Šią knygą būtų galima pavadinti draugystės knyga, kadangi joje vyrauja įvairios draugysčių formos - trijų vyrų draugystė, vyrų ir alkoholio draugystė, vyrų ir "Karlo" draugystė. Tačiau pagrindinis dėmesys yra...

Šią knygą būtų galima pavadinti draugystės knyga, kadangi joje vyrauja įvairios draugysčių formos - trijų vyrų draugystė, vyrų ir alkoholio draugystė, vyrų ir "Karlo" draugystė. Tačiau pagrindinis dėmesys yra skiriamas vyro ir moters draugystei. Tai gana liūdna knyga, priverčianti susimąstyti koks kartais neteisingas ir negailestingas būna likimas...

Oficiali dalis: Tai ir šmaikšti, ir kartu tragiška istorija, apie keturis vaikystės bičiulius, bandančius išgyventi Amerikoje, Didžiosios depresijos metais. Gimę ir augę juodžiausiame Niujorko skurde, jie atkakliai laikosi...

Oficiali dalis: Tai ir šmaikšti, ir kartu tragiška istorija, apie keturis vaikystės bičiulius, bandančius išgyventi Amerikoje, Didžiosios depresijos metais. Gimę ir augę juodžiausiame Niujorko skurde, jie atkakliai laikosi drauge, kartu lanko "gatvės mokyklą", kad prisitaikytų ir išliktų. Tik vaikiškas išdaigas pamažu keičia vis rimtesni suaugusių žmonių žaidimai, iš kurių kelio atgal nebėra... Pilnas įtampos, bet nestokojantis ir komiškų situacijų, gaujos gyvenimas atskleidžiamas iš vidaus, vieno jos dalyvio akimis. Nuoširdumu, tikroviškumu, gyvenimišku humoru paperkantis pasakojimas.

Mano jausmai:
Užsimaniau paskaityti apie gangsterius, tad ir paskaičiau... Patiko...


Labai smulkiai papasakota visa gyvenimo istorija: nuo laikų mokykloje iki gyvenimo lūžio... Keturi draugai... užaugę skurde... čia kaip parduotos vasaros... tik už Atlanto vandenyno ir dideliame mieste...


Makaulė ir mama: "Pamažu ėmė temti. Prieblandoje darėsi vis sunkiau skaityti. Užžiebiau degtuką ir pasilypėjau ant kėdės. Pamėginau įjungti dujas, bet man nieko neišėjo. Šūktelėjau mamai:
- Mam, dujos baigėsi!
- Sunaudojau visas kepdama ir karštam vandeniui.
- Tai duok man ketvertuką, įmesiu į skaitiklį.
- Negaliu, sūnau.
- Bet kodėl, mam?
- Šį vakarą degsime žvakes.
- Bet aš negalėsiu skaityti prie žvakių.
- Gaila, sūnau, bet negalime tam skirti ketvirčio dolerio. Įmesiu rytoj vakare. Gal tada užteks visai kitai savaitei."


Vaikystė praėjo, vaikai užaugo... lyg ir prasigyveno iš aferų... buvo patenkinti, kad taip gyvena, patenkinti, kad turi lengvų pinigų, kad daugiau tų pinigų netrūksta, bet... iš tiesų, taip jie ir liko pririšti to gyvenimo Delansi gatvėje, to skurdo, to tamsumo... to noro būti kažkuo... kažkuo, ką kiti ypatingai gerbtų...


Keturi draugai - Maksas, Makaulė, Prasčiokas ir Žvairys. Maksas - vadas, visada spirgantis nuo galybės idėjų. Smulkmeniškas, genialus, kuriantis visokius negerus planus. Makaulė - smegenys, skaičiavimo meistras, mėgstantis daug skaityti ir visada žinantis atsakymus į visus klausimus, Prasčiokas - nieko negalvojantis, vykdantis bet kokius Makso paliepimus... toks "paliepk ir eis" tipas, Žvairys - gerai vairuojantis automobilį.


Darbeliai jų įvairūs: kontrabandinis viskis, nelegalūs lošimo namai, barai, užsakymai ką nors prikirpti, "pastatyti į vietą", sutriuškinti, jei kas nors per daug įsišaknijo už Sindikato ribų, išvalyti Sindikatą nuo išdavikų, prižiūrėti konkurentus, kad per daug neįsiviešpatautų, plius visokie maži plėšimai savo naudai, "paprastutės", narkotikai, alkoholis... taip, tokia va, nenuobodi jų kasdienybė...


Veiksmas vyksta krizės metais. Didžioji depresija - didžiausia kapitalistinio ūkio krizė, vykusi 1929-1933 metais ir apėmusi visas ūkio šakas ir valstybes.


Istorija, kiek supratau, yra paremta tikrais įvykiais, kuriuos ir užrašė vienas iš gaujos narių... Autobiografijos nepriminė. Skaičiau kaip gerą trilerį, kaip gerą grožinį literatūros kūrinį, o tai irgi priskiriu prie pliusų.


Patiko, kad perteikti ne tik įvykiai, taip pat knygoje yra jausmų, išgyvenimų, širdies skausmo, pavydo, įtūžio, vienatvės, liūdesio, vidinio monologo. Tinka visi jausmai tokiame niūriame gangsterių kontekste. Taip suteikiama kūriniui spalva ir savotiškai kūrinys tampa romantiškas, emocingesnis, truputį nuotykių. Ne vien tik šaudo, gaudo, oi, pasipylė kraujas...


Man patiko, kad visos intrigos, "darbeliai" papasakoti itin smulkmeniškai. Lengviau "pagauti kampą", pamąstyti apie gyvenimą ir jo tiesas, galimus kelius bei klystkelius.


Makaulė:
"Dauguma žmonių nėra sąžiningi. Jie patys sau meluoja ir sugeba įtikinti kitus, kad yra priešingai, bet esmės tai nekeičia. Mes bent veikiame atvirai, nemėginame atrodyti geresni, nei iš tiesų esame."

Pribloškiantis kūrinys. Viena iš nedaugelio mano skaitytų knygų, kurios baigiasi nelaimingai. Nemačiau nė vieno pagal šią knygą statyto filmo, bet tai be jokios abejonės - puikus scenarijus siaubo istorijai. Gal netgi...

Pribloškiantis kūrinys. Viena iš nedaugelio mano skaitytų knygų, kurios baigiasi nelaimingai. Nemačiau nė vieno pagal šią knygą statyto filmo, bet tai be jokios abejonės - puikus scenarijus siaubo istorijai. Gal netgi serialui.



Visgi, pradėkime nuo pradžių. Istorijos linija gana nesudėtinga: jaunas, netikėtai praturtėjęs valdininkėlis, kenčiantis įvairias fobijas, turintis aibę kompleksų, kolekcionuoja peteliškes. Jis įsižiūri jauną merginą, kuri tikrai "ne jo lygio žaidėja". Vaikinas mato tik vieną būdą savo svajonei išpildyti - pagrobti merginą. Jis atokioje vietoje nusiperka namą, rūsyje paruošia kambarį, ir galų gale furgone parsiveža apsvaigintą ir surištą savo svajonių merginą. Prasideda jų "draugystė" ir gyvenimas kartu.



Knyga, galima sakyti, padalinta į dvi dalis. Pirmojoje pasakotojas yra kolekcionierius, antrojoje - jo auka. Taip autorius puikiai atskleidžia abiejų veikėjų požiūrį ir jausmus į situaciją, veiksmų motyvus.



J.Fowles viename name "apgyvendina" du kardinaliai skirtingus žmones. Kompleksuotą, ribotą požiūrį į pasaulį turintį egoistą ir jauną, veržlią, plataus mąstymo intelektualę. Jiems reikia rasti bendrą kalbą. Autorius puikiai atskleidžia, kaip vienas primityviai žiūri į situaciją, užsispyręs laikosi savo egoistiško tikslo, visiškai neatsižvelgdamas į kito žmogaus poreikius. Tuo metu kita kaip plaštakė po stiklu iš pradžių blaškosi, bando įvairiais būdais pasprukti, pelaužti savo pagrobėją. Ją kamuoja moraliniai įsitikinimai kuriuos ji turi perlipti vardan išsvajotos laisvės.




Deja, pagrobėjas toks kietaširdis, kad jo neįtikina net liga, merginą privedanti prie mirties slenksčio.

Įdomiausia, kad net aukai knygos pabaigoje mirus, kolekcionierius nesiliauja: jau galvoja apie naują "eksponatą". Autorius, matyt bando atskleisti tipišką vidutinybę ir šių laikų niveliaciją: kai tokia karšta meilė, dėl kurios galima net grobti ir kankinti žmones, gali lengvai nutrūkti, o ją pakeisti ilgai netrunka: atsiranda naujas susižavėjimo objektas.

Knygoje netrūko ir pikantiškų detalių, kai kolekcionierius fotografuoja savo auką, išrengia ją. Kaip pagrobta Miranda bando seksu suvilioti savo pagrobėją ir įtikinti ją paleisti. Žinoma, toli gražu ne "Fifty shades of grey".

Bet visgi tik perskaičiusi knygą pamačiau kada ji parašyta. Ir tai nustebino. Pirmą sykį knyga išleista 1963 m. Skaitydama, "mačiau" vaizdą šiandien. Istorija sukurta taip, kad, nesuprasi, kokiu laikotarpiu ji vyksta.

Apibendrinant, galiu pasakyti, kad knyga tikrai verta būti perskaityta. O lerskaičius imi ir susimąstai, kiek daug kasdien turi, ko galbūt neįvertinti. Vertybe pasidaro saulės šviesa, nepažystami žmonės gatvėje, paukščių čiulbėjimas ir tyras oras.

Kol knygą tik varčiau, buvo labai įdomu ir labai smagu - gausu iliustracijų, jos išraiškingos, tvarkingai sudėliotos, galima atidžiai išnagrinėti skirtumus tarp simbolių, pastebėti, kaip jie atsikartoja raštuose ir pačiai...

Kol knygą tik varčiau, buvo labai įdomu ir labai smagu - gausu iliustracijų, jos išraiškingos, tvarkingai sudėliotos, galima atidžiai išnagrinėti skirtumus tarp simbolių, pastebėti, kaip jie atsikartoja raštuose ir pačiai pagalvoti apie jų pritaikymą dekoruojant kokį nors daiktą.



Kai pradėjau skaityti, taip įdomu nebuvo - man atrodo, kad dauguma autoriaus minčių paremtos intuicija, nuomone, estetiniu suvokimu, įsitikinimais, bet ne faktais. Ir nors visiškai sutinku, kad pirmieji yra labai svarbūs kasdieniame gyvenime, antrųjų aš pasigendu jau vien todėl, kad kartais nesuprantu, kodėl autorius vieną ar kitą simbolį ar jų rinkinį interpretuoja būtent taip, kaip interpretuoja. O kai daromi apibendrinimai tautos ar pasaulėvokos atžvilgiu, irgi norisi matyti, kaip iki tokių apibendrinimų buvo prieita.



Prisimenu, kaip pernai beskaitydama P. Dundulienės knygą purkštavau, jog man joje faktų per daug ir visiškai neaišku, ką ji tuo faktu rinkiniu nori pasakyti. Ką nori pasakyti V. Celms suprantu, bet kodėl jis taip sako - ne. Žodžiu, vis tam žmogui negerai :)

C. G. Jungas yra atgaiva tiems, kurie jaučia, kad žmogus turi būti kažkas daugiau nei vien kūnas, sąmonė ir pasąmonė. Aš pati jį pamėgau dar paauglystėje, kai kiekvieną naktį sapnuodavau ilgus, keistas istorija...

C. G. Jungas yra atgaiva tiems, kurie jaučia, kad žmogus turi būti kažkas daugiau nei vien kūnas, sąmonė ir pasąmonė. Aš pati jį pamėgau dar paauglystėje, kai kiekvieną naktį sapnuodavau ilgus, keistas istorija sprimenančius sapnus, kurių nei kasdieniai įvykiais, nei sapnininku paaiškinti nebegalėdavau. Žinoma, iš to, ką tada skaičiau, tiek tesupratau, ir tiek teatsimenu, todėl dabar viską skaitau kaip pirmą kartą.



Dabar, kai atsiliepią rašau jau praėjus kuriam laikui po skaitymo, kaip vienas iš knygą apibūdinančių žodžių galon ateina "dievoieška". Jungas tikėjo, kad gyvenimas turi prasmę, ir nors nejusti, kad aktyviai ar įkyriai pirštų savo ar ne savo religinį požiūrį, žmogaus santykis su tuo, kas yra aukščiau jo, kas jau nebėra jis, yra vienas iš svarbiausių Jungo tyrimų ir atradimų motyvų. Ir gal visoje šitoje knygoje to motyvo yra vos dvi pastraipos ar dvi eilutės, bet man jis taip įstrigęs, kad atrodo, jog visa knyga apie tai.



Visgi skaityti tai, ką parašė Jungo mokiniai ir pasekėjai dažnai yra lengviau nei tai, ką parašė pats Jungas - mintis jis reiškė sudėtingai, apimdamas daug įvairių plotmių, tikriausiai savo skaitytoju įsivaizduodamas pakankamai išsilavinusį ir gana daug žinių turintį žmogų. Todėl reikės susikaupti. Dar reikės susitaikyti, kad tekstas rašytas XX a. pirmoje pusėje, kai žmonės turėjo laiko aiškintis ir domėtis, todėl nebus taip, kad perskaičius viskas ims ir pasidarys aišku.

"Pagrindinės baimės formos" laikoma populiariosios psichologijos klasika. Autorius knygoje išskiria keturias pagrindines baimes: baimė atsiduoti ir prarasti savąjį "aš", baimė tapti savarankišku ir saugumo nebuvimas, baimė...

"Pagrindinės baimės formos" laikoma populiariosios psichologijos klasika. Autorius knygoje išskiria keturias pagrindines baimes: baimė atsiduoti ir prarasti savąjį "aš", baimė tapti savarankišku ir saugumo nebuvimas, baimė kažką keisti, t.y. praeinamumo baimė, ir paskutinė, ketvirtoji baimė, yra neišvengiamumo baimė, kuomet bijoma apribojimų, tradicijų, nustatytų dėsningumų.

Pagal knygoje pateikiamus pavyzdžius ir baimių priežastis galima atrasti panašumų į save ar į aplinkinius žmones, tad besidomintiems psichologija knyga turėtų patikti. Kita vertus, knyga sunkiai skaitosi, norėtųsi didesnio skyrių susisteminimo. Pirmasis knygos leidimas buvo 1961 metais, taigi nenuostabu, kad dabar tikimasi kiek kitokio informacijos pateikimo.

Aila pagaliau susiduria su "kitų" bendruomene - mamutų medžiotojais. Visą gyvenimą ji to laukė ir kartu labai bijojo... Padrąsinta Jondalaro ji ryžtasi kurį laiką praleisti su mamutojais.

Kaip Ailą priims žmonės? Kaip...

Aila pagaliau susiduria su "kitų" bendruomene - mamutų medžiotojais. Visą gyvenimą ji to laukė ir kartu labai bijojo... Padrąsinta Jondalaro ji ryžtasi kurį laiką praleisti su mamutojais.

Kaip Ailą priims žmonės? Kaip reaguos ji pati į jų papročius ir rutiną? Kaip jai seksis prisitaikyti?Juk buvo išauginta plokščiagalvių genties, o juos visi laiko gyvyliais, kurių vienintelis privalumas - vaikščiojimas dviem kojomis. Ar Ailos meilė pirmam sutiktam žmogui, Jondalarui, tikra ar tik kito žmogaus ilgesys?

Visi atsakymai slypi šioje giliai įtraukiančioje Ailos istorijos dalyje.

Sukė Stekhaus - Bon Tempso keistuolė. Ji dirba padavėja nedideliame bare, yra užsisklendusi, beveik nesusitikinėja su vaikinais, bet ne todėl, kad negraži ar trenkta, kaip mano miestelio gyventojai, o todėl, kad... sugeba...

Sukė Stekhaus - Bon Tempso keistuolė. Ji dirba padavėja nedideliame bare, yra užsisklendusi, beveik nesusitikinėja su vaikinais, bet ne todėl, kad negraži ar trenkta, kaip mano miestelio gyventojai, o todėl, kad... sugeba skaityti mintis. Tai neretai nuvilia, slegia ir kartais yra pavojinga, todėl Sukė vengia žmonių ir svajoja... susitikti vampyrą. Vieną vakarą ji susipažįsta su Bilu Komptonu. Merginą pirmiausia patraukia ne vampyriškas Bilo grožis, o tai, kad ji negirdi jo minčių. Bilas taip pat susižavi Suke, ir ne tik todėl, kad jam reikia jos kraujo grupės. Tiesiog ji ne tokia kaip visos. Tačiau Bilui pasirodžius miestelyje ima paslaptingai žūti jaunos moterys. Ant aukų kaklų - dantų žymės...

Tess Gerritsen romantiniai trileriai palyginti silpnoki, nei ją išgarsinusieji ir pavergusieji daugelį skaitytojų širdžių "Chirurgas", Pameistrys". "Skambutis po vidurnakčio" lengvai skaitoma, per daug iš skaitytojo dėmesio...

Tess Gerritsen romantiniai trileriai palyginti silpnoki, nei ją išgarsinusieji ir pavergusieji daugelį skaitytojų širdžių "Chirurgas", Pameistrys". "Skambutis po vidurnakčio" lengvai skaitoma, per daug iš skaitytojo dėmesio nereikalauti ir truputį banaloka knyga, bet kadangi knyga nestora, tai galima skirti keletą dienelių ir jai. Siužetas įdomus, bet gal tik neišbaigtas, veikėjai - ir drąsūs, ir naivūs, ir turintys nežemiškų galių, net kartais pagalvodavau ar tai ne fantastinis trileris. Bet nežiūrint į visatai, mėgstu Tess Gerritsen ir su malonumu ją ir toliau skaitysiu.

Ši knyga liko neperskaityta nuo 2013 metų Knygų Iššūkio. Tai autobiografija žmogaus kuris atsivertė į krikščionybę, ir knygoje jis rašo, kad autobiografiją rašo žmonių prašomas. Na gerai. Ši knyga gali būti skaitoma...

Ši knyga liko neperskaityta nuo 2013 metų Knygų Iššūkio. Tai autobiografija žmogaus kuris atsivertė į krikščionybę, ir knygoje jis rašo, kad autobiografiją rašo žmonių prašomas. Na gerai. Ši knyga gali būti skaitoma kaip paprasta autobiografija, arba nuosekli istorija į atsivertimą. Būtent išsamesnio pasakojimo apie patį atsivertimą aš ir pasigedau. Tačiau. Buvo kitų gana įdomių dalykų. Šiaip nelabai nemėgstu autobiografinių - biografinių knygų. Šią paėmiau dėl kito aspekto. Lewis aprašo savo gyvenimą iki 1929 metų kai atsivertė į krikščionybę. Savo mokslus įvairiose institucijose, draugus, patirtį I pasauliniame kare, ir žinoma, dėstymą universitete. Universitete susipažino su kitu įžymiu rašytoju D.R.R. Tolkinu.



"Pradėjęs dėstyti Anglų kalbos ir literatūros fakultete, įgijau du draugus, abu krikščionis (atrodo, tie keistuoliai pradėjo lįsti į šviesą iš visų pusių), vėliau daug padėjusius įveikti paskutinę kliūtį. Tai buvo H.V.D. Daisonas (Dyson) tada dėstęs Redinge ir J.R.R. Tolkynas (Tolkien). Susidraugavęs su pastaruoju atsikračiau dviejų senų išankstinių nuostatų. Vos suaugęs buvau (netiesiogiai) įspėtas nieku gyvu nepasitikėti popiežininkais, o atėjęs dirbti į Anglų kalbos ir literatūros fakultetą, buvau (tiesiogiai) įspėtas nepasikliauti filologais. Tolkynas buvo ir tas, ir tas." (psl. 238)

8/10