Sukrečianti iki sielos gelmių istorija. Pagal knygos motyvus yra išleistas filmas. Istorija apie keturis berniukus, draugus, augančius Pragaro virtuvės gatvėje. Visada laiką leisdavo kartu, nors kiekvienas buvo skirtingas. Vieną...

Sukrečianti iki sielos gelmių istorija. Pagal knygos motyvus yra išleistas filmas. Istorija apie keturis berniukus, draugus, augančius Pragaro virtuvės gatvėje. Visada laiką leisdavo kartu, nors kiekvienas buvo skirtingas. Vieną kartą jų išdaigos baigėsi liūdnai - jie beveik nenužūdė žmogaus. Už šį tai jie visi buvo nuteisti ir išsiųsti į berniukų koloniją. Jie net neįsivaizdavo, kad tas laikas praleistas ten liks jų atmintyse amžinai, pakeis jų gyvenimus. Su berniukais buvo žiauriai elgiamasi: juos prižiūrėtojai mušdavo, prievartavo. Išėję į laisvę jie susitarė niekada nekalbėti apie tai. Tačiau kai jie suaugo, kiekvienas buvo pasirinkęs skirtingus gyvenimo kelius, jiems atsirado proga atkeršyti, ko jie visada ir norėjo. Ir jie tai padarė.

Knyga apie draugystę, ištvermę, kerštą. Labai gera. Stipriai įtraukia, perskaičiau labai greitai, turbūt greičiausiai iš visų skaitytų knygų. Skaitant kai kuriuos momentus, oda prabėgdavo šiurpuliukai, pradedavo pykinti, neįmanoma buvo skaityti. Tačiau vis tiek knyga lieka viena geriausių. Sustiprino norą skaityti, norą perskaityti kuo daugiau knygų.

Knygos pavadinimas puikiai atskleidžia apie ji. Atrakcionų prižiūrėtojas Edis per savo auštuoniasdešimt trečiąjį gimtadienį miršta. Patenka į rojų. Ten jis sutinka vieną žmogų iš kurio sužino, kad kelyje jo lauk dar...

Knygos pavadinimas puikiai atskleidžia apie ji. Atrakcionų prižiūrėtojas Edis per savo auštuoniasdešimt trečiąjį gimtadienį miršta. Patenka į rojų. Ten jis sutinka vieną žmogų iš kurio sužino, kad kelyje jo lauk dar keturi. Būdamas rojuje Edis sutiks penkis žmones, kurie jam padės suprasti jo gyvenimą. Kiekvienas iš jų kažko išmokys.

Pirmasis žmogus paaiškina, kad visi gyvenimai yra susipynę tarpusavyje. Vieni miršta, kiti gimsta. Viskas vyksta dėl tam tikros priežasties. Iš antrojo žmogaus Edis išmoko, kad visi mes kažką aukojame. Aukojimas yra gyvenimo dalis. Aukojant ką nors brangaus, neprarandam to, o perduodam kitam. Trečiasis žmogus kalbėjo apie pyktį. Negerai laikyti pyktį savyje, nes jis lyg nuodai. Nors atrodo, kad pyktis, neapykanta yra geras ginklas, tačiau jis turi lenktus ašmenis - keršydami pirmiausia susižeidžiame patys. Ketvirtoji pamoka buvo susijusi su meile. Prarasta meilė - irgi meilė. Ji lieka atmintyje. Tada pradėti puoselėti savo atmintį, maitinti, ji tampa geriausia drauge. Penktojo žmogaus dėka Edis išmoksta, kad visi ateiname į šį pasaulį su tam tikrų tiklu, misija. Beprasmių gyvenimų nebūna.

Puiki knyga, kuri įtraukia nuo pat pirmų puslapių. Pakeičia mąstymą bei požiūrį į savo gyvenimą. Parašyta lengvai, paprastai, tačiau labai prasmingai. Turi savyje svarbias mintis, kurios, kaip ir sako knygos anotacija, "mūsų nuomonę apie rojų ir gyvenimo prasmę visiškai pakeičia".

Ne, ši knyga ne man, nors ji ir skirta paaugliams, tačiau skaitydama nesijaučiau susidomėjusi. Taip, taip, rašė apie paauglių mąstyseną, gyvenimą ir visa kita. Kai kuriuose Houldeno Kolfildo, pagrindinio veikėjo, žodžiuose,...

Ne, ši knyga ne man, nors ji ir skirta paaugliams, tačiau skaitydama nesijaučiau susidomėjusi. Taip, taip, rašė apie paauglių mąstyseną, gyvenimą ir visa kita. Kai kuriuose Houldeno Kolfildo, pagrindinio veikėjo, žodžiuose, veiksmuose ir mintyse įžvelgiau šiuolaikinį jaunimą, tačiau "Rugiuose prie bedugnės" buvo parašyta prieš gerą penkiasdešimt, tiesa, daugiau nei penkiasdešimt, metų. Gal jaunimas šiek tiek pasikeitė? Na, liko tai, kad visiems beveik iki gyvo kaulo įgriso gyvenimas, kad egoistiški ir pan., bet man tai pasirodė visai neartima.

Ironijos bei pokštų kai kuriose romano vietose atrodė per daug. Net nesmagu skaityti. Ir šiaip nieko gero visoje knygoje ir nepasakė. Arba aš kažko gilesnio neįžvelgiau. Nuoširdžiai tikiu, kad mintis pagrindinė tokia ir buvo - parodyti paauglių mąstyseną. Na, bet kiek girdėjau, daugeliui ji patinka. Tad tiek to, nepeiksiu, gal kitam ši knyga - pati įdomiausia iš skaitytųjų.

Taip, knyga pagal mokyklos programą, tačiau man ji patiko. Tik kai kuriose vietose, mano nuomone, truputį per daug ironijos ir grotesko, apsunkino vaizduotę. Kažin, kaip dar tas lageris išvis veikė... Skaitant pavyko gana gerai...

Taip, knyga pagal mokyklos programą, tačiau man ji patiko. Tik kai kuriose vietose, mano nuomone, truputį per daug ironijos ir grotesko, apsunkino vaizduotę. Kažin, kaip dar tas lageris išvis veikė... Skaitant pavyko gana gerai įsijausti, o kai atrodo, pradedi suprasti ir įsivaizduoti, ką iš tikrųjų Baliui Sruogai teko patirti, jis ima ir su ironija atitraukia tave nuo baisių minčių. Užkabina, bet neleidžia apsunkinti sau gyvenimo nereikalingais rūpesčiais. Labai patiko.

Jei palyginčiau su E. M. Remarko "Vakarų fronte nieko naujo", neabejotinai pasirinkčiau "Dievų mišką". Nežinau kodėl, bet man autorius rašė priimtiniau ir artimiau. Gal dėl to, kad visi išgyvenimai ir galimybės išgyventi lageryje atrodo daug žiauresni, arba bent jau tokius perteikė Sruoga. Na, o kas labiau nepažįstama ir neregėta, labiau ir traukia smalsuolio akį :)

Dar viena knyga pagal mokyklos programą. Ji, galiu pasakyti, buvo gan įdomi. Ji turėjo kažką, ko negaliu aprašyti, kas man nepatiko ir neleido įsijausti į knygą. Nuolat teko sustoti ir pagalvoti, kas iš tikrųjų ten vyko. Gal...

Dar viena knyga pagal mokyklos programą. Ji, galiu pasakyti, buvo gan įdomi. Ji turėjo kažką, ko negaliu aprašyti, kas man nepatiko ir neleido įsijausti į knygą. Nuolat teko sustoti ir pagalvoti, kas iš tikrųjų ten vyko. Gal dėl to, kad tai per sunku mano galvai. Karas - ne ramus gyvenimas mokyklos suole.

Daug kas tikriausia yra girdėjęs apie "Vakarų fronte nieko naujo". Apie taip pavadintos "prarastosios kartos" išgyvenimus. Apie jų gyvenimų griuvimą. Kas jie? Šachmatų figūrėlės aukščiau esantiesiems. Patiko viena knygos mintis, tiksliai nepacituosiu, bet esmė ta, kad kam reikia velti paprastus žmones į karą? Jie niekuo nenusidėjo. Jei netyčia susipyko šalių vadovai, tai tegu eina į ringą apsitempę rožinius apatinius ir kaunasi. Kas laimės, to šalis nugalės. O dabar turi žūti niekuo nekalti. Kodėl išvis karas buvo traktuojamas kaip problemos sprendimas? Aš už pacifizmą.

Knygoje nemažai įdomių minčių. Lyrinis subjektas nuolat panyra į apmąstymus ir jais atskleidžia visos "prarastosios kartos" mąstyseną. Jie negali daug galvoti, nes taip sugriaus sau gyvenimą. Jei pradės galvoti apie mirusius draugus, žiaurius vaizdinius, kuriuos jiems beveik kasdien tenka patirti, jie tiesiog išprotėtų, todėl visais įmanomais būdais bando nuvyti tokias mintis.

Ir, galiausiai, nors ir nesižavėjau skaitydama, man labiausiai patiko pabaiga, kai visi pagrindinio veikėjo draugai pamažu mirė ir jis pats "žuvo vieną iš tų dienų, kai visame fronte buvo taip ramu ir tylu, jog kariuomenės pranešimą sudarė tiktai vienas sakinys: "Vakarų fronte nieko naujo". Jo veide buvo šypsena, jis norėjo mirties, nes kitaip nebūtų radęs sau vietos. Man ši vieta patiko vien dėl likimo neįveikiamumo idėjos.

Dar viena knyga, tačiau šįkart - priverstinė. Reikėjo skaityti pagal mokyklos programą. Perskaičiau ją prieš gerus tris mėnesius, tad įspūdžiai jau truputį nubluko.

Taip... Honore de Balzaco "Tėvas Gorijo" - antroji mano...

Dar viena knyga, tačiau šįkart - priverstinė. Reikėjo skaityti pagal mokyklos programą. Perskaičiau ją prieš gerus tris mėnesius, tad įspūdžiai jau truputį nubluko.

Taip... Honore de Balzaco "Tėvas Gorijo" - antroji mano perskaityta šio autoriaus knyga. Kūriniai nėra labai įdomūs, tačiau nėra ir labai neįkandami. Skaičiau ir jaučiau, kad tai - klasika, literatūra, kurią turi perskaityti kiekvienas. Literatūriniam išprusimui, žinoma. Stebino tai, kad jo skirtinguose romanuose gali atrasti veikėjų, kurie charakteriais labai panašūs. Lyg jo realistiniai romanai būtų susieti tarpusavy, nors, žinoma, taip nėra.

Skaitydama jaučiausi neutraliai, manęs kažkaip nesujaudino nei Gorijo likimas, nei Rastinjako nelaimės ar kiti absurdiški dalykai, kurių buvo tikrai nemažai. Mano nuomone, šiam romanui to ir trūko - įtaigumo. Jei būtų šiek tiek įtaigiau, būčau skaičiusi su malonumu. Bet, tikriausiai, čia tik mano nuomonė.

Šįkart vėl - patiko lyginti su realybe. Šiais laikais panašių situacijų apstu. Skaitydamas lyg primeni sau, koks pasaulis kartais būna, ko galima tikėtis. Visa tai kelia, žinoma, neigiamus jausmus, tačiau aš linkusi į optimizmą. Visai nekeista, kad mėgstu pasakas ir laimingas istorijas, tad ši knyga man ne prie širdies. Vis dėlto visiems gyvenimo atvejams pasiruošti irgi reikia. :)

Tiesą sakant, man tikrai nereikėjo prisiversti perskaityti šios knygos. Kibau ir nepaleidau ir, mano laimei, ji buvo tokia, kokios norėjau. Taip... Vasarą pradėjau su puikiu, lengvu romanu jaunimui. Man tikrai patiko. Mėgstu...

Tiesą sakant, man tikrai nereikėjo prisiversti perskaityti šios knygos. Kibau ir nepaleidau ir, mano laimei, ji buvo tokia, kokios norėjau. Taip... Vasarą pradėjau su puikiu, lengvu romanu jaunimui. Man tikrai patiko. Mėgstu meilės istorijas, tik ne perdėtas, na, o šįkart autorė rašo labai lengvai, atsargiai, nepadaugindama visų meilės saldybių. Gražu. Visko po truputį ir gaunasi puikus romanas ramiai popietei. :)

Siužetas, tiesą sakant, buvo taip pat neįprastas, nors iki šiol skaičiau nedaug knygų, bet bent jau man pasirodė nebanalus. Arba aš tik taip noriu manyti, nes kiekviena knyga savaip žavi... Tarp pagrindinių knygos veikėjų - Rebekos ir Lučiano labai stiprus ryšys. Ir ne vien tik meilės. Jie susieti nuo pat gimimo. Kai gimė Rebeka, gimė ir Lučianas, kuris lydi ją visą gyvenimą iki pat paskutinės minutės, nematomas, negirdimas. Tačiau taip nutiko, kad vaikinas tapo žmogumi, o visas detales, kaip tai atsitiko, leisiu sužinoti šio atsiliepimo skaitytojams patiems vartant "Lučianą".

Niekas niekada nebūna vienas, nors to ir nemato, nejaučia, nepagalvoja, tačiau visi turi palydovą, kuris lydi visą lemtą gyvenimą - manyčiau, pagrindinė knygos mintis. Man gi vėl patiko, o patiko tuo, kad galima pamąstyti - o ar tikrovėje taip negalėtų būti? Nematomas angelas sargas, arba, kaip knygoje rašo, lyg šešėlis, esybė, kurią sunku apibūdinti. Ją reikia pajausti. Vis gi ar kada nors būname vieni? Argi nebūna akimirkų, kai pajuntame kažką esant šalia, nors aplink nieko nėra?..
Myliu mistiką ir laisvę mąstyti.

Ketvirtoji knyga kurią pasirinkau šių metų knygų iššūkiui, tai vieno garsiausių Pietų Afrikos rašytojų J.M. Coetzee knyga "Maiklo K gyvenimas ir laikai". Knygoje pasakojama apie vieno žmogaus klajones ir sunkumus karo...

Ketvirtoji knyga kurią pasirinkau šių metų knygų iššūkiui, tai vieno garsiausių Pietų Afrikos rašytojų J.M. Coetzee knyga "Maiklo K gyvenimas ir laikai". Knygoje pasakojama apie vieno žmogaus klajones ir sunkumus karo alinamoje Pietų Afrikoje.

Maiklas gimęs su kiškio lūpa ir paliktas motinos vaikų namuose, niekada nepritapo prie jį supančio pasaulio. Susirgus motinai jis nusprendžia ją parvežti į jos gimtuosius namus, kad bent prieš mirtį ji galėtų pabūti tose vietose, kur buvo laiminga. Taip prasideda Maiklo klajonės. Nors ir neturėdamas leidimo išvykti iš miesto jis nepabūgsta vykti į kelionę, kartu veždamas sunkią ir pasiligojusią motina. Pakeliui į Prince Albert (kur buvo gimusi jo motina), pastaroji miršta. Maiklas nusprendžia toliau tęsti kelionę. Neturėdamas kelionės dokumentų jis papuola į darbo stovyklą, iš ten ištrūkęs pagaliau pasiekia Prince Albert'ą. Sodybą, kurioje gimė jo motina jis randa apleistą ir nusprendžia, kad čia jis galėtų ramiai įsikurti ir gyventi, bet ne viskas paprasta kaip atrodo. Netrukus į sodybą užklysta dezertyravęs tos sodybos šeimininkų giminaitis. Maiklas nusprendžia pasitraukti. Jis iškeliauja į kalnus. Čia jam tenka badauti, dėl to jis nusprendžia nusileisti į miestelį, kad susirastų maisto. Policijos pagautas jis vėl patenka į darbo stovyklą, kurioje yra priverstas dirbti sunkius darbus. Bet per vieną sumaištį jam pavyksta pabėgti ir jis grįžta į apleistąją sodybą, bet jau privengia didžiojo namo, ir susirenčia pašiūrę prie užtvankos, ir pradeda auginti moliūgus, pats misdamas tik vabzdžiais ir šaknimis. Jis pradeda nejausti poreikio valgyti, tik tiek, kad palaikytų gyvybę. Dirbdamas žemę jis jausdavosi laimingas. Daržovių uglelius prižiūrėjo, kaip motinos prižiūri savo vaikus, prie jų budėdavo dieną naktį. Bet jo laimei neteko ilgai užsibūt. Į jo šventovę išsiveržė sukilėliai iš kalnų, nuniokojo jo triūsą, nuo to laiko Maiklas tik gulėjo savo surestoje slėptuvėje ir nieko nedarydavo. Netrukus išsekusį ir merdintį jį suranda kareiviai ir nugabena į Cape Town reabilitacijos stovyklą.

Stovykloje vienas iš daktarų susidomi Maiklu, nes pastarasis jam pasirodo įdomus, natūralus, nesugadintas, jis netiki kad Maiklas galėjo kaip nors prisidėti prie sukilėlių dangstymo, kuo jis ir buvo kaltinamas. Daktaras bandė Maiklui padėti, kad pastarasis būtų išleistas, bet to neprireikia, jis pats pabėga. Grįžta į tą vietą iš kurios taip bandė pabėgti, tai yra butą kuriame prieš išvykstant glaudėsi su motina. Paplūdimyje sutinka grupelę žmonių kuri jį pamaitina ir kartu supažindina su moterimi, su kuria Maiklas pirmą kart gyvenime patiria kūniškus malonumus. Tuo ir pasibaigia Maiklo kelionės.

Knygoje Maiklas vadinamas K, kai kurie kritikai linkę manyti, kad tai duoklė Kafkai. Maiklo charakteris labai panašus į Kafkos veikale "Procesas" Jozefą K.

Iš visų jau perskaitytų šių metų iššūkio knygų, galiu teigti, kad ši knyga man labiausiai patiko, kol kas. Nors ir niūri, bet su vilties spindulėliu. Sunku įsivaizduoti, ką žmogus patiria karo metu, kai neturi nei teisių, nei maisto, nei namų.

Franco Kafkos "Metamorfozė" - tai antrasis mano skaitytas šio autoriaus kūrinys. Mane labai patraukė apsakymo pavadinimas, reiškiantis gyvūno pavidalo pokytį. Suteikdamas paslaptingumo jis skatina sužinoti, kokia tai...

Franco Kafkos "Metamorfozė" - tai antrasis mano skaitytas šio autoriaus kūrinys. Mane labai patraukė apsakymo pavadinimas, reiškiantis gyvūno pavidalo pokytį. Suteikdamas paslaptingumo jis skatina sužinoti, kokia tai istorija.

Apsakymo siužetas sukasi apie nelaimingą , sunkiai pragyvenančią šeimą. Šeimos galva, Gregoras, yra vienintelis dirbantis asmuo šeimoje, išlaikantis savo senus tėvus ir seserį Grėtę. Jis svajoja sutaupyti pinigų sesers studijoms muzikos konservatorijoje, kadangi tiki Grėtės talentu groti. Vieną dieną įvyksta metamorfozė, ir Gregoras Zamba pavirsta bjauriu vabalu. Tėvai ir sesuo atpažįsta Gregorą, stengiasi kuo geriau juo pasirūpinti, tačiau šeimoje prasideda krizė.Kyla būtinybė nuspręsti, kas kitas dirbs vietoje Gregoro, atsiranda ir kitų problemų. Gregoras, nors ir virtęs vabzdžiu, yra protingas. Jis girdi artimųjų pokalbius ir jam dėl to nepatogu, kad negali jiems padėti. Pareigos jausmas sukelia kaltę, dėl kurios labiausiai graužiasi ir kankinasi Gregoras. Laikui bėgant artimieji praranda viltį, kad Gregoras vėl taps normaliu žmogumi, baimindamiesi ir bjaurėdamiesi naujuoju Gregoro pavidalu, jie jį apleidžia. Iš bado ir nevilties Gregoras nugaišta.

Ši istorija pamoko, koks laikinas ir trapus žmogaus gyvenimas. Viena akimirka gali būti laiminga, o po jos seks sunkios išbandymų akimirkos. Ironiška kaip viskas gali pasisukti prieš žmogų,kuris visą gyvenimą, negailėdamas savęs dirbo šeimos labui, o kai jį patį ištiko bėda, artimų žmonių kantrybė ir valia išseko.

Praėjus didžiajam šurmuliui, išleidus knygą, laikas ją paimti į rankas. Didžiuliai susižavėjimo pilni atsiliepimai, pirmoji vieta populiariųjų knygų 10-tuke...

Ir būsiu nepopuliari, bet pasakysiu, kad knyga man nepaliko...

Praėjus didžiajam šurmuliui, išleidus knygą, laikas ją paimti į rankas. Didžiuliai susižavėjimo pilni atsiliepimai, pirmoji vieta populiariųjų knygų 10-tuke...

Ir būsiu nepopuliari, bet pasakysiu, kad knyga man nepaliko tokio didžiulio įspūdžio. Taip, knygos stilius - pavydėtinas, skaitosi lengvai, nepaisant senųjų žodžių, sakinių kompleksiškumo ir daug veikėjų. Tačiau siužetas gana nuspėjamas, vietomis ištęstaws, o Vilnius - Vilnius paskendęs ir nustumtas į antrą planą. O juk aš labiausiai laukiau Vilniaus, jo baroko, tamsių užkaborių ir senojo miesto labirintų.

Taip. pabaiga buvo aiški. Dabar persikeliame į Vilnių XVIII amžiuje. Kelionės laiku visąlaik naudinga.