Mano manymu knygos, kuriose pasakojama tikra žmogaus ar žmonių istorija yra daug įdomesnės ir labiau duodančios naudos, nei tos, kuriose gyvenimai yra išgalvoti. Tu skaitai knygą ir mėgini įsijausti į to rašytojo gyvenimo...

Mano manymu knygos, kuriose pasakojama tikra žmogaus ar žmonių istorija yra daug įdomesnės ir labiau duodančios naudos, nei tos, kuriose gyvenimai yra išgalvoti. Tu skaitai knygą ir mėgini įsijausti į to rašytojo gyvenimo subtilybes, išgyveni kartu su juo jo nesėkmes ir laimingas akimirkas, ir žinai, kad tai nėra išgalvota, kad tai tikrai įvyko. Galima imti manyti, kad dauguma situacijų yra gerokai pagražintos ir nevisai atitinka tikrovę, tačiau šioje knygoje herojės elgesys, jos emocinė būsena tikrai nepanaši į nerealią. Manau, kad ne vienas, kuris perskaitė šią knygą rado panašumų su savo kartais padarytais poelgiais, kurie buvo gana impulsyvūs ir mažai apgalvoti.

Tie poelgiai turbūt tikrai nėra būsimos depresijos požymiai (depresiją daug kas gali sumaišyti su paauglyste), nes kažkodėl esu įsitikinusi, kad mūsų kartos žmonės tokia liga kaip depresija ir labai įsišaknijusia, serga retai (mano labai optimistinis požiūris).

Ir jei daugiau kalbant būtent apie šią knygą, tai joje ne tik kalbama apie depresiją ir jos padarinius žmogaus psichologiniai būsenai, bet taip pat parodo, kokie santykiai vyrauja tokių žmonių aplinkoje. Man labai įsiminė ir pamastyti privertė autorės ir jos mamos santykiai, taip pat galimos priežastys, kodėl žmonės apskritai suserga depresija. Esami ir būsimi tėvai turėtų perskaityti tokią knygą, nes ją perskaičius gali išmokti labiau suprasti paauglį ir bent jau pamėginti spėti, kaip jis jaučiasi. Teisingai priimti sprendimai gali padėti tarpusavio santykiuose, o tai padėtų spręsti iškilusias problemas.

Vaistas "Prozakas" - tapo labai populiarus depresijos (ir ne tik) gydimo būdas. Bet kyla klausimas, ar tik jis buvo vienintelis sprendimas tokioms ir panašioms ligoms gydyti. Knygos pabaigoje autorė parašė labai puikų prologą ir savo pačios nuomonę į visą savo istoriją pažvelgusi iš šalies ir apibendrinus ne tik savo buvusią ir esamą būseną, bet papasakojo faktus, kurie į pagrindinius knygos puslapius nepateko.

Skaityti ar neskaityti šią knygą rinktis reikia kiekvienam individualiai, bet mano nuomone ją reikėtų įtraukti į skaitomų knygų sąrašą. Tai knyga, kurią aprašyti nėra lengva, nes ją perskaičius galima apie viską diskutuoti be galo ilgai. Kiekvienas turi savo nuomonę tokia tema, bet ją labiausiai supras ir į ją įsijaus tas skaitytojas, kuris yra išgyvenęs tokį sunkų gyvenimo periodą, kaip depresija.

"O ką, jei viskas, ko tereikia - tai žvalgytis plačiai atmerktomis akimis ir pasitikti naujas galimybes?"


Ar niekada apie tai nesusimąstėte? Kas, jei per dažnai net nepagalvoję atmetame pasiūlymus, prašymus? Kas, jei per...

"O ką, jei viskas, ko tereikia - tai žvalgytis plačiai atmerktomis akimis ir pasitikti naujas galimybes?"


Ar niekada apie tai nesusimąstėte? Kas, jei per dažnai net nepagalvoję atmetame pasiūlymus, prašymus? Kas, jei per retai sakome "taip"? O kas, jeigu tas mažytis, kažkada neištartas žodelytis galėjo visiškai kitaip pakreipti gyvenimą?

Būtent taip ir nutiko Danny Wallace, autobiografinio romano "Jis sako Taip!" autoriui ir pagrindiniam veikėjui. Po išsiskyrimo su mergina Danny tapo užsidaręs, gyvenimui "ne" sakantis vaikinas, atmetinėjantis visus pakvietimus ir pasiūlymus vien tam, kad galėtų ramiai, niekeno netrukdomas, lindėti namuose prie televizoriaus. Nežinia kiek tai būtų trukę, jei ne vienas autobuse nepažįstamojo ištartas sakinys: "Dažniau sakyk taip". Nuo tos akimirkos Danny gyvenimas apsivertė. Jis ne tik ėmė dažniau sakyti "taip". Vaikinas nusprendė "taip" sakyti visada. Į bet kokį klausimą, pakvietimą ar pasiūlymą Danny turėdavo tik vieną atsakymą. Taip.

Nors ši knyga mano rankose (ir "Knygų iššūkio" sąraše) atsidūrė atsitiktinai, tačiau ne be reikalo. Jau vien dėl to, kad po įtemptų mokslo metų ir serijos sudėtingų, gilinimosi ir skaitymo tarp eilučių kūrinių, buvau pasiilgusi tokio, lengvo, daug mąstymo nereikalaujančio skaitymėlio. Tad nors knyga yra daugiau nei puspenkto šimto puslapių, ją perskaičiau tikrai greit. Romanas patraukia ypatingai įdomiu siužetu, kuris, žinant, kad daugiau ar mažiau yra tikras, tampa dar įdomesnis. Ryte tu kur nors su Danny ir būreliu pacifistų kreida šūkiais margini Londono šaligatvius, o vakare žaliu juokingu "Taipmobiliu" jau riedi į Stounhendžą. Negana to, knygoje apstu kasdieniškų situacijų, į kurias autorius pasižiūri su tokia ironija, kad, nori nenori, skaitydamas nejučia išsišiepi iki ausų.

Nė minutės nepasigailėjau šiai knygai pasakiusi "taip". Apskritai, vienintelis dalykas, kurio galima gailėtis pradėjus skaityti šį romaną, tai kažkada be reikalo atmesti pasiūlymai, prašymai, per dažnai tariamas "ne". Susimąsčiau, juk pasaulyje pilna žmonių, kurie be perstojo atmeta prašymus ar pasiūlymus, net nepagalvodami kur galėtų nuvesti jų pasakytas "taip". Kiek mažytis žodelis gali atverti naujų kelių, suteikti naujų galimybių, leisti pažinti naujų žmonių... Skaitant šią knygą, iš užmaršties ima kilti visi tie atvejai, kai vietoj "ne" galėjau pasakyti "taip". Ir tuomet, šiek tiek paplaukiojus beribėmis fantazijos jūromis, ima graužti kirminėlis, nes supranti kiek galbūt esi praradęs. Na ir juk visai nesvarbu, kad tai greičiausiai maži, kasdieniški dalykai. Vis dėlto, tie maži dalykai yra svarbūs. Juk nuoširdi nepažįstamojo šypsena ar ištartas "ačiū" gali pakelti nuotaiką visai dienai. O galbūt jūsų ištartas nereikšmingas taip, praskaidrina dieną kažkam kitam? Ar ne tai ir daro mūsų gyvenimą ir pasaulį gražesniu? :)

Tiems, kas mėgaujasi skaitymo procesu, išmoningu tekstu, kūrinio nešama žinia, ši knyga nebus pati tinkamiausia, tačiau puikiai pravers tiems, kurie dėl kaži kokių priežasčių negali įsijungti filmo. Meilės romanas su...

Tiems, kas mėgaujasi skaitymo procesu, išmoningu tekstu, kūrinio nešama žinia, ši knyga nebus pati tinkamiausia, tačiau puikiai pravers tiems, kurie dėl kaži kokių priežasčių negali įsijungti filmo. Meilės romanas su burtų prieskoniu ir apdarų aprašymais, gražuoliais pagrindiniais herojais, kurie beja, dar ir karaliauja, bei daug veiksmo. Todėl galima užsimiršti, jog skaitai, ir tiesiog bėgti eilutėmis, stebėti greit beiskeičiančius įsivaizduojamus kadrus prieš akis ir laižyti ledus, nes tokios knygos skirtos atostogoms, pliažui, lietingoms popietėms, kai tikrai neturi kur eiti :)

Knygos pavadinimas nenuteikia optimistiškai ir galiu patikinti, kad penkios seserys tikrai nusižudys. Ir knygos gale neįvyks stebuklas, jų visų niekas neišgelbės...

Nepavykęs bandymas nusižudyti. Mirtis. Grupinė savižudybė....

Knygos pavadinimas nenuteikia optimistiškai ir galiu patikinti, kad penkios seserys tikrai nusižudys. Ir knygos gale neįvyks stebuklas, jų visų niekas neišgelbės...

Nepavykęs bandymas nusižudyti. Mirtis. Grupinė savižudybė. Nepavykęs bandymas nusižudyti. Mirtis. Visiška vienos šeimos namo mirtis, spengianti tyla, daug šiukšlių, daug klausimų. Tad siužetas aiškus. Tačiau tikrai smalsu KODĖL. Kodėl jos tam pasiryžo, kas privertė, ar niekas nebandė padėti, kaip mergaičių tėvai?..

Knygos siužetas pasakomas daugiskaitos pirmuoju asmeniu, tai nėra įprasta. Gatvės berniukai jas stebi, analizuoja, bando rasti atsakymus, renka seserų daiktus, džiugesio ir ypač skausmo akimirkas. Galima net teigti, kad miestelio berniukai jas yra įsimylėję, išaukštinę šias mergaites. Nes kam gali nepatikti gražios, šviesios, šiek tiek keistos, bet mielos ir paslaptingai traukiančios merginos. MES - miestelio berniukai - deda atsiminimus kaip istorijos mozaiką ir bent jau knygos gale skaitytojas tikisi atsakymo į klausimą KODĖL...

Tiesaus atsakymo rašytoja nepateikia, greičiau pats skaitytojas pradeda jo ieškoti. Tačiau prisipažinsiu, pats faktas, kad nusižudys vienos šeimos visos dukterys - pribloškiantis. Galbūt todėl ši knyga mane ir patraukė. O priežastys: mama, tėvas, pašėlusi paauglystė, griežtos ribos, ligos, stebintys kaimynai, merginas dievinantys miestelio berniukai, mokslai... Kas dabar jau supaistys...

Jonas Jonasson knyga "Šimtametis, kuris išlipo pro langą" nuostabus spindulėlis, itin rožinio optimizmo ir naivumo.

Šimtametis Alanas Karlsonas, nenorėdamas savo paskutinių dienų užbaigti niūriuose senelių namuose, savo 100 -...

Jonas Jonasson knyga "Šimtametis, kuris išlipo pro langą" nuostabus spindulėlis, itin rožinio optimizmo ir naivumo.

Šimtametis Alanas Karlsonas, nenorėdamas savo paskutinių dienų užbaigti niūriuose senelių namuose, savo 100 - ojo gimtadienio dieną išlipa pro langą ir išeina nė pats nežinodamas kur eis ir ką darys toliau. Regis eilinis, nelaimingas senukas, tačiau tolimesni knygos puslapiai pasakoja toli gražu ne eilinę jo gyvenimo istoriją. Knygos anotacija šįkart tikrai nesumelavo, tai jis, Alanas Karlsonas nežymus žmogelis, turėjo įtakos visiems didžiausiems XX - ojo amžiaus įvykiams, susitiko su daugeliu to metų žymių politikų.

Knyga savo ironija labai priminė J. Hašeko "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare" ir ypač panašūs patys personažai: iš pirmo žvilgsnio senukas Alanas naivokas ir regis kvailas, tačiau kaip ir Šveikui, kad ir kokioje situacijoje neatsidurtų, randa išeitį, o gal tiesiog labai labai sekasi?

Pats Alanas Karlsonas savotiškos išminties lobynas: "... rodos, neišsprendžiami konfliktai mūsų žemėje prasideda panašiai: "Tu kvailas, ne tu pats kvailas, ne, tu, kvailas". Ginčas dažniausiai išsprendžiamas, kartu išgėrus butelį degtinės, o tada galvojama apie ateitį";

Vertinimas: Nepriekaištingai parašyta istorija, tarpusavyje supinanti istorinius įvykius, asmenybes ir vietoves, o visai tai pateikiama pūkuotame, rožiniame optimizmo ir naivumo debesyje.

Gileadas - tai mirštančio, seno tėvo laiškai, savo dar mažam sūnui. Pagrindinis veikėjas Džonas Eimsas, pastorius, įkopęs jau į septintą dešimtį, tačiau turintis mažą, septynerių metų sūnų, dėl kurio ateities labai...

Gileadas - tai mirštančio, seno tėvo laiškai, savo dar mažam sūnui. Pagrindinis veikėjas Džonas Eimsas, pastorius, įkopęs jau į septintą dešimtį, tačiau turintis mažą, septynerių metų sūnų, dėl kurio ateities labai nerimauja ir tikisi, kad jo rašomi laiškai, bus pagalba jam ateityje: "Kai skaitysi šį laišką, aš būsiu amžinas, kažkuo gyvesnis nei kada nors, kai buvau kupinas jaunatvės jėgų. Skaitai nerimastingo, nukvaišusio senuko svajas, o aš gyvas didingesnėje už visas mano svajas šviesoje, bet tavęs nelaukiu, nes noriu, kad tu, mylimas mirtingasai, gyventum ilgai ir mylėtum šitą varganą, laikiną pasaulį, kurio, įsivaizduoju, graudžiai ilgėsiuos."

Pats Gileadas, tai nedidelis miestelis Amerikoje, Ajovos valstijoje, kuriame veikėjas nugyveno visą savo gyvenimą. Pastorius savo laiškuose, pasakoja sūnui apie savo paties vaikystę, tėvus, gyvenimą Gileade, įpina daug Šventojo rašto žodžių, pamokymų. Po truputį atskleidžia ne tik savo gyvenimo įvykius, bet ir aplink jį gyvenančių žmonių istorijas, tragedijas. Kartu knygoje skleidžiasi ir kitos jautrios temos: vergijos panaikinimo problemos, tikėjimo klausimai, vienatvės slogutis, rasizmas ir atlaidumas. Įvykiai knygoje klostosi palengva, tai tikrai ne ta knyga, nuo kurios negali atsitraukti nes trokšti sužinoti kas įvyks. Tačiau ja išties norisi mėgautis, kiekvienu sakiniu, kiekvienu žodžiu, kiekviena raide. Neatsimenu kada teko, ir ar išvis kada teko, skaityti tokią jautrumu ir švelnumu pulsuojančią knygą.

Vertinimas: labai šilta, tyra knyga, tikra retenybė tarp šių laikų literatūros. Rekomenduoju.

Psichologinis detektyvas. Staiga dingus jaunesniajai seseriai, Beatrisė atvyksta į Londoną jos ieškoti. Po kelių dienų sesuo randama negyva, o policija ir visi aplinkiniai tikina, kad sesuo nusižudžiusi. Beatrisė, slegiama...

Psichologinis detektyvas. Staiga dingus jaunesniajai seseriai, Beatrisė atvyksta į Londoną jos ieškoti. Po kelių dienų sesuo randama negyva, o policija ir visi aplinkiniai tikina, kad sesuo nusižudžiusi. Beatrisė, slegiama sielvarto nesusitaiko su šia mintimi ir imasi ieškoti sesers žudiko. Kiekvienas sutiktas vyras jai atrodo žudikas.

Tekstas pateiktas labai nuobodžiai. Autorė visą istoriją pasakoja, kaip Beatrisės laiškus mirusiai seseriai, ir pokalbius su baudžiamųjų bylų advokatu. Nuolatos kartojamas pasakojimas kaip pagrindinė veikėja eina pokalbiui pas advokatą greitai ima erzinti. Laiškai seseriai persmelkti tokiu stipriu kaltės ir savigraužos jausmu, kad seserų jausmai viens kitai ima atrodyti nenatūralūs, perdėti.

Negaliu paneigti, kad autorei pavyko mane sugraudinti, bet greičiau jau dėl paties pačios minties apie sesers netektį, nei dėl autorės žodžių įtaigumo. Pagrindinės veikėjos personažas nepatrauklus, nuobodus ir erzinančiai verksmingas (net ir vertinant artimojo netekimo kontekste). Siužetas taip pat neįdomus, o gale knygos atsiskleidę žudiko motyvai juokingai nepagrįsti ir netikroviški. O galų gale dingsta žudikas! ir niekam absoliučiai neįdomu nei kur jis, nei kodėl negrįžo pribaigti savo aukos.

Vertinimas: Absoliučiai niekam tikusi knyga. Negaiškit laiko ir neskaitykit. Ne, rimtai, neskaitykit.

Daug skaitant įvairių šalių literatūros, buvo labai malonu paimti į rankas šią knygą. Mes dažnai labiau domimės kitų šalių istorija, žmonių gyvenimais, o savo krašto istoriją prisimename tik iš mokyklos vadovėlių...

Daug skaitant įvairių šalių literatūros, buvo labai malonu paimti į rankas šią knygą. Mes dažnai labiau domimės kitų šalių istorija, žmonių gyvenimais, o savo krašto istoriją prisimename tik iš mokyklos vadovėlių ir galvojame, kad to gana.J. Laucės parašytos knygos" Kalavijas ir Karūna" ir Mirštančių dievų kerštas" , tai man buvo lyg naujas akių atvėrimas, prisiminimų iš vaikystės skaitytų knygų atnaujinimas. Pirmoje knygoje skaičiau apie Lietuvą- Jogailos akimis.Antroje knygoje- Vytauto akimis.Nutariau aprašyti antrąją, kažkodėl Vytautas man labiau patiko, didingesnis buvo, užmojai platesni, o ir siekiai nesvietiški...visko norėjo ir daug, o būtų buvusi Lietuva, kad dabar taip valdžios vyrai siektų garbės, o ne pinigų.

Aišku romantizuoti herojai, bet tai dar įdomiau. Dokumentinė medžiaga apie didžiavyrių gyvenimus, susieta su šeimyniniu gyvenimu, visada geriau skaitosi.Labai įdomu skaityti apie vietoves, kurios jau dabar Lietuvai ir nepriklauso, o buvo gyvenama lietuvių, giminaičių kova tarpusavy dėl valdžios. Nors amžiai keičiasi, bet žmonės išlieka nelabai pakitę.Keičiasi tik siekimo būdai.

Didinga ta mūsų praeities istorija, galingi vyrai kūrė ją, tik reikia nors po trupinėlį kiekvienam ją išsaugoti ir perduoti ateinančioms kartoms, o šios dvi knygos tikrai padės mums tai įgyvendinti

.

Susirgau nepagydoma liga- skaitau visus Grange parašytus kūrinius. Istorija, mistika, truputis romantikos- visa tai sudėta į šio rašytojo rašomus detektyvus. Jau kelintą skaitant pagauni save, kad žinai kas toliau bus rašoma,...

Susirgau nepagydoma liga- skaitau visus Grange parašytus kūrinius. Istorija, mistika, truputis romantikos- visa tai sudėta į šio rašytojo rašomus detektyvus. Jau kelintą skaitant pagauni save, kad žinai kas toliau bus rašoma, bet vis tiek įdomiai skaitosi.Aprašinėti kiekvienos knygos siužetą tikrai nėra reikalo, ką žavi šio rašytojo rašymo maniera, tas tikrai perskaitys jo kūrinius. Jo detektyvai ir įdomūs tuo, kad supinta daug įdomių dalykų, ne tik žmogžudystės. Gero skaitymo.

Ši knyga yra kitokia nei buvau skaičius. Man ji labai patiko. Ją "skaičiau" labai ilgai. Nusipirkus gegužę perskaičius tik liepą. Ne todėl, kad ji neįdomi. Vis atidėliodavau... Gegužę perskaičiau 30 puslapių ir padėjau....

Ši knyga yra kitokia nei buvau skaičius. Man ji labai patiko. Ją "skaičiau" labai ilgai. Nusipirkus gegužę perskaičius tik liepą. Ne todėl, kad ji neįdomi. Vis atidėliodavau... Gegužę perskaičiau 30 puslapių ir padėjau. Liepą išvažiavau į Palangą ir ją pasiėmiau. Kažkurią dieną lijo ir pradėjau skaityti. Negalėjau atsitraukti! Negirdėdavau kai šaukdavo valgyti. Mane ji taip sužavėjo.
Pati knyga apie mergaitę vardu Lizelė. Veiksmas vyksta nacistinėje Vokietijoje. Gyvenimas jai nebuvo lengvas. Motina ją atidavė įvaikinti. Jos broliukas mirė. Pamotė buvo griežta, patėvis geraširdis žmogus. Kiekvieną naktį Lizelė sapnuodavo košmarus,bet atsibudusi šalia savęs rasdavo tėtį. Jis jai skaitydavo. Hansas Hubermanas ją išmokė rašyti ir skaityti. Ji turėjo geriausią draugą Rudį. Jis visada troško pabučiuoti Lizelę. Kai atėjo sunkūs laikai Hubermanai priglaudė žydą, tačiau... Žydus vesdavo pagrindine gatve, kad žmonės išvystų juos. Vieną kartą Lizelės tėtis netlaikė ir priėjęs prie išbadėjusio žydo padavė jam pusę riekutės duonos. Už tai Hansas buvo "apdovanotas" keturiais rimbo kirčiais, o žydas šešias. Po miestą pasklido kalbos, kad Hubermanai žydų myletojai. Bijodami, kad juos apiieškos ir ras žydą, jie išvarė Maksą. Gyvenimas tęsės toliau. Vokietiją atakavo bbombos. Apie vieną bombardavimą nepranešė. Visi žuvo išskyrus... Lizelę! Ji tuop metu rusyje rašė knygą ir šitaip išgyveno. Tą dieną Rudis gavo taip ilgai lauktą bučinį, bet buvo miręs...
Man patiko pabaiga. Jokių ilgai ir laimingai. Lizelė mirė. Viskas. Pabaiga. Knygoj buvo daug vokiškų žodžių ir aš užsimaniau išmokti vokiškai. Auf Wiedersehen! Iki pasimatymo!