Kas yra maras? Liga? epidemija? Nebūtinai. Camus marą naudoja kaip metaforą perteikti karui, nacizmui bei viskam, kas atima žmonėms gyvybes. Šios knygos idėjos gali būti pritaikomos bet kuriam laikmečiui. Kiekvienas gali savaip...

Kas yra maras? Liga? epidemija? Nebūtinai. Camus marą naudoja kaip metaforą perteikti karui, nacizmui bei viskam, kas atima žmonėms gyvybes. Šios knygos idėjos gali būti pritaikomos bet kuriam laikmečiui. Kiekvienas gali savaip interpretuoti maro sąvoką.

Veiksmas prasideda 194... Orane, kai aplink pradeda rastis daugybė negyvė žiurkių. Iš pradžių niekas nesupranta, kokio tragiško įvykio pranašas jos yra. Tik kiek vėliau, vienas po kito ėmė sirgti žmonės. Koks neįtikimas maras iš pradžių atrodo! Juk tokiame mieste negali siautėti ši baisi bacila. Šiame mieste negyvena žmonės, kuriuos ji galėtų užpulti. Negi maras galėtų pasiglemžti paprastą valdininkėlį Graną? Arba bet kurį kitą miesto gyventoją?

Visgi, kad ir koks neįtikimas miesto gyventojams maras atrodo, jį tenka pripažint, nes ši liga Orane įsisiautėja. Camus aprašo, kaip žmonės priima nelaimę, elgiasi jos akivaizdoje, kaip išgyvena išsiskyrimus bei netektis, kaip susiburia bendrai kovai prieš blogį bei kaip nedrąsiai priima pirmuosius giedrėjimo ženklus.

"Maras" - tikrai gera knyga, priturtinta protingomis bei pamąstyti verčiančiomis mintimis, tad kiekvienas joje atras ir kažką sau.

Yra knygų, kurias, po ilgo atidėliojimo perskaičiusi, gailiuosi, kad neskaičiau anksčiau tokios įtraukiančios, tokios įdomios, taip gražiai parašytos...

Ir yra knygų, kurias galiausiai perskaičiusi jaučiuosi taip, kad...

Yra knygų, kurias, po ilgo atidėliojimo perskaičiusi, gailiuosi, kad neskaičiau anksčiau tokios įtraukiančios, tokios įdomios, taip gražiai parašytos...

Ir yra knygų, kurias galiausiai perskaičiusi jaučiuosi taip, kad kažkam (man, o gal ir ne man) reikėjo, kad skaitymo išlaukčiau, kad šiukštu neperskaityčiau anksčiau nei reikia, nes kitaip nebus jokios naudos.

Aš pratusi išlaukti Kajoko kūrybos. Nuo mokyklos, nuo 11 klasės, kai buvau visiškai įsitikinusi, kad poezijos nesuprantu ir nemėgstu, o bibliotekoje atsitiktinai į rankas pakliuvo "Meditacijos", kurias pavarčiau, paskaičiau ir supratau, kad nešuosi namo. Pirmą kartą skaitydama eilėraščius mėgavausi, nes eilėraščiai buvo parašyti kaip pokštas, ir juokiamasi dažniausiai buvo iš savęs, savo proto įsitikinimo, kad turi būti taip ir ne kitaip.


Šitaip parašytas ir romanas - vis pasijuokiant ir pakrizenant iš to vargšo protelio. Ir pati skaitydama kelis kartus juokiausi iš savęs ir savo lūkesčių, neva žinojimo, kaip dabar turėtų pakrypti siužetas, kuris imdavo ir nepakrypdavo. Ir kai galiausiai paleidau savo lūkesčius ir leidau sau tiesiog skaityti, pasijutau kaip vaikštanti po rūku apklotą vietovę - pavidalai lyg ir pažįstami, o vis tiek kitokie, paslaptingesni.



Ir kaip ir kiekvienas rūkas, šitas galiausiai irgi išsisklaidė, ir liko šviesa ir šiltas prisiminimas apie paslaptingą rūko pasaulį. Jaučiu, kad dar ne kartą ten tikrai sugrįšiu.

Viens, du - ir perskaičiau... Agata Kristi - sena mano meilė ir džiaugiuosi vis dar atrasdama neskaitytų jos detektyvų. Šiame romane žmogžudystes narpliojame kartu su Erkiuliu Puaro. O iš pradžių viskas atrodė kaip eilinė...

Viens, du - ir perskaičiau... Agata Kristi - sena mano meilė ir džiaugiuosi vis dar atrasdama neskaitytų jos detektyvų. Šiame romane žmogžudystes narpliojame kartu su Erkiuliu Puaro. O iš pradžių viskas atrodė kaip eilinė savižudybė. Tik ne mažajam keistajam belgui - jeigu jis nori, kad tai būtų žmogžudystė, taip ir bus. Paini ir iš pirmo žvilgsnio neišsprendžiama mįslė, dėmesys detalėms, loginis mąstymas ir požiūris, kad kiekviena, net menkystos gyvybė yra svarbi. E. Puaro vėl triumfuoja.

Anądien tris valandas slankiojau po PC Panoramą. Ieškojau basučių. Radau. Tada aplankiau visas ten buvusias mėgstamas parduotuves. Laukiau žmogaus. Ir kai jau buvo likę tik du variantai - arba eiti per tas parduotuves dar...

Anądien tris valandas slankiojau po PC Panoramą. Ieškojau basučių. Radau. Tada aplankiau visas ten buvusias mėgstamas parduotuves. Laukiau žmogaus. Ir kai jau buvo likę tik du variantai - arba eiti per tas parduotuves dar kartą, arba užsukti į knygyną, tingiai nuėjau į jį. Ėmiau apžiūrinėti visokias naujienas, nuolaidas, lietuvių ir anglų kalbomis. Pagalvojau, kad kažkur pamečiau prieš šimtą metų įsigytą ir taip niekada ir nepanaudotą kliento kortelę, ir tada pamačiau ją. Jane Austen knygą "Įtikinėjimas". Prisiminiau, kad ji net kelis kartus buvo minima filme su S.Bulock "Namas prie ežero", ir, nors tam filme knyga buvo apibūdinama kaip visiškai neypatingas romanas, užsimaniau, nors tu ką.

Neatbaidė nė 36.39 litai, ko dar niekada nebuvau mokėjusi už grožinės literatūros kūrinį. Perskaičiau knygą per šiek tiek mažiau nei šešias valandas.

"Įtikinėjimas" - iš tiesų neypatingas romanas, šiek tiek primenantis visiems puikiai žinomą Pelenės istoriją, šiek tiek ir dabar populiarius "Svajonių" meilės romanus. Bet man patiko. Skaityti knygą nepaprastai lengva, skaitai ir nepastebi, kaip bėga puslapiai vienas po kito. Ir nors pabaigą nujausti nepaprastai lengva, vis tiek įdomu, kas bus toliau, ar susitiks Ana su Frederiku, kada susitiks, kaip kalbės, kaip elgsis. Labai žavingi knygoje aprašomi laikai, žavingas bendravimo stilius, ir, nors nenorėčiau, kad taip būtų ir dabar, skaityti dėl to tik dar įdomiau.

Nepaprastai žaviai atskleidžiami ir knygos veikėjų portretai. Pavyzdžiui, kiek daug apie serą Volterį pasako jo toks požiūris, kad "didžiausia Bato bėda - daugybė negražių moterų. Jis nenorįs pasakyti, kad čia nėra gražuolių, bet nepatrauklių tikrai neproporcingai daug. Vaikštinėdamas dažnai matąs, kad vienam dailiam veideliui tenka trisdešimt, o gal ir trisdešimt penkios pabaisos; o kartą, stovėdamas prie krautuvės lango Bondo gatvėje, jis suskaičiavęs, kad pro šalį praėjo aštuoniasdešimt septynios moterys, viena po kitos, ir nebuvo nė vieno pakenčiamo veido."

Labai, labai patiko man Jane Austen rašymo stilius, neabejoju, kad perskaitysiu dar bent vieną jos knygą. Kitaip tariant, pasakojama istorija tokia šiaip sau, bet parašyta puikiai. Pagaliau vėl su malonumu imu knygą į rankas, ir pabaigusi vieną, iškart noriu kitos.

Apie Fridą Kahlo pirmą kartą išgirdau seniai, ir dabar jau nė neatsimenu, nei kaip, nei kodėl. Bet paveikslai įstrigo, ir vis jaučiau norą sužinoti daugiau, ir ne kartą pričiupau save dairantis šios moters biografijos....

Apie Fridą Kahlo pirmą kartą išgirdau seniai, ir dabar jau nė neatsimenu, nei kaip, nei kodėl. Bet paveikslai įstrigo, ir vis jaučiau norą sužinoti daugiau, ir ne kartą pričiupau save dairantis šios moters biografijos. Buvau radusi keletą įdomių variantų Amazon'e, bet kadangi buvo brangu, nepirkau. Dar po gerų metų užtikau biografiją knygyne "Rotas", bet neturtingai studentei net 10 litų tada pasirodė per daug... Kol galiausiai, jau baigus universitetą ir pagaliau gavus geresnį darbą, vienos mugės metu ši knyga vėl patraukė mano dėmesį.

Kai pradėjau skaityti, nežinojau, ko tikėtis. Apie Fridą Kahlo žinojau tik tai, kad jos paveikslai skaudūs ir įsimenantys, kad Frida turėjo vieną antakį kaip mano draugas Žilvinas, ir kad buvo labai ligota... Ir taip maloniai nustebau, kai po kelių puslapių supratau, jog tai nė velnio nebus sausa faktų biografija. Ne! Knyga ne tik, kad dailiai iliustruota, bet ir pats rašymo stilius labai patiko, toks biografinis romanas, parašytas lengvai ir aiškiai, paprastai, vietomis net prajuokinantis.

Kita vertus, vieną kartą užvertus knygą, kitą dieną prie jos prisėsti sunku. Toks nemalonus jausmas, nepatogumas ir nedrąsumas, toks nenoras skaityti, kaip Fridai buvo sunku. Esu visiškai tikra, kad būdama jos vietoje, būčiau ne tik kad nepradėjus tapyti, bet turbūt ir visiškai palūžusi. O ji! Drąsi, tvirta, žavinga Meksikos dailininkė. Stipriausias priekaištas tingiam ir zyziančiam skaitytojui. Man.

Ši knyga nuskambėjo kaip pasaulinis bestseleris. Ji buvo nominuota kaip geriausia 2012 metų knyga. Įdomu kodėl?

Istorija prasideda gana romantiškai, sutuoktiniams išaušo penktųjų santuokos metinių rytas. Nikas keliasi iš...

Ši knyga nuskambėjo kaip pasaulinis bestseleris. Ji buvo nominuota kaip geriausia 2012 metų knyga. Įdomu kodėl?

Istorija prasideda gana romantiškai, sutuoktiniams išaušo penktųjų santuokos metinių rytas. Nikas keliasi iš lovos, Eimė virtuvėje ruošia pusryčius. Vėliau Nikas išvažiuoja į barą ir netikėtai sulaukia iš kaimyno skambučio, kad jo namų durys atlopotos, o ant lauke tupi jų naminė katytė. Grižęs jis labai nustemba ir išsigąsta. Svetainėje išvartyti daiktai, baldai, paliktas įjungtas lygintuvas, o žmonos nėra. Eimės dingimas pakeičia visą jo gyvenimą aukštyn kojom.

Šiame trileryje daug netikėtų detalių, veiksmo, įtampos. Istorija dalinama į dalis. Pirmiausia konstatuojama digimo faktas, aiškinamasi aplinkybės. Kitoje dalyje rašoma iš herojų pusės, kai analizuojami sutuoktinių santykiai, pašlijęs bendras gyvenimas, visa tai atskliedžiama remiantis Eimės ir Niko bendro gyvenimo prisiminimais. Trečioje dalyje aiškinamasi dingimo detalės, kurios yra iš tikrųjų labai netikėtos, stebinančios ir labai įtraukiančios. Šių detalių dėka mes geriau pažįstame ir Niką su Eime. Ir tuomet supranti, kad ne viskas gyvenime yra taip, kaip mes matome. Didžiulis įvykių sukūrys, detalių gausumas, įvykių planavimas ir aprašymas iki smulkmenėlės man priminė matytus amerikiečių detektyvinius serialus. Regis realiame gyvenime taip būti negalėtų.. Ir galiausiai pabaiga.. Kokia ji? Netikėta. Ir man asmeniškai neišbaigta.

Aprašyta istorija dažnai girdima realiame gyvenime. Jauna, naivi mergaitė iš kaimo glūdumos išvažiuoja dirbti į užsienį. Koks tai darbas mes žinome, o ji ne. Papasakota istorija šiurpina savo žiaurumu. Pasakojime labai...

Aprašyta istorija dažnai girdima realiame gyvenime. Jauna, naivi mergaitė iš kaimo glūdumos išvažiuoja dirbti į užsienį. Koks tai darbas mes žinome, o ji ne. Papasakota istorija šiurpina savo žiaurumu. Pasakojime labai taikliai ir tiksliai aprašytas bado jausmas, vienatvė, šaltis, baimė, skausmas. Skaitydama lengvai visai tai įsivaizduodavau ir vos ne pati tą pajausdavau. Gražiai aprašomi ir geri dalykai - prisiminimai apie tėtį, vaikystė, įsivaizduojami pokalbiai su jau mirusiu tėčiu.

Vis mąstydavau, nejaugi galima būti tokia naivia, neišmanančia ir tiek daug nežinančia? Kokioj kaimo glūdumoj reikia gyventi, kad nežinotum kas yra mobilusis telefonas, ausinukas ir pan. O juk veikmas vyksta 21 -ame amžiuje! Technologijos stipriai pažengusios į priekį. Pagrindinės herojės Dortės namai atvaizduojami lyg senovėje. Gal autorė rašydama apie Lietuvą įsivaizdavo, jog tai atsilikusi šalis? Ar čia tik Dortės šeima yra atsilikusi ir gyvenanti ne šiuolaikinį gyvenimą? Kodėl motina tiesiog negali pasikalbėti su dukromis? Kodėl pokalbis eina tik per maldas? Jų šeima vaizduojama lyg kokių laukinukių. Mažai bendraujančios, tylios, vargšės, kurios gyvena juodam skurde, bet nežino kaip suktis iš padėties. Sesers Veros personažas man pasirodė išvis neigiamas. Ji nuolat pikta.

Ir vis mąstau ar patiko man ši knyga, ar skaityčiau ją dar kartą? Turbūt, kad ne. Mano išrankiam skoniui ir šikart knyga pasirodė sausoka.

"Jei žmonės būtų lietus, tai aš būčiau dulksna, o ji - uraganas"

Knyga asmeniškai labai patiko, nes iš šio autoriaus kūriniai yra nuostabūs. Kūrinyje yra daugybė gerų citatų, pamąstymų apie gyvenimą, skausmą,...

"Jei žmonės būtų lietus, tai aš būčiau dulksna, o ji - uraganas"

Knyga asmeniškai labai patiko, nes iš šio autoriaus kūriniai yra nuostabūs. Kūrinyje yra daugybė gerų citatų, pamąstymų apie gyvenimą, skausmą, meilę, jaunystę. TOBULA!

Kas geriausia yra apie šią knygą, tai, kad joje nėra pilstoma iš tuščio į kiaurą, nėra kažkokių dirbtinių, netikroviškų veikėjų, istorija labai įtikinanti.

Man labai gaila, kad knygoje yra pasakoma tiek daug, o aš galiu pasakyti tiek mažai, nes tikriausiai apie šedevrus ir nereikia daug šnekėti, tiesiog kiekvienas, kas yra skaitęs šią knygą žino, kad ši istorija liks jų širdyje amžinai.

Iškeliauju į kraštą, vadinamą Naujuoju Pietų Velsu, ištekėti už vyro, kurio nesu mačiusi, galvojo ji.

Šis pirmasis knygos aprašymo sakinys pasirodė labai girdėtas kitų knygų aprašymuose. Tačiau skaitant aprašymą...

Iškeliauju į kraštą, vadinamą Naujuoju Pietų Velsu, ištekėti už vyro, kurio nesu mačiusi, galvojo ji.

Šis pirmasis knygos aprašymo sakinys pasirodė labai girdėtas kitų knygų aprašymuose. Tačiau skaitant aprašymą darėsi vis įdomiau.

Jaunutė mergina gobšuolio tėvo priversta tekėti už nepažįstamo vyro svetimoj šalyje. Patyrusi du sunkius gimdymus, vyro nesupratingumą, su vyro meiluže tampa geriausiomis draugėmis. Likimo ironija: viena dukra ypač protinga ir gabi, kita protiškai atsilikusi. Aleksandras nuolat išvykęs, nepripažįstantis savo kaltės. Elizabetė nors ir myli savo vaikus, tačiau mamos pareigų visiškai nemoka ar nenori atlikti. Tėvų pareigos paliekamos tarnaitėms.

Floberas pasakoja neištikimybės istoriją ir pateikia ją kaip banalų bei primityvų pasakojimą primityvaus provincijos smulkiųjų buržua pasaulio, kuriame jis pats gyvena. Ema Bovari, pasmerkta nuobodžių vedybų, ilgisi...

Floberas pasakoja neištikimybės istoriją ir pateikia ją kaip banalų bei primityvų pasakojimą primityvaus provincijos smulkiųjų buržua pasaulio, kuriame jis pats gyvena. Ema Bovari, pasmerkta nuobodžių vedybų, ilgisi stiprių ir spalvinų emocijų, randamų vienas po kito ryjamuose meilės romanuose. Romanai paskatina ją vaikytis tuščių meilės iliuzijų, kas veda prie neištikimybės. Ema vaikšto apsipirkti ir įvairiausius daiktus bando priversti patenkinti jos poreikius, tačiau viskuo nusivylusi, paskendusi skolose ir neviltyje ji galiausiai nusižudo.

Pagrindinė knygos herojės elegsys man sukėlė gailestį. Jos elegsio nepateisnu ir nejaučiu jokio gailesčio. Labiausiai pagailo jos vyro ir dukrelės. Ypatinga jos. Nors knygoje labai mažai skirta jai dėmesio. Per mažai atskleistas motinos ir dukros ryšys. Mano nuomone, Ema ne tik savanaudė, bet ir dvasiškai silpna asmenybė.

" - O betgi visų liūdniausia - tai vilktis per gyvenimą beprasmiškai, kaip aš velkuosi, ar ne tiesa? Jei dar mūsų kančios neštų kam nors naudą, galėtume bent ramintis, sakydami, jog aukojamės!"

Ponia Bovari nepasiaukojo, jos kančios niekam nieko gero neatnešė. Jos mirtis ne auka, o silpnybės požymis. Ji pasirinko lengviasią kelią iš visų - savižudybę. Ji nekovojo dėl savęs, dėl dukters, dėl vyro. Ji savyje palaidojo moterišką kovingumą, palaidojo savo vidinę laukinę moterį. Ji leidosi, kad gyvenimas ją parklupdytų, ir ji nesugebėjo rasti atspirties taško įveikti savo finansiniams sunkumams.