Kerė negraži mergaitė (pasakotojas įsibėgėjus pasakojimui į ją geriau įsižiūri ir pamato, kad ji visgi graži...) iš kurios šaiposi klasiokės. Mokytojai nenuliūstų jeigu ji dingtų. Jos mama tikėjimo fanatikė, kurios...

Kerė negraži mergaitė (pasakotojas įsibėgėjus pasakojimui į ją geriau įsižiūri ir pamato, kad ji visgi graži...) iš kurios šaiposi klasiokės. Mokytojai nenuliūstų jeigu ji dingtų. Jos mama tikėjimo fanatikė, kurios namuose ant sienų kabo paveikslai su biblijiniais vaizdais, ji namie laiko pamaldas sau ir savo dukrai, nes bažnyčioje jos per daug nuodėmingos.?. Laimei Kerei nusišypso likimas ir ji savyje atranda telikinezės galias. Turi gi būti gyvenime pusiausvyra. Telikinezę ji panaudoja nelabai gražiam tikslui... Prasiėjo mergytė su savo galia lyg su dalgiu per miestelėnus.
Kažkurioje knygoje apie Drakulą istorija buvo sudėliota iš laiškų ir dienoraščio įrašų. Čia yra kažko panašaus. Kerėje į paprastą pasakojimą įterpiamos ištraukos iš ateityje parašytų straipsnių, knygų ir pan. Tie straipsniai būtų visai nieko, tik jie tokie keisti - atskleidžia kas bus toliau knygoje. Taigi skaitau, žinau kas bus toliau, bet vis teik gana įdomu stebėti kaip istorija nuves iki to žinomo įvykio.

Kas labai patiko knygoje - tai gale pridėtos trys neilgos istorijos. Visos geros, o viena ypač. Viena jų *Korporacija "meskite rūkyti"* labai priminė The Game filmą. Filmas patiko, tai ir ši trumpa istorija patiko.
Kerė man irgi patiko, tik knyga apie ją ne taip stipriai.

Pirmą kartą mano žvilgsnis už šios knygos užkliuvo bibliotekoje dėl to neįprasto pavadinimo ir ryškaus viršelio (kai pagalvoju, tai suprantu, kad tai taip šarkiška, kad gal rašyti apie tai trupučiuką gėda, bet... tiek...

Pirmą kartą mano žvilgsnis už šios knygos užkliuvo bibliotekoje dėl to neįprasto pavadinimo ir ryškaus viršelio (kai pagalvoju, tai suprantu, kad tai taip šarkiška, kad gal rašyti apie tai trupučiuką gėda, bet... tiek jau to). Neturėjau laiko gilintis į ją, padėjau atgal ir išdūmiau laukan į vėją ir lietų... Antrą kartą būtent tas ryškumas ir neįprastumas ir išgelbėjo šią knygą nuo mano praėjimo pro šalį. Dabar ji laimingai gyvena mano lentynoje (žinoma, tik laikinai, nenoriu susigadinti santykių su Biblioteka, nors ir kuo tikriausiai platoniškų).

"Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija" - tai beprotiškai miela knyga. Gal kas palaikys mane lengvabūde, nes man atmintin labiau įstrigo ne aprašomi atsiminimai apie karą, ne žmonių istorijos, bet gaivus pakrantės vėjas, statūs britų salos šlaitai... Kas be ko, tiesiog dievinu knygas apie knygas. Epizuoduose, kuriuose aprašomos klubo susitikimų akimirkos ir pokalbiai, įsivaizduodavau save šalia jų, besiklausančią jų linksmų ginčų, savų tiesų ir diskusijų apie literatūrą, pasibaigiančių filosofijomis apie gyvenimą.

Taip, ši knyga apie rašytoją iš Londono, susidomėjusią Gernsio salos gyventojų kasdienybe, gyvenimu per Antrąjį pasaulinį karą. Viskas prasideda nuo paprastų, neasmeniškų laiškų ir kuo toliau, tuo smagiau tampa skaityti, kaip su kiekvienu sakiniu įpinama vis smulkesnių, gyvenimiškų detalių, ir šis susirašinėjimas virsta draugyste. Džiuljeta, rašytoja, turi idėją sudėti saliečių istorijas į knygą. Po ilgo susirašinėjimo ir archyvų knaisiojimo ji nusprendžia pati vykti į Gernsį ir sudėlioti visus taškus.

Žinoma, palaipsniui įsipina šiokia tokia meilės istorija (ak, kaipgi be jos), detektyvinis elementas. Ir visa tai aprašoma vartojant nuostabias 1946-ųjų britų mandagumo formas. Žavinga. Bet jei reiktų skaityti taip parašytą, sakykime, 500p. knygą... oi sunku būtų, oi nelengva.

Man patiko. Seniai teko skaityti iš dalies laiškų forma parašytą knygą. Seniai mačiau knygoje tiek nuoširdaus gerumo ir gėrio... kurio, kaip bebūtų paradoksalu, lengviausia buvo rasti virš galvų skriejant bomboms ir dūžtant miestelėnų likimams.

Įvertinimas: 2 iš 3 (0 - nerekomenduoju ir priešui, 1 - skausmingas laiko švaistymas, 2 - gera, bet antrą kartą neskaityčiau, 3 - varva seilės)

Pirmą kartą pažintį su panele Smila buvau pradėjusi prieš kelerius metus, bet sekėsi sunkiai. Atvirai pasakius, jeigu ne "Knygų iššūkis" ši kartą būtų baigėsi taip pat. Tačiau dabar galiu pasakyti, kad tikrai...

Pirmą kartą pažintį su panele Smila buvau pradėjusi prieš kelerius metus, bet sekėsi sunkiai. Atvirai pasakius, jeigu ne "Knygų iššūkis" ši kartą būtų baigėsi taip pat. Tačiau dabar galiu pasakyti, kad tikrai nesigailiu, jog pabaigiau šį reikalą. Tik jeigu reikėtų kategoriškai pasirinkti PATIKO/NEPATIKO, negalėčiau konkrečiai įvardinti. Įpusėjusi knygą, daugiau pliusų padėjau stulpelyje "PATINKA", ją baiginėjant - "NEPATINKA", tačiau skaityti šią knygą tikrai verta.

Pradžioje norėčiau pradėti nuo to, kas patiko labiausiai. O tai buvo panelė Smila. Patiko jos šaltis, jos vienatvė, o labiausiai jos kontraversiškumas. Tai moteris, kuri nešioja "Louis Vuitton" rankines, "Jane Eberlein" skrybėles, dėvi "Burberry" paltus, tačiau nesinaudoja mobiliuoju telefonu, važinėja viešuoju transportu. Tai moteris, kuri turėdama tėvą milijonierių, gyvena ant ribos ir valgo kas papuola po ranka, svarbiausia, kad tai būtų šiltas maistas. Smila - moteris, kuri jaučia ir užuodžia ledą, bet negali šaltyje ramiai išverti nė minutės. Smila tai ta, kuri dievina Niutoną, matematiką, mano, kad meilė yra iracionali, tačiau dėl vyro rizikuoja gyvybe. Joje apstu visko ir viskas joje žavi.

Knygoje patiko ne tik panelė Smila, bet ir vaizdingas Danijos sostinės - Kopenhagos gatvių, vietų aprašymas. Patiko taip, kad skaitydama ne kartą ieškojau tų vietų fotografijų, o taip pat ieškojau jų žemėlapyje. Bandžiau pamatyti tai, ką panelė Smila matė per savo buto langus.

Pakako šiai knygai ir intrigos bei įtampos, tačiau, kaip jau minėjau, įpusėjus knygai viskas pasisuko tokia linkme, kad nors ir nustebino, tačiau galutinio rezultato tikėjausi kitokio. Viskas pavirto į kažką sudėtingo suprasti žmogui, kuris nėra susijęs su jūreivyste, geologija, biologija. Didelė painiava kilo ir susiorientuoti daugybėje veikėjų vardų ir pavardžių jūroje, sunku darėsi suvokti, kas, ką ir dėl ko padarė.

Dar vieną faktą, kaip minusą, paminėčiau ir tai, kad knygoje tokiai gležnai moteriai kaip Smila nebuvo jokių problemų kovojant su fiziškai stipriais vyrais, išverti žmogui mirtinai šaltą jūros vandenį, patekti į saugomas teritorijas ir pan.

Trumpiau tariant, kai kurios knygos vietos neįtikino, bet dėl šių kelių minusų, manau, kad neverta atsisakyti malonumo perskaityti šią knygą.



Žydrūnė

Jeigu prieš beveik du mėnesius perskaityta knyga vis dar neduoda ramybės, ji, ko gero, yra kažko verta. Būtent taip galvoju apie Elizabeth Gilbert kūrinį "Valgyk. Melskis. Mylėk". Nors, kaip ir minėjau, knygą perskaičiau...

Jeigu prieš beveik du mėnesius perskaityta knyga vis dar neduoda ramybės, ji, ko gero, yra kažko verta. Būtent taip galvoju apie Elizabeth Gilbert kūrinį "Valgyk. Melskis. Mylėk". Nors, kaip ir minėjau, knygą perskaičiau senokai, nenorėjau iškart jos aprašyti, maniau, verta kiek palaukti, leisti įspūdžiams "susigulėti".


Tikriausiai nereikia daug pasakoti apie kūrinio turinį: knyga tokia populiari, kad daugelis jau yra ją perskaitę, o kas neskaitė, matyt, matė filmą. Visiems kitiems trumpai pristatau: "Valgyk. Melskis. Mylėk" - tai kūrinys apie moters keliones po tris šalis: Italiją, Indiją, Indoneziją su tikslu surasti save. Ši knyga ne išgalvotas romanas, o tikros moters tikri ieškojimai ir atradimai.



Visų pirma, knyga man pasirodė be galo artima, nes jau kurį laiką jaučiau didelę meilę Italijai, kurioje Elizabeth nuotykiai ir prasidėjo. Matyt, ši, pirmoji, knygos dalis mane labiausiai ir sužavėjo. Galiu prisiekti, kad skaitydama užuodžiau šviežio espresso, riebių spagečių ir gaivių ledų kvapą. Garsiai, kartu su autore mokiausi ir naujų itališkų žodžių, mieliausias, žinoma, buvo bel far niente ( liet. nieko neveikimo grožis). Visa ta Itališka atmosfera, rodos, tik ir kvėpavo gyvenimu, kaip vienu metu ištarė Elizabeth: tokioje vietoje neįmanoma būti nelaimingam.



Klajonės ir atradimai Azijos šalyse praturtino ne tik autorę, bet ir mane. Nors nepuoliau ieškoti artimiausio meditacijos centro, bet tam tikros kalbos apie dvasinius dalykus nustebino ir sužavėjo. Pusę metų praleidusi Indijoje ir Indonezijoje Elizabeth išmoko ir papasakojo skaitytojams apie tikrąjį gyvenimo džiaugsmą: dėkingumą už paprastus dalykus. Taip tai, kad už savo gyvenimo laimę - požiūrį į gyvenimą - atsakingas yra pats žmogus, ir, jeigu jis nenorės pasikeisti, niekas kitas to nepadarys.

Perskaičiusi knygą, dar kartą pažiūrėjau pagal ją sukurtą filmą. Jis, žinoma, gražu, gyvas, moteriškas, bet tik šioks toks priedas prie popieriuje aprašytos istorijos. Būtent todėl manau, kad "Valgyk. Melskis. Mylėk" turėtų perskaityti kiekviena savęs ieškanti moteris. Gal ir nepavyks pakartoti Elizabeth atradimų, bet gera istorija tikrai pasimėgausite.

Tikriausiai nėra žmogaus, negirdėjusio tragiškos Frankenšteino istorijos, pasakojimo apie niūrų kūrėjo ir jo kūrinio likimą. Romantizmo dvasios persmelktas pagrindinis veikėjas Viktoras Frankenšteinas, patikėjęs žmogaus...

Tikriausiai nėra žmogaus, negirdėjusio tragiškos Frankenšteino istorijos, pasakojimo apie niūrų kūrėjo ir jo kūrinio likimą. Romantizmo dvasios persmelktas pagrindinis veikėjas Viktoras Frankenšteinas, patikėjęs žmogaus proto bei mokslo galybe ir viršenybe prieš gamtą, sukuria pabaisą. Tik pamatęs jos nevaldomą jėgą bei patyręs jos rūstybę, suvokia savo klaidą.

Nors šis romanas gana senas, tačiau bet kurios kartos skaitytojas ras jam aktualių dalykų: mokslo ir pažangos, kūrėjo ir kūrinio, gėrio ir blogio, proto ir emocijų supriešinimą. Vieni skaitydami prisimins Adomo sukūrimo ir išvarymo iš rojaus pasakojimą, kiti - Prometėjaus mitą. Bet kuriuo atveju, vaizdingas, įvairiapusis ir laikmečiui nepavaldus pasakojimas negali nežavėti.

Turiningo skaitymo!

Tai neabejotinai brandžiausia jo knyga iš mano skaitytų ('Melagis ant kušetės' ir 'Meilės budelis'). Manau, knygos rašymui buvo skirtas ne tik didelis dėmesys, laikas, bet ir papildomos studijos, siekant sužinoti kuo daugiau...

Tai neabejotinai brandžiausia jo knyga iš mano skaitytų ('Melagis ant kušetės' ir 'Meilės budelis'). Manau, knygos rašymui buvo skirtas ne tik didelis dėmesys, laikas, bet ir papildomos studijos, siekant sužinoti kuo daugiau apie Šopenhauerio gyvenimą, kuriuo ir paremta ši knyga. Knyga yra išbaigta, su nuoseklia pradžia, sistemingu dėstymu ir labai gražia pabaiga. Tačiau nėra lengvai skaitoma: reikalauja susitelkimo, įsiskaitymo, dėmesio sukoncentravimo. Labai dažnai mane pačią nukreipdavo į apmastymus ir tai nutraukdavo mintis nuo skaitymo, ką, šiuo atveju, nelaikau blogu dalyku. Priešingai, jaučiu, man ši knyga davė labai daug prasmingų minčių, apmastytmų, kitokio požiurio į žmonių bendravimą. Iš jos aš pasisėmiau tikrai nemažai..

Knygoje pasakojame apie psichoterapeutą Julių, kuris sužino, kad serga nepagydoma liga ir, kad jam likę gyventi apie metus laiko. Sukrėstas žinios ir suvokdamas, koks vis dėlto trapus yra gyvenimas, jis pasirengia paskutiniuosius metus praleisti turiningai - padėti žmonėms, o ypatingai vienam savo pacientui (Filipui), kuriam net ir trys metai psichoterapijos su Juliumi nepadėjo pasiekti gerų rezultatų (buvo apsėstas sekso manijos). Viską apsunkina tai, jog Filipas jaučiasi išgijęs filosofo Šopenhauerio pagalba, t.y. jo gyvenimo būdu, pasaulėžiūra, griežtais savikontrolės metodais, kuriuos Filipas taikė sau jau daugiau nei 20 metų ir Juliaus pagalbos jam nebereikia. Filipas pats ketina būti psichoterapeutu ir naudoti Šopenhauerio metodus gydant pacientus. Viskas, ko Filipui reikia iš Juliaus, yra supervizijos. Kaip ir jis pats yra sakęs, nesvarbu, kad Juliaus gydymo metodas jam netiko, bet jis, kaip psihoterapeutas, turi labai gerų ižvalgų ir, be abejo, patirties. Julius užslėptas pyktis dėl nesėkmės, jo ego, per didelis pasitikėjimas ir sėkmė, lydėjusi jį visą gyvenimą, neleidžia susitaikyti su pralaimėjimu (kad neišgydė Filipo). Jis, sutikdamas suteikti supervizijas, iškelia vienintelį reikalavimą, kad Filipas, užsidariusi, nebendraujanti, perdėtai pasitikinti savo metodais, arogantiška asmenybė, 6 mėnesius lankytų grupinę psichoterapiją. Tai reiškia - įsitrauktų į socialini gyvenimą, kas jam visada buvo nepriimtinas dalykas ir netgi nusižengimas, sugriaunantis jo siprybės ir nepriklausomybės pamatus. Antroji dilema iškyla tuomet, kai draugiškoje pacientų grupėje jį atpažįsta pacientė Pam, studentavimo laikais pati buvusi seksualiai išnaudojama Filipo...

Šioje knygoje, mano nuomone, ne siužetas, ne detalės ir ne Šopenhauerio paveikslas užima pagrindinę vietą. Manau, jog vyraujančios aistros tarp pacientų, jų išsiskiriančios nuomonės, smerkimas ir kartu begalinis palaikymas, atsiribojimas ir visiškas atsiverimas yra svarbiausia knygos mintis. Knygos ''Gydymas Šopenhaueriu'' esmė yra atviras jausmų išsakymas (pykčio, nusivylimo, įžeidimo, pažeminimo, džiaugmso, padėkos), nekaltinant, nesmerkiant vieniems kitų, neįsižeidžiant dėl pasakytos kritikos, bet nuoširdžiai įsiklausant ir analizuojant, dėl ko tie jausmai pasireiškė būtent ''čia ir dabar''.

Šiai knygai skiriu 9/10. Ne visus 10 todėl, kad buvo gana ištęstas Šopenhauerio paveikslas, jo gyvenimo aprašymas, norėjosi daugiau susitelkti į grupės išgyvenimus psichoanalizes metu. Nors, pripažinsiu, sužinojau labai daug apie šį XIX a. filosofą.

Jacqueline Susann "The Love Machine" arba "Meilės mašina" (romanas)

Anotacija: Knyga atskleidžia nūdienos pasaulį, kuris, anot, pagrindinio romano herojaus Robino Stouno ir trijų dėl jo besivaržančių moterų, yra tikra...

Jacqueline Susann "The Love Machine" arba "Meilės mašina" (romanas)

Anotacija: Knyga atskleidžia nūdienos pasaulį, kuris, anot, pagrindinio romano herojaus Robino Stouno ir trijų dėl jo besivaržančių moterų, yra tikra meilės mašina. "Ji parduoda, dalija meilę. Ji išrenka prezidentu kadidatą, kuris ekrane gražiausiai atrodo. Ji pažada jums atvesti svajonių mergaitę, jei valysitės dantis tam tikra pasta, ir Don Žuano karjerą, jei vartosite tam tikrą plaukų losjoną. Ji labai traukia, bet magnetizmas eina ne iš širdies... Ji nežino nieko, išskyrus populiarumą, ir kai jis krenta, ji miršta..."
Taip ir žmonės, patekę į tą mašiną. Genijai virsta vidutinybėmis, prostitutės - žvaigždėmis, politikai - gangsteriais, vyrai - moterimis, moterys - vyrais. Jie ieško savęs, myli, parsiduoda, sužimba ir užgęsta, visas savo svajones paversdami pelenais.



Kalbant bendrai apie knygą, tai anotacija ją atspindi geriausiai. Dauguma, dažniausiai vyrai, ieško kūniškosios meilės, kai tuo tarpu moterys siekia vedybių, nesvarbu iš meilės ar ne. Ir to siekdavo bet kokiomis priemonėmis.
Visas veiksmas pagrinde susijęs su vienu vyru - Robinu Stounu. Apie savo ryšius su juo pasaokja trys moterys: Amanda, Megė ir Judita. Pirmoji buvo garsus modelis/manekenė, kuri, iš pradžių, nieko nesitikėjo iš santykių su Robinu, tačiau laikui bėgant jį įsimylėjo ir norėjo susituokti. Tačiau Robinas ne toks vyras, kuriam rūpėtų vestuvės. Apskritai, iki pat knygos pabaigos, jam mažai rūpėjo moterų jausmai: jos vyriškiui būdavo tik tam, kad galėtų patenkinti savo aistrą, ir kai tik pajusdavo, kad kuri nors pageidauja iš jo kažko daugiau nei neįpareigojantys santykiai, žiauriai jas atsumdavo: nesusitikinėdavo, neatsakydavo į skambučius (nepranešęs pakeisdavo telefonų numerius), "pamiršdavo susitikimus" - nueidavo į pasimatymą su kitomis, ir pasistengdavo, kad apie tokius jo darbelius parašytų laikraščiai, būtinai su nuotraukomis. Amandai galų gale įgriso toks elgesys, ir jinai nusprendė susituokti su Robino draugu Aiku. Tačiau savo idile mergina negalėjo ilgai džiaugtis - viską griovė vėžys.
Megė - turbūt stipriausia persona iš moterų, kurios buvo susijusios su Robinu. Ir jai pavyko vyrą sutramdyti. Pati mergina turėjo ir pakilimų, ir nuosmukių gyvenime - turėjo gerą padėtį visuomenėje, tačiau jos vyras ją mušdavo; bandė siekti aktorės karjeros aukštumų, tačiau viskas klostydavosi ne taip lengvai, kaip ji tikėjosi. Nors ir apibūdinau ją kaip stipriausią moterį, tačiau tuo pačiu ji save žemindavo, kaip ir visos kitos Robino draugės: kai tik jis pamodavo piršteliu - ji atbėgdavo.

Judita - Robino viršininko žmona. (vyriausia Robino turėta moteris.) Ji pati puolė į meilės avantiūrą su knygos herojumi, ir skaudžiai nusvilo: kai tik užsiminė, kad nori palikti savo vyrą ir susituokti su Robinu, šis ją negailestingai išbraukė iš savo gyvenimo. Judita tapo visiškai kitokia nei buvo: nustojo džiaugtis gyvenimu. Bet ji kaip ir pabaigė Robino erą - dėl jos jis buvo privertsas išeiti iš darbo, užbaigti vieną gyvenimo etapą.


Prie pagrindinės siužeto linijos vystėsi ir kitos: aktorių gyvenimo peripetijos, televizijos projektų rengimas, pagrindinių veikėjų draugų, artimųjų gyvenimo siužetai. Knyga kažkiek šokiruoja, nes ji visiškai prieš mano įsitikinimus - gyvenime taip nesižeminčiau dėl jokio vyro, o ir stiprioji lytis knygoje neblizga - moterų negerbimas, tarpusavio konkurencija, tikslo siekimas bet kokia kaina. Bet visumoje - knyga įdomi ir verta būti perskaityta.

Tai buvo knyga, į kurią vis nukreipdavau žvilgsnį, kuomet rinkaus ką skaityti toliau. Vis atbaidydavo puslapių skaičius. Aišku pasverti, kad iliustracijų gausa sumažina tus puslapius buvo sunku.

Knygą perskaičiau per 4...

Tai buvo knyga, į kurią vis nukreipdavau žvilgsnį, kuomet rinkaus ką skaityti toliau. Vis atbaidydavo puslapių skaičius. Aišku pasverti, kad iliustracijų gausa sumažina tus puslapius buvo sunku.

Knygą perskaičiau per 4 dienas. Greičiausiai sutapimas, kad paskutinį puslapį užverčiau tą vakarą, kada buvo minima penkių metų mirimo metinės. Nors koncerto skirto joms negalėjau stebėti, bet grotuve visada kartu su manim keliauja dauguma Kernagio dainų. Grįžtant prie knygos labai priimtinas rašymo stilius. Kažkiek buitiškas, pripildytas dialogų. Iš tiesų sakyčiau, kad pusė knygos yra apie gerbiamą maestro, o kita pusė apie to laiko visuomenę ir jos gyvenimą. Nežinau kodėl, bet būtent su šita knyga man prasiplėtė akiratis ir pradėjau daugiau suvogt, apie laiką, kai manęs dar nebuvo net gimusios. Dabar suvokiu ir The Beatles svarbą savo tėvams ir tetoms.. Į aktorius, kurie yra taip pat minimi knygoje pradėjau kiek brandžiau žiūrėti, nei prieš atsiverčiant knygą.

Žinoma, turėjau ir kitą potekstę pirkdama šią knygą. Norėjau surasti, ką pats Kernagis manė apie jo balso, dainų parodijas, pamėgdžiojimus. Radau ir nė kiek nenustebino. Jis jų nemėgo, jų nemėgo ir Kernagio aplinkos žmonės. Tiesiog, kažkur giliai pasąmonėje aš tai žinojau, tačiau man reikėjo tai perskaityti juodu ant balto.

Knygai rašau riebų pliusą, manau ji dar ilgai nedings iš mano galvos.

Ką tik užverčiau paskutinius romano lapus.

Negaliu pasakyti, ar knyga patiko ar ne. Pradžioje lyg įtraukė, nors kartkartėmis blaškydavo budizmo žargonai. Po to pasidarė nuobodoka, nes rodos tas pats per tą patį....

Ką tik užverčiau paskutinius romano lapus.

Negaliu pasakyti, ar knyga patiko ar ne. Pradžioje lyg įtraukė, nors kartkartėmis blaškydavo budizmo žargonai. Po to pasidarė nuobodoka, nes rodos tas pats per tą patį. Perskaičius visą romaną, negalėčiau sakyt, kad čia ta knygą, kurią rašyčiau į savo TOP 10, bet ji nėra ir labai bloga, manyčiau puikiai atskleidžia budizmui būdingą ryšį su gamta. Aišku, man buvo per daug svaigalų ir sekso joje. Bet gal būt ties tomis scenomis vertėtų užsimerkti ir į jas nesigilinti. Knygoje puikiai galima rasti autoriaus prototipą, kuris bando atrasti kelią į savo tikėjimą. Greičiausiai labiausiai sužavėjo gebėjimas aprašyti kalnus. Tik pradėjus skaityti aprašymus vaizduotėje išnirdavo didžiuliai kalnai..

Nežinau ar skaitysiu jo kitą knygą "Kelyje". Nors ir yra ji mano iššūkio sąraše.. Nepaliko valkatos tokio įspūdžio, kad norėtųsi imtis kitos panašios knygos..

Peržiūrėjau savo knygų sąrašą ir pamačiau, kad jame yra knyga "Rugiuose prie bedugnės", kurią perskaičiau prieš mėnesį, nes ji tiko atskleisti mano kalbėjimo įskaitos temai.

Taigi, ši knyga yra apie paauglį, vardu...

Peržiūrėjau savo knygų sąrašą ir pamačiau, kad jame yra knyga "Rugiuose prie bedugnės", kurią perskaičiau prieš mėnesį, nes ji tiko atskleisti mano kalbėjimo įskaitos temai.

Taigi, ši knyga yra apie paauglį, vardu Houldenas. Šis vaikinas yra tikras maištautojas. O maištauja jis dėl to, nes tėvai jam liepia daryti tai, ko jis nenori. Be to jo niekas nesupranta. Šioje knygoje pats Houldenas pasakoja savo nuotykius Niujorke, kuriuos patyrė metęs mokyklą.

Knyga tikrai verta dėmesio ir turi ddelę išliekamąją vertę.