Trečioji KNYGŲ IŠŠŪKIO knyga ir antroji iš eilės H. Murakamio knyga. Jei reikėtų dabar įvardyti, kas sieja dvi to paties autoriaus knygas, iškart atsakyčiau, kad dingimo motyvas. Romane "Mylimoji Sputnik" dingsta Sumirė,...

Trečioji KNYGŲ IŠŠŪKIO knyga ir antroji iš eilės H. Murakamio knyga. Jei reikėtų dabar įvardyti, kas sieja dvi to paties autoriaus knygas, iškart atsakyčiau, kad dingimo motyvas. Romane "Mylimoji Sputnik" dingsta Sumirė, "Prisukamo paukščio kronikose" dingstančių daugiau: iš pradžių dingsta katinas, po to pagrindinio veikėjo Toru Okados, kurio lūpomis pasakojama istorija, žmona Kumiko, vėliau atsiranda paslaptingos veikėjos seserys Kreta ir Malta Kano, kurios romano veiksmui besiplėtojant dingsta...

Viskas vyksta Japonijoje, Tokijuje, centre - Toru Okada, iš darbo išėjęs ir namie besisukaliojantis vyriškis. Vieną dieną iš namų išeina katinas, paskui - žmona ir veiksmas įsisuka. Greta paslaptingų seserų Maltos ir Gretos Kano atsiranda paauglė Mėja Kasahara, dirbanti praplikusių vyrukų skaičiuotoja perukų fabrikui, mįslinga veikla užsiimantys motina Riešutinė ir nekalbantis jos sūnus Cinamonas.

Romane kuriama paslaptinga atmosfera, personažas dienas leidžia giliai šulinyje, įvykių centre atsiduria negyvenamas namas, kurio gyventojus vis ištikdavo baisi lemtis, figūruoja prisukamas paukštis.

Knyga įtraukianti, paliekanti daug klaustukų (neišbaigtumo požymis ar užslėptas sumanymas), varginanti retkarčiais dėl paliktų korektūros ar net logikos klaidų.

Turiu dar trečią H. Murakamio knygą. Palieku kitam KNYGŲ IŠŠŪKIUI.

Mano vertinimas: 8/10.

Galėčiau šią knygą apibūdinti išties trumpai, sakyčiau, net vienu vieninteliu skaičiumi, tačiau taip dar nepasielgsiu. Turbūt tokia jau manoji įgimta bėda - kur užtektų vienišo skaičiaus, aš geriau pasirinksiu šimto...

Galėčiau šią knygą apibūdinti išties trumpai, sakyčiau, net vienu vieninteliu skaičiumi, tačiau taip dar nepasielgsiu. Turbūt tokia jau manoji įgimta bėda - kur užtektų vienišo skaičiaus, aš geriau pasirinksiu šimto žodžių minią. O galbūt čia tiesiog toks bendras visų knygų megėjų bruožas.

Ne vieną šimtą žodžių suryjau ir skaitydama šią knygą, Douglas Adams "Keliautojo kosmostopu vadovą po galaktiką". Tik vėliau, jau perskaičius, sužinojau, kad iš tiesų ši istorija gimė netgi ne kaip knyga, o kaip komiškos radijo pjesės, transliuotos per BBC. Gaila, išties, nes jei būčiau tai žinojus anksčiau, būčiau skaičius knygą originalo kalba, nes išskirtinis anglų humoras išties sunkokai leidžiasi verčiamas į lietuviškus žodžius.

Turbūt didžiausias knygos minusas ir būtų toks, jog, nepaisant to, kad tai humoristinis fantastinis romanas, skaitant nė karto nekilo rimtas juokas. Šypsena - taip, tačiau ir ta nušviesdavo veidą tik pagalvojus, kokia, dievaži, tai keista ir savotiška knyga. Dar gerai, kad man tokios patinka, nes kitiems, akimis bėgant pro tokias eilutes, turbūt ne tik kakta pamažu imtų rauktis:

"Kas nežino, kad vogonų poezija - trečia tarp prasčiausiųjų visatoje. Beveik prasčiausią kuria ezgotai iš Rėklos. Jų Poezijos Meistrui Kriuksilui Bezdžiausiajam bedeklamuojant savo sukurtą poemą "Odė Mažam Žalio Glaisto Luiteliui, Kurį Radau Savo Pažastyje Vieną Vasarvidžio Rytą", ketvertas klausytojų mirė nuo vidinių kraujosruvų, o Vidurio Galaktikos Menų Tramdymo Tarybos Prezidentas išliko gyvas vien tik todėl, kad nusigraužė koją."

Ir slysta siužetas puslapiais panašiais intarpais ir savotišku pasakojimo stiliumi. Labai gilintis ir ieškoti filosofinių traktatų neverta, nes istoriją veja vienas už kitą keistesni siužeto vingiai ir sutapimai, ir visa tai galiausiai susiveda į vieną vienintelį atsakymą ir skaičių, dėl kurio įvyko daugybė beprotiškų įvykių ir mokslinių eksperimentų. Taip, mes ir vėl grįžtame prie skaičiaus, tačiau ir vėl - šį kartą dar ne apie jį.

Išties įdomi knyga, įtraukianti ir stebinanti - na, kokia gi dar iš pažiūros nesąmone nustebins pasakojimas? Ir nustebina. Pavyzdžiui, tuo, kad sužinai, jog Žemėje žmonės - viso labo trečia pagal protingumą rūšis, tačiau galbūt tokia jau mūsų, visų žmonių, bėda - vaizduojamės esą kur kas išmintingesni už visus, ir ieškome gilios prasmės kartais net ten, kur viską nulemia tiesiog atsitiktinumas, tačiau net nepagalvojame, kokia smulki detalė galime būti plačiuose galaktikos planuose. Smulki, bet retkarčiais ir reikšminga.

Rekomenduočiau šį mokslinės fantastikos romaną visiems šiek tiek trenktiems (gerąja prasme, žinoma) žmonėms, besidomintiems kosmosu ar ieškantiems atsipalaidavimo keliems vakarams gretutinėje realybėje, ir, žinoma, tiems, kurie siekia suprasti, koks gi tas atsakymas į Didijį Klausimą, kurio visi laukė septynis su puse milijono metų. O jis, beje, yra...

O taip, štai ir vėl grįžtame prie to paties. Tačiau tokia jau ta įgimta skaitytojų bėda - juk sužinoti staiga visai neįdomu, verčiau paskaityti pačiam ir atrasti tą paprastą atsakymą, kuris išties yra visai šalia. Tereikia paimti knygą į rankas ir paieškoti. Tad to ir linkiu - paieškoti atsakymo knygoje, beprotišku šypsenos greičiu lekiant pro neįtikimas planetas ir kosmoso platybes, rankose tvirtai laikant "Keliautojo kosmostopu vadovą po galaktiką", pateiksiantį atsakymus į visus klausimus.

Tai mielas, šiltas pasakojimas apie 4 sesučių nelengvą vaikystę.

Amerikoje vykstančiame kare (apie 1848m) pareigą Tėvynei atlieka tėtis, namuose likusi mama su dukrelėmis verčiasi sunkiai ir vyresniosioms mergaitėms -...

Tai mielas, šiltas pasakojimas apie 4 sesučių nelengvą vaikystę.

Amerikoje vykstančiame kare (apie 1848m) pareigą Tėvynei atlieka tėtis, namuose likusi mama su dukrelėmis verčiasi sunkiai ir vyresniosioms mergaitėms - šešiolikmetei Margaretei ir penkiolikmetei Džo tenka galvoti, kaip papildyti šeimos pajamas. Megė susirado kambarinės bei auklės darbą turtingoje daugiavaikėje šeimoje. Džo patarnauja senai poniai, tolimai giminaitei. Tuo pačiu metu ima reikštis jos, būsimos rašytojos, talentas, jinai ima siuntinėti į laikraščius ir žurnalus savo kūrinėlius, kurie yra mielai spausdinami.

Tačiau net ir sunkiai dirbdamos mergaitės nepraranda gyvenimo džiaugsmo ir vilties kada nors sulaukti geresnių dienų.

Visos mergaitės labai myli mamą, kuri yra gerumo, kuklumo ir dorumo pavyzdys. Gyvenimas nėra lengvas, tačiau pilnas įvairiausių nuotykių ir džiaugsmo akimirkų. Mergaitės susidraugauja su turtingu kaimynu ir jo anūku Loriu. Ta draugystė suteikia daug teigiamų emocijų, džiaugsmo ir abipusės naudos.

Kada kare sužeidžiamas tėtis, mama priversta išvažiuoti jį slaugyti, mergaitėms likus vienoms tenka nelengva našta. Situacija tampa bemaž nebevaldoma, kai sunkiai suserga Betė. Kad neužsikrėstų ir mažoji Eimi, ji apgyvendinama pas senąją tetą Marč, kur jai viešėti gana nemiela...

Pagaliau grįžta mama. Tuo pačiu metu, pabūvojusi prie mirties slenksčio, į gyvenimą sugrįžta ir Betė. Galų gale šeima sulaukia ir tėčio.

Istorija sklidina meilės, žmoniškumo, pasiaukojimo. Labai šiltai aprašoma ir vyresniosios sesutės Margaretės pirmoji meilė. Knyga skirta paaugliams, tačiau labai mielai ją perskaičiau ir išgyvenau drauge su herojais. Tuo labiau, kad tai pačios autorės prisiminimai apie savo vaikystę. Autorei teko patirti karo baisumus, ji dirbo slaugytoja, užsikrėtė šiltine, susirgo plaučių uždegimu ir visam gyvenimui susigadino sveikatą, tačiau tapo žymia rašytoja.

Labai norėtųsi, kad šią knygą perskaitytų ir mūsų dienų jaunimas.

Jau labai seniai noriu pamatyti filmą Empire of the Sun, tačiau vis dėlto pirmiausia norėjau perskaityti knygą, pagal kurią minėtasis filmas yra pastatytas. Ir šįryt pagaliau užbaigiau skaityti "Saulės imperiją".

Tai...

Jau labai seniai noriu pamatyti filmą Empire of the Sun, tačiau vis dėlto pirmiausia norėjau perskaityti knygą, pagal kurią minėtasis filmas yra pastatytas. Ir šįryt pagaliau užbaigiau skaityti "Saulės imperiją".

Tai autobiografinė knyga, kurioje pasakojami ką autorius, tuomet vos vienuolikos metų berniukas, patyrė japonų okupuotame Šanchajuje bei Lunghua koncentracijos stovykloje. Pasakojime kreipiamas dėmesys į tai, kokią įtaką karas daro žmonių (o ypač vaiko) sąmonei, todėl nesistengiama aprašyti kuo daugiau žiaurių vaizdų ir jais paveikti skaitytoją. Atsigręžiama į patį žmogų, jo mintis.

Skaityti įdomu vien todėl, kad visas veiksmas sukasi apie vaiką, kuris žiūri į aplinką ir situaciją vertina visai kitaip nei vertintų suaugęs. Manau, rašytojui puikiai pavyko atsiriboti nuo suaugėliškos mąstysenos ir įsijausti į vaiko vaidmenį. Karas iš vaikų atima jų vaikiškumą, jie suaugusiais tampa pernelyg greitai, tai rodo nebūtinai pagr. veikėjas Džimas, pasirodantys epizodiniai veikėjai, esantys panašaus amžiaus, taip pat sukelia liūdnų minčių: karas iš jų atėmė galimybę džiaugtis nerūpestinga vaikyste, jie niekuo nebesiskiria nuo aplinkinių, kova dėl maisto kąsnio ar priklausymas karių būriui iš jų išsunkė viską, ką beįmanoma iš tokio žmogučio paimti ir todėl krykščiojimas iš džiaugsmo atrodo toks keistas ir nelauktas elgesys, bet tuo pačiu ir parodantis, kad giliai viduje dar likęs žiupsnelis mokėjimo džiaugtis. Grįžtant prie Džimo, jo elgesyje ir mąstyme matomos savybės priklauso tiek vaikui, tiek jau suaugusiam. Išlikęs naivumas, svajojimas apie tai, kas vyresniam pasirodytų visiškai abdurdiška, bet tuo pačiu ne kartą galime pamatyti jį elgiantis kaip tikrą vyrą, vien ką reiškia jo ryžtas, begalinis noras grįžti pas tėvus, nuo kurių buvo atskirtas. Ir čia vėlgi pasireiškia jo vaikiškumas: jis vėl nė negalvoja, kad jie galėtų būti mirę ar kad kas nors jiems nutikę, tiesiog baigsis karas ir Džimas vėl galės ramiai gyventi su tėvais. Jo negąsdina nė pamatyta atominė bomba, apskritai, viskas, kas susiję su karo technika, jį domina.. Tačiau išgyvenimo instinktas taip pat veikia jį ir gudrumu bei besimokydamas iš kitų jis stengiasi išgyventi, kenčia nuo įvairiausių ligų, ką jau kalbėti apie nuolatinį badą, ir turi vieną tikslą: kad karas pasibaigs ir jis atras savo tėvus.

Įdomi knyga, kurią skaityti lengva, nors visgi nebuvo ji ta, kurią norėtųsi perskaityti vienu prisėdimu, o vietomis jaučiau, kaip akys slysta tekstu, nors visai nesigilina į tai, kas parašyta (ir dėl to tekdavo vėl skaityti iš naujo), bet būdavo momentų, kai tiesiog sunkiai atsitraukdavau, nes norėdavau sužinoti, kas bus toliau.

Dabar belieka pamatyti filmą, o knygą rekomenduoju, ypač tiems, kuriems patinka skaityti apie karą.

SABALIAUSKAITĖ, Kristina. Silva Rerum (l d.) . [Romanas]. - Vilnius: Baltos lankos, 2009. - 286 p.

Ką galima papasakoti apie vieną populiariausių pastarųjų metų knygą, apie kurią kalbos vis dar netyla? - Galima pasidžiaugti,...

SABALIAUSKAITĖ, Kristina. Silva Rerum (l d.) . [Romanas]. - Vilnius: Baltos lankos, 2009. - 286 p.

Ką galima papasakoti apie vieną populiariausių pastarųjų metų knygą, apie kurią kalbos vis dar netyla? - Galima pasidžiaugti, kad ji pagaliau pateko į mano rankas: užlenktais puslapiais, nučiupinėtu viršeliu. Verta buvo jos laukti tris mėnesius bibliotekos eilėse.

Silva Rerum - lotyniškai "daiktų miškas" - taip vadinta 16 - 18 a. populiari, iš kartos į kartą perduodama savaraštė Lietuvos bajorų "šeimos knyga".
K. Sabaliauskaitė subtiliai ir meistriškai perteikia knygą knygoje - šiame kūrinyje figūruoja ne tik silva rerum knygos įvaizdis, kaip visos istorijos pagrindinė ašis/intriga, bet ir kiti ne mažiau svarbūs įvykiai, kurie nesugulę į bajorų "šeimos knygą", praskleidžia Jono Motiejaus šeimos istorijos užsklandą, kuri pirmojoje dalyje praskleidžiama tik tiek, kad atidus skaitytojas, nepraleisdamas pro akis nė vienos detalės, užčiuptų siūlo galą, kuris atrandamas...tik knygos pabaigoje.
Knyga intelektuali ir vizuali, malonumas ne tik protui, o ir akims; gausu joje istorinių detalių, retesnių žodžių/įvaizdžių, kurie pastabomis nugula į puslapio apačią, praturtindami skaitytoją istorinėmis žiniomis. Džiugina ir tai, kad knygoje atgyja ir senasis Vilnius - toks gyvas, toks gražus, jog norisi knygą pasiimti vietoj žemėlapio ir paieškoti kur koks skersgatvis persipynė su istorijos personažais; atgyja knygoje ir senosios Vilniaus legendos.

Personažai "Silva Rerum" - skirtingi, kiekvienas turintis ryškų charakterį ir savą istoriją, kurią ir papasakoja, nors jų pėdsakai ir išsimėtę po knygos puslapius.
Ypatingai sužavėjo mane Jonas Kirdėjus - išsilavinęs, intelektualus ir pasalūniškas, beprotiškai gražus ir gaivalingas, dažniau nelaimingas, nei laimingas ir kariaujantis su savais demonais.
(Demonai, prietarai - taipogi dar vienas įdomus ir dėmesį atkreipiantis aspektas.)

Kad ir kokius susižavėjimo šūksnius skanduočiau šiai knygai, ją buvo gana nelengva skaityti - ištęstos pastraipos, smulkūs aprašymai, duodantys peno vaizduotei. Taip galima ir paklysti, tad rekomenduočiau knygą skaityti vienu ar dviem prisėdimais, nes atitolti jinai tikrai neleis, o ir iš rankų nekris tol, kol nebus užverstas paskutinis puslapis.

Išvada - daugiasluoksnis, intelektualus ir vientisas romanas, pagardintas subtiliu humoro ir ironijos prieskoniu.

Michael Ondaatje knygoje 'Divisadero' pasakojama apie trijų našlaičių gyvenimą: motinos netekusios Klerės, pamestinuko Kupo ir Anos, kurios mama mirė ją gimdydama. Anos tėvas Kupą ir Klerę ėmėsi auginti po Anos motinos...

Michael Ondaatje knygoje 'Divisadero' pasakojama apie trijų našlaičių gyvenimą: motinos netekusios Klerės, pamestinuko Kupo ir Anos, kurios mama mirė ją gimdydama. Anos tėvas Kupą ir Klerę ėmėsi auginti po Anos motinos mirties. Jie visi augo kaip broliai ir seserys, neišskiriant fakto, kad du iš jų nebuvo tikrieji tos šeimos vaikai. Visi jie gyveno tarsi viena didelė graži šeima, kol ramios jų meilės nesugriovė Kupo ir Anos meilė. Vieną naktį tėvas užklupo juodu sodo namelyje ir, pagautas įniršio, sumušė Kupą iki sąmonės netekimo. Tuo tarpu, dukra, mėgindama ginti savo mylimąjį, sužeidė tėvą stiklo šuke į petį. Nuo to laiko jų visų keliai išsiskyrė. Kupas tapo profesionaliu pokerio lošėju, Ana automobiliu pabėgo iš namų ir iš šalies, tik vienintelė Klerė liko gyventi su tėvu. Po daugelio metų Klerė keistomis aplinkybėmis vėl sutiko Kupą kaip tik tuo metu, kai jis dėl pokerio yra stipriai sumušamas ir praranda atmintį.

Antroji knygos dalis rutuliojasi apie kitą šeimą, visai kitus žmones ir jų gyvenimus: apie rašytoją Liusjeną Segurą ir jo motina Odilę Segurą bei jauną atvykėlių šeimą - Romaną ir Mariją Sniegę, kurie apsigyveno Segurų kaiminystėje ir vėliau tapo neatsiejama Liusjeno gyvenimo dalimi. Marija Sniegė su Liusjenu susitiko, kai jiems buvo 16-17 metų, bet, tuo metu, Marija Sniegė jau buvo ištekėjusi už gerokai vyresnio Romano. Atvykusi į Marsojano apylinkes ji nemokėjo nei skaityti, nei rašyti ir Odilė ėmėsi ją mokyti rašto. Neilgai trukus Liusjeną ištiko nelaimė: užpuldamas šuo išdaužė langą ir stiklo šukės sužalojo jam akį, dėl kurios pablogėjo regėjimas ir metus laiko Liusjenas negalėjo skaityti. Tai apkartino jo gyvenimą: įnešė daug pykčio ir pagiežos. Tačiau, nepaisydama Liusjeno blogos nuotaikos ir priešiško nusiteikimo, Marija Sniegė ėmėsi pati skaityti jam knygas ir kartu mokytis, ir taip, ilgainiui, jie tapo artimais draugais. Po kurio laiko į jų gyvenimus pasibeldė permainos: Romanas už pasikėsinimą į žmogaus gyvybę per muštynes buvo pasodintas į kalejimą, o Liusjenas vedė savo išrinktąją. Marijos Sniegės gyvenimas tapo liūdnas, niūrus ir be galo sunkus dėl ąlinančio darbo ūkyje. Vien tik bendravimas su Liusjenu jai praskaidrindavo slogią nuotaiką. Praėjus daugeliui metų jie jau buvo išgyvenę karą, Liusjeno sunkią ligą, dėl kurios jis vos nežuvo, užauginę vaikus (Liusjenas)..

Knygos gale, ganėtinai netikėtai, šios dvi istorijos vėl susitinka, trapia gija sujungdamos ir įprasmindamos pagrindinių veikėjų gyvenimus: ''Jis niekada nesužinos, kas atsitiko jo vaikams. Nesužinos, ar juos išauklėjo, ar suluošino. Viena duktė automobiliu šaldytuvu keliauja Kalifornijos slėniu, beveik neatgaudama žado - <...> Na, o Kupas? O Klerė? Ar tie vaikai, dabar gyvenantys skirtinguose miestuose, taps savo gyvenimo šeimininkais?''.

''<...> tai kaip upė ir kelias, kaip du gyvenimai, dvi istorijos, viena - pasekta nuo pabaigos, kita - nuo pradžios.''

Knyga man patiko, buvo labai lengvai skaitoma, įdomi savo netikėtu šuoliu nuo vienos istorijos prie kitos. Paslaptis, slypinti viso trečiojo skyriaus metu, išliko iki paskutinių eilučių. Skiriu 8/10 balų.

P.S. Keistomis aplinkybėmis knygoje trūksta 20 psl. iš antrojo skyriaus (jie neišplėsti), tad yra juntamas gana didelis šuolis tekste ir esminiuose įvykiuose, pereinant nuo pirmosios istorijos prie antrosios :)

Apie Kristinos Sabaliauskaitės šedevrus išgirdau 2012 viešpaties metais. Informacija plaukė iš išsilavinusių arba pagvenusių moteriškių, todėl iš pradžių pagalvojau, kad ši knyga tikriausiai ne man skirta, bet meilė...

Apie Kristinos Sabaliauskaitės šedevrus išgirdau 2012 viešpaties metais. Informacija plaukė iš išsilavinusių arba pagvenusių moteriškių, todėl iš pradžių pagalvojau, kad ši knyga tikriausiai ne man skirta, bet meilė istorijai ir mano smalsumas, taip pat atsitiktinumas, jog abi "Silva Rerum" knygas gavau dovanų, lėmė, jog prisidėjau prie šias knygas šlovinančiųjų klubo. Pirmąją dalį perskaičiau per tris dešimtis valandų (įskaitant ir miegą), todėl, palyginus, dvi savaitės, kurias dėl visokių priežasčių užtrukau skaitant antrąją dalį, gali atrodyti ilgas laiko tarpas. Tačiau antroji dalis reikalauja atidesnio skaitymo, nes ji tikrai patikrins jūsų atidumą skaitant pirmąją knygą (pasirodo aš ne tik greita, bet ir atidi skaitytoja). Skaitydama dažnai sustodavau ir pagalvodavau, kokia įstabi kalba, koks netikėtas siužeto vingis, koks netikėtas atradimas slypi šiuose puslapiuose. Tradiciškai, dabar turėčiau rekomenduoti šią knygą visiems, tačiau aš to nedarysiu, nes noriu rekomenduoti ne visiems, o moksleiviams. Taip, moksleiviams, nes pati tokia esu, ir lyg tyčia šias knygas skaičiau, kai gaunama informacija sutapo su dėstoma mokykloje. Istorijos pamokoje darant šaltinį panaudojau perskaityus faktus, kurių neradau vadovėlyje, o lietuvių kalbos pamokoje mokinomės apie romantizmą, kurio vienas iš bruožų - detalės, o Kristinos (leidžiu ją sau net vardu vadinti, nes po šitiek valandų skaitant jos išmonę pasijutau jai artima lyg po valandų tikro kalbėjimo) kalboje apstu grožybių ir detalių detalyčių, juk kiek autorių žinote, kurie visu skyriumi galėtų aprašyti vieną varnos žvilgsnį?! Taigi, mieli bendraamžiai, nesidrovėkite - skaitykite!

Na va - mano pirmasis knygų iššūkis baigtas :)

Dėkui už puikią iniciatyvą jo rengėjams, tegul ši idėja dar gyvuoja ilgai ilgai...

O aš savęs neįsivaizduoju be knygos rankose, todėl mano asmeniniai knygų iššūkiai...

Na va - mano pirmasis knygų iššūkis baigtas :)

Dėkui už puikią iniciatyvą jo rengėjams, tegul ši idėja dar gyvuoja ilgai ilgai...

O aš savęs neįsivaizduoju be knygos rankose, todėl mano asmeniniai knygų iššūkiai tęsis ir toliau :)

Visiems skaitantiems linkiu daug gerų, smagių, šaunių, įdomių, netikėtų, įtraukiančių, stulbinančių akimirkų su knyga...

PS- šį romaną pradėjau skaityti, bet jis tikrai ne mano "skonio"... Todėl ir aprašyti neturiu ką... :)

Kiekviena knyga šiame iššūkyje pasirinkta tarsi sąmoningai: viena pakliuvo, nes jau ilgokai buvo "norimų perskaityti knygų sąraše", kita, nes begalo patinka to autoriaus kūriniai, o ir pats autorius gal nieko, trečia -...

Kiekviena knyga šiame iššūkyje pasirinkta tarsi sąmoningai: viena pakliuvo, nes jau ilgokai buvo "norimų perskaityti knygų sąraše", kita, nes begalo patinka to autoriaus kūriniai, o ir pats autorius gal nieko, trečia - visada norėjosi perskaityti knygą už kurią mama mokyklos laikais gavo 3, nors mokytoja ir buvo sužavėta, kad tokia jauna panelė (t.y. mano mama) perskaitė tokią sunkią knygą, bet neįtiko atsakymas... ir taip toliau ir be galo... kitaip tariant visos knygos pateko su pateisinimu... na išskyrus šią: Viko Swarup "Gyvenimo lošimas"... Čia jau matyt bus iš tos serijos: "Pamačiau - nugalėjau"...

Aišku pirma mintis kilusi į galvą pamačius šią knygą, tai filmas "Lušnynų milijonierius"... O kaip galėtų nekilti? (Juk filmas sukurtas remiantis šia knyga)... Tik nepamenu man jis patiko, nepatiko, toks nieko ar šiaip... Mačiau ir tiek... emocijų nulis... Kaip su knyga?

Negalėčiau pasakyti, kad knyga vertinga ar nevertinga.. Iš viso nesuprantu, kas tą vertę nustato... Ieškoti didelės meninės vertės? Priimti už gryną pinigą indišką kultūrą, tokią kokia ji pavaizduota knygoje? Ieškoti gyvenimiškų pamokų? O mes apsieikime be visų šių nuobodžių klausimų...

Nes...

knyga persiskaitė greitai ir lengvai, laiko užėmė lygiai tiek pat kaip žiemą išeiti ryte į lauką ir įkvėpti gryno oro... "apsirengi",susitvarkai" išeini į lauką" įkpėti, o žiūrėk jau ir perskaitei"...

Kai pagalvoji tai gal šiek tiek ir juokinga knyga... Pagrindiniam knygos herojui atrodo visą gyvenimą sekasi nekaip arba iš viso blogai, o knygos pabaiga, kaip ir muilo operoje, trumpa ir su šimtaprocentine laime... ir atrodo, kad na jau daugiau tai nebebus jokių nelaimių... Gyvens visi ilgai ir laimingai...

Visgi...

pasakojami įvykiai įtraukia, kalbama apie tikrai nemažas socialines, ekonomines problemas, bet jos kažkaip neatrodo siaubingos (arba siaubai manęs nebeveikia), na tiesiog perskaičius knygą nelieka jokio slogumo..gal dėl super laimingos pabaigos? Gyveni sau žmogus našlaitėlis, paliktas tėvų, vėliau praradęs globėją-kunigą, be jokio mokslo, vargsti, bėgi nuo nesėkmių ar pavojų, bet... staiga pakliūni į televizijos žaidimą ir laimi kalną pinigų, nes atsakei į visus viktorinos klausimus, kurie vienaip ar kitaip buvo susiję su tavo gyvenimu... ir pasisek tu man taip... na knygos herojui pasisekė...

Kokios emocijos užplūdo perskaičius knygą? Ogi sukilo dar didesnis noras pačiai pažinti Indiją... o ir pačią šalį pradedi įsivaizduoti plačiau nei karves, Gango upę ar kokius ašramus...

O galų gale visai ir nesvarbu, kiek šioje knygoje yra tos tikrosios Indijos... Žmogus dirbi, pareini namo pavargęs, kartais išsekęs.. O va pasiimi į rankas tokią knygą kaip Viko Swarup "Gyvenimo lošimas" ir žiū jau ir nebe toks pavargęs, tiesiog skaitai ir mėgaujiesi ramybe...

Priėmusi draugės iššūkį susidaryti knygų sąrašą ir jas perskaityti per metus, visai atsakingai dėliojausi knygas galvodama, kad jas skaitysiu būtent tokia tvarka, kokia surašiau... Bet atėjus metui paimti pirmąją knygą...

Priėmusi draugės iššūkį susidaryti knygų sąrašą ir jas perskaityti per metus, visai atsakingai dėliojausi knygas galvodama, kad jas skaitysiu būtent tokia tvarka, kokia surašiau... Bet atėjus metui paimti pirmąją knygą į rankas, jose atsidūrė "Valgyk. Melskis. Mylėk". Nepaisant to, kad jau buvau mačiusi šios knygos ekranizaciją, leidausi į kelionę kartu su Elizabeth Gilbert.

Dabar svarstau, jog jei šią knygą būčiau skaičiusi tuomet, kai pati jaučiausi apsvaigusi nuo meilės, laiminga kurdama santykius, o ne bandydama atsigauti po užsitęsusio išsiskyrimo, gali būti, jog būčiau tepasakiusi, kad ji įdomesnė nei filmas. Tačiau Elizabeth į mano gyvenimą atėjo pačiu tinkamiausiu metu, jog kartu išgyvenčiau bandymą susigrąžinti save, išsilaisvinti, o tuo pačiu priimti viską taip, kaip yra. Ir dar tvirčiau jausti dėkingumą už tai, kas esu ir ką sutinku savo gyvenimo kelyje.

Dar kartą pasitvirtinau, kad sudėtingiausia ir tolimiausia kelionė yra ne į kitą pasaulio galą, o į save. Šįkart man bilietu į tokią kelionę tapo "Valgyk. Melskis. Mylėk".