Kadangi jau kuris laikas domiuosi antru pasauliniu karu ir Hitleriu, seniai mane traukė artimiau susipažinti ir su Stalino asmenybe. Tai pirmoji knyga,kuri patrakė mano dėmesį. Ši knyga yra gana išsami biografija, atskleidžianti...

Kadangi jau kuris laikas domiuosi antru pasauliniu karu ir Hitleriu, seniai mane traukė artimiau susipažinti ir su Stalino asmenybe. Tai pirmoji knyga,kuri patrakė mano dėmesį. Ši knyga yra gana išsami biografija, atskleidžianti Stalino gyvenimą nuo jaunystės (deja Stalino dėka ne taip jau daug yra likę informacijos apie jo jaunystę) iki jo mirties.

Knygoje patiko tai,kad nemažai sužinojau naujų faktų, smulkmenų apie Stalino buvimo valdžioje laikus ir apie patį Staliną. Nepatiko tai, kad kartais buvo šokinėjama laiku. Skaitant tokias knygas, biografijas ar šiaip istorines knygas, mėgstu kai knyga seka nuoseklę laiko tėkmę, nešokinėja pirmyn atgal.

Knyga rekomenduočiau paskaityti tiems, kas domisi tų laikų istorija, tai puikus kūrinys sužinoti įdomių faktų, galbūt geriau suprasti Stalino veiksmus ar to meto įvykius ir jų pasėkmes.

Žinodama kaip Kafka mėgsta įvairias metaforas, simbolius ir absurdą, nė nesitikėjau, kad šią knygą skaityti bus lengva. Bet skaitant lengvas knygas nebūna tokio didelio pasitenkinimo (o kartais gilios tuštumos ir...

Žinodama kaip Kafka mėgsta įvairias metaforas, simbolius ir absurdą, nė nesitikėjau, kad šią knygą skaityti bus lengva. Bet skaitant lengvas knygas nebūna tokio didelio pasitenkinimo (o kartais gilios tuštumos ir egzistencinių klausimų kėlimo), kaip, kad užvertus knygą kuri turi išliekamąją vertę. Tai gi, nors ir žinojau, kad šis skaitymo malonumas gali man apsunkti, bet suprasdama man teikiamą naudą, patogiai įsitaisiau fotelyje ir pasinėriau į K. gyvenimą.

Pirmiausia, skaitant, į akis krito žmonių atšiaurumas ir susvetimėjimas. Pilies valdomoje teritorijoje nėra nieko, kas padėtų vienišam žmogui išlikti. Nei bendruomenės paramos, nei Dievo ar tikėjimo kokiomis nors dvasinėmis galiomis. Žmogus priverstas vienas eiti savo keliu. Vienintelis džiaugsmas kurio jis gali tikėtis - malonė iš Pilies. Nors joje gyvenantys biurokratai, kuriems jų pilvų problemos yra daug svarbesnės už žmones, mieliau sugriaus žmonių gyvenimus, nei jiems padės. Tai puikiai atspindi Barnabo ir jo šeimos situacija: jie buvo gerbiami visos miestelio bendruomenės, bet kai tik viena iš seserų nepakluso valdininko norui - jie tapo paniekos objektais. Tiesa, pilis į tai nesikišo, visiškai atsiribojo (nei kenkė, nei padėjo), tačiau žmones per daug veikė nematoma jos įtaka ir bailumas.

Žinoma, dar yra meilė. Ir K įsimylėjęs Frydą džiaugėsi, kad ji yra vienintelė jo paguoda, tačiau ir ši greitai pabėgo. Neaišku ar dėl nuovargio, ar dėl jausmų nebuvimo. Bet net meile, ta visą gyvenimą valdančia jėga, tame apleistame kampelyje negalėjai pasikliauti. Per daug susimaišęs melas su tiesa, tikri jausmai su vaidyba. Gyvendamas ten, tu niekada negali būti tikras, kad tai ką matai, yra tiesa, kad tai kas tau sakoma - tikra.

Kūrinyje pasigedau pabaigos. Dar trūko to ryžto siekti, spardymosi, bandymo kovoti. Trūko pasiekto tikslo arba visiško žlugimo. Bet gal tai ir yra kūrinio esmė? Absurdo pilname pasaulyje nėra pabaigos. Yra tik nuolatinė kova ir nuolatinis atšiaurumas. Ir visai nesvarbu, kaip viskas klostysis toliau, ką tu pasieksi. Pasaulis vis tiek liks toks pat.

Sekanti mano perskaityta knyga buvo "Žmogus amfibija". Pasiskolinau iš tėčio bibliotekos :) Ši knygą priklauso fantastikos serijai "Zenitas". Man ji nepaliko labai didelio įspūdžio. Tiesiog skaitėsi lengvai, su trupučiu...

Sekanti mano perskaityta knyga buvo "Žmogus amfibija". Pasiskolinau iš tėčio bibliotekos :) Ši knygą priklauso fantastikos serijai "Zenitas". Man ji nepaliko labai didelio įspūdžio. Tiesiog skaitėsi lengvai, su trupučiu fantastikos prieskonių. Šioje knygoje galima rasti įvairiausių žmogui būdingų savybių: gobšumas, žiaurumas, valdžia, naivumas, meilė, skausmas. Šių savybių deriniai gali sudaryti ir labai gerą ir labai žiaurų derinį. Įdomi buvo knygos pabaiga, kuri leidžia pačiam skaitytojui pafantazuoti, kas gi atsitiko pagrindiniam herojui.

Manau, kad vienas iš šios knygų moralų yra toks, kad žmogui nevalia vaidinti Dievo, nes anksčiau ar vėliau tai baigiasi skaudžiomis pasekmėmis.

Jei norite pašėlti vakarėlyje, Getsbio namai jums atviri. Nesijaudinkite - visi eina nekviesti. Dėl to atmosfera ten tokia intymi - kai žmonių tiek daug, privatumas išlieka nepaliestas. Ypač vietoje, kur taip laisvai liejasi...

Jei norite pašėlti vakarėlyje, Getsbio namai jums atviri. Nesijaudinkite - visi eina nekviesti. Dėl to atmosfera ten tokia intymi - kai žmonių tiek daug, privatumas išlieka nepaliestas. Ypač vietoje, kur taip laisvai liejasi alkoholis, o kraują kaitina ritminga muzika ir neregėtos personos. Tokiame pasilinksminime gali sutikti įvairiausių asmenybių: nuo eilinių ir mažai besireiškančių iki ryškiausių garsenybių. Tačiau įdomiausiu ir paslaptingiausiu žmogumi išlieka pats šeimininkas.

Getsbis - ne daug kam pažįstamas, o dar mažiau žmonių žino tikrąją jo gyvenimo istoriją, kadangi ji apipinta šimtais gandų, ir vargiai kas gali pasakyti, kurie iš jų atitinka tikrovę. Oksfordo žmogus, turtus paveldėjęs iš giminaičių. O kartais, pažiūrėjus į jo veidą, rodos, gali matyti, jog jam yra tekę žudyti. Ir yra asmenų, galinčių tai patvirtinti, bet ar jie tikrai sako tiesą..? Nikas, kuris pasakoja romane vysktančią istoriją, apibūdina šį didį asmenį kaip žemės drebėjimus fiksuojančią mašiną - pilną tokio jautrumo gyvenimo pažadams. Net Getsbio šypsena turi šį tą ypatinga - ji suprantinga, tiek, kiek nori būti suprastas, tiki tavimi tiek, kiek nori tikėti savimi, ir užtikrina, kad palieki tokį įspūdį, kokį nori perteikti. Tad šis asmuo, net jei iš pirmo žvilgsnio ir galėjo atrodyti pasikėlęs, savyje talpina dau daugiau.

Visgi, istorijai vystantis, ima aiškėti Getsbio gyvenimo peripetijos. Visas šurmulys, vykstantis jo namuose - tik priedanga, kuria jis stengiasi įgyvendinti savo tikslą - surasti ir susigrąžinti savo mylimą merginą, Deizę. Susipažinęs su ja tuo metu, kai buvo neturtingas karys, jis, grįžęs iš karo, kelerius metus stengiasi rasti būdą užkopti į karjeros aukštumas, kad galėtų suteikti mylimajai tokį gyvenimą, kokio ji verta. Be abejo, jųdviejų bendram likimui trukdo Deizės santuoka. Nors kone visi žino, jog jos vyras ilgą laiką jai neištikimas, mergina nedrįsta jo palikti. Tačiau Getsbis yra pasiryžęs įtikinti Deizę tą padaryti, kad galėtų būti kartu be jokių slapstymųsi ir trukdžių. Bet ne viskas taip paprasta, kaip jam atrodo.

"The Great Gatsby" - kelionė į praeitį. Tačiau joje atsispindi amžinai aktualios problemos, pasirodančios žmonių likimuose. Tad lieka tik įsitraukti svaiginantį gyvenimiškos dramos sūkurį ir tikėtis, jog jūsų pačių dalia bus gailestingesnė.

Čikagos visuomenė, kurioje gyvena Beatričė Prior, susiskirsčiusi į penkis luomus, išpažįstančius tam tikras vertybes: Teisuolių (vertinančių sąžiningumą), Nuolankiųjų (nesavanaudiškumą), Bebaimių (drąsą),...

Čikagos visuomenė, kurioje gyvena Beatričė Prior, susiskirsčiusi į penkis luomus, išpažįstančius tam tikras vertybes: Teisuolių (vertinančių sąžiningumą), Nuolankiųjų (nesavanaudiškumą), Bebaimių (drąsą), Taikingųjų (draugiškumą), Eruditų (protą). Kasmet per Pasirinkimo ceremoniją šešiolikmečiai apsisprendžia, kuriam luomui tarnaus. Beatričei tenka rinktis - ar likti su savo šeima, ar paklusti širdies balsui. Šie troškimai nesuderinami. Todėl jos sprendimas nustebina visus, net ir ją pačią.

Knyga man patiko, buvo įdomi ir įtraukianti. Skaitysiu ir kitas dalis :)

Lietuvos skaitytojai jau buvo seniai pasiilgę tokio kūrinio, kurį būtų galima pavadinti Literatūra. Juk rašyti gali bet kas, o kurti - tai veikla, reikalaujanti laiko, įkvėpimo, supratimo... Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė...

Lietuvos skaitytojai jau buvo seniai pasiilgę tokio kūrinio, kurį būtų galima pavadinti Literatūra. Juk rašyti gali bet kas, o kurti - tai veikla, reikalaujanti laiko, įkvėpimo, supratimo... Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė subtiliai skaitytojams atsklidžia Lietuvos istorijos turtingumą, papročių ir tradicijų grožį. Paskaitai, ir, atrodo, istorinės vietos, kurias aplankome kas dieną, atsiveria naujomis spalvomis. O ir aprašomi žmonių santykiai, kaip ir dabar, taip ir senesniais laikais, vedami tų pačių motyvų ir jausmų - laimės, pavydo, puikybės, rūpesčio. Matyt, todėl, kad laikas bėga, o žmonių prigimtis išlieka ta pati.

Liūdnas pasakojimas apie emigrantų gyvenimą prieškario ir karo metais. Paradoksas, tačiau tais laikais, kai pasaulį valdo Vokietija, patys vokiečiai turi bėgti iš savo tėvynės. Vienas vokietis emigrantas Portugalijos...

Liūdnas pasakojimas apie emigrantų gyvenimą prieškario ir karo metais. Paradoksas, tačiau tais laikais, kai pasaulį valdo Vokietija, patys vokiečiai turi bėgti iš savo tėvynės. Vienas vokietis emigrantas Portugalijos sostinėje Lisabonoje pasakoja savo gyvenimo istoriją visiškai svetimam, tačiau kartu ir artimam žmogui: tokiam pačiam pabėgėliui kaip ir jis. Visą naktį trukęs pokalbis atskleis tai, ko kiekvienas iš mūsų nežinojo apie skaudų, netekusio tėvynės žmogaus gyvenimą. Tikrai labai jaudinantis ir tikroviškas kūrinys, kuris neleidžia likti abejingu. Daug filosofinių apmąstymų, tačiau jie paprasti ir kiekvienam suprantami. Taip meniškai ir jautriai gali rašyti tik Remarkas... Dabar emigranto pasakojimas išliks ne tik jo klausiusiojo, bet ir visų skaitytojų atmintyje... Reikia perskaityti, nes komentuoti tokių knygų tiesiog neišeina...

Didelė raudona knyga... Nuotraukų albumas... Leidyklos darbas puikus... Tarsi mokslinė literatūra įvilkta į populiarųjį stilių. Tačiau R. G. Grant nėra istorikas, kuriuo būtų galima beatodairiškai tikėta. Yra sveikintina...

Didelė raudona knyga... Nuotraukų albumas... Leidyklos darbas puikus... Tarsi mokslinė literatūra įvilkta į populiarųjį stilių. Tačiau R. G. Grant nėra istorikas, kuriuo būtų galima beatodairiškai tikėta. Yra sveikintina bet koks bandymas galbūt nuobodžią, galbūt statišką istoriją pritraukti prie platesnės auditorijos, tačiau kritiškai nemąstantis žmogus gali įtikėti vienpusiškai pateiktais faktais. Knygoje aptikau keletą klaidelių, netikslumų, tačiau bet kurioje mokslinėje literatūroje tai rasi.

Knyga įspūdinga: nuotraukos, kraujo dėmės, ginklai, manifestos, nusikaltėlių likimas. Tai knyga apie nusikaltimus, jų priešistorę, vykimo vyksmą, atomazgą. Faktai apie nusikaltėlį, nukentėjusįjį ir kokią įtaką padarė šis nusikaltimas pasauliui.

Ė, kur aš buvau anksčiau. Žinau, būčiau verkusi skaitydama šią knygą paauglystėje, dabar mano atveju (tiems, kam per trisdešimt), matyt, širdis surambėjo, ir tiek tų ašarų belikę. Kita vertus, dar praėjusią savaitę...

Ė, kur aš buvau anksčiau. Žinau, būčiau verkusi skaitydama šią knygą paauglystėje, dabar mano atveju (tiems, kam per trisdešimt), matyt, širdis surambėjo, ir tiek tų ašarų belikę. Kita vertus, dar praėjusią savaitę skaitydama naują knygą "Aš prieš tave" išsižliumbiau nuo dūšios ir dar kasdien ją prisiminusi nuliūstu. Vadinasi, dar nė trupučio nesurambėjau. "Dėdės Tomo trobelė" - knyga skaudi, bet vergovė, atrodo, buvo taip seniai, taip seniai, kad kartais atrodo tik pasakos iš praeities, nors knyga yra parašyta pagal tikras istorijas.

Iš esmės knyga įdomi, natūraliai laikai kumsčius už herojus, kad tik jiems pasisektų, o blogiečiams - ne. Knyga priminė pasaką dar ir dėl to, kad herojai yra arba visiškai blogi, arba visiškai absoliučiai geri. Jei blogas, tai iki galo - smirdintis, rūkantis, apskretęs, geriantis, žiaurus, prietaringas, abejingas - nu alei nė vienos teigiamos savybytės (vergvaldys Legris, pirklys); arba aikštinga, negailestinga, isteriška ir veidmainė (Evos motina). Jei geras, tai iki koktumo, teisingas, sąžiningas, pamaldus ir t. t. (Tomas, Eva, jos tėvas ir kt.). O buvo ir pora transformacijų - iš labai blogo į labai gerą (Topsė ir nuožmusis vergų gaudytojas; pastarasis iš blogio atsitokėjo, kai jį saviškiai paliko mirti, o bėgliai išgelbėjo).

Taigi, nors knyga jau ne man, bet ją verta paskaityti ir būtina rekomenduoti vyresniems vaikams.

Vertinimas 8 iš 10

Jau ne vienerius ir ne dvejus metus norėjau perskaityti šią knygą, kadangi atsiliepimai iš aplinkinių rato, buvo daug žadantys, nors ir nemėgstu susidaryti išankstinės nuomonės apie knygas, nes tuomet dažnai tenka nusivilti....

Jau ne vienerius ir ne dvejus metus norėjau perskaityti šią knygą, kadangi atsiliepimai iš aplinkinių rato, buvo daug žadantys, nors ir nemėgstu susidaryti išankstinės nuomonės apie knygas, nes tuomet dažnai tenka nusivilti. Tačiau dar jaunoje paauglystėje labai gąsdino knygos storis, kadangi vienintėlė tokia stora perskaityta knyga tuomet buvo Haris Poteris. Todėl kai prieš Naujuosius metus reikėjo sudaryti savo knygų sąrašą, apie šią knygą pagalvojau pirmiausia.

Ir ar šį kartą, prisiklausiusi aplinkinių rekomendacijų, nenusivyliau? Ne. Visų pirma, kas mane sužavėjo - lengvas rašymo stilius. Knyga skaitėsi labai greitai ir puslapis po puslapio.. nė nepastebėjau, kad knyga jau įpusėta. Antra, siužetas. Galvojant apie lietuvių rašytojų panašios tematikos knygą, galima paminėti Vinco Mykolaičio Putino "Altorių šešėly". Žinoma, pats knygų parašymo stilius skiriasi kaip diena ir naktis, tačiau, knygos panašios tuom, jog abi yra parašytos tam, kad būtų galima išreikšti meilę tarp eilinio žmogaus ir Dievo tarno - kunigo.

Labai patiko tai, jog veiksmas tęsiasi daug metų, todėl su pagrindine veikėja Mege esame supažindinti dar kai ji liejo ašaras dėl sutaršytos naujos lėlės. Vien tai, jog galime skaityti kaip mergaitė gyveno, tobulėjo, mokėsi ir tiesiog augo į suaugusį žmogų, priverčia labiau prisirišti prie veikėjo ir visai nenoromis pradedi linkėti jam tik sėkmės. Tačiau knygose, kaip ir gyvenime, vien tik spalvoto ir gražaus gyvenimo nebūna.

Skaitydama vietomis jaučiausi taip, lyg pati būčiau įsimylėjusi. Jutau ir tą nejaukų skausmą širdutėje, kai Megės mylimasis ją palikdavo vieną; tik su svajonėmis, kurioms nelemta išsipildyti. Jutau tą pakeliantį džiaugsmą, kai jie kalbėdavosi, kai jis pažiūrėdavo į ją daugiau nei į mažą mergaitę, o jau kaip į suaugusią moterį, kurią jis tikrai myli. Gailėjau kiekvieno veikėjo, kurio gyvenimo smėlio laikrodis galiausiai nustojo byrėti...

Šią knygą skaityti tikrai buvo verta. Meilė, kuri užgimė tarp mažos mergaitės, kuriai kunigas buvo pirmasis vaikiškas susižavėjimas ir tarp vyro, kuris nors save pažadėjęs Dievui, nuo pirmos akimirkos jautė norą apsaugoti mažąją mergaitę - visa tai galiausiai nuvedė į tyrą meilę, kuria jie niekada taip ir negalėjo pilnai pasidžiaugti, nes jo pasirinktas gyvenimas visą tai draudė. Meilė, kuriai nelemta išsipildyti, tačiau kuri buvo jaučiama kiekviename knygos puslapyje.