"Ne būtinybė, o atsitiktinumas yra sklidinas burtų. Jeigu meilei lemta tapt neužmirštama, nuo pat pirmos akimirkos prie jos turi lėkti atsitiktinumai, tarsi paukščiai ant Praciškaus Asyžiečio pečių."

Ši knyga man buvo lyg...

"Ne būtinybė, o atsitiktinumas yra sklidinas burtų. Jeigu meilei lemta tapt neužmirštama, nuo pat pirmos akimirkos prie jos turi lėkti atsitiktinumai, tarsi paukščiai ant Praciškaus Asyžiečio pečių."

Ši knyga man buvo lyg nežinomybė. Nežinojau nei kas joje bus rašoma, net neįsivaizdavau ar ji gera ar bloga, nes nė viename bloge nebuvau aptikusi nuomonės apie ją. Žinau tik, kad ši knyga yra įtraukta į 1001 knygos sąrašą.


Knyga iš ties yra apie meilę, gal net labiau apie vyro ir moters santykius. Tačiau iš kart galiu pasakyti, kad tai ne kokia banali istorija, kokių dabar nors vežimu vežk. Ši knyga turi kažką išskirtinio, ko aš nemoku apibūdinti žodžiais. Įdomu tai, kad šioje knygoje nėra kažkokio nuostabaus siužeto, nepakartojamu veikėjų ar to kas išskirtu šią knygą iš kitų. Ji tokia paprasta ir elementari, gal todėl širdžiai tokia miela ir artima.



Tomas netikėtai įsimyli Terezą. Ir negali be jos gyventi. Jie susituokia, gyvena kartu, tačiau Tomas niekaip negali nutraukti ryšio su savo buvusiomis meilužėmis.. Ir tai skaudina Terezą.



Vertinu Terezos besąlygišką meilę. Atleisti žmogui jo išdavystes ir vis tiek stipriai mylėti, reta moteris tai sugeba. Kitu atveju tokio moters elgesio nesuprasčiau, nes visada esu įsitikinusi, jog moteris negali būti priklausoma nuo vyro. Tačiau šioje situacijoje, šioje knygoje aš supratau Terezą. Gal būt ji taip elgėsi todėl, nes kito tokio artimo žmogaus neturėjo, o gal ne todėl. Bet jos skausmą, nerimą ir liūdesį aš tikrai jaučiau.



Šią knygą apibūdinti galėtų tokie žodžiai - keista, bet įdomi. Nes skaityti tikrai nebuvo nuobodu, tačiau ir nebuvo paprasta.



Jeigu kas klaustu ar rekomenduoju ar ne, atsakyčiau, kad taip, nes susipažinti su M. Kundera kūryba vis gi verta.



O vieną balą nuo knygos numinusavau, nes baigusi skaityti pagalvojau, kad kaži ar ši knyga turės išliekamąją vertę. Abejoju ar po kelių metų mano galvoje bus kas užsilikę apie šią knygą. O ir jokiam rašiny nepanaudosi..

Mano įvertinimas: 4/5

Mano mėgstamiausias knyga, kuria skaitau mažiausiai pora kartu per metus, jei ne daugiau! Šis apsakymas apie genialu profesorių chirurgą Preobraženskį, kuris praktikavosi žmonių atjauninimo (o kaip tai madinga šiais laikais!)...

Mano mėgstamiausias knyga, kuria skaitau mažiausiai pora kartu per metus, jei ne daugiau! Šis apsakymas apie genialu profesorių chirurgą Preobraženskį, kuris praktikavosi žmonių atjauninimo (o kaip tai madinga šiais laikais!) srityje. Tačiau vieną dieną sugalvojo precedento neturinti eksperimentą - persodinti šuniui žmogaus smegenis. Eksperimentiniu gyvūnu tapo benamis šuo, kuris vėliau gavo "Šariko'' pravardę , na o širdies donoras vagis ir girtuoklis Klimas Čugunkinas, kuris žuvo muštynėse. Šio eksperimento rezultatas, netikėtas, linksmas ir vietomis graudus. Kūrinys pilnas fantastiškų citatų, kurie lengvai pritaikomi net mūsų dabartiniame gyvenime! Na, o šiaip, "Šuns širdis'' tai politine satyra apie 1920 metų valstybės valdymą. Sovietų Sąjungoje knyga buvo išleista tik 1987 m., tai jau daug ką pasako. Ar rėkomenduočiau knygą skatyti kitiems? ŽINOMA!

Perskaičiusi šią knygą galiu drąsiai teigti, jog šis iššūkis tikriausiai būtų netekęs prasmės be šios iš pirmo žvilgsnio sunkiai įveikiamos, o įsigilinus - gyvenimo mokyklos NR 1. Manau būtų kiek banalu minėti...

Perskaičiusi šią knygą galiu drąsiai teigti, jog šis iššūkis tikriausiai būtų netekęs prasmės be šios iš pirmo žvilgsnio sunkiai įveikiamos, o įsigilinus - gyvenimo mokyklos NR 1. Manau būtų kiek banalu minėti knygos storumą ir kiek įdomiau priminti, jog tai ir yra didžioji šios knygos vertė, nes kiekvienas Hugo parašytas žodis kaip žingsniai ataidintys mūsų žmogiškumo iš Ž didžiosios esmėje. Ši knyga lyg veidrodis kiekvienam iš mūsų, ar tai būtų lietuvis, amerikietis, vietnamietis, ji iš tiesų vienija pasaulį ir verčia nelikti abejingais. Tikriausiai didžiausias postūmis susipažinti su šiuo pasaulinio garso kūriniu buvo pasirodžiusi filmo ekranizacija, kuri privertė daugelį nuo šio genealaus kūrinio nupūsti dulkes ir ne tik prikelti ją naujam gyvenimui, bet ir pažvelgti į šiuos Hugo akcentuojamus moralinius aspektus dar kartą.

Į šiuos 1500 puslapių tilpo ir filosofija, ir istorija, ir politika ir netgi Biblija. Šiame romane vaizduojama varguose, skurde, nelaimėse, socialinėje neteisybėje bei nelygybėje įkalintą visuomenę, kurios narių gyvenimai virsta trapiais, laviruojančiais ant egzistencinės prarajos. Vienintelės išeitys - gyvenimas mirties akivaizdoje, arba atsidavimas velniui tolygus sielos pražūčiai, bet skanesniam kąsniui, tačiau veikiant už įstatymo ir visuomenės normų bei moralės ribų.

Laikui nepavaldi Viktoro Hugo klasika įtraukia į įtikinamą siužetą bei gyvai vaizduojamas žmogiškas kančias, jo menkystę ir karčią egzistencijos patirtį bei kainą. Vargdieniai, mano manymu, tai nepamainomas paveldas, kuris vis primena, jog tamsioje bei stagnavusioje visuomenėje tokios problemos kaip skurdas, žmonių moralinis degradavimas, moterų bei vaikų pardavinėjimas už duonos kepalą, bei masinės mirtys ją gramzdina į dar gilesnį liūną, iš kurio išbristi padeda tik sielos išganymas gerais darbais. Šis kūrinys supriešina velnią su dievu, melą su teisybe, naktį su diena, pragarą su rojumi. Autorius tai parodo išplėšdamas Žano Valžano sielą iš velnio nagų ir paversdamas ją angeliška koncepcija.

Romaną sudaro daug povandeninių srovių, tačiau pagrindinė linija Žano Valžano, buvusio kalinio, kuris išgelbėja savo sielą, tačiau negali išgelbėti praeities. Visgi Viktoras Hugo Žano charakteriui suteikė archetipinį heroizmą, kai tuo tarpu Marių pavertė silpna, pilna žmogiškų silpnybių figūra.Valžanas prilygintas Dieviškam teisingumui, Džavertas - fanatizmui, o Tenarderis - velniui. Visgi skurdas šioje knygoje ne tik Prancūzijos tuometinės gyvenimo kokybės apibūdinimas, tačiau ir visuomenės nužmogėjimo taip pat. Sielos skurdas negali būti prilyginamas fiziniam skurdui...

Taigi mano nuomone, ši knyga ne apie Žana, o apie mus visus ir aš net neabejoju, jog ji bus skaitoma ir rytoj ir poryt.

Kas nenori mylėti, ar būti mylimas, o svajonių serijos knygos apie tai. Kartu pergyvename su knygos herojais ir kartu svajojame, kad viskas pasibaigtų tik gerai. Šios knygos veikėjai suklaidinti ir išskirti savo artimųjų vėl...

Kas nenori mylėti, ar būti mylimas, o svajonių serijos knygos apie tai. Kartu pergyvename su knygos herojais ir kartu svajojame, kad viskas pasibaigtų tik gerai. Šios knygos veikėjai suklaidinti ir išskirti savo artimųjų vėl sutinka vienas kitą, bet labai atsargiai prasideda jų naujo bendravimo atkarpa. Jei mirties akivaizdoje brolis nebūtų prisipažinęs savo klaidos, tai herojų likimai gal būtų ir nesusiėję. Įdomi knyga, bet labai lengvai skaitoma, rekomenduoju perskaityti.

Tikrai tai knyga būtent lietingam savaitgaliui. Knygos herojų gyvenimas sudėtingas, bet kartu labai pritraukiantis, kad net nesinori knygos padėti, nesužinojus kaip viskas baigsis. Knyga skaitosi labai lengvai, dau intrigų ir...

Tikrai tai knyga būtent lietingam savaitgaliui. Knygos herojų gyvenimas sudėtingas, bet kartu labai pritraukiantis, kad net nesinori knygos padėti, nesužinojus kaip viskas baigsis. Knyga skaitosi labai lengvai, dau intrigų ir kiekvieno gyvenime pasitaikančių klaidų, ar tiesiog nesusipratimų. Rekomenduoju perskaityti visoms toms skaitytojoms, kurios pavargo nuo kasdienybės ir paprasčiausiai nori kažkokios romantikos.

Ką daryti jei sužinai, kad žemė netrukus bus sunaikinta? Begti į artimiausią barą ir paskubėti išgerti kiek galima daugiau alaus! Nuo šios vietos supratau, kad knyga man patiks :-) O ką tada? Tada šokti į pirmą...

Ką daryti jei sužinai, kad žemė netrukus bus sunaikinta? Begti į artimiausią barą ir paskubėti išgerti kiek galima daugiau alaus! Nuo šios vietos supratau, kad knyga man patiks :-) O ką tada? Tada šokti į pirmą pasitaikiusį pro šalį skrendantį erdvėlaivį ir leistis į kelionę po galaktiką. Lietuviškai knyga vadinasi "Galaktikos tranzuotojo gidas" (nors nemanau, kad yra lietuviškas leidimas). Pati knyga nėra gidas. Ji yra apie gidą, kurį rašo ateivis, tranzuojantis po galaktiką ir laikinai užsukęs į žemę.

Jau supratot, kad čia mokslinės fantastikos kūrinys :-) Mėgstu mokslinę fantastiką ir esu skaitęs ne vieną kūrinį, tačiau tokio dar nėra pasitaikę. Kas jame kitaip? Knygos autorius Douglas Adams buvo rašytojas ir humoristas. Būtent jo humoras su sarkazmo prieskoniu pateikiamas knygoje, kad ir padaro ją kitokią nei dauguma Sci-Fi kūrinių.

Perskaitęs gavau šiek tiek naudos ir sužinojau keletą faktų:


Gaila, bet pasirodo mes nesam pačios protingiausios būtybės žemėje.
Žemė buvo sukurta "for fun", o Norvegijos krantų relijefo autorius už savo kūrinį gavo apdovanojimą.
Beje ji (žemė) trukdo naujo greitkelio tiesimui...
Ir svarbiausia - sužinojau atsakymą į patį svarbiausią klausimą visatoje :-) Nesakysiu koks jis.


Manau, ateityje mielai dar kartą imsių šią knygą į savo rankas ir perskaitysiu. Ne veltui "Reddit's Top 200" sąraše "Hitchhicker's Guide To The Galaxy" užima pirmąją vietą.

Kerė negraži mergaitė (pasakotojas įsibėgėjus pasakojimui į ją geriau įsižiūri ir pamato, kad ji visgi graži...) iš kurios šaiposi klasiokės. Mokytojai nenuliūstų jeigu ji dingtų. Jos mama tikėjimo fanatikė, kurios...

Kerė negraži mergaitė (pasakotojas įsibėgėjus pasakojimui į ją geriau įsižiūri ir pamato, kad ji visgi graži...) iš kurios šaiposi klasiokės. Mokytojai nenuliūstų jeigu ji dingtų. Jos mama tikėjimo fanatikė, kurios namuose ant sienų kabo paveikslai su biblijiniais vaizdais, ji namie laiko pamaldas sau ir savo dukrai, nes bažnyčioje jos per daug nuodėmingos.?. Laimei Kerei nusišypso likimas ir ji savyje atranda telikinezės galias. Turi gi būti gyvenime pusiausvyra. Telikinezę ji panaudoja nelabai gražiam tikslui... Prasiėjo mergytė su savo galia lyg su dalgiu per miestelėnus.
Kažkurioje knygoje apie Drakulą istorija buvo sudėliota iš laiškų ir dienoraščio įrašų. Čia yra kažko panašaus. Kerėje į paprastą pasakojimą įterpiamos ištraukos iš ateityje parašytų straipsnių, knygų ir pan. Tie straipsniai būtų visai nieko, tik jie tokie keisti - atskleidžia kas bus toliau knygoje. Taigi skaitau, žinau kas bus toliau, bet vis teik gana įdomu stebėti kaip istorija nuves iki to žinomo įvykio.

Kas labai patiko knygoje - tai gale pridėtos trys neilgos istorijos. Visos geros, o viena ypač. Viena jų *Korporacija "meskite rūkyti"* labai priminė The Game filmą. Filmas patiko, tai ir ši trumpa istorija patiko.
Kerė man irgi patiko, tik knyga apie ją ne taip stipriai.

Pirmą kartą mano žvilgsnis už šios knygos užkliuvo bibliotekoje dėl to neįprasto pavadinimo ir ryškaus viršelio (kai pagalvoju, tai suprantu, kad tai taip šarkiška, kad gal rašyti apie tai trupučiuką gėda, bet... tiek...

Pirmą kartą mano žvilgsnis už šios knygos užkliuvo bibliotekoje dėl to neįprasto pavadinimo ir ryškaus viršelio (kai pagalvoju, tai suprantu, kad tai taip šarkiška, kad gal rašyti apie tai trupučiuką gėda, bet... tiek jau to). Neturėjau laiko gilintis į ją, padėjau atgal ir išdūmiau laukan į vėją ir lietų... Antrą kartą būtent tas ryškumas ir neįprastumas ir išgelbėjo šią knygą nuo mano praėjimo pro šalį. Dabar ji laimingai gyvena mano lentynoje (žinoma, tik laikinai, nenoriu susigadinti santykių su Biblioteka, nors ir kuo tikriausiai platoniškų).

"Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija" - tai beprotiškai miela knyga. Gal kas palaikys mane lengvabūde, nes man atmintin labiau įstrigo ne aprašomi atsiminimai apie karą, ne žmonių istorijos, bet gaivus pakrantės vėjas, statūs britų salos šlaitai... Kas be ko, tiesiog dievinu knygas apie knygas. Epizuoduose, kuriuose aprašomos klubo susitikimų akimirkos ir pokalbiai, įsivaizduodavau save šalia jų, besiklausančią jų linksmų ginčų, savų tiesų ir diskusijų apie literatūrą, pasibaigiančių filosofijomis apie gyvenimą.

Taip, ši knyga apie rašytoją iš Londono, susidomėjusią Gernsio salos gyventojų kasdienybe, gyvenimu per Antrąjį pasaulinį karą. Viskas prasideda nuo paprastų, neasmeniškų laiškų ir kuo toliau, tuo smagiau tampa skaityti, kaip su kiekvienu sakiniu įpinama vis smulkesnių, gyvenimiškų detalių, ir šis susirašinėjimas virsta draugyste. Džiuljeta, rašytoja, turi idėją sudėti saliečių istorijas į knygą. Po ilgo susirašinėjimo ir archyvų knaisiojimo ji nusprendžia pati vykti į Gernsį ir sudėlioti visus taškus.

Žinoma, palaipsniui įsipina šiokia tokia meilės istorija (ak, kaipgi be jos), detektyvinis elementas. Ir visa tai aprašoma vartojant nuostabias 1946-ųjų britų mandagumo formas. Žavinga. Bet jei reiktų skaityti taip parašytą, sakykime, 500p. knygą... oi sunku būtų, oi nelengva.

Man patiko. Seniai teko skaityti iš dalies laiškų forma parašytą knygą. Seniai mačiau knygoje tiek nuoširdaus gerumo ir gėrio... kurio, kaip bebūtų paradoksalu, lengviausia buvo rasti virš galvų skriejant bomboms ir dūžtant miestelėnų likimams.

Įvertinimas: 2 iš 3 (0 - nerekomenduoju ir priešui, 1 - skausmingas laiko švaistymas, 2 - gera, bet antrą kartą neskaityčiau, 3 - varva seilės)

Pirmą kartą pažintį su panele Smila buvau pradėjusi prieš kelerius metus, bet sekėsi sunkiai. Atvirai pasakius, jeigu ne "Knygų iššūkis" ši kartą būtų baigėsi taip pat. Tačiau dabar galiu pasakyti, kad tikrai...

Pirmą kartą pažintį su panele Smila buvau pradėjusi prieš kelerius metus, bet sekėsi sunkiai. Atvirai pasakius, jeigu ne "Knygų iššūkis" ši kartą būtų baigėsi taip pat. Tačiau dabar galiu pasakyti, kad tikrai nesigailiu, jog pabaigiau šį reikalą. Tik jeigu reikėtų kategoriškai pasirinkti PATIKO/NEPATIKO, negalėčiau konkrečiai įvardinti. Įpusėjusi knygą, daugiau pliusų padėjau stulpelyje "PATINKA", ją baiginėjant - "NEPATINKA", tačiau skaityti šią knygą tikrai verta.

Pradžioje norėčiau pradėti nuo to, kas patiko labiausiai. O tai buvo panelė Smila. Patiko jos šaltis, jos vienatvė, o labiausiai jos kontraversiškumas. Tai moteris, kuri nešioja "Louis Vuitton" rankines, "Jane Eberlein" skrybėles, dėvi "Burberry" paltus, tačiau nesinaudoja mobiliuoju telefonu, važinėja viešuoju transportu. Tai moteris, kuri turėdama tėvą milijonierių, gyvena ant ribos ir valgo kas papuola po ranka, svarbiausia, kad tai būtų šiltas maistas. Smila - moteris, kuri jaučia ir užuodžia ledą, bet negali šaltyje ramiai išverti nė minutės. Smila tai ta, kuri dievina Niutoną, matematiką, mano, kad meilė yra iracionali, tačiau dėl vyro rizikuoja gyvybe. Joje apstu visko ir viskas joje žavi.

Knygoje patiko ne tik panelė Smila, bet ir vaizdingas Danijos sostinės - Kopenhagos gatvių, vietų aprašymas. Patiko taip, kad skaitydama ne kartą ieškojau tų vietų fotografijų, o taip pat ieškojau jų žemėlapyje. Bandžiau pamatyti tai, ką panelė Smila matė per savo buto langus.

Pakako šiai knygai ir intrigos bei įtampos, tačiau, kaip jau minėjau, įpusėjus knygai viskas pasisuko tokia linkme, kad nors ir nustebino, tačiau galutinio rezultato tikėjausi kitokio. Viskas pavirto į kažką sudėtingo suprasti žmogui, kuris nėra susijęs su jūreivyste, geologija, biologija. Didelė painiava kilo ir susiorientuoti daugybėje veikėjų vardų ir pavardžių jūroje, sunku darėsi suvokti, kas, ką ir dėl ko padarė.

Dar vieną faktą, kaip minusą, paminėčiau ir tai, kad knygoje tokiai gležnai moteriai kaip Smila nebuvo jokių problemų kovojant su fiziškai stipriais vyrais, išverti žmogui mirtinai šaltą jūros vandenį, patekti į saugomas teritorijas ir pan.

Trumpiau tariant, kai kurios knygos vietos neįtikino, bet dėl šių kelių minusų, manau, kad neverta atsisakyti malonumo perskaityti šią knygą.



Žydrūnė

Jeigu prieš beveik du mėnesius perskaityta knyga vis dar neduoda ramybės, ji, ko gero, yra kažko verta. Būtent taip galvoju apie Elizabeth Gilbert kūrinį "Valgyk. Melskis. Mylėk". Nors, kaip ir minėjau, knygą perskaičiau...

Jeigu prieš beveik du mėnesius perskaityta knyga vis dar neduoda ramybės, ji, ko gero, yra kažko verta. Būtent taip galvoju apie Elizabeth Gilbert kūrinį "Valgyk. Melskis. Mylėk". Nors, kaip ir minėjau, knygą perskaičiau senokai, nenorėjau iškart jos aprašyti, maniau, verta kiek palaukti, leisti įspūdžiams "susigulėti".


Tikriausiai nereikia daug pasakoti apie kūrinio turinį: knyga tokia populiari, kad daugelis jau yra ją perskaitę, o kas neskaitė, matyt, matė filmą. Visiems kitiems trumpai pristatau: "Valgyk. Melskis. Mylėk" - tai kūrinys apie moters keliones po tris šalis: Italiją, Indiją, Indoneziją su tikslu surasti save. Ši knyga ne išgalvotas romanas, o tikros moters tikri ieškojimai ir atradimai.



Visų pirma, knyga man pasirodė be galo artima, nes jau kurį laiką jaučiau didelę meilę Italijai, kurioje Elizabeth nuotykiai ir prasidėjo. Matyt, ši, pirmoji, knygos dalis mane labiausiai ir sužavėjo. Galiu prisiekti, kad skaitydama užuodžiau šviežio espresso, riebių spagečių ir gaivių ledų kvapą. Garsiai, kartu su autore mokiausi ir naujų itališkų žodžių, mieliausias, žinoma, buvo bel far niente ( liet. nieko neveikimo grožis). Visa ta Itališka atmosfera, rodos, tik ir kvėpavo gyvenimu, kaip vienu metu ištarė Elizabeth: tokioje vietoje neįmanoma būti nelaimingam.



Klajonės ir atradimai Azijos šalyse praturtino ne tik autorę, bet ir mane. Nors nepuoliau ieškoti artimiausio meditacijos centro, bet tam tikros kalbos apie dvasinius dalykus nustebino ir sužavėjo. Pusę metų praleidusi Indijoje ir Indonezijoje Elizabeth išmoko ir papasakojo skaitytojams apie tikrąjį gyvenimo džiaugsmą: dėkingumą už paprastus dalykus. Taip tai, kad už savo gyvenimo laimę - požiūrį į gyvenimą - atsakingas yra pats žmogus, ir, jeigu jis nenorės pasikeisti, niekas kitas to nepadarys.

Perskaičiusi knygą, dar kartą pažiūrėjau pagal ją sukurtą filmą. Jis, žinoma, gražu, gyvas, moteriškas, bet tik šioks toks priedas prie popieriuje aprašytos istorijos. Būtent todėl manau, kad "Valgyk. Melskis. Mylėk" turėtų perskaityti kiekviena savęs ieškanti moteris. Gal ir nepavyks pakartoti Elizabeth atradimų, bet gera istorija tikrai pasimėgausite.