Prieš pradėdama skaityti "Stiklo karoliukų žaidimą" nesitikėjau, kad ši knyga mane taip įtrauks. Kiek anksčiau teko skaityti "Stepių vilką", kurio siužetas manęs labai nesužavėjo, nors kai kurios mintys ir idėjos buvo...

Prieš pradėdama skaityti "Stiklo karoliukų žaidimą" nesitikėjau, kad ši knyga mane taip įtrauks. Kiek anksčiau teko skaityti "Stepių vilką", kurio siužetas manęs labai nesužavėjo, nors kai kurios mintys ir idėjos buvo netgi gana artimos. O "Stiklo karoliukų žaidimu" tiesiog mėgavausi: neatsimenu, kada paskutinį kartą teko skaityti taip subtiliai aprašytą herojaus gyvenimą.

Šis romanas mane privertė ir vėl susimąstyti apie žmogaus prasmę ir paskirtį šiame pasaulyje. Mano manymu, žmogus šiame pasaulyje turėtų stengtis skleisti kuo daugiau naudos ir gėrio kitiems, nesvarbu, kur bebūtų ir ką bedarytų, žmogus turi atlikti savo pareigą kaip įmanoma geriau. Aišku, išimtiniai atvejai būtų tie, kai asmens veikla riboja kito žmogaus laisvę. Tačiau kaip derėtų elgtis pareigingajam, jei jis nėra laimingas, nors yra giriamas ir palaikomas už savo atliktus darbus? Ar teisinga būtų viską mesti ir viską pradėti kitaip ir kitur? Ar pasiaukojimas turi prasmės? Šis kūrinys kaip tikras klasikinis romanas kelia įdomius klausimus ir tikriausiai kiekvienas jame įžvelgia vis kitokią problematiką ir kitokią intrigą.

Pagrindinis "Stiklo karoliukų žaidimo" veikėjas Jozefas Knechtas kone visada tobulai atliko savo pareigas, net pralenkdamas savo paties lūkesčius. Tačiau Žaidimo magistro pareigos jam nedovanojo pilnatvės ir laimės jausmo. Nebijodamas pokyčių Knechtas nusprendė pakeisti savo gyvenimą. Kaip viskas klostėsi po to - nieko nepasakosiu: nenorėčiau sugadinti skaitymo malonumo susidomėjusiems šiuo kūriniu.

Belieka pasakyti, kad H. Hesse buvo dvigubai ar net keturgubai vertas 1946-ųjų Nobelio literatūros premijos.

Waris - dykumų gėlė, mergina, atskleidžianti skaitytojams sukrečiančią savo gyvenimo saulėtoje Afrikoje istoriją. Nuolatinės klajonės, vandens ir maisto stoka, tėvo smurtas, apipjaustymas, priverstinės vedybos - tai tik...

Waris - dykumų gėlė, mergina, atskleidžianti skaitytojams sukrečiančią savo gyvenimo saulėtoje Afrikoje istoriją. Nuolatinės klajonės, vandens ir maisto stoka, tėvo smurtas, apipjaustymas, priverstinės vedybos - tai tik maža dalis to, ką išgyveno somalė Waris. Sunkus gyvenimas bei tradicijos privertė ją bėgti iš savo gimtinės, tačiau civilizuotas pasaulis nelaukia juodaodės pabėgėlės išskėstomis rankomis. Galiausiai mergina pasiekia savo tikslą ir tampa pasaulinio garso modeliu. Šiuo pasakojimu ji norėjo atkreipti pasaulio dėmesį į Afrikos tautų problemas, netgi tapo ypatingąja ambasadore Afrikos moterų teisėms ginti. Knyga man labai patiko. Lengvai ir greitai skaitoma, paprasta, tačiau šokiruojanti savo turiniu. Gražu tai, kad nepaisant viso košmaro, kurį teko iškęsti Waris, ji liko ištikima savo tėvynei bei mylinti savo šeimą. Tai mane labai sužavėjo. Autorė smerkia tradicijas, bet ne savo tėvus, kurie prieš vietinius papročius yra bejėgiai. Pagal šį romaną sukurtas filmas, o neseniai išleistas ir knygos tęsinys. Siūlyčiau knygą paskaityti gyvenimu nusivylusiems pesimistams. Ji puikia parodo, kad gyvenimo tikslo reikia siekti visomis galiomis, nepalūžti net ir sunkiausiomis situacijomis ir tai, ko siekei - bus tavo. Tai tikra istorija, iš kurios galima daug ko pasimokyti. Tikri pasakojimai labiausiai įkvepia džiaugtis gyvenimu ir vertinti tai, ką turi...

"Ana Karenina turi mylintį vyrą, sūnelį ir viską, ko tik galėtų norėti, bet gyvena jausdama tuštumą širdyje. Lemtinga pažintis su grafu Aleksejumi Vronskiu pakreipia jos likimą naujais bėgiais. Beatodairiškai...

"Ana Karenina turi mylintį vyrą, sūnelį ir viską, ko tik galėtų norėti, bet gyvena jausdama tuštumą širdyje. Lemtinga pažintis su grafu Aleksejumi Vronskiu pakreipia jos likimą naujais bėgiais. Beatodairiškai įsimylėjusi, jausminga maištautoja atmeta priimtą normą slėpti neištikimybę ir paskelbia pasauliui apie savo meilę..."

Pradžia gal buvo kiek nuobodoka, nes manau, kaip ir daugumą knygų, reikia įsiskaityti, kad pajustum įdomumą. Bet kuo toliau skaičiau - tuo labiau supratau, kad knyga ne veltui vadinama klasika. Žinant apie kokius laikus rašė autorius, tai jausmai, moterų padėtis visuomenėje, šeimos santykiai, politika yra perteikiama puikiai. Nesusitelkiama vien tik į Aną ir Vronskį, tačiau aprašomi ir kitų gyvenimai, kuriuos palietė dviejų jaunų žmonių užgimę jausmai. Tačiau kiekvienas veikėjas pasižymi prieštaringumu. Ana, nes neapsisprendžia ko nori ir kaip to siekti. Vronskis, nes nors ir myli Aną, tačiau gailisi prarastos padėties visuomenėje, kariuomenėje. Kareninas, nes pritrūksta drąsos imtis ryžtingų veiksmų. Darja, nes nesugėbejo laiku pasitraukti nuo vyro, taip vis kaupdama apmaudą. Levinas, nes užuot dar kartą bandęs pasipiršti Kiti, dvejojo nežinia kiek laiko, pasinerdamas į vidines kančias. Kiti, nes dėl pažeminimo rinktis geruolės vaidmenį yra... na, negražu, žiūrint iš mano pusės. ir t.t Gaila buvo skaityti apie tai, kokiose kančiose kiekvienas veikėjas atsidurdavo, ką tekdavo iškentėti, bet žinant kad patys dėl to kalti, gailėtis ne visada norėdavosi. Pirma dalis tikrai įtraukia, užtat antra... Na, skaičiau su mažesniu susidomėjimu, galbūt dėlto, jog joje mažiau aprašomi Anos ir Vronskio jausmai, gyvenimas; labiau susitelkiama į aplinkinių žmonių problemas. Per greitai man baigėsi Anos gyvenimas (vieša paslaptis, jog ji šoka po traukiniu... net vaikystėje nežinodama apie ką knyga, buvau girdėjusi, kad moteris šoka po traukiniu...), ir tiesiog sukrėtė, koks baisus egoizmas buvo ją apėmęs, jog užuot bandžiusi kažką keisti (iš tiesų, reikėjo išsituokti su Kareninu, kol jis dar buvo tam pasiryžęs...), suprasti Vronskį, ji pasirinko tokią išeitį, kurios šešėlis seks Vronskį kad ir kur jis beeitų..iki mirties.

Iš esmės, suprantu, kad rašytojas turbūt ir siekė parodyti veikėjų vidines kančias, išgyvenimus, jausmus ir pan., bet kartais norėjosi papurtyti personažus už pečių ir pasakyti "Atsipeikėkit", eikite lengvesniu keliu, kam taip viską apsunkinti.

O šiaip, knyga verta dėmesio, rekuomenduotina visiems! 10/10.

Naujokė Aivė paprasta,atvira ir graži.Ji nuoširdžiai tiki angelais,nes,kaip pati pasakoja,dar mažą mergaitę vienas jų skęstančią išgelbėjo.Aivė į akį krinta laurus skinančiam plaukikui Tristanui.Tik mergina norėtų...

Naujokė Aivė paprasta,atvira ir graži.Ji nuoširdžiai tiki angelais,nes,kaip pati pasakoja,dar mažą mergaitę vienas jų skęstančią išgelbėjo.Aivė į akį krinta laurus skinančiam plaukikui Tristanui.Tik mergina norėtų vaikino,kurio smegenys nebūtų išplautos vandens,O,kad Tristanas galvotas,įtikina jo planai...
Pirmi jausmai,pirmi meilės žodžiai ir bučiniai,pirmos rožės ir...avarija.Dviejų jaunuolių gyvenimas sudūžta.Anapusinis pasaulis sulaukia dar vieno angelo.Tik ar likęs žemėje begali tikėti angelais sargais,kai šalia nebėra to vienintelio.
Ar tikrai nebėra?

Lauros Sintijos Černiauskaitės knyga "Artumo jausmas" buvo ne pirmoji pažintis su autorės kūryba. Pasirinkau ją dėl savo iššūkio naujovėms. Nauja buvo skaityti pjeses. Žinoma tai nepakeitė teatro, gyvo spektaklio, bet...

Lauros Sintijos Černiauskaitės knyga "Artumo jausmas" buvo ne pirmoji pažintis su autorės kūryba. Pasirinkau ją dėl savo iššūkio naujovėms. Nauja buvo skaityti pjeses. Žinoma tai nepakeitė teatro, gyvo spektaklio, bet įspūdinga buvo sekti veiksmą. Skaitytojui palikta laisvė susikurti veikėjų portretus. Trumpi dialogai, užuominos, tokios gilios pauzės - visa tai įtraukia, nepaleidžia, verčia jausti. Man šis bandymas bus gilesnio pažinimo su trečiąja literatūros rūšimi pradžia.

Šią knygą bandžiau skaityti bent kelis kartus, tačiau nepriėjus vidurio numesdavau į kampą. Nepatinka neužbaigti darbai, tad į savo knygų sąrašą ją ir įrašiau. Taigi buvo tarsi savotiškas stimulas man.

"Sofijos...

Šią knygą bandžiau skaityti bent kelis kartus, tačiau nepriėjus vidurio numesdavau į kampą. Nepatinka neužbaigti darbai, tad į savo knygų sąrašą ją ir įrašiau. Taigi buvo tarsi savotiškas stimulas man.

"Sofijos pasaulis'' tai trumpa įžanga į platų filosofijos pasaulį. Pasakojimas apie keturiolikmetę Sofiją, kuri vieną dieną netikėtai gauna jai adresuotą geltoną laišką nuo paslaptingo žmogaus. Jame paslaptingi klausimai apie pasaulį ir žmogų. Po kiek laiko ateina vėl naujas laiškas apie mitus, pirmuosius filosofus, Sokratą, Platoną, Aristotelį ir kt. Pamažu keliaujame ne tik skirtingais laikotarpiais, bet ir esame įtraukti į mįslingą detektyvą. Kas siunčią visus šiuos laiškus? Kokia viso to esmė? Kodėl būtent Sofija? Skaitant knygą pati įsijaučiau į mergaitės vaidmenį ir atrodė, kad paslaptingo filosofo laiškai skirti man, kad aš ir esu mergaitė Sofija.

Knyga ne vien supažindino su laikmečiais ir garsiais filosofais. Ji taip pat ir verčianti susimąstyti: kas aš esu šiam pasaulyje, kokia mano rolė šiam gyvenimo teatre ir ar tai kas man atrodo tikra ištikrųjų yra tikra? Kaip ir Mamontovo daina "Kitoks pasaulis'' imi svarstyti, ar gyvenimas yra tikras, o gal mes jį matome visai kitokį. Neveltui knygos pabaigoje yra atskleidžiama, kad Sofija tik knygos personažas, kad kiekvienas jos veiksmas yra jau kažkieno numatytas ir pasvertas, kad ji negali niekaip pakeisti savo pasaulio.

Knygą vertinu labai gerai ir mėgstantiems pafilosofauti rekomenduoju.

Veronikai, pagrindinei knygos veikėjai, pabodo ją supantis pasaulis, ji pavargo nuo monotonijos, nuo tų pačių problemų, besisukančių minčių, kuriose nematė jokio tobulėjimo, jokio progreso. Dėl to nusprendė pati pasirinkti...

Veronikai, pagrindinei knygos veikėjai, pabodo ją supantis pasaulis, ji pavargo nuo monotonijos, nuo tų pačių problemų, besisukančių minčių, kuriose nematė jokio tobulėjimo, jokio progreso. Dėl to nusprendė pati pasirinkti savo mirties laiką - išgėrė daugybę vaistų. Atsitiktinumo dėka, Veroniką greitai rado greta gyvenusi moteriškė ir nuvežė į psichiatrijos ligoninę - Viletę. Veronika dvi savaites prabuvo komoje, o kai iš jos pabudo, gydytojas pareiškė, kad tokiu poelgiu mergina negrįžtamai pakenkė savo širdžiai ir poros savaičių bėgyje jai vis tiek teks atsisveikinti su gyvenimu.

Veronika labai daug mąstė, širdies gilumoje jau ėmė gailėtis dėl tokio savo ankstesnio sprendimo. Norėdama nuraminti liūdinčią ir nieko negalinčią pakeisti sielą, panelė naktimis grodavo ligoninėje esančiu pianinu, kol vieną vakarą, jai begrojant, atėjo sunkia Šizofrenijos forma sergantis vaikinas. Muzika juos abu suvienijo, abiems pradėjo gerėti sveikata. Jie pasidarė vienas kitam labai svarbūs. Troško, kad paskutinės Veronikos dienos prabėgtų kuo įdomiau, todėl iš psichiatrinės jie pabėgo. Po šio įvykio gydytojas apgailestavo, kad taip ir nespėjo Veronikai pranešti, jog ji vis dėlto gyvens dar ilgai, nes tokia diagnozė buvo pasakyta vardan jo daromo medicininio darbo.

Lygiai tokiu pat pavadinimu yra sukurtas ir filmas. Abu meno kūriniai dvelkia originalumu, psichologiniais apmąstymais ir savitai žavi, nes pabrėžiama kiekvienos naujai išaušusios dienos svarba, jos ypatingumas, atsakomybė už kiekvieną priimamą sprendimą.

"Sniego vaikas" graži ir jaudinanti pasaka suaugusiems apie du pagyvenusius žmonės, kurie civilizaciją iškeičia į Aliaskos gamtos grožį, atšiaurų klimatą ir nežinią. Apie iš sniego nulipdytą snieguolę ir iš jos...

"Sniego vaikas" graži ir jaudinanti pasaka suaugusiems apie du pagyvenusius žmonės, kurie civilizaciją iškeičia į Aliaskos gamtos grožį, atšiaurų klimatą ir nežinią. Apie iš sniego nulipdytą snieguolę ir iš jos atgimusią mergaitę Fainą, kuri į jų širdis atneša iki tol nepatirtą tėvystės jausmą. Knyga man atrodė magiška, nes dalykai, kurių negali paaiškinti racionaliai, parodo žmogaus širdies ir fantazijos neaprėpiamus klodus. Knygoje daug gamtos aprašymų, daug jausmų, daug neišsipildžiusių svajonių, kurias į užmarštį neša negailestingai bėgantys metai ir dar daugiau širdies šilumos ir meilės - meilės savo artimui, meilės gamtai, meilės viskam kas gyva.

Knygoje fantazija susipina su realybe ir kartais apimdavo toks jausmas, kad pasijusdavau pati lyg pasakoj. Meistriška romano kalba, gebėjimas nutverti skaitytoją už pačių jautriausių vietų ir džiaugtis tuo ką turi, ką matai, girdi, jauti, nes pasakos visada baigiasi...

O gal ir gyvenime, reikėtų pasinaudoti Meibelės sesers patarimu: patiems sugalvoti pasakos pabaigą ir vietoj liūdesio pasirinkti džiaugsmą?

Daug jausmų ir emocijų sukėlė knyga. Daug pamąstymų. Apie tai koks vis dėlto yra mūsų pasaulis. Romane pasakojama vergų gyvenimai, likimai. Kaip su jais elgiasi šeimininkai, visuomenė. Juodaodžiai vergai laikomi nuosavybe,...

Daug jausmų ir emocijų sukėlė knyga. Daug pamąstymų. Apie tai koks vis dėlto yra mūsų pasaulis. Romane pasakojama vergų gyvenimai, likimai. Kaip su jais elgiasi šeimininkai, visuomenė. Juodaodžiai vergai laikomi nuosavybe, paprasčiausiu daiktu, kurį kartais negaila sulaužyti ir išmesti. Labai žeidė ne kartą knygoje pasakytos frazės, kurios atspindi tikrą anų dienų visuomenės požiūrį į vergus. "Jie neturi jausmų". "Jie ne tokie kaip mes, baltieji". "Jie nejaučia nieko, priešingai nei mes". Šie ir panašūs pasisakymai gelia širdį, nes supranti, koks sunkus buvo juodaodžių vergų gyvenimas. Juk jie irgi žmonės! Mes visi esam žmonės,lygūs, niekuo nesiskiriantys išskirus odos spalva. Bet argi spalva svarbi? Ar nuo jos žmogus tampa kažkuo kitu, pranašesniu ar blogesniu? Ne. Žmogus yra žmogus, vieno kraujo, vienos materijos. Ir kiekvienas turi teisę į pilanvertį gyvenimą.

Stebina ir žavi pagrindinis veikėjas Tomas, visų vadinamas dėde Tomu. Doras, mandagus, ištikimas, didžiausios ir šilčiausios širdies. Jis rūpinuosi ne savimi, o kitais: šeima, mylimu šeimininku, kitais vergais, vaikais. Dėdė Tomas viską ką darė, darė tai galvodamas apie kitus. Mane tiesiog sužavėjo koks jis ramus ir išmintingas. Nesupanikavo, kai sužinojo, kad yra parduotas, buvo ramus kelionėje į nežinomą ateitį, per aukcioną. Ramus išliko ir kai turėjo sunkiai dirbti bei kai buvo mušamas. Jis tik tyliai kentėjo ir tiek. Toks pat ramus jis liko ir prieš mirtį. Žinojo, kad artėja jo mirties valandą, bet buvo ramus. Nerimavo jis tik dėl savo žmonos ir vaikų.Žavi ir tai, kad nors ir nebuvo išsimokslinęs, nemokėjo rašyti, tik skaityti, Tomas buvo labai išmintingas. Manau tai jam ir padėjo jo sunkiame gyvenime.

Knyga priverčia susimąstyti. Apie praeitį ir dabartį. Nors mūsų laikais jau nėra vergijos, tačiau išliko diskriminacija. Juk ir šiandien matome tą psichologinį konfliktą. Tačiau šiais laikais jis dar didesnis, nes jo pagrindu dabar jau tampa ne tik odos spalva. O juk visi esame lygūs, o buvome sukurti su skirtingais bruožais ne tam, kad kiltų konfliktai, karai, o tam, kad pasaulis būtų įvairus ir įdomesnis.

Broliai Grimai. Trys verpėjos. [serija: Pasaulio pasakos]. Iš vokiečių k. vertė Juozas Balčikonis. Iliustravo V. Klemkė. Vilnius: Vaga, 1979. 383 p.

Seniai seniai, kada dar daug kas darėsi, kaip norėjo žmonės, gyveno...

Broliai Grimai. Trys verpėjos. [serija: Pasaulio pasakos]. Iš vokiečių k. vertė Juozas Balčikonis. Iliustravo V. Klemkė. Vilnius: Vaga, 1979. 383 p.

Seniai seniai, kada dar daug kas darėsi, kaip norėjo žmonės, gyveno karalius. (psl. 5).

8-oji iš knygų iššūkio.

Apie Brolių Grimų pasakas ką nors naujo pasakyti sunku. Jos populiarios, daug kartų leistos, animuotos ir ekranizuotos, mylimos jau daugelio vaikų kartų. Mėgstu jas ir aš. Ankstyvoje vaikystėje, šios pasakos buvo vienos iš skaitomiausių.

Knygoje "Trys verpėjos" yra net 77-ios gražiausios Brolių Grimų pasakos. Jos unikalios. Jose netrūksta nuostabiausių nuotykių ir herojų. Netrūksta jose ir žiaurumo. Pjaustomos kūno dalys, kabinamos akys, žiauriausiomis bausmėmis baudžiami blogieji veikėjai. Bet tai nelabai stebina. Liaudies pasakos nebuvo kuriamos specialiai vaikams. Jos sukurtos iš tautos istorijos, iš jos išminties. Tad ir Brolių Grimų, iškiliausių asmenybių to meto Vokietijos kultūroje, užrašytose pasakose atsispindi žmonių požiūriai, nuomonės, svajonės. Ir tikėjimas, kad gėris bet kokiomis priemonėmis turi nugalėti blogį.

1979 m. išleistas pasakas "Trys verpėjos", verstas Juozo Balčikonio, ypač smagu skaityti dabar. Ne tik todėl, kad ypatingai mėgstu senų leidimų knygas. Labai gražus ir kalbinis vertimas, kaip ir kitos šio vertėjo knygos, pilnas konstrukcijų, kurios jau seniai nebenaudojamos. Vertimas atspindi XX a. I pusės paprastų Lietuvos gyventojų šnektą. J. Balčikonis stengėsi rašyti suprantamai visiems, mokytiems ir nemokytiems žmonėms. Net jei ir tekdavo nuklysti nuo originalo.

2012 metai buvo Brolių Grimų metai. Pasakos iš naujo ekranizuojamos, iš naujo leidžiamos. Prieš 200 m. pirmą kartą pasirodęs rinkinys "Vaikų ir namų pasakos" vis dar populiarus. Ir populiarus bus tol, kol dar bus į autorius panašių žmonių: modernių, blaiviai mąstančių, bet kartu romantikų, neabejingų liaudies kūrybai.