Priskirčiau ką prie absurdo literatūros, kažkuo priminė neseniai skaitytą F. Kafkos „Pilį“. Ligoninėje taikoma gydymo metodika ne gydo, o skatina ligą; gyvenamas primena kalėjimą, tačiau beveik visi kaliniai –...

Priskirčiau ką prie absurdo literatūros, kažkuo priminė neseniai skaitytą F. Kafkos „Pilį“. Ligoninėje taikoma gydymo metodika ne gydo, o skatina ligą; gyvenamas primena kalėjimą, tačiau beveik visi kaliniai – savanoriai; ligoniai yra suvaržyti beprasmių taisyklių be galimybės pasveikti. Kitaip tariant, bet koks veiksmas atsimuša į nepermušamą sieną, kol nebelieka jėgų kovoti. Galiausiai nuo likimo nepabėga ir pats Makmerfis, o blogio jėgos nugali.

Tai yra knyga, kurią bandžiau skaityti mažiausiai penkis kartus. Buvo laikas, kada sustojau po dešimties puslapių, buvo ir toks, kai sustojau įpusėjusi visą knygą, bet štai rodos, atėjo tas momentas, kai priaugau prie knygos...

Tai yra knyga, kurią bandžiau skaityti mažiausiai penkis kartus. Buvo laikas, kada sustojau po dešimties puslapių, buvo ir toks, kai sustojau įpusėjusi visą knygą, bet štai rodos, atėjo tas momentas, kai priaugau prie knygos ir perskaičiau ją visą. Nesikankindama. Su didžiausiu malonumu. Manau, kad šiai knygai reikia ypatingo nusiteikimo, nes jos tematika jau savaime yra gana sunki. Romano veiksmas vyksta psichiatrinėje ligoninėje, kurioje viskas vyksta pagal griežtą Didžiosios Sesers dienotvarkę. Gyvenimas joje rutiniškas, pilkas ir tylus, tačiau viską pakeičia naujas pacientas Makmerfis, kuris kartu su savimi įneša sumaištį ir juoką.

Skaitant šią knygą kilo labai daug minčių ir klausimų apie visuomenę ir tai, kaip ji išstumia bent kiek kitokius žmones. Rodos, ji sugeba jam daryti tokį spaudimą, kad jis visiškai nustoja tikėti savimi, pradeda bijoti net savo šešėlio ir pasidaro priklausomas nuo kitų, knygos atveju, nuo Didžiosios Sesers, kuri atstovauja visą Sindikatą. Ligoniai yra įtikinti tuo, kad ji jiems padeda, kad jie be jos negali, o ji jais manipuliuoja lyg visiškai bedvasėmis marionetėmis, bedvasiais žmonėmis ji ir stengiasi juos paversti. Ir visgi, pradedant gilintis į personažus, jie visai neatrodė panašūs į bepročius, priešingai, buvo tokių dialogų, kad pagalvodavau, o velnias, protingai pastebėta ir pasakyta. Taip, vaizduojami personažai nėra paprasti, bet jūs man parodykit žmogų be jokių savotiškų kliurkų. Negalima ignoruoti to fakto, kad dabar "normalumo" sąvoka yra gerokai platesnė, bet vis tik, esu tikra, kad visiems bent kartą yra kilusi mintis, o ką gi aplinkiniai pamanys ar aplankiusi baimė nepritapti. Na, o jeigu nėra, tai Jūs esate tas, iš kurio reiktų drąsos semtis. Tokios drąsos galima semtis ir iš Makmerfio - šis maištautojas tiesiog užkariavo mano širdį. Iš pažiūros agresyvus, įžūlus, savanaudis lošėjas, bet verčiant puslapius, vis labiau imi abejoti tuo savanaudiškumu ir įsitikini, kiek daug gali slėptis viename žmoguje, jis daugiasluoksnis.

Nors jau buvau mačiusi filmą (Jack Nicholson idealiai tiko Makmerfio vaidmeniui, rekomenduoju ir filmą pažiūrėti, nors jame visas pasakojimas perteikiamas ne Vado akimis, taip kad reikalai truputį pagadinami) ir žinojau istorijos pabaigą, tai skaitymo malonumo visiškai nesugadino. Ypač įstrigo tas šviesus epizodas, kuriame buvo pasakojama apie išvyką į jūrą. Skaitydama jį nuoširdžiai šypsojausi ir akimirkai pamiršau, kokia yra šios knygos realybė, tiek aš, tiek knygos personažai visiškai nuo jos atsijungė. Aš ir gyvenime vadovaujuosi tuo, jog kartais reikia paspausti pauzę ir visiškai atsijungti nuo kasdienybės. :) Paprastai citatų iš knygų nerenku ir nepersirašau, bet šįkart padariau išimtį, nes mano nuomonė, tai žodžiai, kuriuos reikia labai gerai įsidėmėti: "Žmogus turi juoktis iš to, kas jį skaudina - antraip praras pusiausvyrą, ir pasaulis pavers jį bepročiu".

Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: be jokių dvejonių - tai yra labai stipri ir paveiki knyga, o Makmerfis gauna mano vieno mėgstamiausių literatūrinių personažų statusą.

Įrašas publikuotas ir Skaitantys Skaitantiems tinklaraštyje.

K. Kensey "Skrydis virš gegutės lizdo" perskaičiau prieš beveik prieš pusmetį, bet žodžių recenzijai apie šią knygą neradau iki šiol. Taip, perskaičiusi šią knygą, galiu patvirtinti - tai kultinė knyga. Paprasta, bet...

K. Kensey "Skrydis virš gegutės lizdo" perskaičiau prieš beveik prieš pusmetį, bet žodžių recenzijai apie šią knygą neradau iki šiol. Taip, perskaičiusi šią knygą, galiu patvirtinti - tai kultinė knyga. Paprasta, bet gili, aktuali net praėjus visai pusei šimto metų. Tačiau, kaip bebūtų gaila, matyt, tai ne mano knyga. Ji tiesiog nepaliko to virpuliuko, kuris skatintų ją atsiversti dar kartą.

Pasakojimo centre - Psichiatrijos ligoninė, kurioje gydomi daugybė pamažu žmogiškumą prarandančių pacientų. Šių pacientų dienos pasiklydę laike ir vis užklystančiame tirštame rūke. Pacientų kasdienybė - baimė, kurią sukelia nerašyta ligoninės vadovė taikliai vadinama Didžiąja seserimi. Ji kiekvieną dieną styguoja tikslų mechanizmą, griežtą darbotvarkę, nepateisindama jokio pasipriešinimo ar bandymo savarankiškai mastyti ir spręsti. Ir ligoninė veikia - tiksliai lyg laikrodis, ramiai, be jokio džiugesio ar galimybės praskaidrinti rutiną.

Tokią realybę piešia pasakotojas - vienas iš ligonių, kasdien apsimetantis nebyliu ir kurčiu viskam kas vyksta aplinkui. Tai leidžia jam likti nematomu stebėtoju, žinančiu visa kas vyksta aplinkui. Galbūt būtent dėl pasakotojo negali iš tikro suvokti - ar vaizduojamas ligoninės gyvenimas iš tikro yra sustyguotas psichologinio smurto mechanizmas, ar tai tik psichinio ligonio fantasmagoriški kliedesiai, iškreipiantys įprastą ligoninės buitį. Juk daugeliu atveju gali suprasti Didžiosios sesers rūpestį ir norą pagelbėti, netgi pateisinti ir kai kuriuos jos metodus.
Taip pat sunku suvokti ar į ligoninę atvežtas naujokas Rendlis Makmerfis - išsišokėlis ar gelbėtojas...Aišku tik tiek, kad šis sukčius, savo valia vietoj kalėjimo pasirinkęs psichiatrinę ligoninę, pakeičia įprastą ligoninės tvarką. Ūmaus charakterio, gyvenimiškos energijos nestokojantis vyriškis, Makmerfis stoja prieš Didžiąją seserį, laužydamas jos sukurtas taisykles ir tokiu pavyzdžiu įkvėpdamas ligoniams pasitikėjimo savimi bei noro sukilti prieš nusistovėjusią tvarką. Po truputį ligoniai pradeda mąstyti, iš gabaliukų susilipdo prarastą orumą.

Bet, deja, ne visiems protestas prieš sistemą baigiasi laimingai... Ir, galiausiai, tik pats skaitytojas gali nuspręsti: ar tai buvo sveiku protu pamatuota kova už tikrąsias vertybes, ar tik beprotiškas noras keisti nusistovėjusią tvarką.

Knygoje vaizduojamas gyvenimas tikras, su savo sraigtais ir krumpliaračiais (jie, beje, "puošia" ir knygos viršelį). Jie niekada neužstringa ir jei pasielgsi neapdairiai, papulsi tarp geležinių dantų. Beliks tik skrydis virš gegutės lizdo...

Knygoje, pasitelkiant į pagalbą stebėtoją - milžiną ligonį indėną Vadą, kuris apsimeta esąs kurčias -, meistriškai aprašyta psichiatrijos ligoninė su psichiniais ligoniais, kurie nežino kas yra juokas, Didžiąja...

Knygoje, pasitelkiant į pagalbą stebėtoją - milžiną ligonį indėną Vadą, kuris apsimeta esąs kurčias -, meistriškai aprašyta psichiatrijos ligoninė su psichiniais ligoniais, kurie nežino kas yra juokas, Didžiąja Seserimi, kuri vadovauja viskam, kas vyksta skyriuje bei jos pagalbininkais juodukais sanitarais. Gyvenimas beprotnamyje vyksta pagal nustatytas taisykles, bet viskas pasikeičia, kai jame pasirodo naujas pacientas Rendlis Makmerfis - pasitikintis savimi rudaplaukis, smulkus sukčius ir lošėjas, kuris sudrumsčia tvarką, nepaklūsta Didžiajai Seseriai, kuri yra didžiulio mechanizmo, vadinamo Sindikatu, dalis.

Įdomus ir neįprastas knygos siužetas įtraukia.

Kai kam nors paklausus, ką skaitau, pasakydavau, kad šiuo metu kremtu "Skrydis virš gegutės lizdo", dauguma atsakydavo, kad matė filmą. O aš džiaugiausi, kad nebuvau jo mačiusi, nes tai leido man...

Kai kam nors paklausus, ką skaitau, pasakydavau, kad šiuo metu kremtu "Skrydis virš gegutės lizdo", dauguma atsakydavo, kad matė filmą. O aš džiaugiausi, kad nebuvau jo mačiusi, nes tai leido man susikurti vaizdą savo galvoje, taip, kaip norėjosi. O vaizdas toks - psichiatrinė ligoninė, kurioje vadovauja Didžioji Sesuo. Bent jau iki tol, kol į skyrių atvyksta misteris Makmerfis.

Knygos pradžioje vis pajusdavau, kad pasimetu, nelabai susigaudydavau, kur realybė, o kur jau pasakotojo - Vado fantazijos ar prisiminimai, tačiau kuo toliau, tuo labiau įsijaučiau į veiksmą ir susigyvenau su visais veikėjais - sanitarais, ligoniais, svečiais... O skaitant antrąją knygos pusę net nebesinorėjo jos paleisti iš rankų.

Pats įdomiausias personažas visoje istorijoje man buvo Makmerfis - aukštas, augalotas, stiprus vyras, kuris nuoširdžiai stengėsi dėl kitų ligonių, kad jiems būtų suteiktos kuo geresnės galimybės gyventi ir džiaugtis gyvenimu. Labiausiai mane sužavėjo jo įžvalgumas, nes vien tai, kad jis sugebėjo prakalbinti iki tol daugelį metų kurčiu ir nebyliu apsimetantį Vadą Bromdeną, daro įspūdį. Taip pat jis sugebėjo įkvėpti daugelį skyriaus gyventojų, padėti jiems suprasti, kad jie nėra bepročiai, dauguma jų buvo tiesiog pasimetę ir sutrikę žmonės.

Žinoma, įpinti į siužetą tragiški momentai daro jį tik įdomesnį, o netikėti veikėjų poelgiai tik dar labiau prikausto skaitytojo dėmesį. Taip pat visuomet smagu sulaukti netikėtos pabaigos, nes tai suteikia papildomo jaudulio, kuomet net ir po daug laiko, prisiminus knygą viduje pajunti kažką kirbant - taip, tikrai verta dėmesio knyga.

Knygos veiksmas vyksta psichiatrinėje ligoninėje. Ten gyvenimą kontroliuoja Didžioji Sesuo - tol, kol į įstaigą atveža Makmerfį. Jis pasišauna suardyti nusistovėjusią tvarką, į savo žaidimus įtraukdamas kitus ligonius.

...

Knygos veiksmas vyksta psichiatrinėje ligoninėje. Ten gyvenimą kontroliuoja Didžioji Sesuo - tol, kol į įstaigą atveža Makmerfį. Jis pasišauna suardyti nusistovėjusią tvarką, į savo žaidimus įtraukdamas kitus ligonius.



Visa istorija pasakojama vieno ligonio akimis - jį visi vadina Vadu. Jis nuo pat patekimo į ligoninę apsimeta esąs kurčias, todėl vienintelis žino visas paslaptis, tačiau niekas į jį nekreipia per daug dėmesio, kitų akyse Vadas - tik psichinis ligonis, kurio darbas yra plauti grindis.

Makmerfis atrodo ne eilinis psichikos ligonis. Šis personažas išties stiprus. Labiausiai patiko jo mąstymas, kad reikia juoktis. Kol juokiesi, tol esi stiprus, tol esi savimi. Makmerfis juokiasi iki paskutinių įvykių, kurie negrįžtamai jį paveikia.

Šie du personažai man ir buvo įdomiausi :) Gal dėl to, kad apie vieną daugiausiai kalbėta ir kito akimis viskas matyta.

Tiesa, knygoje nėra skyrių. Tačiau ji suskirstyta į keturias dalis. Tik skaitydama trečiąją dalį supratau, kad taip suskirstyta lyg ir pagal Makmerfio ir Didžiosios kovos etapus. Laimi tai jis, tai Didžioji. Tiesą sakant, viskas neaišku iki pat pabaigos. Ir tai labai sudomina ir įtraukia. Apskritai knyga yra tikrai įtraukianti, ir kai pradedi ją skaityti rimtai, tai viens du - ir pabaigta :) Kiek kartų kvatojausi iš ligonių kalbų, kiek kartų baisėjausi.. Žodžiu, knyga tikrai iš tų, kurios sukelia emocijas.

A, dar apie pavaizduotus ligonius. Šiaip jau jie man net nepasirodė psichiniai ligoniai. Ilgainiui, Makmerfiui vis stengiantis dėl jų asmenybių kilimo, visi vyrai atgauna savąjį "aš" - jei ne visiškai, tai bent dalinai. Ir jų samprotavimai apie gyvenimą bei ligoninėje vykstančius įvykius primena labiau sveikus vyrus, o ne ligonius.



Knyga gili. Skaitant labai lengvai pamiršti, kad ji pasakojama psichikos ligonio akimis. Ir tiesiog kartu gyveni tuose koridoriuose ir poilsio kambariuose :)

Kažkada seniai esu mačiusi filmą. Pažiūrėsiu ir dabar, kai perskaičiau knygą. Bijau nusivilti, bet palyginti norisi :)

Romano autorius Kenas Kizis- bpagrindinio herojaus R. P. Makmerfio paveiklsu įkūnija esminį savo gyvenimo principą- būk pats savimi! Ne vien psochiatrinę ligoninę šiame romane aprašo autorius. Jisn kalba apie stiprią,...

Romano autorius Kenas Kizis- bpagrindinio herojaus R. P. Makmerfio paveiklsu įkūnija esminį savo gyvenimo principą- būk pats savimi! Ne vien psochiatrinę ligoninę šiame romane aprašo autorius. Jisn kalba apie stiprią, išdidžią asmenybę, kuri negali paklusti sureguliuotam visuomenės tvarkos laikrodžiui- ji išdrįsta būti pati savimi ir padeda įmonėms atsikratyti nepilnavertiškumo kompleksų, įkvėpti drąsos ir pasitikėjimo savimi.