Knygą teko skaityti labai seniai, prieš kokius gerus 7 - 8 metus, tačiau jau ir tuomet sugebėjo palikti įspūdį. Visgi, manau, kad knyga mano rankose turėtų atsidurti dar kartą, ypač dėl to, jog yra dar dvi dalys, jei...

Knygą teko skaityti labai seniai, prieš kokius gerus 7 - 8 metus, tačiau jau ir tuomet sugebėjo palikti įspūdį. Visgi, manau, kad knyga mano rankose turėtų atsidurti dar kartą, ypač dėl to, jog yra dar dvi dalys, jei atmintis manęs neapgauna.

Tai pirma trilogijos dalis, kurioje Frank McCourt aprašo savo vargingą vaikystę. Tokią, kurios nenorėtų niekas. Tokią, kokią menkai gali įsivaizduoti tas, kuriam neteko to patirti. Jei visada turėjote ką valgyti, gyvenote...

Tai pirma trilogijos dalis, kurioje Frank McCourt aprašo savo vargingą vaikystę. Tokią, kurios nenorėtų niekas. Tokią, kokią menkai gali įsivaizduoti tas, kuriam neteko to patirti. Jei visada turėjote ką valgyti, gyvenote šiltuose namuose, o tėvai buvo dirbantys ir viską parnešdavo namo, vargu ar galėsite skaitydami patirti būtent tai, ką iš tiesų išgyveno Frenkis, jo broliai ir mama. Lygiai taip pat ir man tai buvo sunku įsivaizduoti. Prieš visą tą skurdą net nublanksta alkoholikas tėvas, neparnešantis pinigų į namus, o viską prageriantis baruose, po to vėlai grįžęs namo prikeliantis vaikus ir liepiantis jiems prisiekti absurdiškus dalykus. Kėlimasis naktimis taip tikrai nevargino kaip nuplyšę batai ir gurgiantys pilvai. Vaikystėje net nelabai ir gėda jaučiama dėl to, kokie jie yra, nes paprasčiausiai dar sunku suvokti tai. Tik augant, bręstant pamatai, kad kiti į tavo skarmalus žiūri net ne su gailesčiu, o su panieka, o pasisakyti, kad nieko nevalgei visą dieną tampa gėda ir nemalonu, jau nekalbant apie mamą, vaikštančią prašyti labdaros.

"Namuose gali trūkti arbatos ar duonos, bet mama ir tėtis visada sugeba apsirūpinti cigaretėmis..." (161 psl)

Tad Frenkis ir pasakoja savo istorija nuo pat mažų dienų iki subrendimo (berods 19-os metų). Kadangi pasakojama jo vardu, mes galime matyti viską iš vaiko perspektyvos. Juk visai kitaip pasakotų mama, tėvas, kaimynas ar koks giminaitis. Frank McCourt rašo įtikinamai, t.y. skaičiau ir jaučiau, kad viską pasakoja vaikas, o tai man atrodo taip sudėtinga - įsijausti į vaiko rolę. Juk jis dar daug ko nesuvokia, hiperbolizuoja nebūtinai tai, kas iš tiesų yra svarbu (pvz. kad ir tėvo alkoholizmas vaizduojamas taip kone atmestinai, kai kiekvienam, turėjusiam tokį tėvą, aišku, kad gyventi su tokiu būna tiesiog sunku, o namai tampa pragaru), apskritai, jei mamos pasakojimas priverstų tikriausiai ašaroti visą laiką, Frenkio žodžiai priverčia net nusijuokti ne kartą, nepaisant to, kad pati situacija yra siaubinga, visiškai niūri, tamsi ir, rodos, neturinti nė menkiausio išėjimo.

"Dažniausiai bepročiai į beprotnamį įvelkami jėga, bet ji vienintelė, kuri būna ištempiama jėga atgal pas savo penkis vaikus ir bokalų gėrimo čempioną." (134 psl)

Kad ir neįtraukė manęs ši knyga tiek, kiek tikėjausi (eh, tie lūkesčiai prisiskaičius daugybę nuostabių atsiliepimų ir kone įteigus sau, kad kas jau kas, bet ši knyga man taps gal net viena geriausių skaitytų), kad ir pabodo vietomis buvo pernelyg ištęsta ir nuobodoka, bet vis vien tai yra knyga, kuri nors truputį palies, o istorija privers susimąstyti, kad reikia džiaugtis, ką turime, ir kokių nelaimingų žmonių šiame gyvenime yra. Ir jie galbūt gyvena jums už sienos, kaimynystėje, galbūt prasilenkiate su jais eidami gatve ir nė nepamatote... O galbūt net nenorite pastebėti...

"Nežinau, kodėl ji visada pikta. Jos bute šilta ir sausa. Namuose yra elektra, už namo stovi nuosava išvietė. Dėdė Pa turi pastovų darbą ir kiekvieną penktadienį parneša namo uždarbį. Jis išlenkia kokį bokalą Pietinėje aludėje, bet niekada negrįžta namo dainuodamas apie ilgą liūdną Airijos istoriją." (291 psl)

Frank McCourt "Andželos pelenai" - vieną iš tų knygų, apie kurią girdėjau daugybę gerų atsiliepimų ir perskaityti norėjau jau labai seniai. Paskatinta knygų iššūkio, išsitraukiau šią knygą iš lentynos, nupučiau...

Frank McCourt "Andželos pelenai" - vieną iš tų knygų, apie kurią girdėjau daugybę gerų atsiliepimų ir perskaityti norėjau jau labai seniai. Paskatinta knygų iššūkio, išsitraukiau šią knygą iš lentynos, nupučiau dulkes ir, kartu su pirmuoju puslapiu, atvėriau duris į XX a. pradžios Airiją.

Net nežinau ko tikėjausi, bet papasakota berniuko/paauglio istorija pribloškė. Buvo sunku įsivaizduoti sunkesnę ir skurdesnę vaikystę, dar sunkiau buvo suvokti, kad visa tai autoriaus atsiminimai....

Istorija prasideda toli už Atlanto, Niujorke. Mažojo pasakotojo Frenko šeima verčiasi labai sunkiai: tėvas vakarus leidžia aludėse, dainuodamas patriotines dainas gimtinei Airijai bei keikdamas anglus, kurie taip baisiai elgėsi su airiais ištisus 800 metų, motina suka galvą kaip pamaitinti šeimą neturint nei cento kišenėje bei gedi vienas po kito mirštančių vaikų, o patys vaikai, amžinai alkani, pilkoje kasdienybeje bando rasti šviesos ir džiugesio. Mirus sesutei, genama netekties, šeima grįžta į Airiją. Bet tėvo patriotinėmis dainomis apdainuota žemė nelaukia išskėstomis rankomis, o ypač tų, kurie nenori dirbti... Čia šalia skurdo nykumos prisideda grūmojantis bažnyčios pirštas, mokytojai negailintys rykščių už kiekvieną nusižengimą, ligos, sunkiai suvokiami tėvų sprendimai... Skaitai ir nesuvoki kaip motina taikstosi su tokiu vyru, kuris ir vėl pragerė visus pinigus, ir kodėl ji jo nepasiunčia į visas keturias puses? Kodėl vietoj stovėjimo ilgiausiose eilėse, siekiant gauti pašalpą, nebandoma susirasti kokio nors darbo? Kodėl vaikai turi mesti mokyklą ir eiti uždirbinėti pinigų visai šeimai? Bandai pateisinti tai kitu laikmečiu, kitomis socialinėmis realijomis, tradicijomis...ir, deja, vis vien negali suvokti pasirinkimo taip gyventi.

Bet kad ir kokie sunkūs ir niūrūs būtų pasakojami įvykiai, pasakojimo stilius atperka viską. Autorius pasakoja su didele meile ir žmogiška užuojauta. Kiek daug nutylima, kiek daug pasakoma pasitelkiant švelnią įroniją, subtilų juoką pro ašaras. Knyga alsuoja skaidriu liūdesiu, nepaliaujama viltimi ir ilgesiu.

Prisipažinsiu, skaitydama šią knygą maniau, kad taip švelniai galima kalbėti tik apie vaikystę, kuri savaime yra šviesus atradimų laikotarpis, ir ganėtinai nedrąsiai atsiverčiau šios knygos tęsinius ("Tataigis" ir "Tamsta mokytojas"). Tačiau jose radau tuo pačiu kerinčiu stiliumi papasakotą paprastą ir kartu prasmingą augimo, nepaprasto virsmo iš šia diena gyvenančio paauglio į atsakingą šeimos tėvą bei mokytoją istoriją. Ji žemiška, tikra ir kartu vis nustebinanti neįtikėtinais gyvenimo vingiais ir nepaprastu ryžtu siekti savo tikslų. Tokios istorijos, ypač kai jos tikros, įkvėpia ir padeda suvokti, kad labai norint ir dedant pastangas įmanoma viskas.