Pirmą kartą skaičiau Umberto Eco knygą, kurią norėjau perskaityt jau seniai. "Prahos kapinės" padarė įspūdį, tačiau beskaitant supranti, kad ši knyga nėra paprasta - reikia turėti istorinių žynių ir suvokimą, apie...

Pirmą kartą skaičiau Umberto Eco knygą, kurią norėjau perskaityt jau seniai. "Prahos kapinės" padarė įspūdį, tačiau beskaitant supranti, kad ši knyga nėra paprasta - reikia turėti istorinių žynių ir suvokimą, apie kurį laikotarpį šnekama.
Pagalvojau, jog tokią knygą parašyti reikėjo didelio dėmesio detalėms ir pastangų nenukrypti į šalį. Dažnai skaitant gali susipainioti, kuris personažas dabar kalba, nes pagrindinio herojaus ypatybė ta, kad jam būdingas asmenybės susidvejinimas. Jis vienu momentu tampa kunigu, kitu - šnipu. Labai taikliai atskleidžiamas nerimas ir panika dėl pastarojo fakto, tad skaitant jauti, kad personažas nerimauja ir kartais pasiduoda panikos priepuoliams.
Iš tiesų, knyga patiks tam, kas mėgsta nuotykius ir istoriją. Man tai buvo atsiribojimas nuo įprastos literatūros. Nors skaitau istorinius romanus, man šis romanas buvo kitoks. Jame daug nuotykių ir sąmokslo teorijų. Jis nėra vientisas - jį reikia pačiam beskaitant susidėlioti lyg dėlionę. Todėl skaitant reikia plačiau mąstyti ir nepasiklysti.

Umberto Eco - toks vienintelis ir su niekuo nepalyginamas. Jo knygos puikus šaltinis intelektualiam ir apsiskaičiusiam skaitytojui, nes galima rasti visko apie viską. Kartu tai ir puikus nuotykis. Gaila, kad šis rašytojas jau...

Umberto Eco - toks vienintelis ir su niekuo nepalyginamas. Jo knygos puikus šaltinis intelektualiam ir apsiskaičiusiam skaitytojui, nes galima rasti visko apie viską. Kartu tai ir puikus nuotykis. Gaila, kad šis rašytojas jau nebeparašys nieko panašaus...

Kaip visada Umberto Eco knygų taip lengvai nepaskaitysi. Reikia pasidomėti kas buvo tas Kamilas Kavūras, Viktoras Emanuelis II, Madzinis, La Farina, Garibaldis, Prancūzijos ir Prūsijos karas ir panašiai... . Rašytojas tiesiog...

Kaip visada Umberto Eco knygų taip lengvai nepaskaitysi. Reikia pasidomėti kas buvo tas Kamilas Kavūras, Viktoras Emanuelis II, Madzinis, La Farina, Garibaldis, Prancūzijos ir Prūsijos karas ir panašiai... . Rašytojas tiesiog pasakoja, nesismulkindamas... o kai pasipila sąmokslų teorijų gausa, politiniai įvairūs dalykai, žaidimai, tai reikia suprasti, kas kurioje pusėje dalyvavo, tad papildomos informacijos tikrai reikia...

Daug pasakojama apie slaptas tarnybas, šnipų darbą, dokumentų padirbinėjimus, šaltinius, žmogaus paperkamumą, masonus, jėzuitus, žydus, kurie knygoje vaizduojami kaip patogūs atpirkimo ožiai. Radau vieną citatą apie žydus:
„Rūpinuosi rusų tautos morale ir nenoriu, kad toji tauta nukreiptų nepasitenkinimą prieš carą... Todėl jai reikia priešo. Neverta priešais versti, tarkim, mongolus ar totorius, kaip valdovai darydavo senovėje. Priešas turi būti atpažįstamas ir baisus, jis turi būti tavo namuose arba prie durų slenksčio. Štai kodėl žydai. Mums juos atsiuntė Dievo apvaizda, tad, dėl Dievo, pasinaudokime jais ir melskimės, kad visada būtų žydų, kurių galėtume bijoti ir nekęsti. Priešo reikia, kad tauta turėtų viltį... Visada reikia turėti ko nekęsti, kad kaltintume dėl savo vargų.“

Ir visa tai susipynę, persipynę vienoje knygoje.

Sunkiausia buvo skaityti tas vietas, kuriose vyko kūrimas įvairių sąmokslų teorijų... ta visa virtuvė – sudėtingas procesas...

Tiesa, knygoje labai įdomiai atskamba meilė skaniam maistui... Galima rasti net receptų...

Klestėte klestint visokioms sąmokslo teorijoms apie chemtralus, masonus, vaikų grobikus iš vaikų teisių ir panašius dalykus labai sveika skaityti Umberto Eco - autorių, parodantį, kaip perdirbamos skaitytoją pasiekiančios...

Klestėte klestint visokioms sąmokslo teorijoms apie chemtralus, masonus, vaikų grobikus iš vaikų teisių ir panašius dalykus labai sveika skaityti Umberto Eco - autorių, parodantį, kaip perdirbamos skaitytoją pasiekiančios naujienos, kad jos būtų palankios tam, kam reikia. Ir visai nesvarbu, kuriame - XI, XIX ar XXI - amžiuje gyvenama, žmonės patikės tuo, kuo jie nori patikėti, jei tik nebus pakankamai išprusę.



"Prahos kapinėse" U. Eco dar sykį parodo, kokią galią masėms gali padaryti įtaigiai parašytas tekstas, ypač kai jį rašo šiek tiek daugiau už savo skaitytojus žinantis ir neabejotinai daugiau fantazijos turintis rašytojas. Tereikia šiek tiek asmeninių nuostatų, grindžiamų baimėmis ir neapykanta (pagrindinis veikėjas turbūt nekenčia visko ir visų), šiek tiek žinių, gautų besimokant gyvenimo universitetuose, šiek tiek nutrūktgalviškumo, ryžtantis veltis į rizikingas avantiūras, ne tiek jau šiek tiek pinigų ir autorius jums sukurs tai, ką jūs norėjote matyti, tik neįsivaizdavote, kaip.

Umberto Eco, ko gero, nustebintų jei nerašytų apie slaptąsias organizacijas ir konspiracijas. Tad ir šiame romane temų paletėje netikėtų spalvų buvo nedaug. Šį kartą pasakojama istorija apie XIX amžiaus moraliai žlugusį,...

Umberto Eco, ko gero, nustebintų jei nerašytų apie slaptąsias organizacijas ir konspiracijas. Tad ir šiame romane temų paletėje netikėtų spalvų buvo nedaug. Šį kartą pasakojama istorija apie XIX amžiaus moraliai žlugusį, nuo asmenybės susidvejinimo kenčiantį dokumentų klastotoją Simoninį, sukuriantį bene svarbiausią dokumentą, padėjusį pamatus XX amžiaus antisemitizmui.

Knygoje minima gausybė žymių istorinių asmenybių ir įvykių. Dėl to, prieš pradedant skaityti rekomenduočiau dar kartą perversti istorijos knygų puslapius, kuriuose rašoma apie esminius XIX amžiaus Italijos ir Prancūzijos politinius įvykius. Nors jau pats romanas yra informatyvus, norint pasiimti iš jo viską, ką rašytojas įdėjo, reikėtų pasikaustyti iš anksto. Jei to nepadarysite iš anksto, esu tikra jog perskaitę šią knygą, sužinoti daugiau bent apie "Siono išminčių protokolus" tikrai norėsite.

Umberto Eco dar kartą sužibėjo neeiline erudicija. Gerbiu ir vertinu šį rašytoją už produktyvias pastangas kuriant intelektualias, išliekamąją vertę turinčias knygas.

Atostogų metu ėmiau ir perskaičiau istoriją apie Siono protokolų kūrėją. Tai dar viena knyga, visiškai atitinkanti Eco stilių ir mano, kaip skaitytojo, lūkesčius. Gal tik istorijos apie italų ir prancūzų praėjusių poros...

Atostogų metu ėmiau ir perskaičiau istoriją apie Siono protokolų kūrėją. Tai dar viena knyga, visiškai atitinkanti Eco stilių ir mano, kaip skaitytojo, lūkesčius. Gal tik istorijos apie italų ir prancūzų praėjusių poros amžių reikalus nėra lengvai įsikertamos, nes nesu gerai susipažinęs su šiuo istoriniu laikotarpiu tose šalyse. Kaip ten bebūtų, šitos knygos nepriskirčiau prie įspūdingiausių ir mėgstamiausių Eco knygų. Pati tema labai įdomi ir jos vystymas knygoje intriguojantis, bet vis dėl to kažko trūksta, kad visuma paliktų gilesnį įspūdį. Nors knyga atrodo nemoralizuojanti, bet perskaičius lieka toks jausmas, kad reikia daryti tokias išvadas: antisemitizmas buvo visais laikais, bet tam tikrais laikais jis buvo dirbtinai sukuriamas ir paaštrinamas, tačiau taip jau išėjo, kad žydai, nors ir niekaip niekaip neprisidėjo prie priežasčių kilti antisemitizmui, tačiau tai jų negelbėja nuo dirbtinai sukurtos neapykantos. Gal čia viskas ir gerai, gal kitiems pasirodys kitaip, o aš ta proga persižegnosiu. Amen.

Umberto Eco "Prahos kapinės" - tai jau trečia šio autoriaus skaityta knyga. "Prahos kapinės" - šnipinėjimo, falsifikavimo ir intrigų kupina knyga. Skaitant dažnai pasiklysti tarp kuriamų intrigų, sąmokslų. Pagrindinis...

Umberto Eco "Prahos kapinės" - tai jau trečia šio autoriaus skaityta knyga. "Prahos kapinės" - šnipinėjimo, falsifikavimo ir intrigų kupina knyga. Skaitant dažnai pasiklysti tarp kuriamų intrigų, sąmokslų. Pagrindinis veikėjas - Simoninis - susidvejinusi asmenybė, avantiūristas, falsifikatorius, slaptas agentas. Jo falsifikuojamų dokumentų pagrindu kuriami valstybiniai sąmokslai. Visa knyga - dienoraštis, kuri rašo Simonas Simoninis ir abatas Dala Pikola. Dala Pikola - tai antroji susidvejinusio Simoninio pusė. Dienoraštis baigiasi, kai Simoniniui sugrįžta atmintis ir baigiasi asmenybės susidvejinimas. Iš šios knygos tikėjaus daugiau, skaitėsi gana sunkiai ir nepatiko, kad kiekvienas sąmokslas, kiekviena kuriama intriga remdavosi žydų tema, jų tariamai keliama grėsme.

Jei skaitai Umberto Eco, panyri į kita pasaulį. Pilną simbolių, mistikos, sąmokslo teorijų ir veiksmo.

Naujausias U. Eco kūrinys "Prahos kapinės" kviečia nusikelti į 1897 metų Paryžiaus gatves. Į jo purvinus skersgatvius,...

Jei skaitai Umberto Eco, panyri į kita pasaulį. Pilną simbolių, mistikos, sąmokslo teorijų ir veiksmo.

Naujausias U. Eco kūrinys "Prahos kapinės" kviečia nusikelti į 1897 metų Paryžiaus gatves. Į jo purvinus skersgatvius, knygynus, kuriuose renkasi reikalingi žmonės, į požeminius kanalus, kuriuose gali paslėpti nereikalingus įkalčius arba užsukti į madingiausius to meto restoranus, paskanauti gurmaniškų patiekalų. O gal šiandien susitikime su Froidu arba paspauskime Garibaldžiui ranką?

Taip, knyga pilna žymių veikėjų, ir istorija kupina simbolių. Aprašytos applinkos detalės sugeba tave nukelti į tuos laikus, tačiau.... Tačiau tikėjausi daugiau iš šios knygos. Pamenu, perskaičius Fuko švytuoklę bėgau tikrinti ar visi aprašyti faktai yra tiesa. Šios knygos tema - nelabai originali (žydai, žydai ir dar kartą žydai - vėl slapti protokolai, knygos, kurios žudo). Trūko šiek tiek charizmos. Nors pati knyga skaitosi žymiai lengviau nei "Fuko švytuoklė" arba "Rožės vardas". Pradedantiesiems pažintį su šiuo rašytoju rekomenduoju pradėti būtent nuo šios knygos.

O pabaigai: ar galime pasitikėti istorija? Juk kiekvienas galime kurti, įtaigiai parašyti įvykį ir še tau ISTORIJA.

Po ilgos pertraukos vėl paėmiau į rankas knygą anglų kalba. Ir skaitant tikrai jautėsi, kad mano anglų kalbos žinios šiek tiek apkerpėjusios. Aišku, per dieną tenka perskaityti nemažai puslapių anglų kalba, tačiau...

Po ilgos pertraukos vėl paėmiau į rankas knygą anglų kalba. Ir skaitant tikrai jautėsi, kad mano anglų kalbos žinios šiek tiek apkerpėjusios. Aišku, per dieną tenka perskaityti nemažai puslapių anglų kalba, tačiau daugiausiai susiduriu su moksline lietratūra, kuri, galiu pasakyti, smarkiai skiriasi nuo grožinės. O dar tai, kad U. Eco tikrai nėra ypač lengvai skaitomas net lietuvių kalba, buvo nemenkas iššūkis įkirsti jo knygą angliškai. Na bet įpusėjus knygą skaitymas vyko sklandžiau.

O dabar apie knygą. Kaip sako pats U. Eco, šioje knygoje visi veikėjai tikri, išskyrus pagrindinį, kapitoną Simoninį. Autorius sumaniai įpina Simoninį į visus svarbiausius XIX a. pabaigos Europos įvykius, padarydamas jį vienu pagrindiniu tuos įvykius sukėlusiu, ar didelę įtaką jiems turėjusiu asmeniu (Garibaldžio kovos Italijoje, Dreifuso byla...). Pagrindinis veikėjas yra puikus dokumentų padirbinėtojas, nestokojantis fantazijos sąmokslo teorijų kūrėjas. Eco, virtuoziškai žongliruodamas tikrais faktais ir įvykiais, pateikdamas juos per savo veikėjo Simoninio prizmę, mane privertė įsijausti į jo pasakojamą istoriją ir kartais net suabejodavau, ar tik tai nėra tiesa. Nenoriu atpasakoti knygos siužeto, pasakysiu tik tai, kad šios knygos skaitytojų laukia įdomi istorija apie tuometinės Europos slaptųjų tarnybų veiklą, apie nusikaltėlių ir avantiūristų gyvenimą, apie tai, kaip kuriamos sąmokslo teorijos apie masonus, žydus, jėzuitus.

Kadangi esu U. Eco mėgėjas, iš jo visada tikiuosi daug. Nesakau, kad ši knyga nuvylė, anaiptol. Tai puiki knyga, praplėčianti skaitytojo akiratį (galbūt todėl man ir patinka Eco, nes skaitant jo knygas jautiesi, jog skaitytum tikrą, intelektualią Knygą, o ne kažkokį pigų skaitalą). Tačiau kažko tokio vis dėlto trūko, ir todėl ši knyga man pasirodė ne tokia gera kaip Fuko švytuoklė ar Rožės vardas.