Yra tokia knyga - "Penkiasdešimt pilkų atspalvių". Neskaičiau jos, bet visokios nuogirdos jau suformavo tam tikrą įspūdį ir frazė "penkiasdešimt pilkų atspalvių" asocijuojasi su nežabotu seksualumu, nepadoriais...

Yra tokia knyga - "Penkiasdešimt pilkų atspalvių". Neskaičiau jos, bet visokios nuogirdos jau suformavo tam tikrą įspūdį ir frazė "penkiasdešimt pilkų atspalvių" asocijuojasi su nežabotu seksualumu, nepadoriais žaidimėliais ir pan. O štai visiškai kitokia frazė - "šeši šimtai puslapių nuobodybės" - man asocijuojasi su Henry'o Jameso knyga "Moters portretas".

Kadangi knyga buvo neįtikėtinai nuobodi, labai neišsiplėsiu, tik pasakysiu, kad labiausiai įstrigo perdėtas kiekvieno menkniekio analizavimas ir detalizavimas. Kiekvienas poelgis, jausmas ar mintis smulkiai aprašomi ir išaiškinamos jų priežastys. Tušti dialogai tęsiasi po kelis puslapius. Suprantu, kad taip autorius nori kuo geriau atskleisti pagrindinės veikėjos Izabelės asmenybę ir tarsi atsidėjęs tapo jos portretą, bet juk dailės kūriniai tuo ir geri, kad jų tapymo proceso stebėti nereikia - atėjai, pamatei šedevrą arba šiaip menkavertę teplionę ir nuėjai. O čia skaitai, kamuojiesi, tempi save per kiekvieną puslapį - jokio skaitymo malonumo, tik aprašinėjimai, aprašinėjimai, aprašinėjimai. Atrodo, autorius norėjo pademonstruoti puikias savo psichologijos žinias ir sugebėjimą įžvelgti į sudėtingą žmonių prigimtį. Tad ir tenka stebėti visą "tapybos" procesą užuot pasidžiaugus galutiniu produktu - paveikslu.

Dar vienas didelis minusas - knyga yra be pabaigos. Išvargęs 600 puslapių žmogus nusipelnai sužinoti, kaip baigėsi pagrindinei veikėjai, bet čia pabaigos nėra. Yra tik užuomina, kaip veikėja tikriausiai elgsis, bet tik tiek. Gal autorius išsigando, kad norėdamas viską tinkamai ir kruopščiai užbaigti, turės parašyti dar 600 puslapių.

Knyga galėjo būti bent perpus plonesnė. Išmetus tuščius aprašinėjimus ir kiekvieno, dovanokit, pirstelėjimo aprašinėjimus, pati siužeto linija būtų net visai įdomi - nepasiturinčią mergina imasi globoti turtinga jos teta, mergina giminaičiams taip patinka, kad mirštantis dėdė palieka jai solidžią sumelę pinigų, kad jaunoji dama galėtų pasimėgauti gyvenimu ir savo nepriklausomybe, bet tie pinigai laimės neatneša, nes būtent dėl jų ją veda nuskurdęs snobas, įsivaizduojantis, kad yra tobulybių tobulybė. Mergina vėliau praregi, bet negali nubraukti šitos klaidos, nes nori likti ištikima santuokinei priesaikai (o ir veiksmas vyksta ne XXI ar XX a., kai skyrybos jau nieko nestebina).

Dar gana vaizdžiai atskleidžiamas XIX a. turtuolių gyvenimas - dauguma jų tik leidžia pinigus ir neišmano, ko tvertis, kad nuvytų nuobodulį: važinėja po užsienius, rengia puotas, svečiuojasi vieni pas kitus, bet ne iš malonumo, o tik kad atsigintų nuo tos baisios ligos. Tiesa, jei jau visai nėra kur dėtis iš nuobodulio, vyrai dar turi išeiti - jie gali dirbti - banke ar kokio padoresnio verslo imtis, ir taip bent kiek prasiblaškyti, o moterims jau visai nėra kur dėtis - tik sėdėk salone ir siuvinėk. Todėl šiame kontekste vienas įdomesnių, nors ir antraeilių, personažų yra pagrindinės veikėjos draugė Henrieta - vieno amerikiečių laikraščio korespondentė, kuri trankosi po pasaulį ne nuobodulį žudydama, o ieškodama temų savo straipsniams, apie viską turi tvirtą nuomonę ir nebijo jos pareikšti, yra įžūloka ir netgi karingai nusiteikusi. Tokios buvo sufražisčių pradininkės, nors knygoje moterų teisių ir lyčių lygybės klausimai ir nėra smarkiai užkabinami.

Visgi, kaip minėjau, knyga be galo nuobodi. Yra įdomesnių idėjų, bet jos paskęsta aprašinėjimų jūroje. Tad patapšnoju sau per petį už tai, kad nemečiau jos į šoną, nors skaičiau kelis mėnesius, ir ieškosiu įdomesnio literatūros kūrinio.

Oficiali dalis: Izabelė Arčer - jauna graži mergina, trokštanti pažinti pasaulį. Vos atvykusi į Europą, Izabelė savo žavesiu pakeri visus, atsiranda ne vienas gerbėjas, norintis ją vesti. Tačiau gyvenimo kelią Izabelė...

Oficiali dalis: Izabelė Arčer - jauna graži mergina, trokštanti pažinti pasaulį. Vos atvykusi į Europą, Izabelė savo žavesiu pakeri visus, atsiranda ne vienas gerbėjas, norintis ją vesti. Tačiau gyvenimo kelią Izabelė renkasi pati. Izabelė trokšta laisvės ir nevaržomo gyvenimo, kurį, kaip ją įtikino madam Merl, galėsiantis suteikti senas jos draugas Gilbertas Osmondas. Mergina patenka į pinklių ir apgaulės ratą, kuris tampa per didele kaina už troškimą pažinti pasaulį.

Mano jausmai: Vis dėlto klasika yra pačios geriausios knygos. Ko gero dėl to, kad rašytojai siekė grožio per žodį ir rašyti knygas buvo lygiai toks pat suprantamas menas, kaip ir dailė, skulptūra, muzika. Turbūt rašytojai buvo idealistai, nes būti pripažintu rašytoju buvo nelengvas kelias. Reikėjo kokybės, o ne kiekybės. Bet užtat dabar kokiais laikais gyvenam. Kiekvienas gali būti rašytojas, bele tik raides pažįsta.

Skaičiau, kad rašytojas buvo pasišventęs savo pašaukimui, literato darbui. Daug laiko praleisdavo palinkęs prie rašomojo stalo, kad surastų įtaigesnį žodį, dailesnį sakinį. H. James laikomas autobiografišku rašytoju. Kūryboje jis vaizdavo netikrus savo gyvenimo įvykius, o išreiškė visą vidinį gyvenimą - mintis, prieštaravimus, jausmus. Rašoma, kad H. James kūrinių ašis ir yra ne išoriniai įvykiai, bet personažų savęs vertinimas, jų sąmonės kaita. Pats rašytojas sako taip: " Aš kur kas anksčiau suvokiu savo personažus negu jų aplinkybes."(Šita informacija kalba apie bendrą jo kūrybą, bet atrinkau, nes tinka "Moters portretui").

Autorius susilaukė daug kritikos, dėl romano pabaigos, esą jis "nebaigtas". H. James apie tai yra taip rašęs: "Iš tiesų visuotine prasme santykiai niekur nepasibaigia, ir sudėtingiausia menininko problema - nuolat rasti kur, remiantis sava geometrija, nubrėžti ratą, kad jie atrodytų pasibaigę."

Pats rašytojas pasakoja apie kūrybą šitaip: " Štai kas yra pasakotojo meno žavesys: tas slypinčios plėtojimosi jėgos, tas būtinas sėklos prasikalimas, tas nuostabus puoselėjamo sumanymo veržimasis į aukštį, į šviesą bei orą, kol ten pagaliau suveši, taip pat ir toji žavi galimybė suradus gerą atramą jau užimtoje žemėje, atstatyti visą vidinės istorijos raidą, atsekti, atkurti, visus etapus ir žingsnius."

Ką aš galiu pasakyti, sužavėjo mane šita knyga. Veikėjai tokie spalvingi, saviti, gyvi vaizduotėje. Jų aprašymams rašytojas nepagailėjo nei popieriaus, nei plunksnos.

Pagrindinės herojės Izabelės mintis: "Nenorėčiau, kad apie mane pagal drabužį spręstų. Drabužiai greičiau byloja apie mano siuvėją, nei apie mane. Visų pirma, jie ne mano laisvai pasirinkti, o primesti visuomenės."

Izabelė: "Siūlomas nuostabus pastovumas nebuvo jos laimės samprata" arba Izabelės žodžiai: "Nenoriu būti avelė, einanti paskui bandą, o noriu pati rinktis sau likimą ir sužinoti apie žmonių gyvenimą, negu tai priimtina pasakoti jaunoms merginoms."

Nereikia pamiršti, kad aprašomas XIXa. (maždaug 1870-1876m). tai laikas, kai moterys dar nėjo į darbą, o buvo namų puošmenos. Tai va, labai įdomi knygos situacija. Mergina turi galimybę rinktis savo gyvenimo kelią. Ir kur ji taip nueina? Kaip jai viskas susiklosto? Na, šitas dalykas numanomas, bet kadangi tai nėra pagrindinis romano tonas, tai visa kita sudėliota labai prasmingai, logiškai, tikroviškai, giliai. Ilgi dialogai, juose pasakomi širdies išgyvenimai, požiūris į aplinkinį pasaulį, vertybes, žmones, ne tik pasikeitimas informacija, ir kai kurias vietas norisi vis atsiversti ir paskaityti vėl, išgyventi ar įsijausti į situacijos stiprumą. O vertybės pateikiamos tokios pažįstamos, tokios paprastos, tokios artimos, kad atrodo rašytojas iš mūsų laikų.

Rekomenduočiau paskaityti tiems, kurie knygas myli už žodžio sklandumą ir grožį, ne tik už siužeto vingius.

Ši Henrio Džeimso knyga, dabar jau perskaičius, atrodo nuobodoka ir pertempta. Žinoma gal tai angliškas stilius, o gal rašytojo maniera. Tačiau. Knyga parodo, kokia turėtų būti moteris. Taktiška, visus išklausanti, tačiau ir...

Ši Henrio Džeimso knyga, dabar jau perskaičius, atrodo nuobodoka ir pertempta. Žinoma gal tai angliškas stilius, o gal rašytojo maniera. Tačiau. Knyga parodo, kokia turėtų būti moteris. Taktiška, visus išklausanti, tačiau ir paisanti savo nuomonės, taip pat ištikima. Izabelė Arčer mano akimis žiūrint labai įdomi persona ir jos pasirinkimai gyvenime taip pat. Aš jos vietoje tikrai būčiau rinkusis kitokį kelią, tačiau aš - ne ji. Kaip jau sakiau romanas nuobodokas ir šiek tiek per ilgas, man skaitėsi ilgai. Šiaip knyga visai nieko - išsirinkta tema - visai įdomi. Vienos moters gyvenimas.

Knygą įvertinčiau 7/10