'Dabar kiekvienas kvailys žino, kaip sučiuopti gyvenimo prasmę pačiame savyje' 'Ji tolydžio svaidė geriausius savo pasiuntinius - vis bloškė juos vieną po kito į kosmosą..o tie nelaimėliai tenai rado vien tai, ko ir...

'Dabar kiekvienas kvailys žino, kaip sučiuopti gyvenimo prasmę pačiame savyje' 'Ji tolydžio svaidė geriausius savo pasiuntinius - vis bloškė juos vieną po kito į kosmosą..o tie nelaimėliai tenai rado vien tai, ko ir Žemėje pakako per akis - niekad nesibaigiantį beprasmybės slogutį'

Nesunku pamėgti Vonnegutą kai traukia kosmosiška tuštuma ir filosofiniai pamąstymai. Marsas, Merkurijus, Saturno žiedai plius apipinkim tai fantastiškaisiais persikūnijimais, matymu į ateitį, praeitį, pulteliu valdoma minia, erdvėlaiviais, skraidančiais šviesos greičiu, Žemės vieninga religija.

Taigis, skamba kaip ant Eridano leidyklos knygos nupaišyti penkiagalviai slibinai su papinga amazone. Bet įdomiau ir linksmiau.

Turtingiausias Žemės žmogus atviliojamas į Marsą. Kaip ir daugeliui, panašaus likimo varguolių, jam ištrinama atmintis ir galvoje įmontuojama 'vielutė', skirta valdyt netinkamai besielgiančius, mąstančius. Neužilgo paaiškėja, kad rengiama kariuomenė Žemės užpuolimui. Tačiau pagrindinio herojaus erdvėlaivis 'pagal planą' nutūpia tikrai ne Žemėje. Po Merkurijaus vienatvės laukia grįžimas į Žemę, tačiau ilgėliau neužsibuvęs, taipogi, plano sumetimais, jis skrenda į Saturną. Pripažinsiu apsuko kiek mane, gavau kiek netikėtos pabaigos, o ir kodėl, kas ir prie ko nedetalizuosiu - pati nemėgstu skaityt atpasakotas istorijas.

Paatvirausiu, kai būna liūdna visada stengiuos įsivaizduoji kaip tai atrodytų kosmoso plotmėj, ir turiu tokį žaidimą, kai noriu 'atsijungti', bandau įsivaizduot kaip aš sėdžiu ant Saturno žiedų ir nuleidus tabaluoju kojas. Beprasmiška. Viskas tuomet atrodo beprasmiška, bet gerąja prasme. Na ir spaudžiau šypsnį, nes finalinėj knygos daly atsidūręs pagrindinis knygos herojus su savo dirbtinai sukurta šeima ir buvo Titnage (Saturno mėnulyje), taip - štai čia aš kartais irgi mintyse pabūnu.

Kadangi kaip netyčia nuotaika ne iš džiugiausių 'pagavau' ir šlaką saldėsio: 'Mums reikėjo tiek daug laiko suvokti, jog žmogaus gyvenimo, kad ir kas jį valdytų, yra viena prasmė ir tikslas - meilė aplinkiniams, laukiantiems tos meilės'

Beje, stipriai užkabino pasamprotavimai apie mąstymo kančias. Negaliu nepaminėti: '...beveik visa ką žinau iš tikrųjų, suvokiau, nugalėdamas skausmą, sklindantį iš vielutės mano makaulėje. Vos tik pradedu dairytis, ketindamas ką nors geriau įžiūrėti, mane suima nežmoniški sopuliai, bet aš vistiek nesiliauju, nes žinau, kad tuoj pamatysiu tai, ką man draudžiama matyti. Jei vos tik iškilus klausimui apninka tie nepakeliami diegliai, žinau, kad klausimas teisingas. Tada skaidau jį dalimis ir tiriu kiekvieną jų atskirai. Paskui, sudėjęs mažesnius atsakymus į krūvą, gaunu atsakymą į didįjį klausimą.'

Už kosmosą, apmąstymus - 8

Ką tikėjosi sutikti Ralfas Trulas, rašydamas skelbimą laikraštyje, kad ieško patikimos žmonos? Ar teisingai jis pasirinko, pasirinkdamas tariamai save prisistačiusią kaip paprastą ir dorą moterį, dirbusią misionierės...

Ką tikėjosi sutikti Ralfas Trulas, rašydamas skelbimą laikraštyje, kad ieško patikimos žmonos? Ar teisingai jis pasirinko, pasirinkdamas tariamai save prisistačiusią kaip paprastą ir dorą moterį, dirbusią misionierės darbą, mačiusią vargšų ir turčių gyvenimus, - Ketriną Lernd, kuri atsiuntė jam net ne savo pačios nuotrauką? Kodėl tariamai patikima žmona, praeityje rūkiusi, girtuokliavusi, vartojusi narkotikus ir griebusi ką galėjo išgriebti iš žmonių jūros aplinkui, pasiryžo šiai avantiūrai? Juk tikrasis jos planas - gauti Ralfo pinigus ir nukeliauti į šalį, kurioje jos niekas nepažįsta, ištekėti už savo lengvabūdžio gražuolio meilužio bei siekti, kad gyvenimas virstų nesibaigiančiu malonumu. Ketrinos vienintelis tikslas - greitos vestuvės su Ralfu bei meilė ir pinigai, o tai ji gali pasiekti tik per Ralfą. .. Ir kas iš tiesų ją pakeitė bei privertė atsisakyti savo ankstesnių planų? Juk visa tai buvo ranka pasiekiama. Kas paskatino padėti nuodus į šalį? Ar tai buvo supratimas, kad Ralfas geras, doras, malonus žmogus ir nenusipelno būti jos nunuodytas? Juk Ketrinai niekada nebuvo toptelėjusi mintis apie gerumą, niekad taip ir nebuvo išgirstas priekaištas iš vyro, net ir tada, kai jis prisipažino žinąs, jog yra jos nuodijamas. Tačiau baimė likti nelaiminga, apsileidusia padugne ir baigti gyvenimą kaip jos sesuo Elisė ar daugelis kitų jos sutiktų nelaimingų merginų, ją trikdė ir tarsi įkalino taro dviejų pasaulių, tarp dviejų vyrų.

Knyga man patiko savitumu, siužetu kuriame apstu meilės ir aistros, melo ir apgaulės, širdgėlos ir liūdesio, kurioje kiekvienas žodis ir sakinys apgalvotas, kur personažų paveikslai aiškūs ir skrupulingai tobuli, kur personažai kiekvienas turi aiškią savo vietą ir paskirtį, kur kiekvienas turi savo planą ir savo paslaptis bei slaptus ketinimus.

Su I.Yalomu jau buvau susipažinusi šiek tiek anksčiau, tad skaitydama "Meilės budelį", jaučiausi ne užmezgusi pokalbį, bet betęsianti įdomų pašnekesį su jau pažįstamu žmogumi.

I. Yalomas ne tik pasakoja savo pacientų...

Su I.Yalomu jau buvau susipažinusi šiek tiek anksčiau, tad skaitydama "Meilės budelį", jaučiausi ne užmezgusi pokalbį, bet betęsianti įdomų pašnekesį su jau pažįstamu žmogumi.

I. Yalomas ne tik pasakoja savo pacientų istorijas, kurios skaitant nejučiomis iškelia klausimus ir apie tai, kaip man sekasi susigyventi su savo egzistencinėmis baimėmis. Jis dalinasi ir savo išgyvenimais, jausmais, mintimis konsultacijų metu, taip padėdamas dar tvirčiau suvokti, jog galiausiai ir jis, psichoterapeutas, tėra žmogus.

Skaitant vietomis ima atrodyti, kad kažkas kartojasi - lyg jau ir girdėjau šią mintį, lyg ir jau buvo gvildenta ši tema. Visgi psichoterapeutas sugeba papirkti savo atvirumu, paprastumu ir - svarbiausia - žmogiškumu. O tai, bent jau man, padeda realistiškiau suvokti, ko galiu pati tikėtis iš konsultacijų su psichologu.

Vienas svarbiausių dalykų, kurį atradau "Meilės budelyje" - išgyvenimas, jog kiekvienas turime savų baimių, demonų, kurie gali persekioti visą gyvenimą, tačiau niekada nėra vėlu išmokti juos priimti, susigyventi ir galbūt pajungti savo naudai. Nėra vėlu net ir tada, kai mirtis alsuoja už nugaros.

Šis romanas tai legendinio Samuel Shem kūrinio "Dievo namai" tęsinys. Šį kartas veiksmas persikelia į psichiatrijos ligoninę ir praskleidžia, kas vyksta ten, kai duris uždaro pacientai. Kodėl veiksmas vyksta būtent čia? Ogi...

Šis romanas tai legendinio Samuel Shem kūrinio "Dievo namai" tęsinys. Šį kartas veiksmas persikelia į psichiatrijos ligoninę ir praskleidžia, kas vyksta ten, kai duris uždaro pacientai. Kodėl veiksmas vyksta būtent čia? Ogi todėl, kad pagrindinis veikėjas Rojus Bašas jau pirmojoje dalyje nusprendė būti psichiatru. Jis tikėjo, jog kasdien padės žmonėms, spręs jų problemas ir kiekviena diena bus kupina laimėjimų ir pasiekimų. Deja, dirbdamas ten jis vos per plauką netapo pacientu. Tačiau iki to nutiko daugybė dalykų.

Pirmiausia, kūrinys pradedamas tragišku įvykiu - nusižudo Rojaus rezidentūros vadovas Aikas. Žmogus, kurį pacientai ir bendradarbiai nuolat matė besišypsantį, trykštantį geromis emocijomis ir atvirą. Na, bent jau taip buvo manoma. Turbūt galite įsivaizduoti, jog vieno iš psichiatrų nusižudymas neteikia garbės Vargo kalnui, todėl viešai teigiama, jog Aikas Vaitas mirė nuo... nepagydomos ligos. Kokios? Į šį klausimą neatsakoma. Rojaus galvoje vėl ima kauptis juodi debesys su daugybe klausimų: kas? kur? kodėl niekas nekalba? kaip suprasti? ką daryti? kaip padėti žmonėms? Atsiranda Malikas, ypatingasis veikėjas, saulės spindulėlis tarp blogio debesų. Jis turi savą sistemą ir savus metodus. Jie beveik tokie pat, kaip ir "Dievo namuose" - būtina nesikišti į žmogaus gyvenimą, tiesiog leisti jam išsikalbėti, ir svarbiausia, būti žmogumi.

Kad ir kaip būtų gaila, psichiatrų - žmonių šioje įstaigoje nėra daug. Tiesa sakant gal vienas ar du. Kiti stengiasi tik kuo daugiau pasipelnyti. O tai tikrai nereiškia, jog žmogų reikia išgydyti. Ne, jie maitinami vis kitokiais "vaistų kokteiliais", jai manipuliuojama ir stengiamasi pacientus kuo greičiau išvaryti iš proto. O jeigu atsiranda teisuolių, kurie trokšta gydyti, jais ima manipuliuoti vyresni ir labiau patyrę vadovai. Pabandykite įsivaizduoti, ar galėtumėte atsilaikyti prieš žmogų, kuris žino viską apie jūsų psichinę būseną, puikiai jus perpranta ir žino, ką ir kada darysite? Negalėtume, todėl nereikia stebėtis, jog nepavyko ir Rojui. Na, bent jau iš pradžių... Juk vis dėlto šiuose ''namuose'' dar yra Malikas.

Visiškai nereali knyga! Iš pradžių akį patraukė neįprastas viršelis. Paskui paskaičiau keletą atsiliepimų. Ir užsinorėjau. Pasisekė- gavau dovanų. O tada jau pradingau porai dienų- sunku buvo atsitraukti nuo tokių...

Visiškai nereali knyga! Iš pradžių akį patraukė neįprastas viršelis. Paskui paskaičiau keletą atsiliepimų. Ir užsinorėjau. Pasisekė- gavau dovanų. O tada jau pradingau porai dienų- sunku buvo atsitraukti nuo tokių nuotykių.

Šimtametis Alanas, įsikūręs senelių namuose, savo jubiliejaus dieną nusprendžia, kad laikas kažką pakeisti. Tad, kol kiti ruošiasi švęsti jo gimtadienį, tyliai išsliūkina pro langą. Regis, kur gi pabėgs senučiukas, apsiavęs tik šlepetėmis? O ir koks greitis pas tokį ilgaamžį. Bet Alanas, pasirodo, ne šiaip senukas. Ir toli gražu nepanašus į mums įprastus senjorus. Visai netyčia jis sugeba pavogti lagaminą su daaaug milijonų, pakeliui sutikti įdomių žmonių, po savęs palikti bent keletą lavonų, apmauti (ir ne vieną kartą) policiją bei gaują nusikaltėlių, kurie taip pat įsitraukia į Alano ir milijonų medžioklę.

Knygoje lygiagrečiai su pabėgimo nuotykiais pasakojama ir Alano gyvenimo istorija. Pasirodo, jis ne šiaip sau vyrukas- per nuotykių kupiną gyvenimą sutiko gausybę įdomių, šaunių, pavojingų žmonių (ko verti vien žiauriausi diktatoriai!), sprogdino bombas kare (tiesa, prieš tai susprogdinęs šį bei tą prie savo gimtųjų namų), keliavo iš šalies į šalį stebindamas ne vieną svarbų asmenį. Ir turbūt tūkstantį kartų vos per plauką išvengė mirties.

Pasakojimas įtraukia taip, kad sunku padėti knygą į šalį. Stebiesi, jaudinies, kvatoji iki ašarų. O iš galvos vis neišlenda mintis- ar Alanas kiek kuoktelėjęs, ar tiesiog be galo optimistiškas?

Jei kiekvienas turėtų bent kruopelę to gyvenimo džiaugsmo, naivumo ir optimizmo kaip šis šimtametis, gyvenimas tikrai būtų gerokai gražesnis :)

Naomi Oreskes yra viena pirmaujančių pasaulio mokslo istorikių (History of Science). Jos tyrimai išryškino atotrūkį tarp dabartinių mokslo atradimų ir tų, pateiktų žiniasklaidoje, kurie neretai klaidina visuomenę,...

Naomi Oreskes yra viena pirmaujančių pasaulio mokslo istorikių (History of Science). Jos tyrimai išryškino atotrūkį tarp dabartinių mokslo atradimų ir tų, pateiktų žiniasklaidoje, kurie neretai klaidina visuomenę, pateikiant nepagrįstai klaidingą/melagingą informaciją. Suvienijusi jėgas su Erik M. Conway, jiedu išleido akis atveriančią knygą "Merchants of Doubt".

Šiai dienai mokslininkai vieningai sutaria, jog klimatas šyla ir jei nebus imtasi atitinkamų veiksmų sumažinti CO2 emisiją, iki 2100 metų vidutinė metinė oro temperatūra gali pakilti 1.5-6 laipsniais Celsijaus. Tai reiškia, jog tam tikrose pasaulio vietose gali šiek tiek atvėsti, tuo tarpu, kitose temperatūra pakilti gerokai aukščiau vidurkio. Tokie temperatūros pasikeitimai neabejotinai turės didelės (vietomis pražūtingos?) įtakos ištisoms ekosistemoms, gėlo vandens atsargoms, derliui, jūros lygio kilimui, ozono sluoksnio irimui, rūgščių lietų susidarymui ir t.t. Visi šie veiksniai neigiamai paliestų žmoniją, sumažinant galimybes ižgyventi dėl klimatos kaitos poveikio užlietose, sausringose, nederlingose vietose.

Klimato kaita, globalinis atšilimas, rūgštūs lietūs, ozono sluoksnio irimas yra tik kelios temos, kurios atkreipė autorių dėmesį...Kitos yra, rodos, visai nesusiję, kaip tabako sukeliamas plaučių vėžys, pasyvaus rūkymo žala (kuomet rūkančio žmogaus įkvėptus ir iškvėptus rūkalų dūmus įkvepia kitas žmogus+tiesiogiai smilkstančius dūmus nuo cigaretės). Visas šias temas vienija keli pasaulyje labai gerai užsirekomendavę asmenys: R.Jastrow dirbęs NASA, fizikai F.Seitz ir B.Nierenberg savo karjerą padarę kuriant atominius ginklus, F.Singer dirbęs National Weather Satellite Service. O jų tiesioginis indėlis yra metų metus skleidžiama klaidinga informacija ir neigimas viso, kas yra per keliasdešimt metų ištyrinėta ir pagrįstai patvirtinta tūkstančių mokslininkų. Šie keli asmenys vykdė tyrimus, publikavo straipsnius prestižiniuose žurnaluose nutylint, iškreipiant faktus arba pateikiant melagingus. Įdomiausia tai, jog šių asmenų 'tyrimai' buvo finansuojami tabako kompanijų. Anot jų (kompanijų), jei žmogų kamuoja dvejonės ir nėra 100 procentų patvirtinta, jog, pavyzdžiui, rūkymas nesukelia plaučių vėžio, vadinasi, žmogus visada pasirinks lengvesnį kelią ir rūkys nedvejodamas. Toks yra ir visų kitų knygoje aptartų temų moralas - niekas niekada nesiims jokių veiksmų, kol kils abejonių ir daugelį metų šiems keliems asmenims, priėjusiems net iki Baltųjų Rūmų, pavyko išlaikyti abejones žmonių galvose...

Man labai patiko vienas pavyzdys, pateiktas knygos gale apie namo pirkėją. Jei nori nusipirkti namą, tu samdaisi patikimą, savo sritį išmanantį, užsirekomendavusį ekspertą ir klausi jo nuomonės. Neklausai savo šeimos narių, kaimynų, dėdžių, tetų ir pan. Taip ir šioje knygoje. Jie buvo užsirekomendavę, gerai žinomi net ir Amerikos prezidentui, patikimi, nes uoliai vykdė pareigas slaptuose kariniuose projektuose, tačiau ar išmanė tai, ką publikavo moksliniuose straipsniuose - čia jau klausimas...

Knygoje surinkta keliasdešimties metų istorija ne tik iš tabako kompanijų archyvų, bet ir iš universitetų bibliotekų Kalifornijoje, San Fransiske, padedant daugybei mokslininkų sudėlioti faktus. Knyga neabejotinai verta dėmesio ir įtraukianti, nors nėra legva skaityti dėl faktų ir pavardžių gausos. Glaustesnės informacijos galima pasiskaityti (angliškai) Merchants of Doubt puslapyje http://www.merchantsofdoubt.org/index.html. Įdomaus skaitymo!

Galima sakyti, kad tai knyga, kurioje pateikiamos dviejų gyvenimų istorijos. Viena pasakojama dabar, o kita - iš rastų slaptų dienoraščių. Abu šiuos skirtingų moterų gyvenimus sieja tas pats vyras (-ai). Ši knyga gvildena ne...

Galima sakyti, kad tai knyga, kurioje pateikiamos dviejų gyvenimų istorijos. Viena pasakojama dabar, o kita - iš rastų slaptų dienoraščių. Abu šiuos skirtingų moterų gyvenimus sieja tas pats vyras (-ai). Ši knyga gvildena ne vieną skaudžią tematiką: paauglės bėgimas iš namų dėl patėvio, sunkus mėginimas įsitvirtinti didmiestyje, kai padėtis tokia beviltiška, jog tenka paminti savo moralės principus, apie likimo siųstus išbandymus, kai esi priverstas iš naujo įvertinti save, savo galimybes ir kiek jos nuo šiol dera prie buvusių lūkesčių. Šalia visų šių klausimų pats pagrindinis šioje knygoje yra ištekėjusios moters jausmai ir sunkumai kovojant su vyro mirusios pirmosios žmonos "šmėkla", nes tai ir buvo moteris, kurią jis mylėjo... Knygoje ir porą netikėtų posūkių, kurie sukelia didelį netikėtumą ir jau tada nuo knygos nesinori atsiplėšti.

Nuotykiai, nuotykiai- jų pilnas mūsų gyvenimas.Taip ir Greetsen knygose, nusikaltimai šiurpinantys ne tik pobūdžiu, bet ir atlikimo maniera."Pameistrys " nebloga knyga, bet kadangi pirma dalis" Chirurgas" buvo įdomesnė, tai...

Nuotykiai, nuotykiai- jų pilnas mūsų gyvenimas.Taip ir Greetsen knygose, nusikaltimai šiurpinantys ne tik pobūdžiu, bet ir atlikimo maniera."Pameistrys " nebloga knyga, bet kadangi pirma dalis" Chirurgas" buvo įdomesnė, tai pradžioje nesiskaitė, vėliau pamažu įsitraukiant į siužetą, jau gali atspėti ką rasi toliau.Taigi ypatingo susidomėjimo nesukėlė, skaitai ir tiek.Kas skaitys ją vieną, kaip atskirą knygą, bus tikrai įdomu.

J.CH.Grange detektyvai skiriasi nuo kitų šio žanro rašytojų kūrinių, juos sunkiau skaityti, bet mane jie žavi tuo, kad tai ne tik aprašymai -kas , kur , kada ir ką užmušė, ir dar dėl kokių priežaščių, bet tai įdomiai...

J.CH.Grange detektyvai skiriasi nuo kitų šio žanro rašytojų kūrinių, juos sunkiau skaityti, bet mane jie žavi tuo, kad tai ne tik aprašymai -kas , kur , kada ir ką užmušė, ir dar dėl kokių priežaščių, bet tai įdomiai supintos istorijos pasinaudojant istoriniais faktais, nuo seno išlikusiais mitais apie velnią, jo užmačias, pomirtinę žmogaus būseną(esant komoje).Čia ji vadinama , neišvengiamos mirties patirtimi, kurios metu buvo bendraujama ir su velniu. Sudarius su juo sandėrį- visiškas pagijimas po komos, be pasekmių, o kodėl gi ne? Juk nė vienas nežinome kas dedasi už sąmonės ribų?Taip skaitant visą knygą, gali priimti turinį kaip rimtą dalyką, o gali traktuoti kaip mistiką.Bet vienas dalykas tikrai aiškus-skaitosi labai gerai.Pabaiga intriguojanti, nors kai ką nuspėti galima ir anksčiau.Kaip ir daugumoj detektyvų ir čia randama keršto, sąskaitų suvedinėjimo, na bet ir kasdieniam gyvenime tai yra neišvengiama, šioje knygoje tai vadinama Dievo kova prieš Velnią.Siūlyčiau paskaityti visiems, tikrai nenusivilsite.

Ayaan Hirsi Ali - tai žiburys ieškant įkvėpimo, tai šviesa tunelio gale ieškant supratingumo, tai ramstis ieškant stiprybės.

Biografija. Visų pirma, "Bedievė" - tai biografinis pasakojimas apie mergaitę, kilusią iš...

Ayaan Hirsi Ali - tai žiburys ieškant įkvėpimo, tai šviesa tunelio gale ieškant supratingumo, tai ramstis ieškant stiprybės.

Biografija. Visų pirma, "Bedievė" - tai biografinis pasakojimas apie mergaitę, kilusią iš Somalio, ir apie moterį, kuri sugebėjo nusitiesti sau kelią iki Belgijos parlamento rūmų. Skaitant šią istoriją nestokojau jausmų ir įspūdžių įvairovės: nuo atvėpusio žandikaulio iš nuostabos, kokių atsilikusių, žiaurių ir nehumaniškų 'normų' apsuptyje Ayaana užaugo, iki skėsčiojimo rankomis visiškai pritariant dvasiškai ir protiškai užaugusios Ayaanos mintims.

Supratingumas. Nuostabu, kiek daug viena knyga gali suteikti. Kai sklandydama šios knygos puslapius supratau, jog milijonus žmonių pavergtus (o taip, šis žodis tikrai čia pritinka) islamo religijos reikia ne smerkti, ar dar blogiau - atsukti jiems nugaras, o suprasti, kad jie yra įkalinti tūkstančių metų senumo taisyklių rėmuose, kurie kalami aplink akiratį nuo pat vaikystės (ir tik pabandyk nors vieną vinį ištraukti!), ir dar daugiau - padėti jiems išsivaduoti iš supančių pančių, pamažu atskleisti tiesą ir leisti patiems suvokti praeitį ir nuostabią laukiančią ateitį, kur žmonės gali būti lygūs ir laisvai mąstantys, kai visa tai supratau, mane apėmė toks palengvėjimas ir džiaugsmas, kokį tik taip asmeniškai papasakotos istorijos gali suteikti.

Stiprybė. Man, turinčiai dvi vakarietiškas akis, išties sunku įsivaizduoti, ką Ayaanai teko patirti. Svarbiausia - tai tik viena istorija, o tokių juk tūkstančiai. Vaikystėje kentėti nuolatinius smūgius nuo savo pačio mylimiausio žmogaus - motinos, rankos, kęsti savo paties brolio pažeminimus, ištisus mėnesius nematyti savo tėvo, būti mokytojo primuštai vos ne iki mirties slenksčio, būti smerkiamai už savo minčių išsakymą, priimti sprendimus, kurie nuspręsti už tave ir po viso to sugebėti žvelgti į gyvenimą su degančiomis akimis, optimizmu ir noru padėti kitiems - tikrai abejoju ar sugebėčiau, manau, kalbu už daugelį.

Akibrokštas. Jei knygą siesime su jos pavadinimu, šios istorijos kulminacija - garsiai ištarti žodžiai: "Aš nebetikiu dievu." Aš nebetikiu taip pat, tačiau aš neužaugau itin religingoje šeimoje, ėjimas į bažnyčią nebuvo akcentuojamas mūsų šeimoje o ir pasakiusi, kad supratau, jog dievo nėra, didelio dėmesio nesusilaukiau. O štai Ayaana dėl savo nuosprendžio gyvena sargybinių apsuptyje, nes grasinimai mirtimi nenustoja jos siekti. Na, grasinimų ji susilaukia ne visai dėl to, kad yra bedievė, o dėl kai kurių islamo skelbiamų tiesų viešo peikimo, tačiau tai perskaitysite jau patys.

Jausmai. Tiesą sakant, pati neesu nei jautri, nei jausminga, tačiau jei ši istorija nepalies jokios jūsų širdies kertelės ir neprivers susimąstyti, nuoširdžiai sakau - paklauskite savo tėvų ar jūs iš šios planetos.