VASARIO KNYGA. Literatūros šioje knygoje nedaug, bet Rytų dvelksmo - plytelių mozaikomis išpuoštuose grindyse, vidiniuose kiemuose įrengtuose fontanuose, kiekvieną žingsnį lydinčiuose džinuose - daug. Maroko kultūra kitokia...

VASARIO KNYGA. Literatūros šioje knygoje nedaug, bet Rytų dvelksmo - plytelių mozaikomis išpuoštuose grindyse, vidiniuose kiemuose įrengtuose fontanuose, kiekvieną žingsnį lydinčiuose džinuose - daug. Maroko kultūra kitokia nei vakarietiška, bet nebūtinai bloga. Maroke nesijauti saugus, reikia mokėti "suktis", reikia turėti ryšių, reikia būti gudresniam ir pasiduoti chaosui, tuomet galbūt ir sugebėsi įsirengti nuostabius namus, o įsirengęs šią kelionę norėsi pakartoti. Šis kultūros kitoniškumas leidžia kitaip pažvelgti į pasaulį ir būtent tai labiausiai mane sužavėjo šioje knygoje.

S. Brown knyga tokia pati, kaip ir visos jos knygos: įtraukia, intriguoja ir... labai lengvai skaitosi. Per metus perskaityti vieną jos knygą visai neblogai, bet daugiau - būtų nuobodu :)
Nereikia būti labai įžvalgiu, kad...

S. Brown knyga tokia pati, kaip ir visos jos knygos: įtraukia, intriguoja ir... labai lengvai skaitosi. Per metus perskaityti vieną jos knygą visai neblogai, bet daugiau - būtų nuobodu :)
Nereikia būti labai įžvalgiu, kad suprastum, kas žudikas (ar žmogžudystės iniciatorius), nes autorė šioje knygoje to ir neslepia :) Labiau susikoncentruota mėginant atsekti galus, kaip ir kodėl viskas įvykdyta. Įtampa (ar intriga) knygoje išlaikyta iki pat pabaigos.

Istorija apie tyrus, tikrus ir be galo romantiškus jausmus netikrame pasaulyje. Knygos idėja visgi primena "Bado žaidynes" ar "Insurgentę", bet nuo to ji nė kiek neprastesnė. Knygoje apstu gilių ir prasmingų minčių. Visas...

Istorija apie tyrus, tikrus ir be galo romantiškus jausmus netikrame pasaulyje. Knygos idėja visgi primena "Bado žaidynes" ar "Insurgentę", bet nuo to ji nė kiek neprastesnė. Knygoje apstu gilių ir prasmingų minčių. Visas veiksmas prasideda įpusėjus knygai ir jau atsitraukti nuo skaitymo pasidaro sudėtinga. Pabaiga tokia, kad norisi tuoj pat po ranka turėti "Pandemonium" - antrąją "Delirium" dalį.

Kai grįžtu iš bibliotekos su maišu knygų, per kelias dienas kiekviena iš jų susiranda savo laikinąją vietą namuose. Vienos prisiglaudžia virtuvėje. Tai - pusryčių / vakarienės knygos. Minčių rinkiniai, kas nors apie...

Kai grįžtu iš bibliotekos su maišu knygų, per kelias dienas kiekviena iš jų susiranda savo laikinąją vietą namuose. Vienos prisiglaudžia virtuvėje. Tai - pusryčių / vakarienės knygos. Minčių rinkiniai, kas nors apie būtį, ūkį, maistą - viskas, ką gali paskaityti per 10 minučių prie puodelio arbatos prieš išlekiant į darbą. Tai, kas gali būti pertraukiama iš puodų virstančių garų, blynų, kurie prašosi būti apversti ir viso kito.

Kitos knygos įsitaiso svetainėje po toršeru, greta mano skaitymo krėslo. Tai pavakario ir savaitgalio knygos. Tos, kurias skaitai pusdienį, pasigardžiuodama, negalėdama ir nenorėdama atsitraukti.

Ir viena knyga iš krūvelės būtinai nukeliauja į miegamąjį, į lentynėlę už Prisimenančios Pagalvės. Tai vakaro knyga - ne per daug įtempta, ne per daug įtraukianti - kažkas pasakiško.

Jostein Gaarder "Kortų paslaptis" - būtent tokia knyga. Kas vakarą po skyrių - kas vakarą po naują kortą. Jei lyginsime su "Sofijos pasauliu", su kuriuo knyga tarsi pati prašosi būti lyginama, nes ant viršelio primenama, kad tai - "Sofijos pasaulio" autoriaus knyga, "Kortų paslaptis" man pasirodė vientisesnė ir labiau įtraukianti. O ir filosofija, kurios ausys šen bei ten kyšojo, visgi buvo gerokai labiau užsimaskavusi nei "Sofijos pasaulyje". Dėl to man patiko labiau.

Lengva pasaka apie tėtį ir sūnų, keliaujančius ieškoti save atradinėjančios mamos nebūtų užkabinusi, tačiau knygoje yra šis tas daugiau. Gerokai įdomesnė už šią kelionę - greta vykstanti knygutės iš bandelės istorija, kuri užburia kaip Alisa stebuklų šalyje savo gyvais personažais ir smagiu dinamišku, pabaigoje, deja, sugriūvančiu pasauliu.

Mane privertė susimąstyti, kada paskutinį kartą laikiau rankose tikrų kortų kaladę ir apie tai, kad būtent žaislų badas ir skatina vaizduotę. Nors imk ir užsidaryk nuo visko, kad sužydėtų spalvingiausi fantazijos kampeliai

ir pasimatytų, kas čia Džokeris :)

nePatyliukais

Nikolajus Gogolis (1809 m. 1852 m.) - ukrainiečių kilmės rusų rašytojas.

Romane "Mirusios sielos" vaizduojama absurdiška situacija, kai pagrindinis veikėjas Čičikovas superka mirusias baudžiauninkų sielas bei kuriami...

Nikolajus Gogolis (1809 m. 1852 m.) - ukrainiečių kilmės rusų rašytojas.

Romane "Mirusios sielos" vaizduojama absurdiška situacija, kai pagrindinis veikėjas Čičikovas superka mirusias baudžiauninkų sielas bei kuriami groteskiški dvarininkų paveikslai. Veikėjai vaizduojami buitinėse situacijose, dažnai sudaiktinami, bet į absurdišką vyksmą neįtraukiami. Romane derinama nuotykių, kelionių, buitinio romano bruožai. Spaudoje romanas buvo įvertintas kaip socialinė kritika. Tam prieštaraudamas N. Gogolis parašė antrą tomą, kuriame pavaizdavo dvarininkų dvasinį atgimimą (paskui rankraštį sunaikino). Vėliau pradėjo rašyti iš naujo, paaštrėjus dvasinei krizei prieš mirtį rankraštį sudegino (likę fragmentai išspausdinti 1857 m.).

(Informacijos šaltinis: http://lt.wikipedia.org/wiki/Nikolajus_Gogolis )



Skaičiau leidyklos "Vaga" išspausdintą leidimą (1965m.). Vertė M.Miškinis, iliustracijos - P.Boklevskio.



Tai buvo pirmoji mano pažintis su šiuo literatūros klasiku ir ji man tikrai patiko bei įsiminė.



Tiesa, knyga į mano rankas papuolė atsitiktinai - radau ją padėtą kaip nereikalingą tam tikroje savo miesto viešoje vietoje. Kokioje? Paslaptis... Nors kokia čia paslaptis - tiesiog prie miesto bibliotekos durų stovi tokia spintelė, kur miestelėnai kartais atneša ir padeda jiems nereikalingas ar neįdomias knygas. Galiu jiems tik padėkoti, kad čia suradau ne tik Mirusias sielas, bet ir Ponią Bovari, Raitelį be galvos, Juodąjį obeliską ir dar daug kitų gerų knygų. AČIŪ! Beje, ir pati esu ne kartą nunešusi savo knygų, tikiuosi, kam nors jos pravertė.



Atleiskit už šį nedidelį nukrypimą. Grįžtu prie Nikolajaus Gogolio - puikaus pasakotojo, pasižyminčio šmaikštumu, ironija, humoro jausmu. Veikėjai, jų išvaizda ir būdas pavaizduoti labai įtikinančiai. Skaityti šią knygą buvo tikras malonumas. O kur dar charakteringai žavios pagrindimų veikėjų iliustracijos! Ką čia daug bepridursi - klasika yra klasika... Tik gaila, kad knyga baigiasi nutrūkusiu rankraščiu ir skaitytojui lieka pačiam pabaigti istorijas ir nuspręsti spalvingų herojų likimus. O gal ir visai ne gaila?.. Juk ar įmanoma padėti galutinius taškus ant visų "i" ir užbraukus brūkšnį viską pabaigti? Turbūt ne, nes skaitant knygą ji tarsi atgyja ir užvertus paskutinį puslapį kažkas (kartais visai neapibrėžto, gal tik kažkokia nuojauta ar jausmo šešėlis) vis dėlto palieka prote, širdyje, sieloje. Norėčiau tikėti, kad tokiu būdu knygos niekada nemiršta, jos apsigyvena mumyse. Neleiskime, kad tų knygų istorijos, jų prisiminimai, pagaliau mūsų Sielos, nurimtų, ar dar blogiau - numirtų ...

Jeigu norite kažko stipraus, neigiamų emocijų, pykčio, kupinos knygos - rinkitės Rojaus Paukščio Ašaras. Tai tarsi laiškas mamai, pamišėlio mamai. Kodėl aš sakau pamišėlio? Todėl, kad nekiekvienas žmogus vaikystėje...

Jeigu norite kažko stipraus, neigiamų emocijų, pykčio, kupinos knygos - rinkitės Rojaus Paukščio Ašaras. Tai tarsi laiškas mamai, pamišėlio mamai. Kodėl aš sakau pamišėlio? Todėl, kad nekiekvienas žmogus vaikystėje nužudo savo tėvą, muša motiną, nužudo šunį ir laiko jį šaldiklyje... O kas dar? Perskaitykit ir sužinosit, ką psichopatas dar gali veikti likęs visiškai vienas šiame melo ir skausmo pasaulyje.

Skaitant šią knygą, pasaulį pradedi suvokti kitaip. Tarsi tampi psichopatu, mąstai kaip jis. Vis dėl to, mane įtraukė,susiskaitė greitai, nenuobodžiai, manau išeitų neblogas filmas pagal šią knygą.

Beje, ar žinot kada verkia Rojaus Paukščiai? Jei ne, šią knygą perskaityti BŪTINA.

Keletas citatų:
"Nemačiau prasmės gyventi - nebent tik tam, kad pakilčiau ir sudužčiau kaip jūros banga į krantą."
"Mama, aš pykstu ant pasaulio. Visa, ką matom, yra netikra, nė vieno tikro garso, išskyrus tą, kuris aidi mūsų širdyse."

purvina ir puolusi visuomenė - prostitutės, suteneriai, žudikai, transvestitai, vagys - tai pagrindiniai šio romano veikėja prieškariniame paryžiuje. kiekvieno iš jų atskirai ir visų kartu tikslas - seksualinė ekstazė,...

purvina ir puolusi visuomenė - prostitutės, suteneriai, žudikai, transvestitai, vagys - tai pagrindiniai šio romano veikėja prieškariniame paryžiuje. kiekvieno iš jų atskirai ir visų kartu tikslas - seksualinė ekstazė, pasitenkinimas. išdavystės, mirtys - tai ne tik tos visuomenės norma, tačiau ir viena iš pasitenkinimų formų. vertybės čia visiškai priešingos visuomenės priimtoms normoms. jų gyvenimas liūdnas, ištvirkęs, purvinas, begėdiškas, vulgarus, tačiau tai jų pasaulis, ir kito jie neįsivaizduoja ir greičiausiai net nenori. tamsiausi veikėjų troškimai čia nėra nuodėmė ir amoralus dalykas, kaip yra normalioje visuomenėje, čia jie yra įgyvendinami be jokios sąžinės graužaties ir baimės.

istoriją pasakoja kalinys, leidžiantis jam paskirtą terminą kameroje. tačiau tuo pačiu metu, atrodo, kad visas istorijas jis mato ne per savo kameros langą, o per veikėjų pečius. seka jiems iš paskos ir mato viską, ką mato jie, girdi tai, kas nėra ištariama ir lieka sakiniu mintyse, veikėjo galvoje. galiausiai, kalinys tiesiog įsivaizduoja įvykius ir veikėjus, jų santykius, mintis, žodžius, emocijas, likimus. Juk save ir savo sąmonę reikia užimti kažkuo, tūnant ir neišlendant iš miniatiūrinės kameros.

šventoji (divine) - gyvena palėpėje, su vaizdu į montmartro kapines, ir ja dalinasi su visais savo meilužiais. jo vienintelė ir tikra meilė, sąvadautojas - (darling daintyfoot) meilutis mažoji pėdelė. netikėtai jis atsiveda kitą meilužį - gėlių dievo motiną - jaunąjį gangsterį ir žudiką.

veikėjai nestebina savo visuomenės dugne besitęsiančia egzistencija. j.genet motina buvo prostitutė. kelerius gyvenimo metus jis gyveno kartu su ja. vėliau buvo atiduotas įvaikinimui. vaikystėje buvo pamaldus ir paklusnus vaikas. 10 metų jį sugavo vagiliaujant. vėliau buvo išsiaiškinta, kad vagystės jis nepadarė. Įsižeidęs, jis nusprendžia tapti vienu iš jų. vėliau jis rašė "aš nusprendžiau neigti pasaulį, kuris neigė mane".

knyga parašyta 1943 m., kai j.genet leido savo dienas kalėjime, kas nebuvo labai jau neįprasta jam. pateko jis už tai, kad iš knygyno bandė pavogti niekam dar nežinomo ir neįvertinto m.prousto knygos egzempliorių. vagystės, klastoti dokumentai, valkatavimas, homoseksualumas - tokia buvo autoriaus kasdienybė. galima teigti, kad j.genet sukurti veikėjai yra jo paties projekcijos. vieni realesni, kiti - labiau sutirštinti ir puolę į kraštutinumus. j. genet - rašytojas, dramaturgas, poetas, eseistas, politikos veikėjas.

papasakoti romano siužetą sunku, o gal net ir nelabai įmanoma. be gausybės pašalinių veikėjų, yra trys pagrindiniai veikėjai, bet jų gyvenimai, charakteriai, mintys taip persipina vienas su kitu, kad galiausiai jie tampa vienu sveiku.

knyga nepaliko tokio įspūdžio, kokio tikėjaus, ar kad būčiau pasiryžusi ją parekomenduoti kitiems, ar pati perskaityti dar kartą. gal dar per jauna, gal gyvenu ne tam laikotarpyje. galiausiai ir pati struktūra mane erzino - nemėgstu, kai tvarkingai sunumeruotose puslapiuose, būna toks siužetinis bardakas. Tačiau visgi negalima ignoruoti to fakto, kad toks kūrinys buvo parašytas daugiau nei prieš 50 m., nors ir nenoriai, tačiau jis buvo įvertintas, nes tiesiog to negalima praleisti pro akis ir ignoruoti. Vienu ar kitu atveju, autorius privertė kalbėti apie savo darbą.

Štai mano sąrašuose dar viena perskaityta knyga. Iš tiesų aš ją buvau pradėjusi skaityti jau du kartus, bet negalėdavau peržengti 100psl ir užversdavau. Kaip sakoma, juk trečias kartas nemeluoja, tad ir vėl ji atsidūrė...

Štai mano sąrašuose dar viena perskaityta knyga. Iš tiesų aš ją buvau pradėjusi skaityti jau du kartus, bet negalėdavau peržengti 100psl ir užversdavau. Kaip sakoma, juk trečias kartas nemeluoja, tad ir vėl ji atsidūrė mano rankose ir aš ją perskaičiau!!!! :}

Dauguma sako, jog tai istorinė knyga, bet aš ją perskaičiau labai skaniai. Visas siužetas pateiktas, aiškiai ir įdomiai. Centre keliamos bajorų šeimos- Norvaišų problemos. Iš tiesų rekomenduoju ją perskaityti kiekvienam, labai puiki knyga :}

Knygos anotacija: Vieną lietingą popietę pačioje netikėčiausioje vietoje - autobuse - Grečen Rubin suvokė štai ką: laikas bėga, o ar aš pakankamai dėmesio skiriu tam, kas tikrai svarbu? O gal mano gyvenimas eina veltui? Tą...

Knygos anotacija: Vieną lietingą popietę pačioje netikėčiausioje vietoje - autobuse - Grečen Rubin suvokė štai ką: laikas bėga, o ar aš pakankamai dėmesio skiriu tam, kas tikrai svarbu? O gal mano gyvenimas eina veltui? Tą akimirką Grečen nusprendė metus laiko skirti pačios sugalvotam laimės projektui.
 Autorė detaliai ir su humoru įamžina asmeninius dvylikos mėnesių nuotykius, kuriuos patyrė mėgindama amžių išmintį ir dabartinius mokslinius tyrinėjimus apie tai, kaip tapti laimingesniam.

Mano nuomonė: Prisipažinsiu, galvojau, kad tai bus lengvas skaitalas... Deja... Skaičiau visą mėnesį! Taigi, apie knygą... Rašytoja neturėjo tikslo kažkaip pakeisti gyvenimo, tiesą sakant, ji nesijautė nei nelaiminga, nei sirgo depresija. Tiesiog, pagalvojo, kad galėtų būti laimingesnė nei yra, nekeisdama nieko drastiškai - likdama su savo šeima, dirbdama, tai ką dirba ir pan. Knygą sudaro 12 skyrių, t.y. 12 mėnesių, kurių kiekvienas turi savo temą - šeima, darbas, amžinybė, draugai, pinigai ir pan. Kai kurios dalys tiesiog įtraukė (galbūt man tose sferose reikėtų padirbėti su savimi ir savo kasdienybe), ne vienąkart buvau priversta stabtelėti, griebti pieštuką ir pasižymėti vieną ar kitą vietą. Daug mokslinių citatų apie laimę, laimingus žmones, tai pat žymių žmonių, išminčių pamąstymų apie laimingą gyvenimą, kas jį sukuria. Pora skyrių pasirodė nuobodoki, bet gal juose nebuvo aptariama man aktuali sritis, kurią norėčiau keisti? Patiko rašymo stilius - paprastas, autorė nebando niekam "primesti" savo projekto kaip panacėjos kiekvieno problemoms spręsti. Ji atvirai rašo apie savo silpnybes (pavyzdžiui pastovų burbėjimą ant vyro, kantrybės neturėjimą su vaikais ir pan.). Nustebino kai kurios jos prieitos išvados: pinigai, jei leidžiami protingai, gali nuprikti laimę, pasikeitimai bei iššūkiai yra laimės šaltiniai, išliejus pyktį, netampa lengviau... Taip pat negaliu sakyti, kad nesutikau su jos nuomone.

Sakyčiau, kad kiekvienam reikėtų pradėti savo projektą (ką autorė ir siūlo). Gal ne "laimės", bet tokį, kokio reikia šiuo momentu. Toks atidus žvilgsnis į kasdieninį gyvenimą, manau, padėtų ne vienam rasti atsakymus į kankinančius klausimus.

Taip susiklostė, kad perskaičiau dvi Murakami knygas iš eilės. Gal dėl to, kad pirmoji užbūrė ir nepaleido, rinkdamasi tarp numatytų skaityti knygų ranką ištiesiau prie antrosios, "Kafkos pakrantėje". Kūrinio fabula visai...

Taip susiklostė, kad perskaičiau dvi Murakami knygas iš eilės. Gal dėl to, kad pirmoji užbūrė ir nepaleido, rinkdamasi tarp numatytų skaityti knygų ranką ištiesiau prie antrosios, "Kafkos pakrantėje". Kūrinio fabula visai kitokia, nei anksčiau skaitytos knygos, bet panašumas tas, kad irgi lengvai, sklandžiai skaitoma, įsiterpia mistikos elementų (kaip gi be jų!), personažai, nors, atrodytų, mąsto paprastai ir jų kasdienybė aprašoma be įmantrybių, yra keistuoliai, ne tokie, kaip kiti. Kuo daugiau skaičiau, tuo stipriau mane ėmė tvindyti mistika, bandymas suvokti, kur susisiekia įvairūs pasauliai ir kur susiduria, atrodytų, niekuo nesusiję personažai...

Pati fabulos esmė - labai, sakyčiau, froidiška, arba netgi graikiška - edipiška - situacija. Paauglys paties sugalvotu vardu Kafka pabėga iš namų, galbūt pats, o gal ir ne pats (spėkite, ar iki pabaigos paaiškėja) nužudo savo tėvą, permiega su motina ir seserimi - vėlgi, galbūt tikromis, o gal ir ne, gal permiega, o gal tik fantazuoja ir sapnuoja. Skaitytojas paliekamas jausti ir tikėti tuo, kuo pats nori. Mane sukrėtė vienas žiaurumo kupinas epizodas, tiesą sakant, iš Murakami to nelaukiau, ir kelias dienas negaliu jo pamiršti. Erotinės scenos ir gražios, bet ir šiurpinančios tabu laužymu: santykiais su numanoma motina, sesers prievartavimas prieš jos valią, nors viskas aprašyta gražiai ir poetiškai, kaip Murakami būdinga. Autorius meistriškai veda per netikrumą ir nebežinojimą, ką galvoti ir kuo tikėti. Mistika tampa tikrove ir realybe, o realybė tampa mistika. Romano pabaigoje, atrodytų, atskiros siužetinės linijos susijungia, lyg ir paaiškėja tai, kas buvo neaišku, bet vis dėlto nepaaiškėja tiek, kad būtų galima tvirtai tuo tikėti...

Romano pradžioje kalbama apie likimą, ir šie žodžiai lyg apibūdina, apie ką bus visas romanas. Visai taip pat sėkmingai šią pastraipą būtų galima perkelti į pabaigą, ir ji būtų tokia pat informatyvi ir visa apimanti:

"Likimas - tarsi maža smėlio audra, nuolatos keičianti kryptį. Tu pasuki į vieną pusę, bet ji pasiveja. Tu dar sykį pakeiti kryptį, bet audra ir vėl prisitaiko. Vis blaškaisi, lyg auštant šoktum su mirtimi nelaimę pranašaujantį šokį. Kodėl? Nes ši audra nėra kažkas, atklydęs iš toli, kažkas, su tavimi nesusijęs. Ji - tai tu. Kažkas, slypintis tavo viduje. Tad tau telieka pasiduoti, žengti tiesiai į sūkurį, užsimerkti ir užsikimšti ausis, kad vidun nepatektų smėlio, ir pamažu eiti. Ten nešviečia saulė, nėra mėnulio, krypties, laiko jausmo. Tik smulkus baltas smėlis, tarsi į dulkes pavirtę kaulai, verpetais besisukantys į dangų. Štai tokią smėlio audrą turi įsivaizduoti."