S. Parulskis šią knygą įvardina kaip trumpų istorijų rinkinį ir tubūt tai yra daug tinkamesnis apibūdinimas nei esė arba novelės. Tai kažkas per vidurį su retomis išimtimis, kai yra labiau krypstama į esė arba novelių...

S. Parulskis šią knygą įvardina kaip trumpų istorijų rinkinį ir tubūt tai yra daug tinkamesnis apibūdinimas nei esė arba novelės. Tai kažkas per vidurį su retomis išimtimis, kai yra labiau krypstama į esė arba novelių žanrą.
Rinkiniui netrūksta ironijos, taiklių pastebėjimų arba, tiksliau sakant, tiesa yra išdėstoma aiškiai, be butaforijos, buitiškai. Parulskis diskutuoja apie šiuolaikinę visuomenę, atskleidžia jos ydas: žmonių tingumąas ir neryžtingumą, vidinio pasaulio griūtį, atjautos ir supratingumo stoką; nėra vengiama kritikos ir vertinimo, kuri kartais net atrodo įkyri ir per daug. Kartais susidaro įspūdis, kad rašytojas per daug tiesmukai viską išsako, trūksta subtilumo ir nutylėjimo, kuris paskatintų skaitytoją mąstyti ir priimti savus sprendimus.
Parulskiui būdingas buitiškumas atsiskleidžia ne tik per kalbą, bet ir jo kuriamas situacijas. Vienas dažniausių motyvų yra politikai ir jų atstovai. Jų yra nevengiama, kiekvienoje trumpoje istorijoje jis yra vaizduojamas negatyviai, kaltinamas. Jie ne tik yra generalizuojami, bet ir tokiu būdu yra sukuriama skaitytojui artima pasakojimo erdvė, kurios susiformavimui neretai turi įtakos bendra nuostata, o ne asmeninė. Rodos, kad yra pataikaujama, duodama lengvai suvokiama situacija ir per ją bandoma atskleisti visuomenines problemas. Man atrodo tai labai saugus rašymo būdas, o gal galvoju taip todėl, nes tikėjausi daugiau, įdomiau.
Skaitant rinkinį man kilo klausimas: kiek jis iš tiesų moka gerai rašyti ir kurti, o kiek tiktai sugeba stebėti aplinką, dabar vykstančius renginius ir įvykius ir juo perteikti raštu. Juolabiau turint omeny, kad man jo rašymo stilius nepasirodė kerintis ir įtabus, kaip galvojau, bet buitiškas su ironijos doze, kuri ne visuomet man atrodė tinkama. (pvz., diskutuoti apie S.Gedos mirtį ir jos problemas – nesvarbu kokiu mastu - tiesiog neetiška ir netinkama)
Likus skaityti apie 40 puslapių aš pavargau ir norėjosi kuo greičiau pabaigti skaitymą.

Parulskio kūrybą labai mėgstu, patinka tas ironiškas žvilgsnis į mus supantį pasaulį, randu daug artimų dalykų, sutampančio požiūrio. Knygą "Prieš mirtį norisi švelnaus" pradėjau skaityti ir supratau, kad ją jau...

Parulskio kūrybą labai mėgstu, patinka tas ironiškas žvilgsnis į mus supantį pasaulį, randu daug artimų dalykų, sutampančio požiūrio. Knygą "Prieš mirtį norisi švelnaus" pradėjau skaityti ir supratau, kad ją jau anksčiau skaičiau. Bet nieko, kodėl vėlgi neprisiminus ir tyliai sau nepakikenus iš trumpų istorijų. Baigiau knygą ir norisi dar...

Šioje knygoje - trumpi tekstai. Kafkiškai sukrečiančios ir absurdiškai komiškos istorijos, magiški nutikimai ir, regis, nusistovėjusių visuomenės kanonų bei trumputės mūsų egzistencijos negailestingi permąstymai. Stilius - žemasis, žemiškasis arba kasdienis.

Visada mėgau iššūkius ir Parulskio romanas, man kaip tokios vulgarokos literatūros vengėjai buvo iššūkis.

Visas rašymo stilius puikiai apibūdinamas vienu žodžiu - Parulskis. Tiesą sakant nežinau, kuo jis mane sužavėjo,...

Visada mėgau iššūkius ir Parulskio romanas, man kaip tokios vulgarokos literatūros vengėjai buvo iššūkis.

Visas rašymo stilius puikiai apibūdinamas vienu žodžiu - Parulskis. Tiesą sakant nežinau, kuo jis mane sužavėjo, kad jau skaitau trečią jo knygą. Na pirmoji pažintis su juo man patiko " Sraigė su beisbolo lazda" kažką ten radau savo. O šitoj nežinau, gal būt dar nesubrendus tokiam kūriniui. O gal tiesiog ne mano ir tiek.

Taip pat savo darė religinio pobūdžio tekstukai, tiesiog iš karto atpurtydavo nuo jų skaitymo, o juo labiau mėgavimosi.

Toks jausmas, kad sudėti kokio nors žmogaus blogai, kur jis rašo tiesiog tiesiai, ką galvoja. Manydamas, kad to niekas niekada neperskaitys.

"...aš nesu cinikas. Geriausiu atveju esu kinikas - nepatogios tiesos sakytojas."

Sigitas Parulskis savo ironiškumu buvo mano mokyklinių laikų didvyris ir įkvėpėjas, kurio pavyzdžiu konstruodavau savo esė ir rašinius, kuriuose iki tol vyravo vien romantika. Pabaigusi mokyklą Parulskio rašinėlius skaičiau...

Sigitas Parulskis savo ironiškumu buvo mano mokyklinių laikų didvyris ir įkvėpėjas, kurio pavyzdžiu konstruodavau savo esė ir rašinius, kuriuose iki tol vyravo vien romantika. Pabaigusi mokyklą Parulskio rašinėlius skaičiau ir toliau - tiek internetinėse platformose, tiek knygose. Bet kažkuriuo metu pasidariau pertrauką ir jo tekstų nebeatsiversdavau.

Iki šio pavasario, kai bibliotekos lentynoje radau "Prieš mirtį norisi švelnaus". Pačiai tuo metu atrodė, kad artėju prie mirties, tad pasiėmiau sužinoti, ko man toliau norėsis. Ir radau tą pačią ironiją, sarkazmą, juodąjį humorą ir daug "antrojo galo". Tekstai trumpučiai, skaitėsi lengvai, sukeldavo įvairių minčių, bet to ankstesnio susižavėjimo jau nebeliko. O gaila.

Daugiau net nėra ką pasakyti apie šią knygą, nes dauguma tekstų jau buvo publikuoti, tad beliko juos surinkti į vieną knygą, uždėti gražų viršelį ir pardavinėti kaip naują daiktą. Buvau kažkur ir kelias citatas išsirašiusi apie moteris ir gėrimą, bet jos netyčia pasimetė kibernetinėje erdvėje. Turbūt taip buvo lemta.

Tai pirmoji mano perskaityta šio autoriaus knyga. Buvau girdėjusi, kad šis rašytojas yra geras, bet kad tooooks geras tai nesitikėjau!

Knygą sudaro trumpos istorijos, prisiminimai, pasakojimai apie paprastą kasdienį gyvenimą,...

Tai pirmoji mano perskaityta šio autoriaus knyga. Buvau girdėjusi, kad šis rašytojas yra geras, bet kad tooooks geras tai nesitikėjau!

Knygą sudaro trumpos istorijos, prisiminimai, pasakojimai apie paprastą kasdienį gyvenimą, paprastus kasdienius įvykius ir sutiktus žmones. Kai kurie pasakojimai pakankamai liūdni, o kai kurie privers ir tyliai į delną pakikenti.

Realybė dažnai pereina į fantaziją, o gal fantazija pereina į realybę, neaišku, bet galų gale ir nesvarbu..

Kiekviena istoriją turi tarsi moralą - įžvalgą apie paprastus kasdienius dalykus, kurių įsisukę į savo buitis-darbas ratelį nepastebime, bet, va, perskaičius knygoje taip ir norisi sušukti "juk taip, taip, taip ir yra!".

Autoriaus mintys man buvo įdomios, šmaikščios, patiko humoro jausmas. Skaitant knygą ne kartą tą patį sakinį ar pastraipą skaitydavau po kelis kartus - pasimėgauti norėjos.