Romanas skaitėsi gan sunkiai, vangiai, veiksmas joje buvo tarsi sustingęs, pakibęs ore. Pagrindinė tema - savęs paieškos, emigravus iš kariaujančios Europos, bandymas susikurti naują gyvenimą, praeitį palaidojus už Atlanto...

Romanas skaitėsi gan sunkiai, vangiai, veiksmas joje buvo tarsi sustingęs, pakibęs ore. Pagrindinė tema - savęs paieškos, emigravus iš kariaujančios Europos, bandymas susikurti naują gyvenimą, praeitį palaidojus už Atlanto vandenyno. Knygos herojai man pasirodė tarsi drugeliai atsitiktinumo dėka įskridę į kambarį ir per langą niekaip negalintys ištrūkti į už stiklo esantį išsvajotą gyvenimą. Visa - tik sparnelių daužymasis į stiklą ir bevaisės pastangos...
Labiausiai patiko pono Roso asmenybė, su visa jo ironija, lengvu sarkazmu atmieštu humoru, patirtimi ir tiesiog savitu požiūriu į gyvenimą. Silversas žavėjo savo prekybininko sugebėjimais - meno kūriniais prekiavo lyg lošdamas šachmatais - apgalvodamas penkis žingsnius į priekį. O va Natašos visai nesupratau, man ji taip ir liko paslaptimi. Nesupratau ar ji išsilavinusi, paslaptinga, bet įnoringa moteris ar tiesiog tuščiagarbė plevėsa (kartais mes tokias vadiname "tuštutėmis" :). Hmm.
Nors Remarko kūrybą labai mėgstu, tačiau šįkart likau kiek nusivylusi - nuobodžiavau beskaitydama, "auksinių minčių", dėl kurių tiesiog apsaldavo širdis praktiškai neradau. Bet teko nuryti pasipiktinimą sužinojusi faktą, jog ši knyga buvo išleista jau po autoriaus mirties t. y. Remarkas nesuspėjo "nenušlifuoti" visų aštrių kampų, išdailinti ir išbaigti kūrinį.

Štai ir įveiktas dar vienas knygų iššūkio etapas - perskaityta dar viena knyga. Šįkart mano dėmesio sulaukė Erich Maria Remarque. Tai labai žinomas ir populiarus rašytojas, tik kažkodėl mano atrastas tik šiemet. Savo...

Štai ir įveiktas dar vienas knygų iššūkio etapas - perskaityta dar viena knyga. Šįkart mano dėmesio sulaukė Erich Maria Remarque. Tai labai žinomas ir populiarus rašytojas, tik kažkodėl mano atrastas tik šiemet. Savo pažintį su juo pradėjau nuo "Vakarų fronte nieko naujo". Knyga patiko, lengvas rašymos stilius, neperkrauta, taik tik pats tas, taigi pirmoji knyga paliko gerą įspūdį, todėl nusprendžiau, kad gana dūlėti lentynoje kitai jo knygai "Šešėliai rojuje". Kaip ir daugelis autoriaus knygų, ši nėra išimtis pasakoja apie karą. Gal labiau ne apie karą, o jo pasėkmes. Pagrindinis knygos herojus karo emigrantas pabėgęs į Ameriką. Knygoje pasakojama apie laikotarpį, kurį jis praleido šioje šalyje, jo sutiktus žmones, tokius pačius emigrantus kaip ir jis, bei apie pagrindinio herojaus išgyvenimus. Knyga man patiko, nes įdomu pažvelgti į istoriją iš kitos pusės, kaip galėjo gyventi tikri to meto liūdytojai, o ne tik faktai ir skaičiai pateikiami istorijos vadovėliuose. Šią knygą tikrai rekomenduočiau paskaityti visiems.

Kaip ir būdinga Remarkui, ši knyga labai malonaus stiliaus. Visi veiksmai, visi dialogai, visi aprašymai sukuria pojūtį, kad tai labai natūralūs ir tikri įvykiai bei veikėjai. Veiksmo nedaug, visas dėmesys sutelktas į...

Kaip ir būdinga Remarkui, ši knyga labai malonaus stiliaus. Visi veiksmai, visi dialogai, visi aprašymai sukuria pojūtį, kad tai labai natūralūs ir tikri įvykiai bei veikėjai. Veiksmo nedaug, visas dėmesys sutelktas į pagrindinio veikėjo jausmus. Jis pabėga nuo gestapo ir atsiduria Amerikoje, kuri iš pirmo žvilgsnio panaši į rojų, palyginus su tuo ką jam teko patirti Europoje. Tačiau net ir čia jis negali įveikti savo demonų, savo praeities potyrių, kurie persekioja ir neleidžia nurimti. Nors paskutinėse pastraipose teigiama, kad ši knyga - tai priemonė papasakoti apie Natašą, kuri buvo svarbiausias įvykis pagrindinio veikėjo gyvenime, tačiau aš asmeniškai susidariau tokį pagrindinės minties įspūdį: karas yra žiaurus ne tik dėl milijonų beprasmiškų mirčių, bet dar ir dėl to, kad jį mačiusių galvose palieką neišdildomą siaubą, ir dar žaiuriau yra tai, kad pabėgusiems žmonėms kita šalis niekada netampa tėvyne, o sugrįžusiųjų niekas nelaukia, nes, tiesą sakant, po karo nieko ir nelieka.