Tai antroji Jurgos Ivanauskaitės knyga, kurią teko skaityti. Negaliu sakyti, kad esu sužavėta, bet patiko. Patiko, apskritai skaityti lietuvišką tekstą.

Ivanauskaitės knyga emocionali,jausminga. Ir apskritai apie meilę, ...

Tai antroji Jurgos Ivanauskaitės knyga, kurią teko skaityti. Negaliu sakyti, kad esu sužavėta, bet patiko. Patiko, apskritai skaityti lietuvišką tekstą.

Ivanauskaitės knyga emocionali,jausminga. Ir apskritai apie meilę, kurios tematika atskleista trijose istorijose.

"Yra taip, kaip yra. Todėl negali būti kitaip." (19 psl)

8/10

"Vaikas 44" - daugiau nei sukrečiantis romanas. Knyga nukelia į tamsiausią Rusijos istorijos laikotarpį. 1953-ieji. Ant geležinkelio bėgių randamas sužalotas berniuko lavonas. Stalininėje Tarybų Sąjungoje oficialiai jokių...

"Vaikas 44" - daugiau nei sukrečiantis romanas. Knyga nukelia į tamsiausią Rusijos istorijos laikotarpį. 1953-ieji. Ant geležinkelio bėgių randamas sužalotas berniuko lavonas. Stalininėje Tarybų Sąjungoje oficialiai jokių nusikaltimų nėra ir negali būti. Tačiau milijonai žmonių gyvena bijodami... valstybės. Mažiausias įtarimas, kad esi ideologiškai nepatikimas - ir tavęs nebėra.

Karo didvyris, Valstybės saugumo pareigūnas Levas Demidovas paskiriamas išsiaiškinti ant bėgių rasto berniuko žūties aplinkybes. Laisvėje siautėjantis nusikaltėlis toliau netrukdomai žudo, tai saugumietį priverčia suabejoti valstybės teisumu.

Pradėjęs tirti vaikų žūties aplinkybes, jis patenka į įtarimų bei persekiojimų ratą. Kiekviena paaiškėjusi žmogžudystės detalė Levą ir jo šeimą vis giliau stumia į mirtiną pavojų.

Knygos pradžia nelabai įtraukianti, bet skaitant tolyn darosi vis įdomyn. Gerai kad nutariau skaityti toliau ir tikrai nenusiviliau. Knygoje yra žiaurių detalių, aprašoma tai kas ir dabar vis vyksta mūsų aplinkoje. Pliusas tokių knygų, kad skaitan iki galo neatspėji kas kaltas dėl visko, kodėl ir už ką ir intriga išlieka iki galo.

Nesigailiu kad paėmiau šią knygą į rankas. Rekomenduoju perskaityti.

Pastaruoju metu renkuosi knygas pagal pavadinimus, o šis pasirodė gana įdomus. Tiesa, maniau, kad sužinosiu kažokių neįtikėtinų faktų apie bites, tačiau kūrinys visai ne apie tai - neapsigaukite :)

Sue Monk Kidd knygoje...

Pastaruoju metu renkuosi knygas pagal pavadinimus, o šis pasirodė gana įdomus. Tiesa, maniau, kad sužinosiu kažokių neįtikėtinų faktų apie bites, tačiau kūrinys visai ne apie tai - neapsigaukite :)

Sue Monk Kidd knygoje šiek tiek palietė jautrią JAV temą - juodaodžius ir jų diskriminaciją. Rašoma būtent apie tuos laikus, kai juodiesiems žmonėms buvo suteikta teisė balsuoti rinkimuose, kas sukėlė masinį baltaodžių pasipiktinimą.

Tačiau apie tokius dalykus čia užsiminta ne daug - turbūt tik norit parodyti tinkamesnę tų laikų atmosferą. Visas pasakojimas sukasi apie jauną, iš namų pabėgusią ir su savimi taranitę (juodaodę) išsitempusią mergaitę.

Mergaitė nekeliauja į niekur - ji turi keletą mirusios mamos daiktų ir važiuoja ieškoti ko nors, kas ją galbūt pažinojo. Ir - kaip netikėta, suranda!

Knygoje nėra gausybės nuotykių, tai ne toks kūrinys, nuo kurio negali atlpėšti akių. "Paslaptingas bičių gyvenimas" įvardinčiau kaip ramią, "lengvą" knygą.

Klestėte klestint visokioms sąmokslo teorijoms apie chemtralus, masonus, vaikų grobikus iš vaikų teisių ir panašius dalykus labai sveika skaityti Umberto Eco - autorių, parodantį, kaip perdirbamos skaitytoją pasiekiančios...

Klestėte klestint visokioms sąmokslo teorijoms apie chemtralus, masonus, vaikų grobikus iš vaikų teisių ir panašius dalykus labai sveika skaityti Umberto Eco - autorių, parodantį, kaip perdirbamos skaitytoją pasiekiančios naujienos, kad jos būtų palankios tam, kam reikia. Ir visai nesvarbu, kuriame - XI, XIX ar XXI - amžiuje gyvenama, žmonės patikės tuo, kuo jie nori patikėti, jei tik nebus pakankamai išprusę.



"Prahos kapinėse" U. Eco dar sykį parodo, kokią galią masėms gali padaryti įtaigiai parašytas tekstas, ypač kai jį rašo šiek tiek daugiau už savo skaitytojus žinantis ir neabejotinai daugiau fantazijos turintis rašytojas. Tereikia šiek tiek asmeninių nuostatų, grindžiamų baimėmis ir neapykanta (pagrindinis veikėjas turbūt nekenčia visko ir visų), šiek tiek žinių, gautų besimokant gyvenimo universitetuose, šiek tiek nutrūktgalviškumo, ryžtantis veltis į rizikingas avantiūras, ne tiek jau šiek tiek pinigų ir autorius jums sukurs tai, ką jūs norėjote matyti, tik neįsivaizdavote, kaip.

Alex Flinn "Pabaisa" - šiuolaikinė "Gražuolės ir pabaisos" pasakos interpretacija.
Kailas - mokyklos gražuolis, manantis, kad svarbiausia yra ne vidinis, o išorinis grožis. Į mokyklos šokius pasikviečia neišvaizdžią...

Alex Flinn "Pabaisa" - šiuolaikinė "Gražuolės ir pabaisos" pasakos interpretacija.
Kailas - mokyklos gražuolis, manantis, kad svarbiausia yra ne vidinis, o išorinis grožis. Į mokyklos šokius pasikviečia neišvaizdžią merginą tiesiog norėdamas pasišaipyti, tačiau įvykiai pasisuka ne ta linkme kuria jis tikėjosi.
Kailas Kingsberis dėl savo charakterio užsitraukia Kendros, merginos kurią pasikvietė į šokius, nemalonę. Mergina yra tikrų tikriausia ragana ir jį paverčia pabaisa. Dabar jis gyvūnas - nei vilkas, nei lokys, nei gorila, nei šuo, o kažkoks siaubingas padaras vaikščiojantis ant dviejų kojų, bet ne žmogus.
Iš pradžių vaikinas siunta, pyksta ant raganos, tačiau tai nieko nekeičia. Jis net negali nusižudyti, nes vos tik ką nors susižalojęs iškart pagyja, o nuskusti gaurai atauga dar tankesnis nei buvo anksčiau. Vaikinas nuleidžia rankas, nes žino, kad niekada nebetaps normaliu, nes vienintelis dalykas kuris gali jį išgelbėti yra tikrosios meilės bučinys, kurią jis turi susirasti per du metus. Jis neturėtų ir tokios galimybės, tačiau šokių vakare jo tarnaitės nupirkta balta rožė nepatiko jo šokių partnerei Sleunei ir jis ją kaip visišką menkniekį atiduoda merginai tikrinančiai bilietus, nes jai rožė pasirodo labai graži.
Kristianui nepatinka jo vardas, nes jis reiškia "gražus". Jis toks nesijaučia, todėl pasivadina Adrianu Kingu, šis vardas reiškia "tamsus". Vaikinas paliktas net savo tėvo, vienintelio šeimos nario, visai nusivilia, tačiau neturėdamas kuo užsiimti pradeda mokytis. Tėvas pasamdo jam aklą mokytoją, kad jis nematytų sūnaus. Mokytojas Vilius ir Adrianas prisiperka knygų, pradeda pamokas. Taip pat Viliaus dėka Adrianas susidomi rožėmis, pamato jų tikrąjį grožį, bet jau būdamas siaubūnu.
Adrianas darosi vis geresnis žmogus, ir atranda viltį, kad galbūt vėl taps normalius merginos pagalba, kurios tėvą jis nutvėrė daužantį jo rožių šiltnamį. Jis atiduoda savo dukterį už tai, kad pabaisa jo nesuėstų ir neįskustų policijai.
Iš pradžių mergina nekenčia Adriano, kad laiko ją uždaręs lyg kalėjime, nors jis ir stengiasi, kad jai nieko netrūktų, būtų gera ir patogu. Tačiau vėliau mergina po truputi įsileidžia Adrianą į savo pasaulį, atsiveria jam, jie tampa draugais, bet vaikinui to maža, nes jis ją jau įsimylėjo.
Iš meilės jis pasiryžta paleisti merginą iš savo namų, nes mato, kaip jai trūksta tėvo, nors jis jos visai nemylėjo.
Dabar Adrianas visai netenka vilties atgauti savo buvusią išvaizdą, tačiau vis stebi merginą ir vieną dieną, paskutinę dieną kai jis gali atvirsti į gražųjį Kailą, jis pastebi, kad jo mylimajai gresia pavojus. Nepaisydamas savo išvaizdos jis puola jos gelbėti skubėdamas per Niujorką ir visai nesislapstydamas.
Įvyksta stebuklas. Nors išvaizda graži, tačiau vidus pagydytas. Nebe toks supuvęs, kaip buvo ankstesniojo Kailo.

Knyga buvo įdomi. Skaitėsi labai lengvai, tad "sugraužiau" ją vos per kelias valandas. Knygoje mokoma, kad ne išorėje yra esmė, o žmogaus viduje. Kad nors ir žmogus nėra išvaizdus, tačiau meilė niekada nebus bjauri. Siūlyčiau perskaityti visiems kurie domisi į pasakas panašiomis istorijomis, mėgsta knygas apie meilę ir jos išbandymus, burtus ir magiją. :)

Knygos veikėja Lija kaunasi pati su savimi. Ji gydėsi nuo anoreksijos, tačiau gydimas jai nepadėjo. Pradėjusi gydimą ji jautėsi kaip storas, rausvas, maisto prikištas paršelis. Anksčiau bent jau turėjo draugę Kesę, kuri...

Knygos veikėja Lija kaunasi pati su savimi. Ji gydėsi nuo anoreksijos, tačiau gydimas jai nepadėjo. Pradėjusi gydimą ji jautėsi kaip storas, rausvas, maisto prikištas paršelis. Anksčiau bent jau turėjo draugę Kesę, kuri yra nebegyva. O prieš pat mirtį ji skambino Lijai 33 kartus. Lija nei vieno karto neatsiliepė, todėl jaučiasi kalta dėl draugės mirties. Tai dar labiau prastina jos būklę. Ji jau panaši į vaikščiojantį skeletą, tačiau jos svoris jai atrodo vis dar per didelis.
Nutarusi bėgti iš mamos namų, nes tėvas neleidžia jai gyventi su juo, nes pamotės dukra rado ją susipjausčiusią ir leisgyvę vonioje. Vengdama vėl atsidurti Naujųjų laikų ligoninėje kurią laiko kalėjimu, ji kreipiasi į vienintelį galimą sakyti draugą, tačiau ir jis ją palieka. Toli nuo miesto, mirštančią. Ji vis mato savo mirusią draugę, tad mano, jos ir jos gyvenimas jau baigiasi, tačiau ji supranta, jog nori dar gyventi, nori pagaliau būti sveika.
Knygoje atspindi itin opi šiuolaikinio jaunimo, o ypač merginų problemą - anoreksiją. Žiemos mergaitės tai - mergaitės sergančios anoreksija. Knygoje parodomi vaikų ir tėvų santykiai tokiu atveju. Tėvai stengiasi padėti, tačiau vaikai supranta tai kaip kišimąsi į jų asmeninį gyvenimą. Knygos herojei Lijai taip ir atrodo, nes juk ji jau pilnametė, mano, kad jokių problemų neturi, o jei ir turi, jos tikrai nesusijusios su valgymo įpročiais ir ji gali savarankiškai susitvarkyti. Rašymo stilius neeilinis. Autorė labai aiškiai parodo Lijos būseną, kokia ji sutrikusi dėl draugės mirties. Neįprasta, kad mergina savo mamą vadina dr. Chola Merigan ir niekaip kitaip, manau tai parodo kokią ji regi mamą iš tikrųjų.
Knyga nėra paremta tikrais įvykiais. Autorę šia tema rašyti pastūmėjo jai rašiusios mergaitės ir pasipasakojusios apie savo vargus dėl mitybos sutrikimų, pjaustymosi ir pasimetimą.\
Knyga labai įdomi, verta dėmesio, nors ir šiek tiek sunkokai skaitėsi dėl neįprasto stiliaus.

Laurie Halse Anderson "Kalbėk" parašė prieš tryliką metų, ji net nesitikėjo nei, kad knyga bus išleista, nei, kad ji sulauks tokio dėmesio.
Knygą autorė pradėjo rašyti susapnavusi košmarą. Pabudusi ji girdėjo verkiančia...

Laurie Halse Anderson "Kalbėk" parašė prieš tryliką metų, ji net nesitikėjo nei, kad knyga bus išleista, nei, kad ji sulauks tokio dėmesio.
Knygą autorė pradėjo rašyti susapnavusi košmarą. Pabudusi ji girdėjo verkiančia mergaitę, kuri buvo jos viduje. Jai rašant apie košmarą išryškėjo Melindos Sordino asmenybė. Kas nutiko mergaitei rašytoja sužinojo ne iš kart, o tik pradėjusi rašyti.
Rašytoja gavo daug laiškų. Merginos skaičiusios šia knygą pasidalino su ja savo istorijomis, su jos pagalba jos taip pat prabilo kaip ir knygos veikėja Melinda, suvokė, kad tylėjimu sau nepadės.
Melinda naujokė mokykloje. Pačią pirmą dieną ji suvokia, jog mokykloje prie nieko nepritaps, nes jos nieks nemėgsta. O viskas prasidėjo per vyresnių klasių mokinių vakarėlį į kurį ją pasikvietė draugė. Mergaitė nenori prisiminti, kas tada nutiko. Po to įvykio ji nutyla ir beveik nebekalba, niekuo nepasitiki, nes yra įsitikinusi, kad kiti ją tik įskaudins.
Mokykloje jai sunku. Ji turi tik vieną draugę vardu Hetera, tačiau ir ta susidėjusi su kitų mergaičių grupele mokykloje ją palieką, na, o prisimena tik tada kai prireikia Melindos pagalbos. Mokyklos valdžia pastebi, kad prastėja jos pažymiai bei lankomumas ir tai, jog ji nekalba. Vienintelė mergaitės paguoda, kur ji gali nuo visų pasislėpti yra nenaudojamas valytojų sandėliukas, kuriame ji leidžia pamokas ir dailės pamokos, kuriose ji bando "atgaivinti" medį.
Melinda pagaliau ryžtasi papasakoti Reičelei - Rachelei, savo buvusiai geriausiai draugei kas nutiko per vakarėlį ir kodėl ji iškvietė policiją, bet vien dėl to, kad vaikinas kuris ją įskaudino lenda prie buvusios draugės. Ji pasipasakoja, kad per vakarėlį ją išprievartavo vyresnis vaikinas, na, o kai ji pasako, jog tai buvo Endis Evansas, draugė tiesiog pasiunta, na ir dabar visa mokykla pradeda jos dar labiau nemėgti.
Tačiau Reičelė atstumia Endį per dvyliktokų šokių vakarą, ir pasako apie Melindos pasakojimą. Jis įsiunta. Susiradęs Melindą jos sandeliuke ir vėl bando išprievartauti, tačiau šį kartą ji stipresnė ir pagaliau pasiryžta netylėti. Ji susigrumia su savo didžiausiu priešu.Na ir lyg tyčia jų grumtynes išgirdusių palaikymo komandos šokėjų dėka, visa mokykla sužinov koks tas Endis. Melinda pagaliau atsigauna, ji daugiau nebetyli. Bet ne dėl to, kad dabar visi su ja gražiai elgiasi, o dėl to, kad ji pagaliau išsivadavo iš ją beveik metus gniaužusių gniaužtų.
Skaičiau šią knygą, nes buvau skaičiusi atsiliepimus internete. Knyga įdomi, įtraukianti, realistinė. Knygoje norima parodyti, kaip svarbu nebijoti kalbėti už save, neužsidaryti savyje ir pasitikėti savimi. Siūlyčiau šią knygą perskaityti visiems.

Sauliaus Tomo Kondroto romanas "Žalčio žvilgsnis" - kai kas iš lietuvių tinklaraštininkų rašo, kad tai viena iš kelių knygų, kurias nesigaili perskaitęs per visą savo gyvenimą, kiti rašo, kad tai - bene geriau už...

Sauliaus Tomo Kondroto romanas "Žalčio žvilgsnis" - kai kas iš lietuvių tinklaraštininkų rašo, kad tai viena iš kelių knygų, kurias nesigaili perskaitęs per visą savo gyvenimą, kiti rašo, kad tai - bene geriau už Sabaliauskaitę.







Na, o aš galiu gyventi be šios knygos. Nesupraskit blogai - tikrai geras lietuvių kūrybos pavyzdys. Gal netgi siūlytinas į mokyklines programas. Jei ten yra koks A. Vaičiulaitis su saldžia ir nuobodžia "Valentina", kodėl negali būti S. T. Kondroto. Tačiau, kaip ir dažnai būna, knyga arba įjungia tau kažką smegenyse, arba ne.







Viena supratau tikrai - sabaliauskaitišką stilių atrado ne K. Sabaliauskaitė. S. T. Kondroto romane tas pats išsiliejantis, žodžiais išplūstantis, nešantis, plukdantis ritmas. Tik trumpesniais sakiniais ir aiškesnis nei K. Sabaliauskaitės. Puikus žodžio meistras.



Tokių minčių ar jausmų apniktas (nes viskas mano galvoje susipynė susiraizgė į pilkai margą kamuolį, užpildžiusį kaukolę ir spaudžiantį ją iš vidaus), nuėjau pas bites ir atsisėdau žolėje tarp avilių. Vabzdžiai sukiojosi man apie galvą, laukdami naujienų, bet aš tylėjau ir prisimerkęs, kad geriau matyčiau, stebėjau tėvą, sėdintį ant kaladės palei tvartą. Jo laukimą buvo nemalonu matyti. Laukimas ir ramybė atrodo panašūs dalykai. O tėvas, nors iš pažiūros ir ramus, viduje tiesiog srebėjo ir virė, tarsi bulius, nesulaukdamas atvedant karvės. Tėvui bjauru buvo laukti savojo tėvo mirties ir vis dėlto reikėjo. Gal svetimas žmogus manytų, kad tėvas labai ramus, tik truputėlį liūdnas, bet aš tai jau kiaurai jį mačiau, nors ne visada suprasdavau, nes buvau dar labai jaunas. Nieko nepadarysi. Mes - Meižiai.



Tačiau romanas - Meižių šeimos saga - ne be priekaištų. Gal todėl, kad rašytojas labiau linkęs rašyti apsakymus? Ir tarp kelių apsakymų rinkinių romanai tėra tik du.







Ant galinio knygos viršelio paties rašytojo žodžiai: "Rašant "Žalčio žvilgsnį" man ėmė atsiverti neregėtos laisvės erdvės. Šis kūrinys net nebuvo sumanytas kaip romanas. Nežinau, ar ir dabar jį reikėtų vadinti romanu. "Žalčio žvilgsnis" buvo savotiški vartai į laisvę, išsivadavimas iš daug įvairiausių gniaužtų."







Štai kur čia šuo pakastas! "Net nebuvo sumanytas kaip romanas..." Matau, jaučiu. Kartais net atrodė, kad rašytojas užsižaidžia tuo savo stiliumi, ir pliekia ant popieriaus žodžius ir frazes "nuo kažko išsivadavęs". O vėliau atskirus lapus - epizodus - sujungia.







Tačiau, kaip skaitytoja, aš prašau nors šiokių tokių rašymo taisyklių - pavyzdžiui, kad man pateiktų romaną, o ne romano apmatus. O šis romanas daugiau skirtas pačiam rašytojui - tobulėti, išnaudoti naujas erdves, naujas galimybes. O aš kažkaip net nesuvedžiau galų tarp dviejų dalių. Nors siužetai (daugiskaita, nes, manau, kad sukarpius romaną ir išvysčius skirtingas dalis, būtų gavęsi keli geri romanai) taip pat įdomūs, originalūs ir įtraukiantys.







Leidykla: "Tyto alba"



Leidimo metai: 2006



Puslapių: 262

Kaip vyrui ir moteriai būti kartu, kai jie tokie skirtingi? Bevardė pagrindinė veikėja, kilusi iš išsiskyrusių inteligentų šeimos,skausmingai išgyvenusi tėvų skyrybas, pati blaškosi meilės keturkampyje: vyras jakobas, jo...

Kaip vyrui ir moteriai būti kartu, kai jie tokie skirtingi? Bevardė pagrindinė veikėja, kilusi iš išsiskyrusių inteligentų šeimos,skausmingai išgyvenusi tėvų skyrybas, pati blaškosi meilės keturkampyje: vyras jakobas, jo meilužė, pačios meilužis Emas. Knygoje tiesioginio veiksmo nėra, tai sankaupa minčių, gamtos vaizdų, prisiminimų, amžiaus pabaigos politinių realijų. Beje, užsimenama apie sovietinius tankus prie Rygos televizijos bokšto. Negi ir švedai, kaip kokie japonai, nežino Vilniaus?

Trečioji ir paskutinė "Nežemiškosios" knygų serijos dalis.
Knygoje vyksta didžioji kova tarp gėrio ir blogio jėgų: tarp gerųjų angelų ir juodasparnių, triplarijų susitikimas, skaudžios netektys kurių nebuvo įmanoma...

Trečioji ir paskutinė "Nežemiškosios" knygų serijos dalis.
Knygoje vyksta didžioji kova tarp gėrio ir blogio jėgų: tarp gerųjų angelų ir juodasparnių, triplarijų susitikimas, skaudžios netektys kurių nebuvo įmanoma išvengti. Tačiau gausu ir teigiamų dalykų: pergalės, išmoktos pamokos, įvykdytos užduotys, susitikimas su mirusia Klaros mama ir mylimųjų gelbėjimas.
Nors ši knyga ir paskutinė, tačiau ne prasčiausia, o mano nuomone, pati geriausia trilogijos dalis. Vyksta tokie dalykai, kurių tikrai nesitikėjai galintis sulaukti. Knyga labai lengvai skaitosi, kaip ir prieš tai parašytos dalys. Siužetas įtraukiantis, pradėjus skaityti sunku atsitraukti ir padėti knygą į šalį.:)
Labai gaila, kad tai paskutinė knyga apie Klarą Gardner ir jos angelišką gyvenimą.
Rekomenduočiau perskaityti visas "Nežemiškosios" knygas mėgstantiems fantastiką, romantiką. Manau tikrai nepasigailėsite.:)