Jodi Picoult - Susitarimas - knygoje pasakojama dviejų jaunuolių istorija. Jie augo kartu nuo mažens, buvo neperskiriami, kol vieną vakarą randama peršauta mergina ir prie jos sėdintis vaikinas su ginklu rankose. Vaikinas neigia...

Jodi Picoult - Susitarimas - knygoje pasakojama dviejų jaunuolių istorija. Jie augo kartu nuo mažens, buvo neperskiriami, kol vieną vakarą randama peršauta mergina ir prie jos sėdintis vaikinas su ginklu rankose. Vaikinas neigia žudęs draugę. Jaunuolis teigia, kad jie ketino kartu nusižudyti. Policininkams atliekant įvykio tyrimą, aiškėja detalės, dėl kurių manoma, kad įvyko žmogžudystė. Iš pradžių vaikinas nenori niekam pasakoti, kas įvyko lemtingąjį vakarą, o kai jis apsisprendžia atskleisti tiesą - niekas nenori jo klausyti. Gaunasi lyg užburtas ratas. Galiausiai, vykstant teismui, įvykiai pakrypsta netikėta linkme. Knygoje išmoningai atskleidžiama, kad tiesa yra labai reliatyvus dalykas ir kiekvienas žmogus ją supranta ir vertina skirtingai.

Tai istorinis romanas, pasakojantis apie XVI a. italų kunigaikštytės, o vėliau ir Lenkijos karalienės, Žygimanto Senojo žmonos Bonos Sforcos gyvenimo peripetijas. Pirmą kartą šią knygą paėmiau į rankas gal prieš pusantrų...

Tai istorinis romanas, pasakojantis apie XVI a. italų kunigaikštytės, o vėliau ir Lenkijos karalienės, Žygimanto Senojo žmonos Bonos Sforcos gyvenimo peripetijas. Pirmą kartą šią knygą paėmiau į rankas gal prieš pusantrų metų, tačiau dėl pačai nesuvokiamų priežasčių mečiau ją ir gražinau į biblioteką. Vėliau, pamačiusi ją knygų mainų lentynoje, nesusiturėjau ir priglaudžiau ją savo namų mini bibliotekėlėje. Vėl pradėjusi skaityti, ėmiau mąstyti, kodėl gi anksčiau ją mečiau, nes ji iš tiesų yra labai įtraukianti ir be galo intriguojanti. Pati esu didelė istorijos gerbėja/fanatikė/mėgėja, tad ir šią knyga prarijau su pasimėgavimu, kadangi joje istoriniai faktai yra pateikiami neiškraipyti, autentiški, tokie, kokie buvo realybėje, be jokių fantazijų ar panašių nukrypimų, tik viso labo su keliomis teorijomis, kurias istorikai bando pritaikyti, kad paaiškintų vienus ar kitus faktus, apie kuriuos jokių šaltinių iki mūsų dienų nėra išlikę. Autorė sugebėjo puikiai perteikti Bonos charakterį bei jo raidą karalienės gyvenimo Vavelio pilyje metu. Bonai autorė suteikia daugybę vaizdmenų: ji ir karalienė, nuolat besirūpinati, kad šalis, kuri kažkada jai buvo svetima ir nyki, klestėtų ir nebūtų suteršta aferistų ir valdžios ištroškusių valdininkų intrigomis; ji ir valdovė, siekianti valdžią sutelkti į savo rankas, nepaisant savo moteriškos prigimties; taip pat ji ir motina, kuriai vaikų gerovė yra vienas didžiausių prioritetų; dargi ji ir įpėdinių gimdytoja, trokštanti praęsti dinastijos liniją ir pasodinti savo vaikus į karališkąjį sostą; galų gale ji ir žmona, kuri trokšta vyro meilės ir pritarimo. Romane yra akivaizdūs tokie karalienės bruožai kaip drąsa, ryžtas, atkaklumas ir aistra viskam, ką ji daro. Vienintelė problema su šiuo romanu yra ta, jog sunku būtų atpasakoti, kas jame vyksta, nes čia nėra nuoseklaus veiksmo, viskas epizodiška, į 600 knygos puslapių sutalpinta daugiau nei 30 karalienės gyvenimo metų istorijos, tad čia nėra nei romano atomazgos, nei kulminacijos, na arba bent jau jų nė kiek nesijaučia. Tad, kaip ir mano jau skaityta "Nortangerio abatija", šis romanas taip pat yra tik skaitalas, skaitomas tik tam, kad skaityt. Bet vėlgi, nepaisant šio fakto, jį verta skaityti, nes pirmiausia ši knyga, tai tarsi istorijos vadovėlis, gan vaizdingai pateikiantis istorinius faktus, taip pat joje nuostabiai atsiskliedžia veikėjų charakteristikos bei aparašoma aplinka, galiausiai intriguoja Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės istorija, kuri čia vystoma nuo pat jų susitikimo pradžios, iki pat jos mirties. Tad tikrai rekomenduoju perskaityti šią knygą.



Vertinimas: 4.5/5



Išleista: 1994
Leidykla: Mintis
Puslapių skaičius: 584

Pagaliau iškankinau Harry Grey "Kartą Amerikoje". O iškankinau kodėl, nežinau. Kažkaip bent jau kol įpusėjau, skaitėsi sunkokai. Knygoje pasakojama keturių žydų berniukų, augusių skurdžiame rajone gyvenimo istorija. Visą...

Pagaliau iškankinau Harry Grey "Kartą Amerikoje". O iškankinau kodėl, nežinau. Kažkaip bent jau kol įpusėjau, skaitėsi sunkokai. Knygoje pasakojama keturių žydų berniukų, augusių skurdžiame rajone gyvenimo istorija. Visą vaikystę svajoję apie pinigus, užaugę jie juos užsidirba, tačiau ne pačiais geriausiais būdais - vogdami, plėšikaudami, mušdami, atiminėdami ir net žudydami. Jie patys kiečiausi gangsteriai. Istorija pasakojama vieno iš tų gangsterių lūpomis.
Man pirma pusė knygos buvo sunkoka, kiek nuobodoka. Daug pasakojimų, pamąstymų. Antra knygos pusė gyvesnė, daugiau veiksmo, įvykių, intrigos. Tačiau pabaiga visiškai nuvylė.

Turbūt būsiu pirmoji, kurios ši istorija visiškai neįtikino. Knygos aprašyme sakoma, jog aprašyta tikra istorija. Hmmm.. nežinau. Drįsčiau suabejoti.. Pamąstykite, kur rasite tokią merginą, kuri išsiaiškinusi vaikino...

Turbūt būsiu pirmoji, kurios ši istorija visiškai neįtikino. Knygos aprašyme sakoma, jog aprašyta tikra istorija. Hmmm.. nežinau. Drįsčiau suabejoti.. Pamąstykite, kur rasite tokią merginą, kuri išsiaiškinusi vaikino neištikimybę, sudarytų sąjungą su mergina, kuri buvo tos išdavystės pagrindinis įrankis? Jos abi bando atskliesti blogojo vaikino paslaptis, tačiau kam nuo to lengviau? Kam to reikia? Pasiuntei tokį vyrą velniop ir gyvenk toliau. Tolimesni pagrindinės herojės išgyvenimai, ieškojimai savęs primena filmą/knygą "Valgyk melskis mylėk". Jurga imasi kardinalių gyvenimo pikyčių: lanko psichoterapijos sesijas, keičia išvaizdą, analizuoja santyklius su buvusiais vyrais, galiausiai nusprendžia badauti 20 dienų..

Man knyga pasirodė nuobodi ir nė kiek nesujaudino. Antra dalis šios knygos tikrai nevylioja.

Tai knyga, pagal kurią pastatytas filmas, su puokšte geriausių Holivudo aktorių. Kaip retai pasitaiko, kino juosta susukta tikrai gerai, tačiau į šį puslapį ateinantys žmonės pritars, jog knyga kas kita. Lyg ir sužinai tuos...

Tai knyga, pagal kurią pastatytas filmas, su puokšte geriausių Holivudo aktorių. Kaip retai pasitaiko, kino juosta susukta tikrai gerai, tačiau į šį puslapį ateinantys žmonės pritars, jog knyga kas kita. Lyg ir sužinai tuos pačius įvykius, tačiau giliau, su daugiau detalių.

Pragaro virtuvė - tai vienas JAV rajonas, gavęs tokį neoficialų pavadinimą dėl vietos gyventojų - dažniausiai atvykėlių iš kitų šalių, tokių kaip Meksika, Italija ir t.t. Čia nieko nestebina vagystės, mosavimai ginklais ar žmonos mušimai - tai labiau norma, o ne kažkokia naujiena.

Nieko nuostabaus, kad tokioje aplinkoje augantys vaikai patys nueina šunkeliais. Knygoje ir aprašoma istorija būtent apie keturis Pragaro virtuvės vaikus. Jie irgi kartais iškrėsdavo pokštų, tačiau nebuvo nusikaltėliai. Tačiau kartą pokštas nepasiseka, vaikėzai vos neužmuša žmogaus ir atsiduria kalėjime.

Štai čia prasideda istorija, kurios daugelis tikrai neįsivaizdavo, į rankas paėmęs knygą. Po žiaurių metų nepilnamečių kolonijoje keturi draugai išeina jau kaip visai kiti žmonės. Du iš jų galvoja tik apie kerštą ir pasirenka lengviausius kelius - nusikaltėlių.

Vertinimas: 4/5.

Tai debiutinis žymiosios Jane Austen darbas, kuriame ji parodijuoja gotikinį siaubo romaną ir vaizduoja provincijos dvarininkų gyvenimą bei šeimos ir kaimynų santykius. Pagrindinė istorijos veikėja Ketrina,...

Vertinimas: 4/5.

Tai debiutinis žymiosios Jane Austen darbas, kuriame ji parodijuoja gotikinį siaubo romaną ir vaizduoja provincijos dvarininkų gyvenimą bei šeimos ir kaimynų santykius. Pagrindinė istorijos veikėja Ketrina, septyniolikmetė iš Anglijos kaimelio, pramogaudama su šeimos draugais garsiame Bato kurorte sutinka ir pamilsta Henrį Tilnį, o vėliau su jo šeima išvyksta paviešėti į Nortangerio abatiją. Apie tai pasakojama pirmoje knygos dalyje. Antroji man pasirodė net įdomesnė, mat joje atsiskleidžia tikroji veikėjos mąstysena. Ketriną senos abatijos atmosfera paveikia taip, kad ji įsivaizduoja esanti romano veikėja gotikinėje pilyje. Ji netgi ima įtarinėti, kad generolas Tilnis čia nužudė ar kalino žmoną. Kyla daugybė klausimų: kokia paslaptis gaubia jos mirtį ir atminimą, ką slepia šeima, ar Henris šio nelemto sąmokslo dalyvis ir pan. Tiesą sakant, šie jos apmąstymai iš pradžių atrodė tokie rimti, kad įtikino ir mane. Tai tikriausiai įrodo įgimtą Austen meistriškumą. Apskritai rašytojai tobulai pavyko atskleisti to meto atmosferą, kultūrinę aplinką aprašė taip, jog neretai pati pasijutau esanti viena iš kurio nors pobūvio viešnių. Bene labiausiai nustebino, jog kaip romantizmo laikotarpio atstovė ji sugebėjo atsiriboti nuo moteriai būdingo troškimo aprašyti "nepaprastai greitai įsiliepsnojusią meilę" ar "meilę iš pirmo žvilgsnio" ir panašias meiles - seiles. Tiesa, pats siužetas yra neįtikėtinai beprasmiškas. Tai yra skaitalas tikrąja to žodžio prasme. Skaitai tik tam, kad skaityt, kaip pasakytų daugelis. Ir visgi, tai kažkuo įtraukiantis skaitalas. Nors ir "neprarijau" per vieną vakarą (nors tiesą sakant, niekada sau ir neleidžiu knygos perskaityti vienu ypu, kadangi noriu skaitomą istoriją išgyventi kuo ilgiau), tačiau skaičiau su pasimėgavimu ir tikrai nesigailiu prie šios knygos praleisto laiko. Taigi, apibendrinant, siužetas neintriguojantis, tačiau aprašoma kūrinio aplinka bei veikėjų paveikslai tokie tikroviški ir įtraukiantys, jog atrodo, kad pats patamti paraleliniu knygos personažu, stebinčiu viską iš šalies. Jeigu klaustumėt ar rekomenduoju, atsakyčiau, jog jei norit pagilinti žinias apie Jane Austen laikotarpio kultūrą ir šiaip maloniai praleisti laiką, tuomet kodėl gi ne.


Puslapiai: 272

Leidykla: Versus aureus

Išleista: 2009 m., Vilnius

Vertėjas: Irena Jomantienė ir Milda Dyke

Viršelis: minkštas

Knyga apie likimą. Kaip kitų žmonių sprendimai turi įtakos kiekvieno žmogaus gyveimai. Neteisybė, kuri paverčia žmones nelaimingais. Vienatvė.

Mykoliukas darbštus, visų pagalbininkas, "šviesus'' žmogus, kuris nemokėjo...

Knyga apie likimą. Kaip kitų žmonių sprendimai turi įtakos kiekvieno žmogaus gyveimai. Neteisybė, kuri paverčia žmones nelaimingais. Vienatvė.

Mykoliukas darbštus, visų pagalbininkas, "šviesus'' žmogus, kuris nemokėjo ištarti žodžio "ne''. Jo meilė visiems tiek vaikams, tiek gamtai, tiek Severiutei - nuostabi, tyra ir nuoširdi. Severiutė atsako tuo pačiu, tačiau ja susižavi senbernis Rapolas, kuris jos tėvų prašo rankos ir pasmerkia Severiutę nelaimingui gyvenimui. Taip pat ir Mykoliuką, jis tampa tikrų tikriausiu "dėde'', gyvendams pas savo brolį ir brolienę, globoja jų vaikus, nudirba daugelį ūkio darbų, bet jo darbai kitiems nematomi, del šios priežasties jis yra nuolat engiamas, neva valgyt gauna už dyką. Severiutė gyvena puikiomis buitinėmis sąlygomis, bet jos vidus griuva. Lužus vergovei, lūžo ir Severiutės vyras. Neturėjo nei darbo, nei namų, todėl visa šeima kėlėsi gyventi pas jo brolį. Rapolas atpratęs nuo ūkio darbų, nerado sau veiklos, o Rapolienė visus darbus turėjo nudirbti viena, kad ir kaip dirbdavo vis tiek neįtikdavo Dovydienei, kuri pati sunkesnio darbo prisibijodavo. Galų galiausiai ir Rapolas numirė, Severiutė liko viena.

Šis kūrinys apie liūdną, nelaimingą gyvenimą, kurio net savo baisiausiems priešams nelinkėtumėme.

Jeigu galima šios knygos neimti, NEIMK... Neslėpsiu knyga sužadino smalsumą juk buvo perkamiausių dešimtuke. Skaitėsi ji gana lengvai, nes tikrai nebuvo kur sukt galvos, jeigu nebūtų sekso scenų tai, ko gero, ir trečiokai ją...

Jeigu galima šios knygos neimti, NEIMK... Neslėpsiu knyga sužadino smalsumą juk buvo perkamiausių dešimtuke. Skaitėsi ji gana lengvai, nes tikrai nebuvo kur sukt galvos, jeigu nebūtų sekso scenų tai, ko gero, ir trečiokai ją galėtų skaityti. Labai smarkiai bandyta atkopijuoti šešėlius, manau autorė būtų nesugebėjusi parašyti trilogijos. Lyginant su šešėliais šią knygą bibliotekoje gavau greitai ir neteko laukti eilėje. Džiaugiuosi ir dar kartą džiaugiuosi, kad neprikau jos parduotuvėje, nes pinigai būtų išmesti į balą.

"Negalite ryžtis? Kamuoja dvejonės? Kankina nerimas? Tegul riedantis dramblio kaulo kubelis nuridena naštą nuo jūsų pečių." Rašo Luke'as Rhinehart'as romane "Kauliukų žmogus" ir meta kauliukus, kurie nulemia kiekvieną...

"Negalite ryžtis? Kamuoja dvejonės? Kankina nerimas? Tegul riedantis dramblio kaulo kubelis nuridena naštą nuo jūsų pečių." Rašo Luke'as Rhinehart'as romane "Kauliukų žmogus" ir meta kauliukus, kurie nulemia kiekvieną (kiekvieną!) jo gyvenimo žingsnį. Ką skaitys, su kuo mylėsis, ar paliks žmoną, ar mes darbą.






Kauliukai - būdas ištrūkti iš dusinančios kasdienybės, imtis trenkčiausių, seniai užslėptų aistrų, įgyvendinti svajones, persikūnyti į daugybę asmenybių arba duoti šansą ne itin maloniems pasirinkimams ir taip išeiti iš savo komforto zonos.


Grįžęs į savo svetainę mąsliai spoksojau į atsivertusią kauliuko akį. Kasiausi kiaušius, purčiau galvą apstulbęs ir kažkokios pagarbios baimės apimtas. Galėjau žaginti prieš daugelį metų, net dešimtmečių, bet tai padariau tik tada, kai nustojau svarstęs, ar tai įmanoma, išmintinga ar net pageidautina - tiesiog padariau iš anksto negalvodamas, jausdamasis esąs už manęs glūdinčios jėgos marionetė, dievų - kauliuko - padaras, o ne už savo veiksmus atsakingas asmuo. Priežastis buvo atsitiktinumas ar lemtis, ne aš. Tikimybė, kad kauliukas atsivertęs viena akimi, buvo viena iš šešių. Galimybė, kad kauliukas guli po korta, buvo gal viena milijonoji. Akivaizdu, kad žaginti man paliepė lemtis. Taigi aš nekaltas.



Įdomiausia skaityti apie aplinkinių reakciją. Pagrindiniam veikėjui net nereikėjo pasikeisti kardinaliai, kad iššauktų neigiamą aplinkinių reakciją. Kaip lengva suardyti nusistovėjusią tvarką - vos šiek tiek pakeitus įprastą elgesį. Žingsnis į šoną iš visų praminto takelio ir tuoj būsi apštauktas nenormaliu. Taip buvo prieš keletą dešimtmečių, kai buvo rašoma knyga, taip yra ir dabar.







Labai panašu į B. E. Ellis "Amerikos psichopatą" - čia taip pat daromas visuomenės skerspjūvis. Parodoma nusistovėjusi, rašytų ir nerašytų taisyklių besilaikanti visuomenė, kurioje viskas sudėliota į stalčiukus ir papunkčiui išdėstytose elgesio normose. Ir kurią gali sugriauti ir demaskuoti vienas neįprastai besielgiantis žmogus.







Tik, jei "Amerikos psichopate" pagrindinis veikėjas savirealizacija daugiau užsiima žudydamas ir kankindamas, tai "kauliukų žmogų" saviieška nuveda į seksualinę laisvę. Nenuostabu, knyga buvo rašoma 7 ir 8 dešimtmečio sankirtoje - artėjant laisvamaniškam dešimtmečiui ir seksualinei revoliucijai...







Tačiau knyga per ilga. Jau peržengus į antrąją pusę darosi nuobodoka. Pabaiga visai išskysta, darosi vis padrikesnė ir neaiškesnė - per daug LSD, Lukai?







Beje, manoma, kad Luke Rhinehartas (tikrasis vardas George Cockroft) knygoje neva aprašė savo patirtį. Beje, sutampa rašytojo pseudonimo ir pagrindinio veikėjo vardas. Kaip ten bebūtų, knyga užkliudė moralės sergėtojus, kai kuriose šalyse buvo uždrausta, taip pat ji sutraukė minias pasekėjų, norinčių išbandyti gyvenimą, kuriame visus pasirinkimus numato kauliukai. Tačiau juk pasiūlymus kauliukams duoda patys žmones, ar ne? Argi tai ne tas pats normų ir taisyklių suvaržytas gyvenimas, kaip anksčiau, tik šįkart visas normas ir suvaržymus lemia kauliukas?







Patiko ar nepatiko man ši knyga? Mesiu kauliukus. Poriniai skaičiai - patiko, neporiniai - nepatiko. Op, kauliukas pakibo ant briaunos...





Leidykla: "Tyto alba"



Leidimo metai: 2005



Puslapių: 542



Originalo metai: 1971



Originalo pavadinimas: "The Dice Man"