Dennis Lehane psichologiniame romane "Kuždesių sala" pasakoja apie nuošalią salą, kurioje įsteigta psichiartinė ligoninė. Visuomenės atstumtieji, įvairaus plauko nusikatėliai leidžia gyvenimus lyg ir kalėjimo, lyg ir gydymo...

Dennis Lehane psichologiniame romane "Kuždesių sala" pasakoja apie nuošalią salą, kurioje įsteigta psichiartinė ligoninė. Visuomenės atstumtieji, įvairaus plauko nusikatėliai leidžia gyvenimus lyg ir kalėjimo, lyg ir gydymo sąlygomis.

Pabėgus kalinei (kaip ligninėje vadinama - pacientei) ištirti aplinkybių iš išorinio pasaulio atplaukia maršalas su kolega. Tik ar tikrai psichiatrinėje ligoninėje viskas yra taip, kaip atrodo? Ar šioje vietoje apskritai galima kuo nors pasitikėti, išskyrus save? Ar objektyvi tiesa nėra iliuzija?

Iki pat paskutinio romano puslapio autorius veda skaitytoją šviesos link. Tik gaila, kad skaitytojui pačiam savarankiškai išpainioti mįslę vargu, ar pavyks... Antra vertus, išlieka intriga :)

Smagaus skaitymo!

Du maištaujantys paaugliai pabėga iš namų, vejami tėvų smurto ir griežtumo. Jiems atrodo, kad jie labai protingi ir gali vieni tvarkytis gyvenime. Tačiau gyvenimas paaugliams be tėvų nėra toks paprastas ir geras. Todėl jie...

Du maištaujantys paaugliai pabėga iš namų, vejami tėvų smurto ir griežtumo. Jiems atrodo, kad jie labai protingi ir gali vieni tvarkytis gyvenime. Tačiau gyvenimas paaugliams be tėvų nėra toks paprastas ir geras. Todėl jie priversti kęsti širdies ir proto kovą, kuri labai vaizdingai papasakota "Heroine".

Skaitydamas šią knygą, geriau supranti, kaip veikia įklimpimo į narkotikus "sistema". Pamatai, kaip viskas gali pasisukti, jeigu nepradėdi rimtai tvarkyti savo gyvenimo. Prarandi viską, nes net draugų neturi - juk iš draugų nevagiame norint susileisti eilinę dozę. Suvokus tikrąją knygos prasmę, galima į gyvenimą pažvelgti visai kitomis akimis.

Knyga tikrai idomi. Rekomenduoju ją perskaityti visiems paaugliams, ir ypač tiems, kurie pamąsto apie narkotinių medžiagų pabandymą.

Istorija, pirmą kartą išleista prieš 166 metus, yra apie moters gyvenimą nuo dešimties metų amžiaus iki dvidešimt dviejų. Ši knyga Jums patiks, jei nesate nusistatę prieš romantiką ir ašaras. Gniaužianti kvapą,...

Istorija, pirmą kartą išleista prieš 166 metus, yra apie moters gyvenimą nuo dešimties metų amžiaus iki dvidešimt dviejų. Ši knyga Jums patiks, jei nesate nusistatę prieš romantiką ir ašaras. Gniaužianti kvapą, nuostabiai parašyta, vaizduojanti tikrus jausmus, tikrą skausmą ir tikrą viltį. Bet apie viską nuo pradžių.

Kūdikystėje tapusi našlaite, Džeinė gyvena su savo teta ir jos vaikais, tarp kurių ji jaučiasi pašalinė. Lygiai taip su ja ir elgiamasi. Jos dvi pusseserės ją toleruoja, tačiau nemyli, o pusbrolis nepraleidžia progos ją žeminti ir skriausti. Mergaitei pagaliau išdrįsus pasipriešinti tokiam elgesiui su ja, teta ją išsiunčia į mokyklą/internatą. Ten, toli nuo jos nemylinčių giminaičių mergaitė taip pat neranda laimės. Šiurkštus mokytojų elgesys su mergaitėmis, šilto maisto trūkumas, prastos gyvenimo sąlygos, netektys ir vienatvė lydi Džeinę visu tuo, gyvenimo mokykloje metu. O mokymosi džiaugsmą temdo faktas, kad jos ateitis nulemta buvimo mokytoja toje pačioje mokykloje, arba darbo guvernante svetimuose namuose.

Sulaukusi 18 metų ir jau dvejus metus pati dirbusi mokytoja, Džeinė nusprendžia ieškotis guvernantės pozicijos. Jos skelbimą suranda ponia Fairfax, Thornfield dvaro ūkvedė, ir nusprendžia merginą pasamdyti mokyti jauną mergaitę, vardu Adelė. Pagaliau pasirodo ir paslaptingasis dvaro šeimininkas Edvardas Ročisteris, kupinas tamsos ir kartu didelės vilties. Taigi, šiame dideliame, paslaptingame dvare prasideda viena gražiausių, mano kada skaitytų meilės istorijų. Įkvepianti ir pamokanti:

"O gal Jūs manote, kad aš esu koks automatas, bejausmė mašina ir galima išplėšti man duonos kąsnį ir atimti lašą gaivinančio vandens? Nejaugi Jūs manote, kad jei aš esu beturtė ir nekilminga, negraži ir mažutė, tai neturiu nei sielos, nei širdies? Klystate! ..."

Sužinokite, kas bus toliau, verta!

Trilogija "Storas sąsiuvinis", kurio skaitomi (Luko plėšomi) puslapiai tiesiog ištirpo visomis prasmėmis. Puslapiai ištirpo lygiai taip pat, kaip ištirpo dviejų žmonių gyvenimai, o gal turėčiau sakyti vis dėlto...

Trilogija "Storas sąsiuvinis", kurio skaitomi (Luko plėšomi) puslapiai tiesiog ištirpo visomis prasmėmis. Puslapiai ištirpo lygiai taip pat, kaip ištirpo dviejų žmonių gyvenimai, o gal turėčiau sakyti vis dėlto milijonų...

Knyga šalta kaip ledas, pasakojama taip tarsi visa istorija tebūtų kažkoks eilinis istorinio vadovėlio tekstas, kuris guli apdulkėjęs niekieno nejudinamas bibliotekos lentynose. Tačiau nė vienas istorijos vadovėlis dar nesikėlė tiek emocijų. Kaip Hitleris teigė, jog vieno milijono žmonių mirtis tėra skambi statistika, kai tuo tarpu vieno žmogaus - tragedija. Taigi autorė labai taikliai apipindama surrealizmu, alegorija ir kitokiais tik rašytojo plunksnai pavaldžiais būdais atskleidžia sukrečiančią istoriją, kuri manau nepalikom nepalieka ir nepaliks abejingų.

Istorija prasideda antro pasaulinio karo metais, kai okupuojamos šalys, žudomi, išnaudojami, niekinami, tremiami žmonės bei traumuojami jų gyvenimai. Tarsi atsitiktinai karo mašinai pervažiavus Europą paliekamos be galo didelės provėžos.

Du berniukai dvyniai karo pasėkoje motinos paliekami pagyventi pas močiutę tik kol karas baigsis, kuri nė kiek negailėdama berniukus ujo, badu marino, mušė, tačiau berniukai visgi tai priėmė ne kaip kažkokia gyvenimo neganda, o kaip puikias sąlygas sustiprėti patiems fiziškai ir dvasiškai. Rašytoja supriešina nužmogėjimą, kai berniukai mokosi žudyti su altruizmu, pasiaukojimu močiutei, kai jie ja rūpinasi jai susirgus, kai jie padeda kaimynei mergaitei bei kunigui. Pirma dalis baigiasi dvynių išsiskyrimu, vienas jų pabėga per sieną į kitą valstybę, o kitas lieka močiutės name.

Antrojoje dalyje pasakojama tolimesnė Luko gyvenimo istorija, kaip jis išgyvena išsiskyrimą su broliu, priima gyventi vienišą motiną su sūnumi bei toliau rašo į sasiuvinį savo gyvenimo istoriją. Šioje dalyje abejonių pradeda kelti jo dvynio brolio egzistavimas bei pirmoje dalyje papasakota vaikystės istorija kuo toliau, tuo labiau apipinama miglotumu.

"Atsakau, kad stengiuosi rašyti tikras istorijas, bet kažkuriuo metu istorija kaip tik dėl tos tiesos pasidaro nepakeliama ir tada būnu priverstas ją pakeisti. Sakau, kad mėginu papasakoti savo istoriją, bet negaliu, neturiu drąsos, ji man per daug skaudi. Tada imu viską gražinti ir įvykius aprašinėti ne taip, kaip buvo, o taip, kaip būčiau norėjęs, kad būtų".

Antroji dalis baigiasi Luko įsūnio savižudybe.

Trečiojoje dalyje veiksmas vėl nukeliamas į brolių vaikystę ir imamasi tarsi tikrosios istorijos atskleidimo. Lukas prisimena savo vaikystę reabilitacijos centre gydomas nuo stuburo ligos ir besimokantis iš naujo vaikščioti, tačiau bombardavimai priverčia persikelti į saugesnę vietą. Berniukas neturintis tėvų ar kitų artimųjų priglaudžiamas senyvos moters, kurią jis vadina močiute. Tačiau šiai mirus jis sugalvoja planą pabėgti kartu su kitu bėgliu per sieną į kitą valstybę. Kitapus sienos ambasadoje berniukas pameluoja esąs trimis metais vyresnis nei yra iš tikrųjų bei pasivadina savo brolio vardu Klausu.

Praėjus keliolikai metų stiprus noras surasti brolį atveda jį į miestelį, kur jo brolis garsus poetas gyvena su ligota motina, iš kurio perspektyvos toliau tęsiamas pasakojimas apie susitikimą su broliu bei bandyma nuslėpti tikrąją gyvenimo istoriją bei tapatybę idant neįskaudinti motinos, nors širdyje jis supranta, jog tai ir yra jo brolis. Mąstydamas apiesusitikimą Klausas prisimena apie vaikystėje jų šeimą ištikusią tragediją, kuomet vaikų akyse jų motina nušovė neištikimą tėvą, o kulkai kliudžius vieną iš berniukų Luką, pastarasis atsiduria reabilitacijos klinikoje, o Klausas auga pas tėvo meilužęm tačiau sugrįžta pas jąm kai pastaroji grįžta kadaise buvusius visos šeimos namus. Po dvynių susitikimo Klausas sužinojęs, jog nepripažintas brolis Lukas nusižudė, pats irgi užbaigia gyvenimą,

Knyga sukelia daugiaprasmiškus jausmus, vienok ją būtų galima interpretuoti kaip šeimos tragedijos paliestą Luką ir to pasėkoje išgyvenamą psichologinį chaosą, šizoidinius nukrypimus sukeltus vaikystėje patirtos traumos. Gyvenama įsivaizduojamame pasaulyje su įsivaizduojama praeitimi,


"Visa tai melas. Puikiai žinau, kad šiame mieste, pas Senelę, jau buvau vienas, kad net tada tik įsivaizdavau, jog esame dviese, brolis ir aš, kad pakelčiau nepakeliamą vienatvę".

Iš kitos pusės surrealistinis knygos kontekstas panašesnis į antrojo pasaulinio karo scenarijų, kur vaizduojami visi įmanomi nužmogėjimo procesai: žudymas, šantažas (kunigo), seksualiniai iškrypimai, išankstinės nuostatos, vertybių subyrėjimas, religijos pamynimas. Rytų ir Vakarų Europos priešprieša, varžymasis tarpusavyje melo ir tiesos akivaizdoje baigiasi su abiejų pusių pralaimėjimu humanizmo ir normalaus gyvenimo demencijose.

Labai rekomenduoju, nes ši knyga labai stipri tiek psichologiniu tiek politiniu aspektais.

Prisimenu lengvą vėjelį, saulės spindulius ir lapų šlamesį. Tada pirmą kartą į rankas paėmiau šią išties puikią knygą. Sakoma jog, skaitytoj knygoj lieka visi tavo jausmai, vaizdai, kvapai ir po daugelio metų...

Prisimenu lengvą vėjelį, saulės spindulius ir lapų šlamesį. Tada pirmą kartą į rankas paėmiau šią išties puikią knygą. Sakoma jog, skaitytoj knygoj lieka visi tavo jausmai, vaizdai, kvapai ir po daugelio metų atsivertęs knygą prisimeni viską, kas tądien vyko. Knygos tarsi voratinklio tinklas: surenkantis kasdienybės nuotrupas.

Manau niekas nedrįs ginčytis, jog Jurga Ivanauskaitė tikra šiuolaikinės literatūros pažiba. Jos literatūrą mėgsta režisieriai, tai tokie kūriniai, kurie turi ką pasakyti. Jie ne tik sugeba egzistuoti žmonių lentynose, bet daugeliui skaičiusių tai tos knygos be kurių neįsivaizduoja savo kasdienybės. Jurga anksti išėjo iš šio pasaulio, bet išeidama paliko nepamirštamą knygų lobyną ir saldų įspaudą lietuvių literatūroje.

Skaitydama jos "vaikus" jautiesi ne visai susišukavęs, palikęs atviras balkono duris, viskas tarsi susilieja į miglą ir pasineri į 9-dešimtmečio pabaigos jaunimo pasaulėjautą. Kelią link gyvenimo prasmės atradimo, nuosmukį, skurdą ir troškimą daugiau nebtylėti. Viskas paprasta, bet kaip galima taip subtiliai kalbėti apie dalykus, kuriuos reiktų rėkti? Viena pasimetusi širdis keliauja link kitos, šoka meilės šokį, tuomet dūžta ir taip iki pat daugaus. Vienatvė, narkomanija, roko muzika, egzotika, mistikos troškulys ir galiausiai meilė, susipina trumpučio romano "puslapinę" kulminaciją. Puslapis po puslapio, vaizdai veja vienas kitą, atrodo jau tuojau bus galutinė atomazga, bet staiga nutinka dar kažkas ir į begalinę karuselę įlipa dar vienas keleivis. Ši knyga tikrai gali būti begalinė: savižudžio laiškai vienai iš mylimųjų, gyvenimo epizodai tarsi vėl suklijuoti į nesibaigiatį pasokijimą. Skaitant pagauni save, kaip tvirtai įsikimbi istorijos, o baigus vėl ir vėl nevalingai grįžti. Daug epizodų išlieka mintyse, tai tarsi užsikirtusi plokštelė: stringa būtent ten, kur nebenori girdėti. Nesakau, kad knygą skaityti sunku, skaitant laikas prabėga bolto graičiu, tačiau nemeluosiu: šioj knygoj nėra saldžios meilės, nesiūlau jos skaityti svajonių romanų gerbėjams."Mėnulio vaikai" kelia tuos, kurių stangiamės nematyti: dėl elgesio, išvaizdos ar šiaip asmeninių principų. Jie tarsi išmesti iš "normaliųjų" pasaulio. Jie neturi teisė gyventi. Knyga turi atskleisti ir pasaulio grožį ir purvą, galbūt dėl to vidutinybės nėra įdomios. Šiandien tai ne undergraundinė literatūra, bat įsivaizduočiau, jog leidimo metais(1988m.) ji buvo ir apipilta pamazgom ir dievinama. Matyt, tokia ta sėkmės paslaptis.

Tai vertas dėmesio kūrinys, neturintiems laiko paguoda, jog knyga nėra ilga- festina lente!

Perskaičius knygą norisi padėkoti autorei ir po minutės pridurti: žaviuosi tavim, Jurga!

Manoma, kad Hitleris pasiekė vidinį pasaulį ir per pasaulinį karą ten slėpėsi. Taigi ir šioje knygoje aprašoma kas vyksta ten giliai giliai pačiose žemės įsčiose. Ar po žeme yra dar viena saulė, o aplink atogražų...

Manoma, kad Hitleris pasiekė vidinį pasaulį ir per pasaulinį karą ten slėpėsi. Taigi ir šioje knygoje aprašoma kas vyksta ten giliai giliai pačiose žemės įsčiose. Ar po žeme yra dar viena saulė, o aplink atogražų džiunglės? Ar ten yra žmonių? Vilas Barousas būtinai tai išsiaiškins. Jis su savo gerais draugais neleis įvykti fazei, nes tai reikštų pasaulio galą. Viršuje bando įsiviešpatauti stiksai, o Vilas su draugais giliai po žeme įstrigę su Naujaisiais Germanais - Hitlerio palikuonimis. Jie susivienija ir kovoja prieš stiksus, bet kaip kovoti jei esi įkalintas giliai po žeme? Nesijaudinkit, jie ras būdą ir nesėdės sudėję rankų. Vilas bet kokia kaina kovos su savo pikčiausiais priešais - stiksais.

Kaip pasibaigs ši mirtina kova? Kas laimės ir ko laukti pasauliui? Pergalės ar triuškinamo pralaimėjimo?

Tai nebuvo viena iš tų knygų, kurią perskaitai per vakarą ar apie kurią kalbi visą savaitę. Nenusivyliau ja, ji buvo pakankamai įdomi, siužeto linija intriguojanti, bet pagrindinio tikslo manau nebuvo pasiekta. Knygos tema -...

Tai nebuvo viena iš tų knygų, kurią perskaitai per vakarą ar apie kurią kalbi visą savaitę. Nenusivyliau ja, ji buvo pakankamai įdomi, siužeto linija intriguojanti, bet pagrindinio tikslo manau nebuvo pasiekta. Knygos tema - prekyba žmonėmis. Pakankamai aktuali šiandienai, apie ją stengiamasi kalbėti televizijos laidose, bet dažniausiai tiesa nutylima ar paprasčiausiai pristinga žinių apie šešeliuose verdantį gyvenimą. Knyga nors ir parašyta norvegų rašytojos, yra apie lietuvaitę, prislegtą gyvenimo sunkumų bei skurdo. Mergina, vardu Dortė, ieško darbo tam, kad galėtu išgelbėti šeimą nuo gresiančio iškeldinimo. Mažame miestelyje galinybių nedaug, o patrauklus darbo pasiulimas Švedijoje, pasirodo tartum išsigelbėjimas, kuris naiviai merginai virsta tikru pragaru. Knyga tai sušvelninta istorijos versija, tai pakankamai laiminga merginos istorija, jai neteko pats baisiausias imanomas likimas, neatskleidžiamas tikrasis tokios situacijos veidas, išgyvenimai. Knygą perskaityti verta, ji verčia susimąstyti, bet man tai ne tas kūrinys kurį skaityčiau antrą kartą, jai trūksta tikrų išgyvenimų, juodesniu atspalvių, juk butent toks gyvenimas tampa merginoms, tapus preke.

Baigusi skaityti Aleksandro Diuma romaną " Karalienė Margo", pradėjau mąstyti apie tai, kad turbūt nedaugelis išdrįs paprieštarauti, jog valdžia nėra masinantis dalykas. Taip pat, kaip ir nedaugelis galėtų paneigti, kad...

Baigusi skaityti Aleksandro Diuma romaną " Karalienė Margo", pradėjau mąstyti apie tai, kad turbūt nedaugelis išdrįs paprieštarauti, jog valdžia nėra masinantis dalykas. Taip pat, kaip ir nedaugelis galėtų paneigti, kad nenorėtų pasinaudoti galimybę valdyti mases. Ištisus amžius žmonės bando įminti mįslę, kas sukelia nepasotinamą valdžios troškimą ir kas nulemia tai, kad tik nedaugeliui tenka pajusti jos skonį. Visais laikais žmonės už tokią galimybę buvo pasiryžę sumokėti didžiausią kainą, kuri kartais būdavo ištiesų labai didelė, nes nereikėtų pamiršti, kad net ir karaliai tėra tik paprasti mirtingieji.

Romanas "Karalienė Margo" puikiai iliustruoja tai, kokią kainą už valdžią turėjo sumokėti kiekvienas, pasidavęs valdžios kvaituliui, vienu labiausiai įtemptu periodu Prancūzijos istorijoje. Mano nuomone, šis romanas nėra iš tų, kurį pradėjęs skaityti negali atsitraukti ar paleisti iš rankų. Skaičiau jį lėtai, niekur neskubėdama, galbūt dėl to, kad, nors ir knygos veiksmas apima neramų dviejų metų laikotarpį Paryžiuje pradedant Šv. Baltramiejaus naktimi, siužetas rutuliojamas labai pamažu, niekur neskubant ir nesidraskant. Skaitant kitas knygas, man tai būtų minusas, bet tik ne šį kartą. Šį kartą tai buvo privalumas, nes buvo laiko apmąstyti ir įvertinti knygoje aprašomus įvykius, susitapatinti su knygos herojais ir pabandyti atsakyti į knygos padiktuotus klausimus, kurie turėtų priversti susimąstyti tikrai ne vieną:

Ar išdrįstumėte dėl valdžios paaukoti savo paties vaiką?

"- Kokia teise jūs čia pasiliekate, ponia? - paklausė Karolis IX.

- Motinos teise.

- Kaip Alansono kunigaikštis man ne brolis, taip jūs, ponia, man ne motina.

- Jūs kliedite, pone, - tarė Katerina. - Nuo kurio gi laiko moteris, suteikusi gyvybę kitam žmogui, nustojo būti jo motina?

- Nuo to laiko, ponia, kada šita išsigimusi motina atima tai, ką ji yra davusi. - atsakė Karolis, šluostydamasis nuo lūpų kruvinas putas."

Galbūt galėtumėte atsisakyti meilės dėl galimybės būti valdžioje?

"- Jūs esate neištikima žmona, bet ištikima sąjungininkė, o šiuo metu, - pridėjo šypsodamasis Bearnietis, - prisipažįstu, man svarbiau ištikimybė politikoje negu meilėje.."

***

"La Molis ištempė kaklą ir, pasukęs akis į bokštelį ištarė:

- Sudie, Margarita, būk palai...

Ir nepabaigė. Vienu greitu kaip žaibas savo kalavijo žybterėjimu Kabošas nukirto jam galvą, kuri nuriedėjo prie Kokonaso kojų. Kūnas lėtai išsitiesė ir tartum pats atsigulė. Tūkstančiai balsų susiliejo į vieną kurtinantį riksmą ir Kokonasui pasirodė, kad tarp visų moteriškų balsų jis išskyrė vieną, skausmingesnį už kitus."

***

"Margarita atsiklaupė prie savo meilužio ir brangiais žiedais spindinčiomis rankomis švelniai pakėlė taip mylimą galvą."

O gal draugo netektis nebūtų per didelė kainą siekiant valdžios?

"Tada jis pakėlė draugo galvą pabučiavo į pamėlusias lūpas ir paskutini kartą pažvelgė i bokštelį paskui atsiklaupė ir, neišleisdamas iš rankų draugo galvos, tarė:

- Dabar man...

Dar nebaigus tų žodžių, jo galva nulėkė nuo pečių."

O kokios dalies savęs paties apskritai, dėl galimybės būti valdžioje, galėtumėte atsisakyti?

"- Aš žinau, Margo: šiandien tu netekai draugo; bet pažvelk į, mane, ar aš nenustojau visų savo draugų, dar daugiau - motinos! Tu visada galėjai kiek nori išsiverkti, kaip verki dabar; o aš, net smarkiausių skausmų suimtas, visada buvau priverstas šypsotis."

***

"- Nedaryk iš jo karaliaus... jis ne sostui, o laimei gimęs. Aš jam palieku turto, jis galės būti nepriklausomas; tegu jis paveldi savo motinos taurumą - širdies taurumą. Gal geriausia būtų skirti jį bažnytinei tarnybai, tada mažiau būtų jo bijomasi. Ak, man rodos, kad aš mirčiau, tegu ne laimingas, tai bent ramus, jei galėčiau pasiguosti kūdikio glamonėmis ir išvysti švelnų jo motinos veidą."

***

"- Taip. Pone, Renė saugo jus: tas niekšas dvėsdamas ištarė vardą; jau žinoma, kad jūs esate Paryžiuje, šauliai ieško jūsų. Bėkite, bėkite!

- O tu sakai. Renė, kad aš busiu karalius! Aš, bėglys!"

Skaitant šią knygą ir ją aprašant neapleido keistas jausmas. Nežinau ar tai liūdesys, ar gailestis dėl to, kad, būdami tam tikrų aplinkybių įkaitais, daugelis šios knygos herojų, įsivėlę į politinius žaidimus, neteko to, ką gyvenime turėjo brangiausio.

Žydrūnė

Nežinau kodėl toks ažiotažas visame pasaulyje kilo dėl šios knygos, nes tai viena prasčiausių skaitytų knygų. Knygos siužetas labai "serialinis" - varguolė studentė, pavaduodama sergančią draugę, vyksta imti interviu iš...

Nežinau kodėl toks ažiotažas visame pasaulyje kilo dėl šios knygos, nes tai viena prasčiausių skaitytų knygų. Knygos siužetas labai "serialinis" - varguolė studentė, pavaduodama sergančią draugę, vyksta imti interviu iš žymaus, labai turtingo ir dar labiau paslaptingo verslininko. Apsikvailina visais įmanomais būdais, bet verslininką sužavi, šis ją susiranda ir užsimezga tarp jų visokiomis taisyklėmis grįstas romanas...

Rašymo stilius toks pat skurdus kaip ir siužetas, dažnai kartojami tie patys žodžiai ir išsireiškimai, sekso scenų aprašymai visai nesujaudina, mažai intrigos, knygos skaitymas buvo daugiau "darbas" (pabaigti tai ką pradėjau) nei malonumas.

Pakalbenkime.

Bepigu dabar, 2013 metais, sakyti "neišsipildė tas", "prašauta ir čia", "o šitai įvyko daug anksčiau". Šiuo atžvilgiu nedėkinga ta apie ateitį rašančiųjų dalia.

Kita vertus, juk tai ne Nostradamus...

Pakalbenkime.

Bepigu dabar, 2013 metais, sakyti "neišsipildė tas", "prašauta ir čia", "o šitai įvyko daug anksčiau". Šiuo atžvilgiu nedėkinga ta apie ateitį rašančiųjų dalia.

Kita vertus, juk tai ne Nostradamus pranašysčių knyga. Ir apskritai ne apie ateitį, o apie "dabartį", t.y. 1948-uosius, kada ir buvo rašoma šis romanas. O ir pats G. Orwell iš pradžių planavo ją pavadinti "1948-ieji", vėliau, matyt, paprasčiausiai sukeitė skaitmenis.

O dabartis (t.y. praeitis) nebuvo pats šviesiausias žmonijos etapas. Nors vienas karas jau baigėsi, prasidėjo šaltasis. TSRS vedina vado džiaugiasi (ar bent privalo džiaugtis) socializmo laimėjimais. Romane vaizduojamos šalies Okeanijos paralelės su TSRS akivaizdžios, net veikėjai kaip Didysis Brolis ar Goldšteinas turi savo atitikmenis. Bet esmė bendra ir bet kokiam totalitarizmui, kur žmogus sumažinamas iki dulkelės.

Gražu žiūrėti (skaityti) kaip puikiai veikia sistema - kruopščiai, nepaliekant pėdsakų, falsfikuojami istoriniai faktai, minčių policija, vaikų auklėjimas tinkama dvasia, neapykantos seansai, vizualinė ūsuotojo Didžiojo Brolio (na patys galit įsivaizduoti, kas tai) reklama ant kiekvieno kampo. Net atskira kalba - naujakalbė - kuriama, kuria negalima išreikšti neteisingų minčių. Nesunku įsivaizduoti, kad taip praplovus smegenis, praradus bet kokį objektyviai teisingą atskaitos tašką (net dėl datos negali būti tikraS), galima patikėti bet kuo.

Ak, tiesa, dar yra šiek tiek meilės. Na bet meilė partijos uždrausta, jos būti negali (o jei negali, tai ir nėra), todėl aišku, kad tai laikina, ir geruoju nesibaigs.

Ką ir bepridurti - klasika.



Elkitės gražiai ir skaitykite knygas, Didysis Brolis stebi jus.