Ši knyga mano bibliotekėlėje pradūlėjo tikrai ilgai, niekaip neprisiruošiau jos perskaityti, bet kadangi įtraukiau ją į šių metų knygų iššūkį, vieną dieną paėmiau ją į rankas, na o šiandien padėjau atgal į...

Ši knyga mano bibliotekėlėje pradūlėjo tikrai ilgai, niekaip neprisiruošiau jos perskaityti, bet kadangi įtraukiau ją į šių metų knygų iššūkį, vieną dieną paėmiau ją į rankas, na o šiandien padėjau atgal į vietą, tik jau perskaityta. Knyga man patiko. Pagrindinis įvykis aprašomas dar knygos anotacijoje, o visos knygos puslapiuose einama į tą lemtingą įvykį, pamažu atskleidžiama, kas nulėmė tokią jaunojo poeto bei kitų herojų lemtį.

Štai ir įveikta dar viena knygų iššūkio knyga "Paskutinis gundymas". Žodį įveikta neveltui pavartojau, nes nors girdėjau nemažai liaupsių šiai knygai, ji man nepaliko tokio neišdildomo įspūdžio, o ir skaityti ją nebuvo...

Štai ir įveikta dar viena knygų iššūkio knyga "Paskutinis gundymas". Žodį įveikta neveltui pavartojau, nes nors girdėjau nemažai liaupsių šiai knygai, ji man nepaliko tokio neišdildomo įspūdžio, o ir skaityti ją nebuvo labai lengva. Pati istorija apie Jėzaus gyvenimą ir nukryžiavimą gana įdomi, bet šioje knygoje Jėzaus paveikslas man nelabai patiko. Gal todėl, kad anksčiau nei perskaičiau šią knygą, buvau perskaičiusi "Marijos knygą" ir ta istorija man patiko, kadangi man buvo netgi labai priimtinas ten vaizduojamas Jėzaus paveikslas. Šioje knygoje Judo personažas man patiko net labiau nei Jėzaus, kadangi jis buvo pats realiausias ir visos knygo metu išliko toks koks buvo pradžioje, taip ir pabaigoje.

Tai didelės apimties kūrinys, kuris sužavi pasakojimo gilumu, šmaikštumu, nestandartinėmis įžvalgomis. Romanas pasakoja apie graikų, persikėlusių į Ameriką, prisitaikymą, asimiliaciją naujoje aplinkoje, ir kartu...

Tai didelės apimties kūrinys, kuris sužavi pasakojimo gilumu, šmaikštumu, nestandartinėmis įžvalgomis. Romanas pasakoja apie graikų, persikėlusių į Ameriką, prisitaikymą, asimiliaciją naujoje aplinkoje, ir kartu pastangas išlaikyti savo tautinį identitetą. Pagrindinė siužetinė linija - tai hermafrodito-Kali, o vėliau - Kelo -istorija. Istorija, papasakota, jam esant keturiasdešimt vienerių metų ir bandant suvokti savo šaknis, išskirtinumo priežastis. Tik būdamas subrendęs vyras, Kelas supranta, kad jo istorija tai ir visos jo giminės epas, ir bandydamas atpasakoti Stefanidų kelius ir klystkelius, Kelas tikisi geriau suprasti save. Kartu romane atsispindi ir Amerikos istorija - tai ir mašinų pramonės klestėjimas, didžioji depresija ir sauso įstatymo grimasos... Stefanidai aktyviai dalyvavo Amerikos gyvenime, kartu bandydami rasti savo, graikišką, nišą.

Viso romano metu mes sekame Kali brendimą, sudėtingą ir nestandartinį savo lyties suvokimą. Autorius taikliai, psichologiškai įtaigiai aprašo pagrindinio herojaus tapsmą suaugusiu. Aš džiaugiuosi, kad susipažinau su šio autoriaus kūryba, nes jo kalba turtinga , bet neperkrauta detalių, pasakojimas intelektualus, bet neprikišamai moksliškas. Tai knyga, kuri įtraukia ir nepaleidžia.

Turbūt daugelis dalyvaujančių "Knygų iššūkyje", sutiks su manimi, kad aprašyti populiarius klasikos kūrinius yra iššūkis iššūkyje. Parašyti trumpai drūtai, kad Čarlzo Dikenso romanas "Didieji lūkesčiai" tiesiog...

Turbūt daugelis dalyvaujančių "Knygų iššūkyje", sutiks su manimi, kad aprašyti populiarius klasikos kūrinius yra iššūkis iššūkyje. Parašyti trumpai drūtai, kad Čarlzo Dikenso romanas "Didieji lūkesčiai" tiesiog patiko ir viskas, būtų tikras nusikaltimas tiek prieš autorių, tiek prieš save pačią. Taigi, jau kelis kartus atidėjusi šį nelengvą darbą į šalį, dabar griebiu jautį už ragų ir bandau pasidalinti mintimis, kuo gi šis kūrinys mane taip sužavėjo.

Pradžiai reikėtų pradėti nuo pagrindinės kūrinio minties - NIEKAS NEGALI PAKEISTI TO, KAS TU ESI. Tai puikiai iliustruoja pagrindinio knygos veikėjo Pipo gyvenimo istorija. Nors Pipo gyvenimas niekada per daug nelepino, jis visada stengėsi būti doras, nuoširdus ir draugiškas. Labai anksti netekęs tėvų, Pipas auga viename Anglijos kaime su gerokai už save vyresne, viskuo gyvenime nepatenkinta, šiek tiek despotiška seserimi ir jos vyru, kuris yra vienintelė Pipo gyvenimo paguoda ir geriausias draugas. Pipo šeima neskursta, bet iki aukščiausių visuomenės sluoksnių jiems labai toli. Todėl visiškai nenuostabu, kad, sykį pabendravęs su žmonėmis, kurių padėtis visuomenėje žymiai aukštesnė nei jo paties, Pipas pradeda svajoti apie kitokį gyvenimą. Meilė kilmingai merginai pažadina jame ne tik didžiules ambicijas, bet ir gėdos jausmą savo šeimai, namams ir kilmei. Netikėtai progai pasitaikius, Pipas nedvejodamas meta taip nekenčiamą kalvio amatą, palieka savo šeimą, draugus ir išvykstą ieškoti laimės į Londoną. Londone Pipas susiduria ne tik su gausybe galimybių, bet, taip pat, ir su begale pagundų. Tokiomis aplinkybėmis labai sunku likti ištikimam visą gyvenimą puoselėtoms vertybėms ir nepaslysti. Neilgai trukus Pipo viltys ir lūkesčiai pamažu ima dūžti. Vieną nusivylimą veja kitas. Nei Londonas, su visomis savo galimybėmis, nei išsilavinimas, nei turtingi draugai, o juo labiau pinigai Pipui laimės neatneša. Atsitokėjęs Pipas vėl bando atsigręžti į tai, ką per didžiules ambicijas buvo praradęs.

Labai pradžiugino, kad Čarlzas Dikensas į pagrindinį knygos herojų sudėjo ne tik visas žmogaus dorybes, bet nepašykštėjo ir ydų. Įdomu buvo skaityti kaip Pipas iš naivaus, nuoširdaus šešiamečio virsta beprasmiškai pinigus švaistančiu, savo šeimos besigėdinančiu, tarp dviejų socialinių klasių besiblaškančiu trisdešimtmečiu. Tačiau čia reiktų pabrėžti, kad visgi Pipas niekada nubuvo per daug išklydęs iš doros kelio. Kūrinyje labai ryškiai jautėsi Pipo savybė save graužti ir menkinti dėl blogų poelgių ir visiškai nesureikšminti gerų.

Pagyros žodžių nusipelno ir stiprūs romano personažų charakteriai. Visi herojų charakteriai tokie įtikinami, tikroviški. Vieniems nuo pirmų knygos puslapių iš karto pajutau pagarbą, kitiems panieką, bet labiausiai imponavo Pipo sesers vyro Džo charakteris. Jis dar vienas romano pavyzdys, atvirkštinis Pipui, kad netgi neišsilavinęs, neturtingas žmogus gali visa galva būti pranašesnis už kitus, jei gyvena dorai.

Apibendrinat norėčiau pasakyti, kad galbūt "Didieji lūkesčiai" mane labiausiai sužavėjo savo nenuspėjamumu. Skaitant klasikos kūrinius dažniausiai tikiesi, kažkokio šabloniškumo. Kad pradžioje bus daug sunkumų, negandų, o paskui tik gėris ir laiminga pabaiga. Šis Čarlzo Dikenso kūrinys puikiai įrodo, kad gyvenime yra ir kitokių spalvų, ne tik juodą ir baltą ir su kaupu pateisino visus mano lūkesčius, turėtus pradedant skaityti šią knygą.



Žydrūnė

Knyga apie prostitutės gyvenimą, tiksliau apie jos pasirinkimą taip gyventi. Mes įpratę tokiose istorijose matyti vien liūdesį, skausmą, neviltį... Mane šokiravo ne tai, kad jauna mergina turi dirbti tokį darbą, o labiau...

Knyga apie prostitutės gyvenimą, tiksliau apie jos pasirinkimą taip gyventi. Mes įpratę tokiose istorijose matyti vien liūdesį, skausmą, neviltį... Mane šokiravo ne tai, kad jauna mergina turi dirbti tokį darbą, o labiau tai, kad šis darbas jai kaip ir patinka. Aišku, jį pasirinko ne šiaip, o todėl, kad reikėjo pinigų mokslui. Herojė pasakoja apie savo patirtis ir iš geros, ir iš blogos pusės. Visokių būna situacijų, visokių būna ir klientų - vieni vyrai ateina dėl sekso, kiti gi tik norėdami dėmesio ar šiaip pasikalbėti. Skaitydama mačiau daug psichologinių žmonių paveikslų - vyrų ir moterų. Istorija man pasirodė šiurpi, turbūt dėl to, kad sunku įsivaizduoti, kad prostitutė eina dirbti lygiai taip pat, kaip kasininkė, pardavėja ar banko tarnautoja. Toks jos darbas.

Knyga nedidelės apimties, lengvai skaitoma, nors istorija toli gražu ne paprasta. Trodo, nieko šiurpaus nepapasakojo, bet baisu yra tai, kad moterys gana dažnai pasirinkti tokį kelią. Perskaitykite, turėsite apie ką pamąstyti.

Irvin D. Yalom seniai yra mano mėgstamiausių autorių sąraše. Čia jis pateko už lengvą ir sklandų rašymo stilių, o svarbiausia - įdomias ir sudėtingas temas. Jo aprašomos istorijos tokios painios ir sudėtingos, pilnos...

Irvin D. Yalom seniai yra mano mėgstamiausių autorių sąraše. Čia jis pateko už lengvą ir sklandų rašymo stilių, o svarbiausia - įdomias ir sudėtingas temas. Jo aprašomos istorijos tokios painios ir sudėtingos, pilnos vidinio pasaulio dramų ir prieštaravimų, ir visgi jis sugeba viską išdėstyti ramiai ir rafinuotai. Jis lyg geras dėstytojas: paima už rankos ir veda sudėtingais ir painiais filosofų ir psichologų takais. Manau, kad jo knygas turėtų mėgti visi: tiek patys filosofai ir psichologai, tiek su tom profesijom nesusiję asmenys. Aš prie pastarųjų. Apie Spinozą beveik nieko nebuvau girdėjusi, todėl man ypatingai tiko, tas nuosaikus, lengvas vedimas už rankos. O antra siužetinė linija apie Rozenbergą sudomino net mano brangųjį, kuris domisi antro pasaulinio karo istorija. Kai kurios detalės buvo jam naujiena.

Kaip ir visas Yalom knygas, rekomenduočiau tiems, kurie nori ne tik gero skaitymo, bet ir šiek tiek sužinoti, išmokti, pažinti, praplėsti akiratį ir įgyti drąsos pažvelgti giliau į save bei kitus.

"Šimtametis, kuris išlipo per langą ir dingo" - tai labai gera juoko dozė skaitytojui.

Detektyvinės knygos yra ne tos, kurios man labiausiai patinka, tačiau ši mane sužavėjo. Nežinau, kodėl būtent ją įtraukiau į savo...

"Šimtametis, kuris išlipo per langą ir dingo" - tai labai gera juoko dozė skaitytojui.

Detektyvinės knygos yra ne tos, kurios man labiausiai patinka, tačiau ši mane sužavėjo. Nežinau, kodėl būtent ją įtraukiau į savo skaitomų knygų sąrašą, bet gailėtis dėl jo neteko. Intriguojantis knygos siužetas, tiesiog prikausto prie jos. Juk pagrindinis veikėjas yra tik ką savo 100 - ojo gimtadienio sulaukęs vyras. 100 metų - tai dar ne pabaiga, o dar vienas pradžios taškas šio senolio gyvenime. Jis kitaip nei visi kiti senyvo amžiaus žmonės nutaria atšvęsti savo šimtąjį gimtadienį. O kam jam tas tortas, kam jam tie visi sveikinimai jei jo dar laukia nuotykių kupina kelionė ir nauji draugai.

Daug kas gali pamanyti, kad ši knyga, tai liūdesio pilnas pasakojimas apie paskutines seno žmogaus dienas, tačiau yra atvirkščiai. Tos, paskutinės, o gal ir ne, jo dienos, pilnos naujų žmonių, intrigų, nenuspėjamų posūkių.

Knygos išdėstymas taip pat ne eilinis. Viename skyriuje pasakojimas vyksta tuo metu, kai šimtametis turėtų švęsti savo gimtadienį, o jau kitame skyriuje persikeliama į tuos laikus, kada Alanas buvo dar jaunas. Abi laiko linijos pasakojamos lygiagrečiai, tik antroji pereinama daug greičiau. Tačiau, nei dabartyje nei ankstesniuose laikuose netrūksta įdomių įvykių šimtamečio gyvenime. Per ankstesniuosius laikus atskleidžiama Alano asmenybė, susiformavusi per tiek daug metų, per kuriuos jis spėjo susipažinti su daugybe žinomų asmenybių, kurios lėmė viso pasaulio likimą. Tai ar vienas žmogus gali lemti viso pasaulio įvykių raidą?

Man labiausiai patiko rašytojo juodasis humoras, stilius labai ryškiai atsispindėjęs šioje knygoje. Tai ta kūrinio dalis, kuri leido į viską žiūrėti su šypsena ir per daug neįsijausti į vykstantį kriminalą.

Dauguma gali suabejoti knygos apimtimi ir pamanyti, kad knygoje bus kartojama tas pats per tą patį. Tačiau tie beveik penki šimtai puslapių, tikrai nėra sunkiai skaitomi. Knyga taip įtraukia, kad versdamas puslapį po puslapio, nepastebi, kada atverti paskutinį. O paskutiniuose puslapiuose dar kartą pereinamas visas knygos siužetas, bet skaitytojui pateikiama ne tikroji jo versija, o labiau išgalvota, ir jis pats gali dar kartą prisiminti ir išgyventi tuos įvykius, kuriuos patyrė šimtametis per kelias savaites nuo savo šimtojo gimtadienio dienos.

Veikėjai visi labai įdomūs, turintys savo skirtingas ne ką mažiau intriguojančias istorijas. Bet visi jie kartu labai puikiai tiko vienoje knygoje ir vienoje istorijoje.

Pabaigoje žinoma abi siužetinės linijos susijungia, atskleisdamos tai, kad šimtamečio gyvenimas jo šimtuoju gimtadieniu nesibaigia, o prasideda iš naujo.

Sutinku su rašytojos I.Allende kūrinio apibūdinimu, kad "šio ypatingo romano medžiaga - visos didžiosios literatūros temos: meilė, garbė, kaltė, baimė, atpirkimas". Jos perteiktos profesionaliai ir jautriai. Dar pridėčiau -...

Sutinku su rašytojos I.Allende kūrinio apibūdinimu, kad "šio ypatingo romano medžiaga - visos didžiosios literatūros temos: meilė, garbė, kaltė, baimė, atpirkimas". Jos perteiktos profesionaliai ir jautriai. Dar pridėčiau - vaizdinga Afganistano istorijos atkarpa. Verta dėmesio knyga.

454. Proginis pasikalbėjimas. Tokia knyga kaip ši skirta ne perskaityti ir ne kam nors garsiai paskaityti, o vis atsiskleisti sakysim, išėjus pasivaikščioti arba kelionės metu: reikia galėti į ją pasinerti ir vėl pakelti akis...

454. Proginis pasikalbėjimas. Tokia knyga kaip ši skirta ne perskaityti ir ne kam nors garsiai paskaityti, o vis atsiskleisti sakysim, išėjus pasivaikščioti arba kelionės metu: reikia galėti į ją pasinerti ir vėl pakelti akis - įsitikinti, kad aplinkui nėra nieko nepaprasta.

Knyga galutinai mane įtikino, kad apie filosofiją ir jos istoriją aš neturiu jokio, netgi žalio supratimo. Tačiau tai nereiškia, kad buvo neįdomu.

Skaitydama vis galvojau, kad F. Nietzszches laikais moralė buvo visai kitokia nei mūsų: daug griežtesnė ir daug aiškesnė. Kūnas ir jo pojūčiai tuo laiku buvo nuvertinti, į gamtą žiūrėta arba kaip į paveikslėlį, arba kaip į instrumentą, o santykius apibrėždavo aibė taisyklių. Taip pat atrodo, kad krikščionybė ir jos tiesios vaidino itin svarbų vaidmenį, nubrėždamos aiškią ribą tarp galima ir negalima. Ir taip begalvojant bei beskaitant atrodo, kad visame krikščioniškame dvasios ir sielos garbinime autoriui labiausiai trūko vietos patiems paprasčiausiems pojūčiams: regai, klausai, lytai, skoniui, uoslei. Visa knyga man skambėjo kaip realybės - tokios, kokią ją tuo metu išgyveni - ilgesys. Ilgesys jausti tai, ką jauti, galvoti, ką galvoji, ir išgyventi, ką išgyveni. Ir kai apie tą ilgesį negali kalbėti taip, kaip norėtum - tiesiai ir atvirai - belieka juoktis, kartais kandant, kartais paglostant, kartais atlaidžiai šypsantis.

Tikiu, kad dėl vieno dalyko F. Nietzsche tikrai būtų patenkintas - dabartiniais laikais tikrai daugiau dėmesio gauna gamtos ir tikslieji mokslai. O dėl viso kitko, įskaitant ir moralę - net nežinau, bet čia jau nebe atsiliepimo į knygą klausimas.

& kitos ten tos visokios istorijos

Senokai jau perskaityta knyga. Paėmiau perversti dar kartą - atsiliepimui šitam parašyti. Na, perverčiau. Na, ir ką. Visa knyga yra apie vieną ir tą patį:

Vilnius yra seksas.

Be jokių...

& kitos ten tos visokios istorijos

Senokai jau perskaityta knyga. Paėmiau perversti dar kartą - atsiliepimui šitam parašyti. Na, perverčiau. Na, ir ką. Visa knyga yra apie vieną ir tą patį:

Vilnius yra seksas.

Be jokių viliotinių prieš ir jokių vaikų po. Plikas seksas.

Tiesą sakant, truputėlį gaila tų keešim ar kažkiek išleistų litų.

Nors talentą rašytoja turi, nėra nė ką kalbėti. Turi lengvą ranką, skvarbią akį, lakią vaizduotę. Ale bet lėkšta nors tu ką.