KAUDZYČIAI, Reinis ir Matysas. Matininkų laikai. [romanas]. Iš latvių k. vertė Aleksandras Žirgulys. Vilnius: Vaga, 1980. 407 p.

Tačiau tarp matininko padėjėjų būta ir vieno kito doro žmogaus, kuris per tuos apgavysčių ir...

KAUDZYČIAI, Reinis ir Matysas. Matininkų laikai. [romanas]. Iš latvių k. vertė Aleksandras Žirgulys. Vilnius: Vaga, 1980. 407 p.

Tačiau tarp matininko padėjėjų būta ir vieno kito doro žmogaus, kuris per tuos apgavysčių ir suktybių metus išplaukė kaip gulbinas per dumbliną ežerą, nė plunksnelės nesusitepęs (psl. 195).

9-oji iš knygų iššūkio.

Latviai turėtų ja didžiuotis. O tikriausiai ir didžiuojasi - juk tai pirmasis jų romanas. O be to, kiek yra knygų, kurių veikėjų garbei leidžiamos proginės monetos? [šaltinis]. Tik tos, kuriose jie ryškūs, įdomūs, tikri. Aktualūs net šiandien.

Reinio ir Matyso Kaudzyčių romanas tokios garbės susilaukė. Knygos veikėjai - pačios įvairiausios asmenybės. Materialistai, galvojantys apie pinigus, sukčiai, vedžiojantys juos už nosies, aferistai, neapsieinantys be detektyvų. Bet, žinoma, ir romantikai, viskam pasiruošę dėl meilės.

Ir visi jie, su nerimu laukia matininkų.

Mėgstantiems knygas apie senovę, kaimą, kaimiškus įvykius ir darbus, teks nusivilti. Nors ir vaizduojami senoki, net XIX a. siekiantys laikai, bet karvių ganymo ir braidymo po purvus nėra. Gi kam tos karvės ir berūpi, jeigu vyksta tokie svarbūs reikalai, kaip žemės permatavimas ir išpirkimas. Kas dirbs lauko darbus, kada reikia galvoti, kaip, kam ir kokį kyšį nunešti, kad žemę išmatuotų teisingiau, nei visiems kitiems.

Knygą skaityti nėra lengva. Bet verta. Nes juk Matininkų laikai dar nesibaigė, ir panašu, kad greitai nesibaigs...

Vos pradėjus priminė M.Szabo. Tada supratau, kad čia viskas daug sunkiau, lėčiau ir beviltiškiau.

Pagrindinė veikėja eilinį kartą važiuoja į apklausą, o kol važiuoja, jos galvoje plaukia istorijos iš praeities, apie...

Vos pradėjus priminė M.Szabo. Tada supratau, kad čia viskas daug sunkiau, lėčiau ir beviltiškiau.

Pagrindinė veikėja eilinį kartą važiuoja į apklausą, o kol važiuoja, jos galvoje plaukia istorijos iš praeities, apie tėvą, pirmąjį vyrą, Paulį ir Lilę, darbą drabužių fabrike, "nusikaltimą" bei dar daug daug nuotrupų apie viską, susipinančių su tuo, kas vyksta dabar, tramvajuje, ar yra matyti pro jo langą.
Viskas arba šlykštu arba beviltiška. Menki džiaugsmai, apgriuvę namai, pilki žmonės, tarp kurių atsiranda tų pavojingųjų, kurie seka tave ir išduoda režimui. Ir tai nebūtinai slaptosios policijos agentas ar senas priešas, laukiantis progos atkeršyti. Ne, tai tavo pačios vyras.
Negali nė minutei pamiršti, kad kiekvienas poelgis, pasirinkimas, nuomonė (o gal netgi mintis?) gali tapti pretekstu. Kam? Galbūt nesibaigiančioms apklausoms, gal nei iš šio, nei iš to pradėsiantiems dingti daiktams, o gal nukirstam pirštui.
Prasmės nėra. Vilties nėra. Nėra logikos. Tik nyki egzistencija.

"Beveik viskas", atsako Herta Müller viename interviu į klausimą, kiek jos pačios yra šios knygos herojėje. Tada pasidomi romano autore ir pasidaro baisu.

"Taip, galima rytą šiltai praustis, per pietus vėsinti arbūzus, o popietėmis skersti ėriukus ir žąsis, paskui išplauti kraują ir vakare vėl šiltai maudytis. Viskas vonioje. O kai prisisotini ir arbūzų, ir ėriukų, ir žąsų, ir pats savęs, gali joje nusiskandinti, sakė senelis, taigi, taigi, gali ir nusiskandinti."

tai mano pirmoji pažintis su šia autore. Kadangi paskutiniu metu skaitau daugiausia detektyvus, tai kaip galėjau nepastebėt šios autorės? ir labai džiaugiuosi, kad pastebėjau :) Tikrai manau, kad skaitysiu dar ne vieną šios...

tai mano pirmoji pažintis su šia autore. Kadangi paskutiniu metu skaitau daugiausia detektyvus, tai kaip galėjau nepastebėt šios autorės? ir labai džiaugiuosi, kad pastebėjau :) Tikrai manau, kad skaitysiu dar ne vieną šios autorės knygą. Eilėje jau laukia "Chirurgas" :) O dabar apie knygą. Ji tikrai nuostabi. Vienas geriausių skaitytų detektyvų. Šiek tiek primena Lars Kepler kūrybą. Gal dėl to, kad jie abu skandinavai? :) Knygoje netrūko nieko: nei įtampos, nei įdomių veikėjų, nei sukurtų jų gyvenimo istorijų. Puslapiai vertėsi tiesiog nepastebėtai. O labiausiai man patiko, kad tokios pabaigos nesitiki. Situacija keičiasi kiekviename skyriuje. Ar tikrai, kas atrodo blogiausias yra blogiausias? Ar tikrai veikėjai elgiasi teisingai vienoje ar kitoje situacijoje? Bet smagiausia tai, kad po tokios sudėtingos ir pilnos įtampos istorijos, viskas baigiasi gerai. Specialiai neminiu veikėjų vardų ir istorijos niuansų, kad Jums būtų taip pat įdomu skaityti nieko nežinant apie knygą, kaip ir man. Žodžiu rekomenduoju visiems šią knygą ir žinoma šią autorę :)

F. Scott Fitzgerald "Didysis Getsbis" - nepamirštama Amerikos klasika, o ne ką tik ekranizuota sena knyga. Praėjusio amžiaus pradžią aprašantis kūrinys gali pamokyti gyvenimo, sudaužyti amerikietišką svajonę ir nepamiršta...

F. Scott Fitzgerald "Didysis Getsbis" - nepamirštama Amerikos klasika, o ne ką tik ekranizuota sena knyga. Praėjusio amžiaus pradžią aprašantis kūrinys gali pamokyti gyvenimo, sudaužyti amerikietišką svajonę ir nepamiršta įrodyti, kad meilė yra tikra.



Šios knygos pasakotojas - Nikas Caraway, atvyksta gyventi vasarai į salas prie Niujorko ir susidraugauja su turtingu kaimynu Džėjumi Getsbiu, kuris kiekvieną savaitgalį rengia didžiulius pobūvius į kuriuos susirenka daugybė žmonių. Pats Getsbis vakarėliuose per daug nedalyvauja, jis negeria, net savo baseine nėra plaukiojęs. Visi tie vakarėliai, Getsbio bandymas vėl susitikti su savo gyvenimo meile Deize, kuri yra pasakotojo Niko giminaitė ir gyvena saloje priešais. Deizė yra neįtikėtinai turtinga ir nelaimina, nes ištekėjo už buvusio futbolininko, kuris turi meilužę. Nors gyvena turtingesnėje ir madingesnėje saloje, jų pasilinksminimai toli gražu neprilygsta Getsbio vakarėliams. Niko, kaip pasakoto užduotis yra netik aprašyti liūdną amerikietišką svajonę, primenančią Tuštybės mugę. " Vieta, žinoma, ne per daug dorovinga ir ne per linksmiausia, nors kabai triukšminga.", jo užduotis atskleisti nelaimingą meilės Džėjaus ir Deizės istoriją ir juos vėl suvesti.



Sudėtinga istorija su netikėta pabaiga ( kurią visos filmo reklamos išduoda) išsiskiria aprašomomis vertybėmis ir simboliais.

Su Tarptautine vaikų gynimo diena!

Taip jau sutapo, kad prieš kelias dienas į rankas paėmiau senai ieškota ir pagaliau atrastą knygą - "Berniukas mergaičių tualete". Apie ją tinka kalbėti būtent šiandien. Kitaip, nei visos...

Su Tarptautine vaikų gynimo diena!

Taip jau sutapo, kad prieš kelias dienas į rankas paėmiau senai ieškota ir pagaliau atrastą knygą - "Berniukas mergaičių tualete". Apie ją tinka kalbėti būtent šiandien. Kitaip, nei visos kitos Knygų iššūkio 2013 sąrašo knygos, aš jos savo knygų lentynoje neturėjau. Tačiau su didžiuliu pasimėgavimu perskaičiau šią knygą, drauge patenkindama ir savo smalsumą.

Kadangi knyga skirta 10 - 14 m. amžiaus vaikams, ją lengva skaityti, o siužetas man pasirodė įtraukiantis. Knygoje pasakojama apie berniukas, kurį visi klasėje laiko "blogiečiu", "kenkėju". Vien jau ištarus jo vardą - Bredlis Čokersas, tiek mokytojai, tiek mokiniai tikisi paties blogiausio. Visi jau iš anksto nusiteikę, kad Bredlis kažką sulaužys, suplėšys, sutrukdys klasės tvarką. Ir berniukas šiuo jų lūkesčius patenkina. Todėl nenuotabu, kad visi šio berniuko nemėgsta.

Tačiau viskas pradeda keistis, kai Bredlio klasėje atsiranda naujokas Džefas Fiškinas. Abiems berniukams tenka susipažinti ir su naująją mokyklos psichologe Karla. Džefui ir Bredliui tiek bendraujant su psichologe, tiek su klasės draugais tenka patirti įvairiausių išbandymų. Bredliui sunku išmokti elgtis kitaip, nei tikisi iš jo mokytojai ar klasės draugai. Jis nežino, kaip bendrauti draugu norinčiu tapti Džefu ir ne kartą jį igonoruoja ar su juo grubiai bendrauja. Tačiau bendraudamas su psichologe Karla, berniukas po truputį supranta, kas yra tikra draugystė ir ką reiškia daryti namų darbus. Po truputį patiki, kad jis gali būti ne tik kenkėjas, bet ir už gerus darbus gauti auksinę žvaigždę. Be to, suartėja su savo mama, tėčiu, seserimi bei susiranda tikrų draugų.

Knygoje aprašyta istorija priminė mano šių metų patirtį mokykloje, kai ir teko susidurti su nuvertintais vaikais, kuriais niekas nebetiki. Tačiau ir Bredlio Čokerso istorija, ir mano patirtis parodė, kad jei tik atsiranda bent vienas žmogus, tikintis vaikais, prasideda stebuklai. Svarbiausia tampa pastebėti vaikų geruosius darbus, pokyčius ir neleisti jiems sustoti. Svarbu pastebėti net mažiausias smulkmenas (pvz., pasisveikino,paklausė, kas namų užduota darbų, nusišypsojo, pakėlė ranką ir pan.) ir jomis pasidžiaugti. Juk kiekvienas savo širdyje nešiojames jautrumą, šilumą. O tai pastebėjus, pasaulis nusidažo dar įvairesnėmis spalvomis.

Grįžtant prie knygos, "Berniukas mergaičių tualete" verta skaityti, jei norite prisiminti savo vaikystę, paauglystę, jei nori vėl pasijusti nekantraujančiu vaiku ar jei norite atgaivinti tikėjimą savimi bei jus supančiais aplinkiniais. Tačiau, knyga gali nepatikti tiems, kuriuos labiau jau net vaikystėje traukė nerealistiškos, fantastinės istorijos. Tačiau, šį kartą pačius raginu paiimti šią knygą, pavartyti ir suprasti, ar knygą jus įtraukia ir į kokius klausimus ji jums atsako.

Tai ne tik garsiausias nikos kazandzakio darbas, bet, turbūt, ir visų graikų romanas.

Vienas iš pagrindinių veikėjų - aleksis zorba- yra realaus šachtininko - georgio zorba -prototipas, žmogus, tapęs autoriaus draugu. Tai...

Tai ne tik garsiausias nikos kazandzakio darbas, bet, turbūt, ir visų graikų romanas.

Vienas iš pagrindinių veikėjų - aleksis zorba- yra realaus šachtininko - georgio zorba -prototipas, žmogus, tapęs autoriaus draugu. Tai paprastas darbininkas. Žmogus besidžiaugiantis kiekviena diena, nemėgstantis žmonių, tačiau sugebantis su jais gyventi ir bendrauti. Antrasis pagrindinis veikėjas, knygos pasakotojas - jaunas anglų keliautojas. Zorba netikėtai jį sutinka Pirėjuje, kavinėje, ir įtikina jį kartu pasiimti su savimi į kretą. Juk jis moka virt puikiausias ir skaniausias sriubas, nebijo darbo šachtoje ir šiaip moka daug ką nudirbti. Ir tada prasideda. Ne tik smagūs ir intriguojantys zorbos pasakojimai vakarais, tikros gyvenimo pamokos, bet ir tikra draugystė. Jaunasis keliautojas tampa zorbai savotišku nuodėmklausiu, kai kuriais atvejais netgi patarėju. Zorba nepaliauja klausinėti keliautojo nuomonės tam tikrais klausimais. Dažnai netgi nelaukdamas jokio atsakymo, tarsi norėdamas priversti jaunuolį susimąstyti ir atrasti savo nuomonę ir požiūrį, tuo netgi kartais priversdamas jaunuolį praleisti naktį mąstant, o ne miegant.

Ypatingai dinamiškumo kretoje nepajaučiame. Per visą knygą jie nepalieka salos, tačiau tai nereiškia, kad jiems buvo nuobodu, ar kad jie nieko nepatyrė. Vien Zorbos pasakojimai sugebėdavo nukelti į bet kurį pasaulio kampą. Ir tik paskutiniuose knygos puslapiuose, po verslo nesėkmės saloje, kuri išlaisvina jaunuolį, ir jis dar žingsniu priartėja prie tikrai laisvo žmogaus gyvenimo, draugai turi išsiskirti ir keliauti kiekvienas savo keliu.

Zorba ir jaunuolis - skirtingi ne tik savo amžiumi, ką pastebime iš pat pirmųjų romanų puslapių tačiau daug svarbiau yra tai, kad jie yra labai skirtini kaip asmenybės. Zorba - paprastas darbininkas, o jaunuolis - išsimokslinęs, protingas, gražus ponaitis. Vienas randa džiaugsmą kasdienėje veikloje, valgyme, moteryje, sunkiai dirbdamas, o kitas, nors ir turėdamas savotišką laisvę, vis tiek neturi savyje tiek gyvenimo džiaugsmo, kiek pirmasis. Žinoma, neišsisukama be moters vaidmens čia. Pagyvenusios, daug meilės nuotykių mačiusios matronos, kuria susižavi zorba. Ne todėl, kad ji vis dar būtų nuostabi gražuolė, turėtų puikų kūną, o tik todėl, kad jis myli visas moteris. Šios vargšės būtybės jam sukelia gailestį ir norą jas pamaloninti. Grąžinti joms jaunystės dienų prisiminimus ir virpulius, jei tai garbingesnio amžiaus moteris, suteikti joms tuos virpulius, vėliau virsiančius puikiais prisiminimais, jei tai jaunuolė mergina.

Romanas - šviesus, linksmas, lengvas, bet tuo pačiu gilus ir liūdnas. Apie meilę, neapykantą, moteris , draugystę, laimės paieškas, karą ir taiką, nuotykius, gyvenimo prasmę.

Nežinau ar daug zorbų yra šiais laikais. Žmonių, gyvenančių čia ir dabar. Puikiai suprantančių ne tik aplinką, gamtą, ir kitus, bet visų pirma patį save. Šis supratimas juos išvaduoja, jie gyvena pilnai ir iki galo. Paima iš gyvenimo viską, ką šis siūlo. Jie yra visiškai laisvi ir nuo nieko nepriklausomi.

"nauji keliai - nauji planai. Man jau ne galvoj, kas buvo vakar. Nebeklausiu tai pat, kas bus rytoj. Man rūpi tik viena, kas dedasi šiandien, šią minutę."

"Vėjo vardas" - tai aktorių sūnaus Kvouto istorija. Jo šeimą ir visą trupę ištinka baisi ir netikėta mirtis. Vienintelis gyvas likęs berniukas apie kruvinas žmogžudystes žino tik tiek, kad neganda susijusi su labai senu, į...

"Vėjo vardas" - tai aktorių sūnaus Kvouto istorija. Jo šeimą ir visą trupę ištinka baisi ir netikėta mirtis. Vienintelis gyvas likęs berniukas apie kruvinas žmogžudystes žino tik tiek, kad neganda susijusi su labai senu, į užmarštį nugrimzdusiu mitu. Jo tėvai mirė, "...nes dainavo visai nederamas dainas". Tačiau kas tie paslaptingieji čandrianai, žudikai, apie kuriuos draudžiama netgi dainuoti ir kurių pasirodymą lydi mėlyna liepsna? Knyga plačiai nuskambėjusi jaunimo tarpe manęs nepritrenkė, nesukrėtė, nesuintrigavo.Deja...

Pagrindinė knygos veikėja Zoja Redbird, ji tampa vampyre ir persikelia i vampyrų mokyklą. jos laukia nepaprasti nuotykiai ir isgyvenimai. Tai nuostabi knyga, prikaustanti dėmesį.Siūlau ją perskaityti, nes tai naujoji vampyrų...

Pagrindinė knygos veikėja Zoja Redbird, ji tampa vampyre ir persikelia i vampyrų mokyklą. jos laukia nepaprasti nuotykiai ir isgyvenimai. Tai nuostabi knyga, prikaustanti dėmesį.Siūlau ją perskaityti, nes tai naujoji vampyrų klasika.

Knygoje aprašoma, jauna moteris, Orchidėja, vėliau Ledi Jehonala - Kinijos imperatorė. Pasakojama, kaip ji dar maža mergaitė atvyksta į sostinę ir patenka į Imperatoriaus rūmus, koks jos likimas, kokie išbandymai jos...

Knygoje aprašoma, jauna moteris, Orchidėja, vėliau Ledi Jehonala - Kinijos imperatorė. Pasakojama, kaip ji dar maža mergaitė atvyksta į sostinę ir patenka į Imperatoriaus rūmus, koks jos likimas, kokie išbandymai jos laukia. Tai - stiprios moters istorija. Knygoje nemažai emocinių išgyvenimų. Skaičiau ir nekantriai laukiau kas nutiks toliau, pergyvenau dėl vienos ar kitos situacijos. Juk mums, europiečiams, imperatoriškas gyvenimas mažai pažįstamas, tad sužinoti, kaip imperatoriui renkamos žmonos ir kaip vyksta būsimų imperatorių auklėjimas, kaip gyvena imperatorius su 7 savo žmonomis, kokius kriterijus jos turi atitikti ir už ką ten visiems kertamos galvos tikrai verta. Kaip ir verta susipažinti su tos šalies kultūra, istorija, tradicijomis. Džiaugiuosi, kad ši knyga atsidūrė mano rankose ir jei kas dar neskaitė, rekomenduoju tai padaryti.

Pusryčius pas Tifanį perskaityti norėjau labai senai. Pirmiausia mane sudomino pagal knygą pastatytas filmas, tik nenorėjau jo pasižiūrėti kol neįveiksiu paties apsakymo. Kelis kartus pavarčiau jį bibliotekoje, bet vis...

Pusryčius pas Tifanį perskaityti norėjau labai senai. Pirmiausia mane sudomino pagal knygą pastatytas filmas, tik nenorėjau jo pasižiūrėti kol neįveiksiu paties apsakymo. Kelis kartus pavarčiau jį bibliotekoje, bet vis nesiryžau pasiimti, kol galiausiai Pusryčius pas Tifanį atradau įtrauktą į 1000 geriausių pasaulio knygų sąrašą. Tai tikrai suintrigavo (ir kuo gi ji tokia ypatinga?) ir pagalius knyga atsidūrė mano lentynoje.

Mažyčio formato, plona knygutė rožiniu viršeliu būtų puikiai tilpusi į Holės Golaitli, pagrindinė knygos herojės, kelioninį rankinuką. Visas veiksmas kaip tik ir sukasi apie Holę, autoriaus kaimynę iš viršaus, keistą ir pakvaišusią merginą, ant savo vizitinės kortelės užsirašiusią keliaujanti, nes niekas niekada nežino kur ji gali būti rytoj, Niujorke atsidūrusią nežinia iš kur. Ši herojė pelnė mano simpatijas dėl savo visur skleidžiamos mielos energijos, na ir žinoma todėl, kad augino katiną. Holė sužavėjo ne vien mane- pats knygos autorius, nevykęs pradedantysis rašytojas, norėdamas daugiau sužinoti apie savo kaimynę ją šiek tiek pašniukštinėjo, knisdamasis po šios šiukšles ir paslapčia stebėdamas pro langą." Iš jos šiukšlių dėžės, pastatytos už durų, buvo matyti, kad ji skaito bulvarinius laikraštukus, turistinius bukletus ir horoskopus; kad ji rūko retas cigaretes Picayune; kad maitinasi varške ir skrudinta duona, kad jos įvairiaspalviai plaukai- pačios nudažyti."
Taigi Holė- devyniolikmetė mergina, besirengianti klasikiniais rūbais, auginanti bevardį katiną, dainuojanti ant atsarginių laiptų, ir niekada neišsikraunanti daiktų. Ji stengiasi prie nieko neprisirišti, todėl neperka baldų ir neduoda savo katinui vardo. Dažnai atrodo, kad jos pasaulis, kaip ir knygos viršelis, rausvas ir pilnas nerealių svajonių, Holė naivi ir lengvabūdiška, gal todėl įsipainioja į mafijos pinkles ir vos neatsisėda į kalėjimą. Ji vis pabėga nuo ją mylinčių žmonių- daktaro, Holivudo filmų prodiuserio, taip pat ją beviltiškai įsimylėjusio knygos autoriaus...
Iš tiesų tai knyga apie merginą ieškančią savo vietos. Vietos, kur ji jaustųsi lyg prabangioje Tifanės parduotuvėje " ten taip ramu, žmonės tokie orūs- ir aš iš karto apsiraminu. Argi gali kas nors bloga atsitikti, kur tiek malonių žmonių, vilkinčių dailius kostiumus, kur taip maloniai kvepia sidabru ir aligatorių odos piniginėmis. Jeigu rasčiau tokią vieta, kur galima būtų gyventi ir kur jausčiausi taip kaip pas Tifanį, tada nusipirkčiau baldų ir duočiau katinui vardą."
Knygos pabaigoje Holė paleidžia savo bevardį katiną, susideda daiktus ir išskrenda ieškoti savo laimės. Paskutiniame savo laiške mergina rašo- "Brazilijoje buvo klaiku, bet Buenos Airėse- šaunu. Ne taip kaip pas Tifanį, bet beveik.", o knygos autorius jos daugiau niekada nebesusitinka.
"Aš tikiu, kad Holė irgi rado savo vietą, kur ji nebe svetima". Manau man belieka tikėtis to paties...

Vertinimas 8/10
(persiskaitė greitai ir lengvai, bet didelio įspūdžio nepaliko).

P.S Šiaip ar taip knyga priminė, jog verta siekti savo svajonės, net ir kokia keista ji bebūtų, taip pat pagaliau sužinojau kas gi (po galais) yra ta Tifanį. Manau laikas skaitant knygą veltui nepraėjo.