Pradėjau skaityti dėl grėsmingai skambančios frazės "Ar meldeis prieš naktį Dezdemona?". Ji buvo labai girdėta (kas sekė po jos irgi žinojau), bet kaip iki jos buvo prieita, man buvo mįslė. Gėda tokių dalykų nežinoti,...

Pradėjau skaityti dėl grėsmingai skambančios frazės "Ar meldeis prieš naktį Dezdemona?". Ji buvo labai girdėta (kas sekė po jos irgi žinojau), bet kaip iki jos buvo prieita, man buvo mįslė. Gėda tokių dalykų nežinoti, todėl ši drama ir atsidūrė mano knygų sąraše.

O knyga tikrai nenuvylė. Labai įdomu skaityti apie dalykus ar reiškinius, kurie yra nemirtingi: pavydas, nepasitikėjimas savimi (iš kurio gimsta ir nepasitikėjimas kitais), pyktis, kerštas, viską griaunanti meilė, kuriai užgesti tereikia mažo pavydo ir nepasitikėjimo krislelio. Skaitant atrodo viskas taip paprasta, veikėjai tokie kvaili, tokie akli, o tada patrauki knygą ir pažiūri į savo gyvenimą ir tave kamuojančias mintis: "Taip, jis myli. Žinau. Bet kodėl vėlyvą vakarą jo nėra prie skypes? Kodėl jis neparašo? Gal jam kas nutiko? O gal...? Ne, negali būti! O gal?". Žinoma, tai juokinga, komiška ir kvaila, bet kai myli, dažniausiai visos tiesos ("Vieno žmogaus laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė", arba "Pasitikiu visiškai. Tai tikrai niekada nepavydėsiu") kažkur išgaruoja ir į galvą pradeda lįsti negeros mintys (žinoma, tik jeigu yra tam bent mažyčio pagrindas, arba jei tuo įtikinti labai stengiasi "gerasis" draugas). Tai ką daryti? Mokytis iš svetimų klaidų. Mokytis iš Otelo klaidos: pasikliauti ne kažkuo, o tik žmogumi kurį labiausiai myli ir kuris myli tave. Ar bent jau su juo pakalbėti. Kai ore tvyros meilė, ir pasaulis bus gražesnis.