Neseniai atradau taiklų posakį; "I'm not reding because I have no life, I'm reading because I chose to have many" (liet. "Aš skaitau ne todėl, kad neturiu gyvenimo, o todėl, kad renkuosi turėti kelis"). Šie žodžiai labai tinka...

Neseniai atradau taiklų posakį; "I'm not reding because I have no life, I'm reading because I chose to have many" (liet. "Aš skaitau ne todėl, kad neturiu gyvenimo, o todėl, kad renkuosi turėti kelis"). Šie žodžiai labai tinka amerikiečių rašytojo Arthur Golden romanui "Geišos išpažintis". Juk niekada stipriau nepajusi ir nesuprasi kitos kultūros kaip išgirdęs pasakojimus iš pirmų lūpų. (Net jei kūrinio autorius visai ne japonas)

Nepaisant pastarojo fakto, manau, kad Japonijos gamta, papročiai, žmonės, pati atmosfera buvo atskleista puikiai. Buvo be galo įdomu skaityti apie tokį tolimą mums, lietuviams, kraštą. Visus aprašytus prietarus, tradicijas dėjau į savo vidinius stalčiukus tikėdamasi, kad kada nors, bendraudama su kitataučiais, gal net pačiais japonais, būsiu labiau "pasikausčiusi" ir turėsiu platesnį suvokimą.

Taip pat norėčiau pagirti ir romano išbaigtumą. Visas kūrinys perpildytas jausmų, rodos, kad kiekvienas žodis apgalvotas. Tai suteikia knygai gilumą ir, manau, nesuklysiu pasakydama - išliekamąją vertę. Juk ne veltui prieš keletą metų kino teatrus pasiekė kūrinio ekranizacija, kuri ir paskatino mane perskaityti Arthur Golden knygą.
Taigi romanas "Geišos išpažintis" puikus pasirinkimas tiems, kuriems įdomi japonų kultūra, taip pat visiems, kurie dievina neeilines istorijas.

Dar viena šios autorės knyga.

Į privatų detektyvą Dodžą Hanlį kreipiasi pagalbos, kažkada jaunystėje su juo draugavusi Karolina King. Kodėl visgi detektyvas nuskuba jai į pagalbą- paskaitykite patys.

Gerbiu Sandrą...

Dar viena šios autorės knyga.

Į privatų detektyvą Dodžą Hanlį kreipiasi pagalbos, kažkada jaunystėje su juo draugavusi Karolina King. Kodėl visgi detektyvas nuskuba jai į pagalbą- paskaitykite patys.

Gerbiu Sandrą Braun, kad ji sugeba išlaikyti skaitytoją visą laiką įsitempusį , vedant jį painiais maniako keliais, įtampai išsklaidyti įpinant buvusios ir dabar besimezgančios meilės istorijas, ir galų gale staiga viso maratono pabaigoje ištraukti į dienos šviesą brolį dvynį. Detektyvinė linija kieta ir logiška. Gerai, kai gali gyventi kartu su personažais, galvoti apie juos, pergyventi.

Dodžas- kietaodis vyrukas, tačiau man jis paliko patraukliausio herojaus įspūdį. Įdomus, grubokas tipažas, su amžinai smilkstančia cigarete burnoje, bei jo firmine fraze: "- Paduok mane į teismą". O iš tikrųjų, tai plačios širdies žmogus.

Moteriškos linijos personažai šioje knygoje ne be trukūmų ir ydų, kad nelabai būdinga ankstenėms rašytojos knygos. Tuo knyga dar įdomesnė, spalvingesnė.

Puiku, kai perkaičius knygą lieka šioks toks mielas prieskoniukas, kai dar kiek laiko vartai mintyse puslapius....

pavyzdys to, kaip šiandien gyvena tos vadinamos žvaigždės. Kaip didelė dalis antraščių neatitinka turinio. kaip įprastas paprasto žmogaus veiksmas virsta tikra žiniasklaidos bomba. kaip lengvu kelių klaviatūros...

pavyzdys to, kaip šiandien gyvena tos vadinamos žvaigždės. Kaip didelė dalis antraščių neatitinka turinio. kaip įprastas paprasto žmogaus veiksmas virsta tikra žiniasklaidos bomba. kaip lengvu kelių klaviatūros paspaudimų dėka nepataisomai sugadinami žmonių gyvenimai.

nekalta pažintis ir pasišokimas vakarėlyje virto tikra bomba laikraščiui. iš nieko išrutuliojama didžiulė istorija, sugriovusi ne vieną gyvenimą, supykdžiusi geriausius draugus.

katarina įsimyli žmogų, kuri, pasirodo, yra ieškomas policijos. jie praleidžia naktį kartu ir ji parodo jam slaptą kelią iš jos stebimo buto. nuo tada ir prasideda. policija narsto kiekvieną jos gyvenimo akimirką iki to lemtingo susitikimo, jos butas, užrašai, šeima, ryšiais, viskas, kas atrodo negali būti lengvai pasiekiama, nesusiję ar neįdomu, staiga tampa lengvai pasiekiama ne tik policijai, bet ir visuomenei. katarinos vardas linksniuojamas spaudoje. laikraštis skelbia fantastines, realybės neatitinkančias antraštes. iškraipo turimus faktus taip, kaip jiems patogu. nors katarina tikrai užsispyrusi ir laukia, kad bet kurią akimirką išaiškės visa tiesa ir jos vardas bus viešai nuplautas, to neatsitinka. greičiau nei tai įvyksta, ji pasiduoda nežmoniškam spaudimui ir galiausiai nušauna įžūlųjį žurnalistą. po kurio apsilankymo anksčiau laiko miršta jos motina, visos šeimos intrigos yra išplaunamos į viešumą.

nors kūrinyje nėra paminėtas konkretus laikraščio pavadinimas, tačiau galima priskirti didelę dalį šiandieninės geltonosios ir ne tik spaudos ir naujienų joje. Rašliava, sukelianti tiesiog pasišlykštėjimą. Per 4 dienas žodžiais sugriaunamas jaunos moters gyvenimas.

Iš anglų k. vertė Daiva Jašinskienė, 544 p., kietas virš., 14,9x24,2x3,9 cm, Alma littera, 2008,

Oficialiai: Kotonas Malounas, buvęs JAV slaptųjų tarnybų darbuotojas, atsistatydina iš rizikingų pareigų ir bando gyventi...

Iš anglų k. vertė Daiva Jašinskienė, 544 p., kietas virš., 14,9x24,2x3,9 cm, Alma littera, 2008,

Oficialiai: Kotonas Malounas, buvęs JAV slaptųjų tarnybų darbuotojas, atsistatydina iš rizikingų pareigų ir bando gyventi ramų paprasto žmogaus gyvenimą. Jis įsikuria Kopenhagoje ir prekiauja senomis retomis knygomis. Tačiau ramybė trunka neilgai - vieną dieną ją sudrumsčia elektroninis laiškas, kuriuo Malounas informuojamas apie sūnaus pagrobimą. Kad tai nėra tik piktas pokštas, patvirtina ir ant namų slenksčio išdygusi buvusi Malouno žmona. Neilgai trukus kažkas padega ir jo knygyną. Nelieka nė menkiausios abejonės, kad paslaptingi piktadariai nelinkę juokauti. Jie pasiryžę bet kam, kad išgautų paslaptį, kurią žino buvęs slaptųjų tarnybų darbuotojas ir kuri susijusi su legendomis apipinta Aleksandrijos biblioteka - neprilygstamu senovės istorinės, filosofinės, literatūrinės, mokslinės ir religinės minties lopšiu, kuriame šešis šimtmečius buvo saugoma daugiau kaip 500 tūkstančių rankraščių. Tačiau prieš pusantro tūkstančio metų ši senovės žinių šventovė buvo nušluota nuo žemės paviršiaus.

Malouno sūnaus grobikai - didelę valdžią turintys magnatai. Jie tiki, kad Aleksandrijos bibliotekoje saugoti dokumentai gali užtikrinti galią visame pasaulyje. Persekiojamas mirtino pavojaus, Malounas bus priverstas išmaišyti visą Žemės rutulį. Aleksandrijos bibliotekos mįslei įminti jis turi tik 72 valandas. Kitu atveju jo sūnus mirs...



Mano nuomonė: Perskaičiau per tris prisėdimus. Knyga skaitėsi įdomiai, bet iš pradžių kažkaip nėjo užsikabinti. Kažko jai truko. Siužetas greitai bėgantis, bet kartu ir nuspėjamas. Veikėjai neperkrauti. Lyg sektum įvykių eigą. Tačiau perskaičius knygą likau patenkinta. Liko įdomių minčių pamastymui apie žmonijos istoriją ir jos pateikimą "paprastiems" žmonėms. Kaip tik dar dabar lygiagrečiai skaitau knygą apie krikščionybės plitimą Azijoje, Europoje, ir kai kurios perskaitytos S. Berry mintys tik patvirtiną tai, kad religiją - tai politika, ir tai buvo visais laikais. Nors kaip, kad rašo pats S. Berry, ne viskas šioje knygoje išgalvota. 1985 m. buvo iškelta mokslinė teorija, kad Biblija yra kilusi iš Arabijos, o ne iš Palestinos, tai patvirtina ir vietovardžiai. Biblija yra kintantis dokumentas, kurią kiekviena karta interpretuoja savaip. O pirminio dokumento žinoma jau nėra...

Tie kas domisi nuotykiais, istorija, manau, verta perskaityti šią knygą.

Skaityti šią Kristinos Sabaliauskaitės knygą po dviejų SILVA RERUM dalių nemenkas iššūkis. Ne todėl, kad knyga nepaskaitoma, neįdomi ar nuobodi, tiesiog SILVA RERUM buvo pernelyg geras startas, tikrai kokybiška knyga, prie...

Skaityti šią Kristinos Sabaliauskaitės knygą po dviejų SILVA RERUM dalių nemenkas iššūkis. Ne todėl, kad knyga nepaskaitoma, neįdomi ar nuobodi, tiesiog SILVA RERUM buvo pernelyg geras startas, tikrai kokybiška knyga, prie kurios nori grįžti ir grįžti.

DANIELIUS DALBA IR KITOS ISTORIJOS tikrai kitokia knyga - nebevinguriuoja ilgiausi barokiniai sakiniai, o prasiveržia šios dienos žmogui atpažįstamas kalbėjimo būdas, atrasi ir žargono, ir keiksmų.

Kristina Sabaliauskaitė "Juoduose Franko perluose" supažindina su karo meto moksleive, pasakojimas sentimentalokas, jautrus ir toks nekaltas. Po jo seka "Mirtis Vilniuje", ištinka šioks toks šokas dėl stilistinio šuolio - nuo jautrumo, nekaltumo PERLUOSE iki grubaus kalbėjimo būdo. Kituose kūriniuose sutinkame į Londoną susiruošusią dukters aplankyti motiną, kuri atvykusi skuba pirkti sprortbačių į PRIMARKą, viešbutyje dirbančią lietuvę emigrantę kambarinę, seną žydą milijonierių, grįžusį aplankyti vaikystės Vilniaus, kagėbistą. Galiausiai - Danielių Dalbą, iš pradžių atrodo, kad skaitai apie rašytoją, bet galiausiai paaiškėja, kad tai viso labo personažas.

Kristina Sabaliauskaitė ir šioje knygoje išlieka ištikima Vilniaus aprašymui, galima sakyti, kad Vilnius tampa dar vienu personažu šalia visų kitų. Kartais paerzindavo abstraktūs pamąstymai, bet knygą perskaičiau lengvai, nors ne vienu ypu, o kas vakarą po kūrinį.

Visgi mano nuomone ši knyga, nors ir bandymas kurti kitokio pobūdžio ir stilistikos literatūrą, po SILVA RERUM žingsnelis atgal, o ne į priekį.

Mano įvertinimas: 7/10.

Vieno iššūkio , A. de Sent Egziuperi "Citadelės" , neįveikiau. Knyga nebuvo per sunki, bet man reikalaujanti per daug laiko ir atidumo. O perskaityti norisi daugiau (dalyvauju dviejuose skaitymo konkursuose). Gal kada nors...Juk...

Vieno iššūkio , A. de Sent Egziuperi "Citadelės" , neįveikiau. Knyga nebuvo per sunki, bet man reikalaujanti per daug laiko ir atidumo. O perskaityti norisi daugiau (dalyvauju dviejuose skaitymo konkursuose). Gal kada nors...Juk pats autorius ją laikė geriausiu savo kūriniu. Kadangi mėgstu įdomių žmonių biografijas, pasirinkau alternatyvią knygą "Literatūra ir kalba. XII. Žemaitė", kur publikuojami klasikės rašyti ir gauti laiškai, straipsniai apie ją. Knyga papildė žinias, nes labai patiko ir seniau skaitytas kūrinys - A.Sprindžio "Žemaitė". Manau, kad ši asmenybė verta dėmesio ne tik dėl savo kūrybos. Jos gyvenimas gali būti kantrybės, tvirtybės, atkaklumo pavyzdžiu šių laikų moterims.

Marie - Aude Murail "Oh, boy!" - tai istorija apie viską nugalinčią brolišką meilę.

Mirus motinai, dvi sesutės ir brolis lieka našlaičiai. Į jų globą pretenduoja homoseksualus ir kiek kvailokas to pačio tėvo sūnus...

Marie - Aude Murail "Oh, boy!" - tai istorija apie viską nugalinčią brolišką meilę.

Mirus motinai, dvi sesutės ir brolis lieka našlaičiai. Į jų globą pretenduoja homoseksualus ir kiek kvailokas to pačio tėvo sūnus Bartelmi ir jo sesuo - pasiturinti, tačiau negalinti susilaukti vaikų, okulistė Žoziana. Gydytoja iškart sutinka prisiimti žaviosios jaunėlės Venizos globą. Bėda ta, kad vaikai nieku gyvu nesutinka būti išskirti. Prasideda arši kova dėl vaikų globos, kurią dar apsunkina vyriausiąjį brolį, vunderkindą Simeoną užklupusi leukemija.

Knygos siužetas įtraukiantis, ją lengva skaityti, viskas aprašoma paprastai ir nuoširdžiai. Vis dėlto, negaliu pasakyti, kad ji man paliko labai didelį įspūdį. Skaityti tikrai nebuvo nuobodu, romaną sukrimtau per dieną, tačiau negalėčiau jo įtraukti į mėgstamiausiųjų sąrašą. Labai keista man pasirodė vieta, kai vaikai neteko motinos. Atrodo, lyg būtų mirusi ne jų mama, o kokia nors auksinė žuvelė, tiesa, dažnai ir dėl tos vaikai labiau išgyvena. Turiu pasakyti, kad dažniausiai skaitant knygą aš tartum susigyvenu su veikėjais, džiaugiuosi, pykstu ir liūdžiu drauge su jais. Negalėčiau pasakyti kodėl, tačiau šįkart nepajutau simpatijos knygos herojams... Turbūt dėl to ypatingos simpatijos nepajutau ir knygai. Ypač man nepatiko Bartas. Jei būčiau globos reikalų teisėjos Loransos vietoje, nieku gyvu nenorėčiau patikėti trijų vaikų globos išsiblaškiusiam, bailiam, kvailam ir, mano manymu, gerokai "daužtam" homoseksualui. Tiesa, knygos pabaigoje Bartas kiek pasikeitė. Meilė ir rūpestis sergančiam broliui šiek tiek išdildė minėtus jo būdo bruožus. Ir vis dėlto jo "bukumas" skaitant knygą mane be galo erzino...

Visa tai - tik mano nuomonė. Knyga tikrai nėra bloga. Ji, kaip ir kiekviena knyga kažko moko, todėl perskaityti ją tikrai verta. :)

Knygą perskaityti užtruko dešimt metų...

Arba ne visai. Dėl to ji ir buvo įtraukta į iššūkio sąrašą (jo tikslas buvo perskaityti knygas, kurios nugulė lentynoje, bet taip ir nesulaukė dėmesio. Lentynos atžvilgiu mano...

Knygą perskaityti užtruko dešimt metų...

Arba ne visai. Dėl to ji ir buvo įtraukta į iššūkio sąrašą (jo tikslas buvo perskaityti knygas, kurios nugulė lentynoje, bet taip ir nesulaukė dėmesio. Lentynos atžvilgiu mano pomėgis lankytis bibliotekoje yra tiesiog siaubingas).

Nuo tada, kai daugmaž prieš dešimt metų perskaičiau "Raitelį be galvos", labai norėjau ir "Kvarteronę" perskaityti. Tad pagaliau tą padariau.

Ir pačiu laiku. Nes vasara ir nesinorėjo kažko sunkesnio skaityti (Šilerio laiškai ir vėl buvo pradėti ir nebaigti). Nes, pasirodo, jau naudingos patirties turėjau, kuri padėjo suvokti veikėjų jausmus. Nes knygą noriu išvežti iš namų ir palikti vietos lentynoje naujoms.

Pati knyga... Banali, lengvai skaitoma, nuspėjama... Bet tik jei vertini pagal dabartinius standartus.

Atsižvelgus į laikmetį, kuomet ji rašyta, svarbu tai, kad juodaodžiai čia - žmonės. Bet ne tai mane labiausiai žavėjo. Net ne žavėjo, o atkreipė dėmesį.

Knygoje daug smulkių detalių, kurios padeda įsivaizduoti, kaip atrodė tuometės JAV. Neabejoju, kad ir tuomet, kai knyga buvo pirmą kartą publikuota, šios detalės buvo tiek pat svarbios. Juk pasaulis dar nebuvo tiek susitraukęs.

Jei knygą įsivaizduočiau, kaip filmą, tai dokumentinė jo pusė man buvo daug įdomesnė, nei banalioji kūrybinė, tad nelieka ką daugiau pridurti. Juk dokumentinių filmų recenzijų niekas neskaito.

I dalis: knyga įdomi. Tačiau yra labai neįdomių vietų, tokių kaip karo ir vienuolyno aprašymas. Knygoje nutrūksta istorijos (pačioj pabaigoj jos susipina). Atrodo lyg rašoma daug knygų, tik vėliau visoms parašyta viena...

I dalis: knyga įdomi. Tačiau yra labai neįdomių vietų, tokių kaip karo ir vienuolyno aprašymas. Knygoje nutrūksta istorijos (pačioj pabaigoj jos susipina). Atrodo lyg rašoma daug knygų, tik vėliau visoms parašyta viena pabaiga. Intriguojantis pasakojimas apie buvusį katorgininką, kai už paprastą duonos kepalo vagystę buvo baudžiama katorga. Istorija apie mažą mergytė paverstą tarnaite. Šiaip knyga įdomi.

II dalis: pati istorija įdomi, tačiau karo aprašymas ne man. Džiaugiuosi, kad istorija nėra pilstymas iš tuščio į kiaurą.

Vienišasis prišaukia mirtį



Japonų rašytojas Haruki Murakami - Lietuvoje labai mėgstamas autorius. Todėl ne vienas, prieš tai skaitęs kitas šio rašytojo knygas "Norvegų girios" atžvilgiu išlieka santūrus ar, neretai,...

Vienišasis prišaukia mirtį



Japonų rašytojas Haruki Murakami - Lietuvoje labai mėgstamas autorius. Todėl ne vienas, prieš tai skaitęs kitas šio rašytojo knygas "Norvegų girios" atžvilgiu išlieka santūrus ar, neretai, ir kritiškas. "Norvegų girioje" H. Murakami esąs "ne tas" ar bent jau "nevisai tas", kurį skaitytojai yra pratę pažinti iš kitų jo knygų. Paradoksalu, tačiau būtent "Norvegų giria" yra laikoma autobiografiškiausu H. Murakami kūriniu.

Jau nuo pačių pirmų eilučių susipažįstame su pasakotoju ir pagrindiniu personažu - Toru Vatanabe. Jam trisdešimt septyneri metai, jis Hamburgo oro uoste, tačiau netikėtai išgirsta "The Beatles" dainos "Norwegian Wood" (liet. "Norvegų giria") melodija priverčia Toru leistis į visiškai kitokią kelionę - taip jo prisiminimų gija nuveda Toru visai į kitą vietą ir kitą laiką - į jo studijų metus Tokijuje, beveik prieš 20 metų. O minėtos dainos leitmotyvas lydės visą jo pasakojimą.

Kam reikalinga tokia laiko retrospektyva, kodėl autorius neleido "tiesiogiai" kalbėti aštuonioliikmečiui Toru? Galbūt todėl, kad vyresnis Toru to meto įvykius ir poelgius dabar vertina kiek kitaip nei tada. Ir todėl, kad pasakojant būtų galima savotiškai "užbėgti įvykiams už akių" - t.y. nukelti skaitytojus į "artimesnę" praeitį ir tuos du praeities taškus susieti priežastiniais ryšiais.

Ir sklandus Toru pasakojimas apie studentišką kasdienybę (žinoma, studentiškame barake su trenktu kambarioku, pačioje ankstybėje žvitriai šokančiu iš lovos daryti mankštos) vyniojasi tarsi rami, lygi upė. Tačiau ši upė rami tik iš pažiūros. Pirmiausia imame kliūti už povandeninių uolų - Toru draugų savižudybių. Jos ženklina kiekvieną pasakojimo vingį, kaip ir viską persmelkiantis ir į save įtraukiantis verpetas - vienatvė.

Mirtis ir vienatvė yra du pagrindiniai šio pasakojimo išeities taškai, neatsiejamai susiję vienas su kitu. Vienišas ne tik Toru. Net ir būnant tarp kitų žmonių. Vieniši yra praktiškai visi Toru draugai (jei tik taip tuos vienas nuo kito lyg salos nutolusius žmones galima pavadinti): Kidziukis, Naoko, Nagasava, Hacumi, Toru kambario draugas Smogikas... Nagasava tą visa smelkiančią vienatvę bando paneigti permiegodamas su šimtais merginų, Naoko užsisklendžia savyje taip, kad prisibelsti iki to, kas liko iš jos asmenybės, prireikia psichiatrinio gydymo. Tokiu būdu iš pirmo žvilgsnio lengvas paviršutiniškas pasakojimas apie studentų gyvenimą tampa giliai suaustu pasakojimu apie žmonių ryšius. To aštuoniolikmetis Toru Vatanabė nebūtų galėjęs papasakoti.

Gaivaus oro gurkšniu tampa kiek ekscentriška Midori, kartais nesivaržanti nei vulgariai kalbėti, nei dėvėti ypatingo trumpumo sijonus. Su ja daug kas kitaip, tačiau Toru jaučiasi taip, lyg išduotų Naoko; savo ruožtu Naoko taip pat neapleidžia baimės, kad Toru nelauks jos pasveikstant. Vienišieji prasideda dviese.

Gydymo centre aplankęs Naoko Toru susipažįsta su šios kambario drauge Reiko - moterimi, besišypsančių raukšlelių išvagotu veidu su amžina cigarete dantyse. Pildydama Naoko pageidavimus Reiko kartais pagroja "Norwegian Wood".

Su Norvegija ši knyga teturi tiek pat bendra, kiek ir to paties pavadinimo bitlų daina - t.y. nieko. Tik kuo toliau į mišką, tuo daugiau savižudžių. Atrodo, kad pats Toru gyventų tarp dviejų pasaulių - mirusieji jo nepaleidžia - jie išlieka dalimi jo gyvenimo, lygiai tokia pačia (ar net didesne), kokia jie buvo būdami gyvi. Ir Toru jaučia, kad sulig kiekvieno draugo savižudybe savotiškai miršta ir jis pats.

Iš klaidžios savižudžių girios vienišąjį Toru gali išvesti Reiko ir Midori, pasidalijusios savo tamsa su juo. Tačiau galutinis sprendimas priklauso Toru - ar taip ir likti apsuptam mirusiųjų šnabždesių, ar surinkti Midori telefono numerį ir leistis išgelbėjamam. Reiko tik parodo taką, kuriuo Toru gali - turi - eiti, kad išeitų į šviesą. Pats Toru tą supranta - mėnesio trukmės bastymasis po Japoniją po turbūt labiausiai sukrėtusios (tačiau, deja, chronologiškai ne paskutinės) savižudybės padėjo viską daugiau mažiau sudėlioti į savas vietas.

Kaip jau minėta, romanas laikomas autobiografišku, nors pats H. Murakami tai neigia. Tačiau turbūt bet kuris autorius, rašydamas knygą apie studentišką gyvenimą, naudotų savąją patirtį apie studijų metus. O iki smulkmenų tikslus Tokijo paveikslas tik parodo, kad autorius šį miestą puikiai pažįsta.

Vienatvė sklinda laidais, plinta skersgatvių plytomis, kvėpuoja iš knygų, bibliotekų archyvuose daužosi, šiepia dantis, kada skutatės... "Norvegų giria" ramus ir tykus, sklandžiai plaukiantis, tačiau kaskart vis netikėtai sukrečiantis ir supurtantis pasakojimas, paprastai, netgi be H. Murakami būdingų fantastikos elementų, pasakoja apie mirtį ir vienatvę dideliame mieste - mirtį, kaip būdą pabėgti nuo vienatvės ir vienatvę, kurią mirę draugai tik pagilina.