Amerikiečio konditerio įspūdžiai persikėlus gyventi į Paryžių priverčia kitaip pažiūrėti į šį miestą, pačius paryžiečius, jų gyvenimo būdą. Šiaip apsilankius šiame mieste viso to nepastebėtum, kad matyti,...

Amerikiečio konditerio įspūdžiai persikėlus gyventi į Paryžių priverčia kitaip pažiūrėti į šį miestą, pačius paryžiečius, jų gyvenimo būdą. Šiaip apsilankius šiame mieste viso to nepastebėtum, kad matyti, pajausti tai ką aprašo autorius reikia gyventi Paryžiuje. Knygoje gausu autoriaus receptų, kurie kviečia pasisukioti virtuvėje ir bent kai kuriuos išbandyti.

Knyga apie kelionę, kurios metu autorius padedamas jaunos smuikininkės Hilalės bando pažvelgti į savo nugyventus gyvenimus, taisyti klaidas. Knyga nepaliko didelio įspūdžio ir gana sunkiai skaitėsi, nors tai nebuvo pirma šio...

Knyga apie kelionę, kurios metu autorius padedamas jaunos smuikininkės Hilalės bando pažvelgti į savo nugyventus gyvenimus, taisyti klaidas. Knyga nepaliko didelio įspūdžio ir gana sunkiai skaitėsi, nors tai nebuvo pirma šio autoriaus skaityta knyga.

Tai vienas iš tų romanų, kurie puošia didžią prancūzų literatūros klasiką. Yra manančių, jog šiame romane yra paties Guy de Maupassant'o (1850 - 1893) biografijos užuominų. Tačiau manęs tai nedomina. Perskaičiusi...

Tai vienas iš tų romanų, kurie puošia didžią prancūzų literatūros klasiką. Yra manančių, jog šiame romane yra paties Guy de Maupassant'o (1850 - 1893) biografijos užuominų. Tačiau manęs tai nedomina. Perskaičiusi romaną, supratau, jog rašytojas buvo gerai išsilavinęs, puikiai valdo plunksną ir to užtenka.
Ši knyga yra apie jaunų žmonių maksimalizmą ir egoizmą. Jaunas demobilizuotas husaras Diurua yra baisiai nepatenkintas savo gyvenimu - neturi pinigų, dirba prastą darbą ir pavydi visiems aplinkiniams laimės ir turtų. Tačiau viską pakeičia sutiktas senas draugas Forestjė, kuris bičiulį įdarbina žurnalistu. Diurua nėra geras žurnalistas, tačiau jis jaunas, žavus, nuovokus ir be proto patinka moterims. Jam norisi kuo greičiau ir kuo lengviau pasiekti karjeros. Ir kas gi sakė, jog tik moterys siekia sėkmės per lovą? Reikia tik žinoti su kieno žmona permiegoti ir viskas eisis kaip sviestu patepta. Taip globojamas įvairių meilužių Diurua tampa sumaniu intrigantu, o į priekį jį stumia pavydas, godumas ir puikybė.

Žavinga knyga vien tuo, jog kalbama apie XIX a. Paryžių, aristokratus, buržua, salonus, damas nėriniuotomis suknelėmis ir, žinoma, meilės intrigas. Betgi nebūtų prancūzai: jeigu pats Diurua turi begales meilužių, jis negali pakęsti, jei pats tampa raguotas. Be to, puikiai sutaria ir su savo meilužių vyrais, o tie nė nenumano, kokį žmogų šio šeima laiko "Mielu draugu". Kita vertus meilė čia lengvabūdiška: dabar myliu, rytoj negaliu pakęst. Ir knygos nuotaika tokia pati - rašytojas kalba kartais sarkastiškai, ciniškai, kartais labai rimtai, tačiau viskas išdėstyta labai žaismingai, rafinuotai ir lengva ranka. Pats romanas neapsunkina minčių ir neprislegia, kad ir kokie niekšiški herojaus poelgiai būtų, iš to tragedijos nedaroma. Diurua nėra išimtis iš kitų. Manau, tai puiki knyga artėjančioms vasaros atostogoms.

Šią skambią frazę, manau, yra girdėjęs kiekvienas - vyrai yra iš Marso, o moterys - iš Veneros. Šioje populiariosios psichologijos knygoje kalbama apie tokį vyrų ir moterų nepanašumą, jog galima rimtai manyti, kad jie...

Šią skambią frazę, manau, yra girdėjęs kiekvienas - vyrai yra iš Marso, o moterys - iš Veneros. Šioje populiariosios psichologijos knygoje kalbama apie tokį vyrų ir moterų nepanašumą, jog galima rimtai manyti, kad jie atkeliavę iš skirtingų planetų.

Taip, šioje knygoje nemažai originalių įžvalgų apie vyrų ir moterų tarpusavio santykius, pateikiama ir patarimų, kurie, anot autoriaus, puikiai veikia realiame gyvenime. Pritariu nuomonei, kad lytis yra viena iš pagrindinių charakteristikų, pagal kurią žmonės skirstomi, tačiau vis dėlto manau, kad nesutarimus santykiuose lemia individualūs tiek vyrų, tiek moterų charakterio bruožai. Dauguma knygoje pateiktų įžvalgų yra tik hipotezės, nes keičiasi laikai, keičiasi ir stereotipai. Vyrai ir moterys vis dažniau keičiasi vaidmenimis.

Knyga įdomi, lengvai skaitoma. O dėl patarimų, kaip pagerinti tarpusavio santykius, tai jie lyg horoskopai... tinka visiems ir netinka kiekvienam.

Knygų iššūkis įsivažiuoja. Šįkart perskaičiau Hermano Hesės romaną "Stiklo karoliukų žaidimas" (vok. das Glasperlenspiel). Trukau daugmaž 8 mėnesius. Taigi, prie veiksmo!



Pimojoje dalyje pasakojama ateitis. Reikia...

Knygų iššūkis įsivažiuoja. Šįkart perskaičiau Hermano Hesės romaną "Stiklo karoliukų žaidimas" (vok. das Glasperlenspiel). Trukau daugmaž 8 mėnesius. Taigi, prie veiksmo!



Pimojoje dalyje pasakojama ateitis. Reikia pastebėti, kad ateitis pasakojama ne visai taip, kaip kad ji yra pasakojama dviejų gan prieštaringą nuomonę reiškiančių jaunikaičių diskusijoje, kai jie detaliai nupasakoja kits kito artimiausią ateitį, maždaug, kurioj ligoninėj kolega jau tuoj tuoj lankysis ar kaip sunku bus jojo mamai atpažinti sunų dėl ženkliai (ir -- kas be ko -- forsuotai) pakitusių veido bruožų. Tai Hesė savo knygoje ne tokio tipo ateities versiją pasakoja.



23-ajame amžiuje būsianti visiškai į dvasinius reikalus orientuota ne pasaulinė, akademinė organizacija - Kastalija. Kastalijoje labiausiai prestižinės studijos yra muzikos ir stiko karoliukų žaidimo. Muzika romane labai garbinama, todėl ir vienas išmintingiausių žmonių romane yra muzikos magistras (kurio miręs veidas buvo apibūdintas lygiai taip pats kaip ir mirusio "Nuodėmklausio" veidas). O stiklo karoliukų žaidimas (vaikai, nežaiskit jo namuose be suaugusiųjų priežiūros) yra visos Kastalijos kultūros pasididžiavimas, apjungiantis visas proto pastangas į vieną visumą. Tai nieko labai stebinančio nėra, kad pagrindinis romano veikėjas, Jozefas Knechtas (vok. der Knecht - tarnas), yra stiklo karoliukų žaidimo virtuozas, vėliau tapęs net pačių žaidimo magistru (magistras man skamba daugiau kaip kažkoks titulas; man labiau angliškas "Master of the Game" čia tinka, kas žymi labai geras žaidimo žinias ir įgūdžius turintį asmenį). Reikia pastebėti, kad Kastalijoje dauguma žmonių tiesiog nekreipė dėmesio į pasaulietinę istoriją.



Stebėtina yra tai, kad istorija yra pasakojama apie instituciją, kuriai istorija iš esmės nerūpi. Čia tokią įdomią interpretaciją galimą išlaužt, kad Kastalija -- dvasios pasaulis -- eina savais keliais, per daug dėmesio į tą atsitiktinumų kratinį, vadinamą pasaulietine istorija, daug dėmesio nekreipdama. Kas iš esmės reiškia dualizmą tarp dvasios ir pasaulio. Bet kadangi, šitas dualizmas iš esmės yra grynai dirbtinis minties produktas (arkliai apie jokį dvasinį pasaulį tikrai negalvojo, negalvoja ir turbūt greit negalvos, o Darvinas nemenkai įnešė sumaišties į žmonijos minties istoriją, kai žmogų išstatė šalia kitų gyvūnų, tiesiog kaip atskirą rūšį, kuri per daug kuo nė nesiskiria nuo jų, o Darvino teorijos opozicionieriai rimtų argumentų be visokių dvasingumų taip kol kas ir nesugebėjo išdėstyti (beje, čia Darvino idėja turi įdomią sąsają su vergovės nykimu)), tai žmogus, kuris pradeda mąstyti tą dualizmą, neišvengiamai turi didelių problemų -- dvojoja, blaškosi, ir (kraštutiniais atvejais) labai negražiais būdais palieka šią ašarų pakalnę.



Būtent tai ir nutiko romano herojui Knechtui. Žaidė jis visas talentingas savo stiklo karoliukų žaidimą, studijavo muziką, bet buvo pašauktas į Kastalijos hierarchiją atlikti ir kai kurias vadybos užduotis (angl. Knecht was sucked into management) -- būti žaidimo magistru, susidūrė su rimtesniais klausimais (o kur dar visa pareigų atsakomybė?..), ir pamatė, kad Kastalija -- tas išgrynintas ir nugludintas dvasios pasaulis -- negali apsieiti be likusio pasaulio. Tada prasidėjo dvejonės, ar nevertėtų eiti į pasaulį ir dirbti ten, bet jei jau eiti į pasaulį tai reikia palikti Kastaliją. Bėda. O kadangi kaimyno veja visada žalesnė, tai spjovė (beje, labai rafinuotai) Knechtas į savo pareigas ir išėjo į pasaulį. O ten per pirmą savaitė (bijau sakyti, kad trečią dieną) ėmė ir paskendo lediniame vandenyje. Toks tat romano, už kurį Hesė gavo Nobelio premiją, siužetas. Genialu. Bet geriau nesiblaškyti ties visokiais dualizmų apmąstymais, kurie iššaukia norą gerinti pasaulį -- pabaiga bus šiaip sau. Čia turiu pastebėti, kad panaši kūrinio idėja yra ir Vinco Mykolaičio Putino "Altorių šešėlyje".





Šiaip pats romanas man pasirodė, kiek nepatogus ta prasme, kad autorius ėmėsi neįveikiamai sunkaus darbo -- aprašyti kaip visos detalės visada yra svarbios. Daug jėgų turėjo kainuoti aprašinėjant veido išraiškas ir tai, kokie nuolat susikaupę buvo romano personažai. Jėgų reikalauja ir tų aprašytų detalių skaitymas, ir greičiausiai dėl to man tekstas buvo per mažai dinamiškas. Man labiau patinka kondensuotesni tekstai. Bet net ir tie man pertekliniai detalizavimai, kurie šiaip jau mane varytų iš proto, čia nebuvo kažkas tragiško -- vis tik talentingas rašytojas.



O antroji knygos dalis, kurioje turinys labiau kondensuotas, man labai patiko. Įpatingai šauni yra istorija "Nuodėmklausys". Joje du garsūs nuodėmklausiai prarado tikėjimą tuo, ką visą gyvenimą darė, ir ėjo pas kits kitą savo nuodėmių išpažint. Didelio atsitiktinumo dėka jie susitiko. Po šiokio tokio nepatogaus bendravimo jie išsipažino, sustiprino savo tikėjimą ir vienas jų ilgai gyveno. Gražių momentų turi ši istorija.



Grubiai tariant, rekomenduoju šią knygą. O pats ateity turbūt dar pasiieškosiu kitų Hermano Hesės kūrinių.

Tikrai nesumeluosiu pasakydama, kad tai geriausia kada skaityta mano knyga. Ši knyga mane įtraukė pirmu sakiniu, tačiau tai nėra lengvas skaitalas prieš miegą. Siužetas nėra nuoseklus, todėl tenka atsekti galus, bet ...

Tikrai nesumeluosiu pasakydama, kad tai geriausia kada skaityta mano knyga. Ši knyga mane įtraukė pirmu sakiniu, tačiau tai nėra lengvas skaitalas prieš miegą. Siužetas nėra nuoseklus, todėl tenka atsekti galus, bet nuolatinis pagrindinio veikėjo vidinis konfliktas su savimi, su supančiu pasauliu priverčia susimąstyti kokioje vartotojiškoje visuomenėje mes gyvename. Todėl geriausiai šią knygą atspindi citata: "Ištisos kartos užsiima darbais, kurių nekenčia, tik todėl, kad nusipirktų, ko jiems iš tikrųjų nereikia."

GULBIS, Harijis. Duonios klonis. [romanas]. Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis. Vilnius: Vaga, 1986. 471 p.

Ne tie miškai, ne tie vandenys ir ne tas dangus, bet šie laukai, nuo kurių tu pabėgai, yra tikroji žemė.
Tavo tėvų...

GULBIS, Harijis. Duonios klonis. [romanas]. Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis. Vilnius: Vaga, 1986. 471 p.

Ne tie miškai, ne tie vandenys ir ne tas dangus, bet šie laukai, nuo kurių tu pabėgai, yra tikroji žemė.
Tavo tėvų žemė. (psl. 302).

7-oji iš knygų iššūkio.

Latvių romanus skaityti gera. Nors iš pažiūros jie ir neypatingi, bet artimi. Savo istorijomis, žmonėmis, likimais.

Ši latvių rašytojo knyga - ne apie nežinomas tradicijas, tolimas šalis ar kvapą gniaužiančius nuotykius. Įvykių joje mažai. Karai, pokariai, okupacija ir kolūkiai lieka kažkur nuošalyje. Svarbiausia - žmonės. Tokie, kuriuos gal sunku suprasti, ar kurių veiksmus ne taip paprasta paaiškinti. Alisė, nuolankiai susitaikiusi su likimu ir savo vyro būdu. Visais nepatenkintas Pėteris, mokantis apsieiti tik su savo žeme. Savo, kitokį gyvenimą norintys gyventi vaikai... Veikėjų gausu. Siužetas pasimirš greitai, o va ryškus veikėjai dar ilgai išliks atmintyje.

Žinoma, romanų apie sunkią moters dalią - begalės. Įdomesnių ir nuobodesnių. Meniškų ir banalių. "Duonios klonis" išsiskiria meniškumu. Išsiskiria be galo savo žemei atsidavusiais žmonėms, bandančiais susitaikyti su tuo, kad jų vaikai jau gyvens kitokį gyvenimą. Išsiskiria dar ir viltimi, kad protėvių ir senelių vargai niekada nebus užmiršti.

[...] Ir man truputį baisu, kad gali kas nors ateiti ir pasakyti: čia tu turėsi pasilikti amžinai, čia tu būsi pririštas ir dirbsi - kelsies rytais su saule ir su saule eisi miegoti, kad tu, tavo vaikai ir tie, kurie gyvena dideliuose miestuose, turėtų ką valgyti. Kad jie galėtų gyventi patogiai, gražiai ir protingai. Tu dirbsi kaip dirbo tėvas, senelis ir visi proseneliai. Jeigu jie nebūtų to darę, nebūtų nei tavęs, nei tų miestiečių. Šiuose laukuose tavo tėvai aparė savo laisvę, šiuose laukuose jie guli nematomi, ir rugių šaknys čiulpia jų neišsipildžiusius lūkesčius. Kad tu savuosius galėtumei išpildyti. (psl. 302).

Graži knyga apie gyvenimą.

Storiausia mano kada nors skaityta knyga "Žolynų vainikas". 1000 psl. istorinis romanas sugrįžta į Romos laikus ir toliau tęsia įvykių seką, kurie baigėsi knygoje "Pirmasis Romoje. Pagrindiniai knygos veikėjai galima sakyti...

Storiausia mano kada nors skaityta knyga "Žolynų vainikas". 1000 psl. istorinis romanas sugrįžta į Romos laikus ir toliau tęsia įvykių seką, kurie baigėsi knygoje "Pirmasis Romoje. Pagrindiniai knygos veikėjai galima sakyti yra du - Gajus Marijus ir Kornelijus Liucijus Sula. Per visą knygos pasakojimą galima jausti didžiulę įtampą ir priešpriešą tarp šių dviejų veikėjų. Tačiau jie abu labai skirtingi, pirmasis man labiau pasirodė teigiama asmenybė, o antrasis - neigiama. Gajus Marijus siekė valdžios ir įtakos priimdamas politinius sprendimus, o Kornelijus Liucijus Sula tapo konsulu praliedamas kraują. Šalia šių dviejų pagrindinių veikėjo minimi ir kiti veikėjai, pavyzdžiui: toks garsus karvedys kaip Gajus Julijus Cezaris.

"Žolynų vainikas" - antrasis ciklo romanas. Ne veltui jis vadinasi taip: žolynų vainiku Romos respublikoje būdavo apdovanojamas karvedys, įstengęs išvaduoti savo kariuomenę iš apsiausties. Jis būdavo supinamas iš žolynų, augusių kariuomenės apgulties vietoje. Tai aukščiausias karinės garbės ženklas, kurio, anot Plinijaus Vyresniojo, per visą Romos egzistavimo laikotarpį buvo nusipelnę tik aštuoni žmonės.

Dramatiški "Pirmojo Romoje" įvykiai čia tęsiasi toliau: Gajus Marijus - dabar jau neginčijamai pirmasis žmogus Respublikoje, tačiau šešėlyje likęs Sula tyko savo didžiosios progos... "Žolynų vainike" aprašomas audringas ir įtampos kupinas trylika metų trukęs laikotarpis nuo 99 iki 86 m. pr. Kr. Tai romėnų karas su italikais, karo su Mitridatu užuomazgos ir pilietinis karas tarp Sulos ir Gajaus Marijaus. Didysis karvedys Gajus Marijus vis giliau grimzta į beprotybę ir beatodairiškai griauna respublikos pamatus, tikėdamasis išpildyti pranašystę, kad Romos konsulu jam lemta būti septynis kartus. Nekantraujantis Sula regi savo žvaigždžių valandą, kai įsiplieskia karas su Mitridatu: jam patikėta garbė vesti karius į mūšį. Tačiau Gajus Marijus nesiruošia dalintis šia garbe, ir įniršęs Sula, sulaužydamas visus tabu, atgręžia savo legionus prieš Romą.

Autorės pasakojimas veda Romos gatvėmis, per žmonių išgyvenimus, mūšius, politines intrigas ir visa kita knygoje "Žolynų vainikas.

Dviejų žymiausių Romos vyrų nirtulys ir kerštas nudažo amžinąjį miestą kraujo spalva. O horizonte pasirodo Gajus Julijus Cezaris: jis dar jaunas, tačiau akivaizdu, kad jo šlovės spinduliai netrukus ims žilpinti akis. Karas ir intrigos, pavydas ir kerštas, garbės troškimas ir kilnumas mirties akivaizdoje - visa tai C. McCullough supina į vieną didžiulį paveikslą, kuriame senovės istorija tampa gyvesnė ir tikresnė už dabartį.

Buvau prisiskaičiusi tiek gerų atsiliepimų ir liaupsių apie šią knygą. Nežinau, gal tikėjausi, kažko lengvesnio ir paprastesnio, bet gavosi taip, kad skaičiau ją ilgai ir nuobodžiai. Man pasirodė be galo paini - daug...

Buvau prisiskaičiusi tiek gerų atsiliepimų ir liaupsių apie šią knygą. Nežinau, gal tikėjausi, kažko lengvesnio ir paprastesnio, bet gavosi taip, kad skaičiau ją ilgai ir nuobodžiai. Man pasirodė be galo paini - daug veikėjų, įvykių, vietų, tik spėk sekti. Visi tie vardai tėvavardžiai, tie gatvių pavadinimai. Nepratus aš prie rusų literatūros. Ir gaila darosi, taip norėjau ir aš žavėtis "Meistru ir Margarita", bet turbūt nieko neišeis. Net ir tos judviejų meilės man per maža. Netgi labiau pasirodė, kad mylėjo tik Margarita, o meistras svaigo savo romanu. Kas be ko, Begemotui likti abejinga negalėjau. Ir apskritai, šėtono ir kompanijos veikla man buvo tai, dėl ko verta skaityt šią knygą. Dėl to, kad kūrinys vadinamas įspūdingu, ginčytis net nemėginčiau. Tikrai toks yra. Bet antrąkart knygos į rankas neimčiau nė už ką!





"(...)gyveno sykį teta. Ji neturėjo vaikų, laimės irgi neturėjo. Ir štai ji iš pradžių ilgai ilgai verkė, o paskui pasidarė pikta."

Taip taip, garsi knyga, ekranizuota dar garsesniame to paties pavadinimo s.kubrick`o filme - "prisukamas apelsinas". Kad ir koks kubrick`as būtų genijus, nusprendžiau pirmiau perskaityti knygą ir tik tada imtis filmo, jie knyga...

Taip taip, garsi knyga, ekranizuota dar garsesniame to paties pavadinimo s.kubrick`o filme - "prisukamas apelsinas". Kad ir koks kubrick`as būtų genijus, nusprendžiau pirmiau perskaityti knygą ir tik tada imtis filmo, jie knyga leis man tai padaryti.

Ruošiaus ją perskaityti kraupiai ilgai, bet vis nerasdavau jos bibliotekos lentynoje, o pirkti knygą, kuria nesu užtikrinta, niekada nebuvau linkusi. Tas nuolatinis jos deficitas bibliotekoje sudarė įspūdį, kad knyga fantastiška. Kai pagaliau radau ją, ji buvo tikrai labai pavargusi. Visa nuskaityta, lapai išbyrėję bet sugaudyti po vieną ir suklijuoti (po to susimąsčiau, kad čia visgi gali būti kaltas nekokybiškas leidimas).

Labai padėjo vertėjo žodis. Leido suprasti žargono prasmę ir esmę, greičiau pagauti knygos temą. Visgi nuo pirmųjų puslapių nepasakyčiau, kad knyga įtraukė. Taip, temos aktualios - išprotėję ir neprižiūrimi paaugliai, darantys ką nori, įsivaizduojantys esantys geresni nei kiti, ir turintis teisę tuo naudodamiesi kenkti kitiems, keisti juos - jaunimo nusikalstamumas ir smurtas. Tačiau būtent to smurto paveikslai mane ir bandė atgrasyti nuo skaitymo.

Ir štai vienas iš tokių jaunuolių - aleksas - manantis, kad taip siautėti yra smagu, porą kartų apsilankęs pataisos kolonijose, iš jų išėjęs toliau tęsia savo veiklą, tik jau šiek tiek protingiau, atsargiau. Su savo 3 draugeliais, nusprendę, kad šią dieną reiktų apvogti vienišą moterį, tikrai turinčią vertingo turto namuose, ne tik pinigų kaip įprasta, aleksas persistengia. Moteris miršta, o jis įklimpsta į rimtą bėdą. Draugai jį palieka ir jis vienas išsiunčiamas į kalėjimą atsiimt už įvykdytą nusikaltimą, kur savo noro ir dėkingų aplinkybių dėka tampa eksperimentinio gydymo-pataisos metodo objektu.

turbūt nėra bjauresnio dalyko nei būti perauklėtam savo paties metodais/būdais. Per dvi savaites Aleksiui rodomi filmukai, kuriuose jis mato tai, ką pats darydavo, tik viskas šį kartą iš šalies. Jis priverčiamas persiauklėti. "tave pavertė nežinia kuo, bet nebe žmogumi. Iš tavęs atėmė galią rinktis. Esi pasmerktas socialiai priimtiniems veiksmams - tarsi mechanizmas, sugebantis daryti tik gerus darbus. Ir dar tas šalutinis poveikis, aiškiai matyt, kaip jis tave varžo. Juk dabar ar muzika, ar lytinis aktas, literatūra ar menas - viskas teikia nebe pasitenkinimą, o skausmą. " Jis negali pakęsti smurto, jį ima pykinti nuo to. O kas dar kraupiau, tokius pat jausmus jam sukelia ir taip jo mėgstama klasikinė muzika. Koks čia gali būti gerumas, kai jis nėra savanoriškas, o priverstinis. Turbūt negalime kalbėti apie tikrą persiauklėjimą.

Visgi perauklėtas aleksas ligotoje visuomenėje ilgai neišbūna. Neįvardintame mieste, neįvardinta nusikalstama vyriausybė uždaro aleksu norėjusį pasinaudot (ir jo prieš kelerius metus sužalotą rašytoją, kurio žmona mirė dėl tų pačių vaikėzų kaltės) rašytoją į beprotnamį, aleksas atgauna valią daryti savo paties pasirinkimus, o ne tuos, kuriuos jis buvo priverstas daryti po medicininio gydymo, bei klausytis didingojo mocarto. Pasaulis vėl grįžta į vėžes. Smurtas karaliauja toliau. Visgi paskutiniuose puslapiuose aleksui kyla lengvas šleikštulys dėl to, ką jis daro. Sutikęs buvusį bendrą, dabar jau naują suaugusį bei vedusį vyrą, akimirkai užsimerkęs jis mato save jo vietoje - su žmona, sūnumi. Ir baisisi tuo, kad jo sūnus bus toks pats, nes pasaulis ir žmonės bus tokie patys, ir jis bus toks pats bejėgis prieš jį ir savo sūnų, kaip ir jo tėvai buvo prieš jį.

Knyga buvo pradėta rašyti, kai gydytojai pasakė a.burgess`ui, kad liga progresuoja ir jam liko metai gyvenimo. Autorius viename interviu minėjo, kad "ši nelemta knyga - tai darbas, persmelktas skausmo". Pasak jo, tai buvo bandymas išsivaduoti nuo atsiminimų apie savo pirmąją žmoną, kuri II PK metu buvo žiauriai sumušta 4 dezertyravusių amerikiečių karininkų. Tuo metu ji buvo nėščia, žinoma, kūdikį prarado. Puolė į gilią depresiją, bandė nusižudyt. Galiausiai, ji tiesiog išgėrė savo gyvenimą. Nuskandino jį alkoholio liūne. Labai jau panaši lemtis ištiko ir rašytojo žmoną romane.

Na o pats knygos pavadinimas kilo iš vienos kažkada Londono prastuomenės/darbininkijos plačiai vartotos sąvokos. Vyresni šio soc. sluoksnio atstovai keistus ar neįprastus dalykus vadindavo "kreivas, kaip prisukamas apelsinas".