Rašau skambant atlapaširdžio žmogelio, pritariančio sau akordeonu, dainai (youtubo lobynai). Paprasta daina, paprasti žodžiai (rusiški, todėl ne iki galo ir suprantami) ir jausmas labai paprastas. Bet gražus. Padarantis...

Rašau skambant atlapaširdžio žmogelio, pritariančio sau akordeonu, dainai (youtubo lobynai). Paprasta daina, paprasti žodžiai (rusiški, todėl ne iki galo ir suprantami) ir jausmas labai paprastas. Bet gražus. Padarantis geresniu žmogumi - bent toms 3 minutėms.

"Paliktainiai" irgi gražūs. Gražūs tekstu, išraiška - plunksnos valdymu. Visa kita juose gąsdina. Novelių herojės nei liūdnos, nei nusivylę - jos jau nebegyvos (beveik visos žudytis ir ruošiasi). Tačiau baisios ne fatališkos istorijos, nes iš tikro mirtis negraži tik realybėje (ant popieriaus viskas tauriau, dažniausiai). Baisu pasidaro supratus, jog autorė jaučiasi taip kaip ir jos herojės. Baisu, kad šioje knygoje nieko išgalvoto nėra... Todėl ir neįmanoma jos neperskaityti vienu prisėdimu.