali paleisti iš rankų. Perskaityti vienu atsikvėpimu iki galo verčia klausimas:"O kas bus toliau?" Čia pilna netikėtumų, sudėtingų situacijų. Neatsleistos mūsų ...

Knyga paslaptinga,intriguojanti, tiesiog tokia, kurios negali paleisti iš rankų. Perskaityti vienu atsikvėpimu iki galo verčia klausimas:"O kas bus toliau?" Čia pilna netikėtumų, sudėtingų situacijų. Neatsleistos mūsų šalies istorijos paslaptys: nesurastas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto kapas, jo karfūna , suteikia autorės vaizduotei peno.Knygos herojė bando atskleisti šias paslaptis.Atsidurdama sudėtingose ir net pavojingose situacijose, ji ieško rakto, kaip įminti painias istorijos ir savo giminės mįsles. Keliaudami su ja galime pasigrožėti Vilniaus bažnyčių architektūra, prisiminti pagonybės laikų papročius. Autorė leidžia mums prisiminti XV-XVIII amžiaus įvykius ir iš jų staiga persikelti į XXI-ąjį amžių.

Lengvai skaitoma, pilna vertingų minčių, jauki knyga. Kundera meistriškai supina meilės, politikos, laisvės ir seksualumo temas į bendrą visumą. Tai nėra tipiškas romanas, kuriame pagrindiniai herojai yra dėmesio centre....

Lengvai skaitoma, pilna vertingų minčių, jauki knyga. Kundera meistriškai supina meilės, politikos, laisvės ir seksualumo temas į bendrą visumą. Tai nėra tipiškas romanas, kuriame pagrindiniai herojai yra dėmesio centre. Tomo ir Terezos likimai susipina nuo knygos pradžios, visgi joje pilna kitų istorijų, kurios kartais jungiasi tarpusavyje bet tuo pačiu metu teka sava vaga. Veiksmas vyksta okupuotoje Čekijoje, laikais, kai viskas keitėsi. Cenzūra viešpatavo ne tik literatūroje, bet ir paprastoje žmonių kalboje, jų kasdienybėje. Kundera pateikia daug gyvenimiškų įžvalgų, dalinasi savo idėjomis ir užduoda skaitytojui klausimus. Paradoksai, dilemos, Beethovenas, erotika.
Citata: "Mylėtis su moterimi ir miegoti su moterimi - ne tik dvi skirtingos, bet beveik priešingos aistros. Meilė - tai ne noras mylėtis (šis noras siejasi su nesuskaičiuojama daugybe moterų), o noras kartu miegoti (šis noras siejasi tik su viena moterimi)."
Knygoje daug dėmesio skirta kičo nagrinėjimui, tai apsunkina ir priduoda abstraktaus matmens šiam veikalui.
Autorius sėmėsi iš Nietzsche, Platono bei Sofokleso kūrybos. Knyga kitokia, vertinga ir prikaustanti dėmesį.

Ledi Čaterli meilužis - skandalingas romanas, dėl atvirų sekso scenų XX a. pr. buvo uždraustas ir pasirodė tik 1960 m. Paėmusi į rankas šią knygą, tikėjausi nepakartojamos ir karštos meilės istorijos, pilnos emocijų ir...

Ledi Čaterli meilužis - skandalingas romanas, dėl atvirų sekso scenų XX a. pr. buvo uždraustas ir pasirodė tik 1960 m. Paėmusi į rankas šią knygą, tikėjausi nepakartojamos ir karštos meilės istorijos, pilnos emocijų ir aistringų aprašymų, bet teko šiek tiek nusivilti, nes kartais autoriaus stilius ir nuobodūs teksto fragmentai, priversdavo mane atidėti ją į šalį. Knygą skaičiau ilgai ir vis turėjau iš naujo sukaupusi jėgas, priversti save paimti romaną į rankas. Vis dėlto pabaigoje sulaukiau prašviesėjimo ir įveikiau šį kūrinį.

Veiksmas vyksta XX a. pr. Čaterlių giminės Regbio dvare ir jo apylinkėse. Pagrindiniai veikėjai yra trys - seras Klifordas Čaterlis, kuris po karo liko suparalyžiuotas ir yra prikaustytas prie invalido vežimėlio, jo jauna žmona ledi Konstancija Čaterli ir Regbio dvare tarnaujantis eigulys Oliveris Melorsas.

Ledi Konstancija, negaudama iš suluošinto vyro kūniškų malonumų, atsiduoda eiguliui. Pažadinta aistra apima abu įsimylėjėlius, o jų meilės rezultatas yra kūdikis.

Tai dar viena knyga apie globalinį atšilimą ir jo galimas sukeltas pasekmes ateityje. Knygoje gana detaliai ir vaizdžiai pasakojama kas nutiktų, jei CO2 koncentracija pakiltų iki 1200 dalelių per milijoną atmosferos dalelių ir...

Tai dar viena knyga apie globalinį atšilimą ir jo galimas sukeltas pasekmes ateityje. Knygoje gana detaliai ir vaizdžiai pasakojama kas nutiktų, jei CO2 koncentracija pakiltų iki 1200 dalelių per milijoną atmosferos dalelių ir kaip tai paveiktų atskiras pasaulio vietoves per ateinančius 1000-1500 metų. Didžiausias dėmesys suteikiamas jūros lygio kilimui. Knygoje taip pat pateikiami inžinerinijos sprendimai kaip sėkmingai sumažinti klimato šilimą. Nebloga knyga nors rašymo stilius ir tai kaip buvo suskirstytos temos man nelabai patiko.

Millennium trilogija - bene geriausia, ką yra tekę skaityti. Įtraukiantis siužetas, nestereotipiniai veikėjai, intriga... Tiesa, kiekvienos dalies pradžia kiek nuobodoka, bet vėliau knygos įtraukia ir net daugiau nei 600...

Millennium trilogija - bene geriausia, ką yra tekę skaityti. Įtraukiantis siužetas, nestereotipiniai veikėjai, intriga... Tiesa, kiekvienos dalies pradžia kiek nuobodoka, bet vėliau knygos įtraukia ir net daugiau nei 600 puslapių kelionė per romaną tikrai neprailgsta.

Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą - paskutinioji Millennium dalis. Pabaiga, skaitytojų džiaugsmui, laiminga, keistoji Lisbeta Salander vėl nugali blogiukus. Knyga netradicinė ir įdomi, nes joje taip pat aptariami slaptųjų tarnybų užkulisiai. Neaišku, kiek aprašyme tiesos, tačiau vaizduotę jis tikrai sužadina. Autorius gyvai vaizduoja savo personažus - išplėtotas ir autsaiderės Lisbetos paveikslas, ir žurnalisto Mikaelio Bliumkvisto asmenybė, ir kitų, mažiau svarbių veikėjų charakteriai. Tai daro pasakojimą dar patrauklesnį ir vaizdingesnį. Ko gero, būtų sunku išvardinti visus romano privalumus, siužeto niuansus ir pastebėti tai, kas būtent prikausto prie S. Larrsono knygų. Belieka tik apgailestauti, kad ši trilogija - tai viskas, ką galėsime paskaityti ieškodami daugiau šio talentingo autoriaus kūrybos.

Vieno Alabamos miestelio žmonės sukasi gyvenimiškuose rūpesčiuose. Kaip ir kiekviename miestelyje čia verda savitas gyvenimas: žmonės dirba, ilsisi, bendrauja su kaimynais, sprendžia konfliktus. Čia gyvena ir advokatas Atikus...

Vieno Alabamos miestelio žmonės sukasi gyvenimiškuose rūpesčiuose. Kaip ir kiekviename miestelyje čia verda savitas gyvenimas: žmonės dirba, ilsisi, bendrauja su kaimynais, sprendžia konfliktus. Čia gyvena ir advokatas Atikus su savo dviem vaikais. Tai vyras, kuris pats auklėja savo vaikus. Būtent jo dukra vaikiškai ir paprastai pasakoja šią istoriją. Toks pasakojimas labai patrauklus, be jokių nereikalingų išvedžiojimų. Daugelis paprastų gyvenimiškų situacijų parodo vaikų auklėjimą ir jam skiepijamas vertybes, tokias kaip sąžiningumas, tolerantiškumas, empatija, pagarba. Pagrindinė knygos ašis - tėvo ginamas juodaodis. Jis apkaltintas neteisingai, tačiau ir pats žmogus ir jo advokatas yra smerkiami. Kaip paaiškinti savo vaikui situaciją, kai teisingai besielgiantis tėvas yra viešai smerkiamas, užgauliojamas ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų, netgi giminaičių? Tai Atikaus pareiga. Jei elgsiesi taip, kaip liepia sąžinė ir širdis, o ne vadovausiesi paskalomis ir blogais žodžiais, tu tapsi kitoks, daug geresnis. Nežudyk strazdo giesmininko, juk jis nieko tau nepadarė... Graži, rami, liūdna istorija, pasakojama mažo vaiko akimis.