Žolynų vainikas - antroji Colleen McCullough ciklo apie Romos istoriją dalis. Ši knyga tokia pat puiki ir įtaigi kaip ir pirmoji. Knygos pagrindinės asmenybės - senstantis Gajus Marijus ir savo į savo šlovės viršūnę...

Žolynų vainikas - antroji Colleen McCullough ciklo apie Romos istoriją dalis. Ši knyga tokia pat puiki ir įtaigi kaip ir pirmoji. Knygos pagrindinės asmenybės - senstantis Gajus Marijus ir savo į savo šlovės viršūnę kopiantis Liucijus Kornelijus Sula.

Knygoje pasakojama penkiolika pirmų paskutiniojo šimtmečio prieš Kristaus gimimą metų, kuriuose gausu įvykių ir iškilių asmenybių. Romos respubliką ir toliau drasko karai, vyksta politinės intrigos, verda aistros dėl sąjungininkų ir pilietybės klausimų. Tuo tarpu Gajus Marijus keliaudamas po Pietvakarių Aziją susitinka Ponto karalių Mitridatą, ir blaiviai įvertina, kad ateityje jis sukels rimtų bėdų Romos imperijai. Mitridatui pradėjus karą, Gajus Marijus, buvęs konsulu šešis kartus, ir giliai tikintis, kad taps ir septintą, tikisi vadovauti kariuomenei, pamiršdamas tai, jog jau yra senyvo amžiaus, o Sula, jau anksčiau pademonstravęs neeilinio karvedžio sugebėjimus, negali praleisti galimybės tapti kariuomenės galva. Šis postas Liucijui Kornelijui Sulai turėjo atverti kelius į valdžią. Tačiau senatvė nelinkusi nusileisti jaunystei ir ši kibirkštis išprovokuoja gaisrą - Romos legionai puola ne svetimus kraštus, o savo respublikos pasididžiavimą ir širdį - Romą.

Pajusti šio laikotarpio dvasią yra vienintelis kelias - atverti šios knygos puslapius. To perteikti, bent jau man, niekas geriau negali, o kaip gali praleisti tokią galimybę sutikti jaunąjį Julijų Gajų Cezarį. Tiesa, likusias šio ciklo dalis teks skaityti užsienio kalba, bet, manau, visiems skaičiusiems pirmas dvi dalis, tai nebus iššūkis, o tikras malonumas.

Dievų mišką privaloma perskaityti mokykloje, ko aš anuomet nepadariau ir dabar supratau, kad visai be reikalo. Visada maniau, kad lietuviai autoriai įdomiai rašyti nemoka arba nenori, pasirodo klydau. Knyga apie žiaurius dalykus,...

Dievų mišką privaloma perskaityti mokykloje, ko aš anuomet nepadariau ir dabar supratau, kad visai be reikalo. Visada maniau, kad lietuviai autoriai įdomiai rašyti nemoka arba nenori, pasirodo klydau. Knyga apie žiaurius dalykus, bet momentais juoką sukelią. Pradžioje kiek nervino, kad nebuvo vientisos siužetinės linijos, vis šokinėjo prie įvairių įvykių, bet galiausiai "susipažinus" su visom dušelėm ir atsiradus nuoseklumui tapo įdomu. Kadangi čia knygą apie tikrus įvykius kur dalyvis pats autorius tai didelės įtampos nėra, logiška, kad viskas gerai baigsis, kitaip ir knygos nebūtų. Buvo smalsu kuom viskas baigsis, o baigėsi sakyčiau nevykusiai. Norėjosi žinoti ir kaip viskas baigėsi kitiem, kad ir abstrakčiai, o ne "atėjo rusai - fin".

Po knygos bandžiau žiūreti lietuvišką ekranizaciją: nū ir šūdas.... Geriau negadinti vaizduotėje susikurto knygos vaizdo.

Tai pirmoji mano skaityta G. Radvilavičiūtės knyga. Ryšelis esė, kuriose persipina autorės gyvenimo nuotrupos, renginiai ir aktualūs visuomenės įvykiai, žmonės. Kandus, atviras stilius. Skaičiau dėl to, kad man rekomendavo....

Tai pirmoji mano skaityta G. Radvilavičiūtės knyga. Ryšelis esė, kuriose persipina autorės gyvenimo nuotrupos, renginiai ir aktualūs visuomenės įvykiai, žmonės. Kandus, atviras stilius. Skaičiau dėl to, kad man rekomendavo. Išties turbūt dėl to, kad šioje rinktinėje yra keletas esė su tiesioginiais psichologijos elementais, nors galima sakyti, kad visuose tekstuose knygoje gausu savianalizės ir apskritai analizės, interpretacijų.

Mane vis dėl to ši knyga vargino. Man turbūt dar norisi didelių idėjų ir jaunatviško veržlumo. Ši knyga visgi atskleidžia vyresnės moters pasaulį. Nelabai romantiškai, labiau buitiškai ir realiai. O man norisi galvoti, kad būna kitaip.

Rekomenduoju esė žanro mėgėjams. Bet jei mėgstat kokį tai romantišką Navako esė stilių, tai čia bus kitaip.

Pagrindinė knygos idėja - gabių vaikų drama. Tu esi protingas, talentingas ir įžvalgus, tačiau suaugę arba to nesupranta, nenori, negali pripažinti, arba naudojasi tavimi savo tikslams pasiekti.

Knygoje pasakojama istorija...

Pagrindinė knygos idėja - gabių vaikų drama. Tu esi protingas, talentingas ir įžvalgus, tačiau suaugę arba to nesupranta, nenori, negali pripažinti, arba naudojasi tavimi savo tikslams pasiekti.

Knygoje pasakojama istorija apie berniuką Ender'į, kuris yra pakviečiamas į kosminę karo mokyklą. Jo šeimos situacija, asmenybė, gyvenimas mokykloje, draugystės, pasitikėjimas, valia, karas - visa yra aprašoma itin paprasta kalba, tačiau pasakoma būtent tiek kiek reikia, netuščiažodžiaujama.

Ši knyga yra ilgos mokslinės fantastikos serijos apie Ender'į pirmoji dalis. Originaliai,"Ender's game" buvo trumpas apsakymas spausdintas žurnale. Autorius šią istoriją vėliau papildė ir išplėtojo tam, kad atskleistų priešistorę kitų knygų "Speaker for the dead", "Ender's Shadow" ir kitų. Autorius ir toliau kurią šią seriją.

Rekomenduoju tiems, kas mėgsta mokslinę fantastiką ir psichologiją. Ir visiems genialiems vaikams.

Išgirdau apie šios knygos egzistavimą ne per seniausiai, prieš kelerius metus. Pirmosios mintys buvo apie tai, ar apskritai dera spausdinti asmeninius autoriaus laiškus, dienoraščius. Apie tai, ar šis konkretus laiškas yra jo...

Išgirdau apie šios knygos egzistavimą ne per seniausiai, prieš kelerius metus. Pirmosios mintys buvo apie tai, ar apskritai dera spausdinti asmeninius autoriaus laiškus, dienoraščius. Apie tai, ar šis konkretus laiškas yra jo autoriaus, adresato ar visuomenės nuosavybė? Kam jis priklauso? Beje, adresatui laiškas taip ir nenukeliavo. O autorius laišką išsaugojo. Galbūt sau, o galbūt pasąmoningai troško, kad jį perskaitytų ir kiti žmonės, netgi tie, kurie gyvens jau kitame, XXI amžiuje. Knygos pabaigoje Jadvyga Bajarūnienė pažymi, jog galbūt tai buvo savotiška Franco Kafkos autobiografija. Tai leidžia teigti gerokai išplėstas laiško turinys, kuriame analizuojami atskiri autoriaus gyvenimo epizodai ir svarbiausi įvykiai.

Laiškas be abejonės turi autobiografiškumo elementų. Tačiau, kaip ir kita Franco Kafkos kūryba, jis yra daugiabriaunis, todėl leidžiasi interpretuojamas įvairiai, man labiausiai primena savianalizę. Laiške autorius pripažįsta, jog savo santykiams su tėvu ir jo asmenybei aptarti skyrė daug laiko ir pastangų, ne tik vienas, bet tą darydavo ir su savo artimiausia seserimi Otla.

Skaitant šį laišką krenta į akis autoriaus preciziškumas, dėmesys detalėms. Viena vertus, tai liudija Kafkos gabumus, pasišventimą, atsidavimą, tačiau kartais atrodo, jog tai perauga į fanatišką savo minčių ir jausmų, taip pat tėvo žodžių, veiksmų persekiojimą. Francas Kafka itin sureikšmina neigiamus dalykus, tačiau palieka nuošalyje tuos, kurie galėtų padėti jam pamatyti šviesiąją realybės pusę. Taip realybė tampa iškreipta, "nerealistiška", o kituose autoriaus kūriniuose - absurdiška. Nors Kafka teigia, jog jo pastangas motyvuoja tiesos troškimas, skaitant jo laišką kyla įspūdis, jog autorius dar nepasirengęs priimti tiesos, būtent tų tiesos dalių, kurios būtų pozityvios ir sakytų, jog nėra viskas taip jau blogai, kaip atrodo. Juk tiesa, realybė visuomet turi abidvi puses - šviesiąją ir tamsiąją, tačiau kartais būna sunku išsivaduoti iš aukos vaidmens ir priimti tiesą, jog nėra viskas taip jau blogai ir tikrai galima šį bei tą pakeisti, kad būtų geriau.



Franz Kafka "Laiškas tėvui", Alma Littera, 2009

Tai buvo bene gražiausia mano skaityta istorija apie šunį. Romualdas Granauskas - be galo ypatingas šios apysakos autorius, kurio jautrumą, sentimentalumą, įžvalgumą ir atidumą kiekvienai detalei stipriai jutau knygos...

Tai buvo bene gražiausia mano skaityta istorija apie šunį. Romualdas Granauskas - be galo ypatingas šios apysakos autorius, kurio jautrumą, sentimentalumą, įžvalgumą ir atidumą kiekvienai detalei stipriai jutau knygos puslapiuose. Šioje autobiografinėje apysakoje Granauskas vaizduoja savo gyvenimo momentus ne tik nuo tada, kai parsivežė šunį iš Estijos, bet ir sąjūdžio metus, kai Lietuva kovojo dėl nepriklausomybės.

Taigi Bulis - naujasis Romualdo ir Genutės namų gyventojas, ypatingos kilmės šuo, kuris stropiai klausė šeimininkų ir atsidavęs jiems tarnavo. Kiekvienas nutikimas, kiekvienas nuotykis su Buliu įnešdavo naujų spalvų į rutininį rašytojo gyvenimą, kuriuos Granauskas smulkiai analizavo ir labai gražiai tai perteikė apysakoje. Nė nepajutau, kaip istorija baigėsi - atrodo toliau ir toliau skaityčiau, kur rašytojas kartu su Buliu nuėjo, ką suvalgė, ką pamatė, ką sutiko, ką aplojo, ir t.t. Paprasta ir miela istorija, kuri be galo mane įtraukė.

Šios knygos dėka ne tik daugiau sužinojau apie šunio auginimą, dresiravimą, bet ir susimąsčiau pati - ar aš esu gera ir atsidavusi savo šuns šeimininkė... Nes kartais tingėdavau pavedžioti ilgiau, o kai mane mano šuo kviesdavo pažaisti, apsimesdavau pavargusi. Tad tikrai iš naujo suvokiau, kaip svarbu mylėti savo šunį, ir kaip gera jausti besąlygišką savo augintinio meilę šeimininkui. Tai neapsakomas jausmas, kaip pats Granauskas ir apibūdino savo meilę Buliui.

Intriguojanti, įdomi knygos pradžia, puslapiai vertėsi savaime, kol neatspėjau, kas tikrasis blogietis, tada skaityti pasidarė kiek nuobodoka, bet vis tiek džiaugiuosi šiuo alternatyviu skaitiniu, kuris privertė prisiminti...

Intriguojanti, įdomi knygos pradžia, puslapiai vertėsi savaime, kol neatspėjau, kas tikrasis blogietis, tada skaityti pasidarė kiek nuobodoka, bet vis tiek džiaugiuosi šiuo alternatyviu skaitiniu, kuris privertė prisiminti anglų kalbą.

Kaip jau supratote, tai - detektyvinis romanas. Vyras nubunda, apsidairo, nesuvokia, kur esąs ir kas jis toks. Vonioje randa negyvą moterį. Atmintis pamažu sugrįžta. Jis - savo namuose, o kraujo klane gulinti moteris - jo žmona. Viskas, ką jis pamena: kartu su ja išgertas nemažas vyno kiekis. Tvirtai žino, kad žmonos nežudė, bet visi įrodymai prieš jį. Taigi, vyriškis nuteisiamas, bet pasirodo, kad jis buvo nekaltai apkaltintas, o vėliau nužudytas tikrojo kaltininko. Inspektorius Van Veeteren ieško blogiečio. Narpliojamos praeities mįslės ir dabarties paslaptys. Pora neturi daug artimų draugų, tačiau ir tikrų priešų aplink nesimato, todėl atrodo, jog byla atsiduria mirties taške, bet inspektorius turi gerą šeštąjį jausmą, kuriuo ir nusprendžia kliautis...

Ši knyga mano bibliotekėlėje pradūlėjo tikrai ilgai, niekaip neprisiruošiau jos perskaityti, bet kadangi įtraukiau ją į šių metų knygų iššūkį, vieną dieną paėmiau ją į rankas, na o šiandien padėjau atgal į...

Ši knyga mano bibliotekėlėje pradūlėjo tikrai ilgai, niekaip neprisiruošiau jos perskaityti, bet kadangi įtraukiau ją į šių metų knygų iššūkį, vieną dieną paėmiau ją į rankas, na o šiandien padėjau atgal į vietą, tik jau perskaityta. Knyga man patiko. Pagrindinis įvykis aprašomas dar knygos anotacijoje, o visos knygos puslapiuose einama į tą lemtingą įvykį, pamažu atskleidžiama, kas nulėmė tokią jaunojo poeto bei kitų herojų lemtį.

Štai ir įveikta dar viena knygų iššūkio knyga "Paskutinis gundymas". Žodį įveikta neveltui pavartojau, nes nors girdėjau nemažai liaupsių šiai knygai, ji man nepaliko tokio neišdildomo įspūdžio, o ir skaityti ją nebuvo...

Štai ir įveikta dar viena knygų iššūkio knyga "Paskutinis gundymas". Žodį įveikta neveltui pavartojau, nes nors girdėjau nemažai liaupsių šiai knygai, ji man nepaliko tokio neišdildomo įspūdžio, o ir skaityti ją nebuvo labai lengva. Pati istorija apie Jėzaus gyvenimą ir nukryžiavimą gana įdomi, bet šioje knygoje Jėzaus paveikslas man nelabai patiko. Gal todėl, kad anksčiau nei perskaičiau šią knygą, buvau perskaičiusi "Marijos knygą" ir ta istorija man patiko, kadangi man buvo netgi labai priimtinas ten vaizduojamas Jėzaus paveikslas. Šioje knygoje Judo personažas man patiko net labiau nei Jėzaus, kadangi jis buvo pats realiausias ir visos knygo metu išliko toks koks buvo pradžioje, taip ir pabaigoje.

Tai didelės apimties kūrinys, kuris sužavi pasakojimo gilumu, šmaikštumu, nestandartinėmis įžvalgomis. Romanas pasakoja apie graikų, persikėlusių į Ameriką, prisitaikymą, asimiliaciją naujoje aplinkoje, ir kartu...

Tai didelės apimties kūrinys, kuris sužavi pasakojimo gilumu, šmaikštumu, nestandartinėmis įžvalgomis. Romanas pasakoja apie graikų, persikėlusių į Ameriką, prisitaikymą, asimiliaciją naujoje aplinkoje, ir kartu pastangas išlaikyti savo tautinį identitetą. Pagrindinė siužetinė linija - tai hermafrodito-Kali, o vėliau - Kelo -istorija. Istorija, papasakota, jam esant keturiasdešimt vienerių metų ir bandant suvokti savo šaknis, išskirtinumo priežastis. Tik būdamas subrendęs vyras, Kelas supranta, kad jo istorija tai ir visos jo giminės epas, ir bandydamas atpasakoti Stefanidų kelius ir klystkelius, Kelas tikisi geriau suprasti save. Kartu romane atsispindi ir Amerikos istorija - tai ir mašinų pramonės klestėjimas, didžioji depresija ir sauso įstatymo grimasos... Stefanidai aktyviai dalyvavo Amerikos gyvenime, kartu bandydami rasti savo, graikišką, nišą.

Viso romano metu mes sekame Kali brendimą, sudėtingą ir nestandartinį savo lyties suvokimą. Autorius taikliai, psichologiškai įtaigiai aprašo pagrindinio herojaus tapsmą suaugusiu. Aš džiaugiuosi, kad susipažinau su šio autoriaus kūryba, nes jo kalba turtinga , bet neperkrauta detalių, pasakojimas intelektualus, bet neprikišamai moksliškas. Tai knyga, kuri įtraukia ir nepaleidžia.