Honore de Balzac norėjo sėkmės ir ją stengėsi pasiekti per literatūrą. Pavyko. Netgi po beveik 200 metų aš rankose laikiau jo knygą ir vos kone "suvalgiau". Nors šiame veikale ir apstu filosofijos, skaityti nebuvo didelis...

Honore de Balzac norėjo sėkmės ir ją stengėsi pasiekti per literatūrą. Pavyko. Netgi po beveik 200 metų aš rankose laikiau jo knygą ir vos kone "suvalgiau". Nors šiame veikale ir apstu filosofijos, skaityti nebuvo didelis iššūkis. Skaitant ją aš mano mintys klajojo ir filosofinėse platumose, ir romantiškoje erdvėje, ir absurdo realybėje. Paradoksalu ir absurdiška- kuo patogesnes pareigas visuomenėje užimantys žmonės, tuo sunkiau jiems suprasti koks tuščias yra jų gyvenimo būdas. Bet oi ne, šios knygos paskirtis yra tikrai ne mokyti žmones dorai gyventi, netgi priešingai, tie kurie nesuprato gyvenimo tiesos, jie ir toliau gyveno laimingai. "Taip, man reikia paskutinį kartą apkabinti visus žemės ir dangaus džiaugsmus ir nuo jų numirti." (citata iš knygos) štai koks žmonių moto vertė tuo meto aristokratiškąją visuomene veikti. Kai dar mokiausi mokykloje, lietuvių kalbos mokytoja pasakė: pats laimės siekimas ir yra laimė, taigi žmogus kuriam siekti nereikia- nelaimingas. Kaip būti laimingam žmogui kuris viską gauna lengvai ?! Ai, tiesiog mėgautis ką gauna čia ir dabar, geriau visai nemąstyti: "Kiek senių savo sąžiningą ir dorą gyvenimą baigia kvailybėmis" (citata iš knygos). O nuo mano samprotavimų, laikas grįžti prie knygos. Prancūzijos visuomenėje moters meilę buvo lengviausia gauti turint šagrenės odą arba tiesiog nusipirkti titulais, pramogomis, dovanomis. O tada ji tavo, gali rašyti jai poemas, turėti kaip meilužę "... kuo daugiau jie vienas kitą pažino, tuo daugiau mylėjosi." Na, štai o dar tas faktas, kad Rafaelis (pagrindinis veikėjas) nepanorėjo, kad šagrenė su lig kiekvienu noru imtų plėstis... Tiek absurdo, kad net linksma. Peršasi mintis, kad knygos esmė pasityčioti. Išsipildę norai tiesiog fikcija, o sveiko proto žmogus negali amžinai gyventi fantazijose. Va todėl ir Rafaelis pametė savąjį aš. Na o dabar nuomonė: labai tinkama, jeigu norisi paskaityti kažką verčiančio išties atsidurti filosofinėse plotmėse, bet kartu ir palaikančio realybėje savo gana įtraukiančiu siužetu. Taigi verta dėmesio. Honorė De Balzac, studijavo teisę, kaip ir aš, gal ir aš kada nors kažką vertingo gal ir aš parašysiu ?!

Klasikinė saldi meilės istorija, kaip du jaunus įsimylėjelius išskyrė senovinės šeimos pažiūros, jog jaunikis turi būti turtingas, ir tik tuomet jis yra tinkama pora jaunai merginai iš kilmingos šeimos. Ir, žinoma,...

Klasikinė saldi meilės istorija, kaip du jaunus įsimylėjelius išskyrė senovinės šeimos pažiūros, jog jaunikis turi būti turtingas, ir tik tuomet jis yra tinkama pora jaunai merginai iš kilmingos šeimos. Ir, žinoma, laiminga pabaiga, kai jau praturtėjęs jūrininkas antrą kartą ryžtasi išpažinti savo jausmus tai pačiai merginai, su kuria jam nebuvo leista susituokti prieš aštuoneriu metus, o dabar jam atsakoma tuo pačiu - meile.

Sunkiai įsivazduoju vyrą, skaitantį šį romaną, nors ir klasikinį. Autorė taip detaliai analizuoja moterų jausmus, taip detaliai aprašo kiekvieną potyrį, kad bent jau mano galva, vyrams ši knyga gali pasirodyti tarsi muilo opera. Smulkmeniška jausmų analize kūrinys primena L.Tolstojaus "Aną Kareniną"

Įdomu tai, kad knygoje aprašoma 19 a. Londonas. Veiksmas vyksta garsiąjame Camden Town'e, kuris ir šiandien Londone yra ypač turistų lankoma vieta: čia traukia turgus, žavintis savo atmosfera, įvairove. Puiki vieta praleisti laiką. Sutapimas, bet būtent važiuodama metro į Camden market, skaičiau šią knygą :)

į minčių raizgalynę arba švyturį

Dabar jau žinau, kad aš ir moderni literatūra nesam draugės. "Tūlos", ką tik skaityto "Placebo" ir "Į švyturį" užteko, kad kurį laiką nieko modernaus nenorėčiau skaityti. Pirmiesiems...

į minčių raizgalynę arba švyturį

Dabar jau žinau, kad aš ir moderni literatūra nesam draugės. "Tūlos", ką tik skaityto "Placebo" ir "Į švyturį" užteko, kad kurį laiką nieko modernaus nenorėčiau skaityti. Pirmiesiems dviem be modernizmo dar galėjau prilipdyti lietuviškos literatūros etiketę, bet po Virginijos Woolf kažkaip viskas susidėlioja į lentynas. Jokiu būdu neteigiu, kad romanas "Į švyturį" kažkuo yra prastas, tiesiog manęs nepalietė.

Reikėjo perskaityti pusę knygos, kad pradėčiau sekti mintį. Žinoma, galėjau būti išsiblaškiusi, bet aš labiau linkusi galvoti, kad reikėjo pasikankinti jaukinantis veikėjus, tą keistą pasakojimo būdą ir kalbą. Nuo pusės knygos puslapiai patys vertėsi ir susiskaitė gana greitai, bet galutinis rezultatas nebuvo toks, kokio tikėjausi.

O tikėjausi aš kažko visiškai kitokio negu gavau. Nemėgstu ilgai tyrinėti knygų, užsimanau knygas skaityti per akimirką, kartais kažkoks žodis aprašyme užkabina, kartais pavadinimas paslaptingai traukia, o kartais ir iš būrio kažkokio rašytojo knygų išsirenku ką nors ekspromtu. Šį kartą mane apgavo aprašymas. Pažadėjo būrį žmonių, susirinkusių vasarnamyje ir aš jau išsilydžiau. Šitas siužetas mane labai žavi ir žinau, kad ir kitą kartą ant to paties pasimaučiau. Galvoje kyla būrys skirtingų žmonių laikinai su visomis savo nelaimėmis, džiaugsmais ir lūkesčiais besiglaudžiančių po vienu stogu, o visas žavesys tame, kaip visa tai jungiasi ir pinasi prasiverždami kurioziškumais, dramomis, aistromis ir mažomis gražiomis akimirkomis. Visuomet mačiau daug potencialo šitoje situacijoje - ypatingai jis atsiskleidžia detektyvinėse istorijose.

Bet kaip jau galima įtarti - šį kartą prašoviau pro šalį. Buvo tie skirtingi žmonės vasarnamyje ir turbūt skirtingesni ir įdomesni nei tikėjausi, bet raizgalynei vietos neliko, nes knyga - vieni apmąstymai, mintys ir viso to analizė. Mintys, kurios, rodos, materializuojasi tiesiai iš galvos, nes labai kapotos, chaotiškos ir kartais labai nelogiškos. Vietomis erzino, vietomis stebino, vietomis netgi žavėjo, bet vien tik profesionalumo prasme.

O rašytojos talentas - begalinis. Šitaip austi tekstą kažkas nesuvokiamo. Tirščiau ir už Sabaliauskaitę, o jau ir ten buvo tirštoka. Dialogų vėl beveik nerasta, pavieniai sakiniai tai šen, tai ten. O kas svarbiausia - viskas atvirkščiai. Dialoguose (kur paprastai juk rašomi tie pokalbiai, kuriuose pasakoma kažkas reikšmingo, reikalingo plėtoti siužetui) nors net ir dialogais pavadinti juos sunku - tiesiog pavieniai sakiniai su dialogo skyrybos ženklais, radosi tik atsitiktiniai, rodos, visai bereikšmiai sakiniai, daugiau susiję su oro komentavimu dėl plaukimo į švyturį. Visa svarbiausia informacija buvo perfrazuojama, bet ir tai daroma ne įprastai - ne perpasakojant, bet rodant minčių tėkmę, rodos, traukiant tas mintis tiesiai iš galvos, joms dar nespėjus materializuotis ir tą pačią akimirką išnykti, nes bent jau aš tokiomis abstrakcijos, rodos, negalvoju, nors įdomių blyksnių ir radau.

Pavyzdžiui, kad ir akimirkos padiktuotų keistų ar kai kada absurdiškų minčių vaizdavimas. Būna kad kartais važiuodama troleibusu susimąstau apie ką nors, ką net sunku apsakyti, kažką apie tai, kad trumpam susirinkę vienoje vietoje tampame kažkokia bendruomene ir kartais to nesuvokdami kažką kuriame. Virginija Woolf ne vieną tokią mintį aprašo:

"Ir staiga ta prasmė, kuri nei iš šio, nei iš to persiduoda žmonėms, tarkim išeinantiems iš metro arba skambinantiems į duris, ir paverčia juos simboliais, tipiškais atstovais, apglėbė juodu, ir stovinčius prieblandoje, žiūrinčius, pavertė santuokos simboliais, vyru ir žmona."

"Kaip nepaprastai pasisekė Mintai pasisekė! Ji tekės už vyro, turinčio auksinį laikrodį zomšiniame maišelyje."

Grįžtant prie stiliaus dar viena to tirštumo priežastis - palyginimai, kurie buvo gausūs ir daugiausia neįprasti, bet gerokai subtilesni nei Ivanauskaitės gimdos kakleliai. "<...>tarsi <...> jiedu būtų užlipę ant laivo tiltelio nustatyti koordinačių,- toks jai pasirodė perėjimas nuo poezijos prie politikos." Turiu atkreipti dėmesį, kad šitoje citatoje minimos poezijos ir meno apskritai romane buvo nemažai ir man per daug - poezija, tapymas - viskas ten pynėsi, vienoje vietoje pasakojimas netgi vyko tapymo rėmuose ir aš likau dar toliau visko nei paprastai.

Pačios knygos struktūra irgi įdomiausia mano kada nors matyta. Trys dalys su pavadinimais ir visos jos labai skirtingos. Pirmoje dalyje, užimančioje didesnę knygos dalį vaizduojama viena diena, kuomet virš vasarnamyje susirinkusių žmonių kybo negalimos išvykos į švyturį laukimas. Kas per tą dieną vyksta? Keli žmonių susitikimai, keli pasivaikščiojai, viename skyriuje aprašyta iškyla prie olos ir vakarienė.

Vakarienės - dar viena mano silpnybė, kažkokia keista kulminacijos forma, galinti prasiveržti įdomiausiomis dramomis ir audrinanti vaizduotę. Ir čia man šita knyga buvo pradėjusi patikti. Buvau neseniai pradėjusi sekti mintį ir vakarienė ne tiek išpildė lūkesčius, kiek juos pranoko. Vakarienių magiją visuomet labai puikiai atskleidžia ekranai - veido išraiškos, balso tonai, kūno kalba - sukuria visą smagumą. O kaip tai padaryti knygoje? Negalima juk kiekvienos išraiškos aprašinėti, pasidarytų taip pat nuobodu kaip Kristiano ir Anos dialogus skaityti, kur komentaro daugiau nei esmės. O Virginijos Woolf stilius čia atsiskleidė puikiai - mažiausi niuansai meistriškai sujungti:

"Kokius velnio niekus čia jie paisto, pamanė Čarlzas Tanzlis, dėdamas šaukštą į patį vidurį savo lėkštės, kurią buvo švariai išvalgęs, tarsi, pagalvojo Lilė (jis sėdėjo priešais ją, nugara į langą, pačiame vaizdo viduryje), būtų pasiryžęs tvarkingai maitintis."

Kitas dalykas, kad pati vakarienė nebuvai labai įdomi. Bet sujungus Woolf stilių ir kažkokį siužetą mano supratimu gautųsi tiesiog nuostabus dalykas.

Antrojoje dalyje siužetas nuo "beveik nėra" susitraukė iki "išvis nėra" ir buvo aprašomas irimas - vasarnamio ir jo savininkų šeimos. Pasakojimas, atrodo, dar pasodrėjo, o įdomiausias sprendimas - tarp ilgų meniškų aprašymų, koks apleistas yra namas ir pasaulis - laužtiniuose skliaustuose - sakiniu ar dviem, neįprastai lakoniškai - numetama kokia nors tragiška veikėjų gyvenimo detalė, nutikusi per tuos daugelį prabėgusių metų.

Galiausiai trečiojoje dalyje, tai, kas likę iš šeimos ir pirmos dalies vasarotojų, vėl susirenka ir dalis jų pagaliau plaukia į švyturį, o viena svečių grįžta mintimis į praeitį. Gražiai įsirėmina visas pasakojimas. Labai įstrigo detalė apie jaunėlio Džeimso prisiminimus apie tą dieną, kai išvyka į švyturį neįvyko, ko labai ir baiminosi jo mama.

Suprantu, kad viskas šiame romane yra svarbu, viskas turi prasmę, kurią reikia išlukštenti. Ne tik tai, kas pasakojama, bet ir kaip pasakojama. Prie labai nedaug ko man pavyko prisikasti, bet kad ir iš to dialogų vaizdavimo bent jau vieną dalyką supratau - kad labai daug kalbame niekus, labai daug ko nepasakome, nors labai daug dalykų pagalvojame. Net ir visa knygos struktūra turėjo prisidėti prie bendros žinutės, kurią siuntė rašytoja. O iš prasminės pusės - knygoje, ją labai lėtai ir kantriai lukštenant, prasmių atrasti galima labai daug. Man centre - vyro ir moters santykiai, skirtinga jų prigimtis, mąstymas, bet kartui ir stereotipų laužymas, jausmų, vaizdžiai vadinamų meile, realus vaizdavimas. Kiti galbūt centre mato kažką kito. Bet šiai knygai reikia pribręsti ir aš to lygio, jaučiu, dar nepasiekiau.

Virginijai Woolf net ir labai norėdama nesuradau nei vieno priekaišto, nors knyga ir skaitėsi sunkokai. Visas romanas persunktas įvairių prasmių, simbolių ir minčių, bet iki jų reikia prisikasti ir man tai vargiai pavyko. Galbūt po kelerių metų perskaičius antrą kartą ji pražįs mano akyse naujomis spalvomis, o dabar nors labiau nepatiko nei patiko - mano ir romano "Į švyturį" santykiai lieka pagarbos lygyje.

Šią knygą pradėjau ir mečiau skaityti turbūt tris kartus... Pamenu, kad pirmą kartą (daugiau nei prieš metus) teperskaičiau gal 20-30 psl. ir likusi mintis buvo - kas per knyga, kur viskas prasideda laidotuvėmis?! Antrą...

Šią knygą pradėjau ir mečiau skaityti turbūt tris kartus... Pamenu, kad pirmą kartą (daugiau nei prieš metus) teperskaičiau gal 20-30 psl. ir likusi mintis buvo - kas per knyga, kur viskas prasideda laidotuvėmis?! Antrą kartą, vėl skaičiau nuo pradžių, ir niekaip nesupratau, kuo gi man ta knyga neįtiko - viskas prasideda nuo kažko kito pabaigos. Bet ir vėl - buvo, matyt, dar ne laikas tai knygai mano gyvenime - mečiau. Trečią kartą paėmus, skaičiau kiekvieną žodį, puslapį ir įvykį su didžiausiu malonumu ir net pasigardžiuodama, kaip aprašomi senieji lietuviški rūbai, tradicijos, kaip pateikiamas šeimynykščių, giminių, kaimynų bendravimas, kaip reiškiasi patys santykiai, kuo ir kaip gyvena ir "rūpinasi" kiekvienas ir visi.

Knygos pasakotojas - gydytojas, kilęs iš neturtingos šeimos, kurio motina dirbusi viename iš dvarų, ir kuriame, jam pačiam teko vaikystėje laimė lankytis. Pasakotojas kalba apie tai, kaip vystosi gyvenimai šiame dvare...

Knygos pasakotojas - gydytojas, kilęs iš neturtingos šeimos, kurio motina dirbusi viename iš dvarų, ir kuriame, jam pačiam teko vaikystėje laimė lankytis. Pasakotojas kalba apie tai, kaip vystosi gyvenimai šiame dvare gyvenančios senos aristokratų šeimos, kuri po karo po truputį praranda šeimos turtus ir žemes, ir kartu, kaip po truputį likę jos nariai praranda protą ir nyksta pati šeima.

Iš tiesų, pats pasakotojas yra pagrindinis šios istorijos veikėjas. Jo prisiminimai, troškimai, svajonės ir pats gyvenimas įvairiais pjūviais maišosi su senosios šeimos, namo, kuriame ji gyvena, istorija ir įvykiais, su kitų knygos veikėjų gyvenimais ir išgyvenimais.

Pasakojimas persmelktas mistikos, kur logiški ir racionalūs pamąstymai ir bandymas surasti priežastinius ryšius ir paaiškinti vykstančius dalykus, persipina su jausmais ir nuojauta, kad už viso to, kas dedas slepiasi "kažkas daugiau".

Pačiai iš šios knygos liko mintis, kad kiekvienas žmogus, nori ar ne, sąmoningai ar ne, darome įtaką kitiems, mums supantiems žmonėms. Darome įtaką tiek per savo veiksmus, tiek per savo žodžius, tiek ir per mintis ir savo norus ar išgyvenimus.

Trečioji knyga užbaigia visą trilogiją ir atveria dar keletą magiškų pasaulių bei supažindina su naujom fantastinėm būtybėm. Nuo dangaus aukštumų iki mirusiųjų pasaulio požemių, nuo Himalajų kalnų iki Šveicarijos...

Trečioji knyga užbaigia visą trilogiją ir atveria dar keletą magiškų pasaulių bei supažindina su naujom fantastinėm būtybėm. Nuo dangaus aukštumų iki mirusiųjų pasaulio požemių, nuo Himalajų kalnų iki Šveicarijos krioklių, nuo mums įprastų ar jau pažįstamų iki visiškai naujų fantastiškų pasaulių. "Gintarinis žiūronas" vis tik atskleidžia, kas iš tikrųjų yra ta esybės dalis, kuri Lairos pasaulyje yra matoma kaip demonas - Laira gali keliauti į mirusiųjų karalystę, o Panteleimonas privalo pasilikti, tačiau abiems šis išsiskyrimas yra nepaprastai skausmingas. P. Pullmanas lieka ištikimas sau ir nė kiek negaili savo sukurtų personažų, parinkdamas pakankamai žiaurų likimą. Galiausiai - viskas susisieja: demaskuojamas Autoritetas, paaiškėja keistas ryšys tarp maumų, dulkių (sfaros) ir aštriojo peilio. Nors kai kurie epizodai neįtikėtinai ir netikėtai žiaurūs, šokiruojantys savo realistiškumu, "Gintarinis žiūronas" yra nebloga originalios fantastikos dozė, nors kartais kiek ir pastringanti, tačiau vis tiek žavinti savo išradingumu.

Pagrindinė veikėja Keisė priversta atsikraustyti į Naująjį Salemą kartu su savo mama pas ten gyvenančią močiutę. Atrodytų niekuo neypatinga mergina, bet ji jaučia, kad akmenys gaudžia, kad turi ryšį su jūra, galvoje...

Pagrindinė veikėja Keisė priversta atsikraustyti į Naująjį Salemą kartu su savo mama pas ten gyvenančią močiutę. Atrodytų niekuo neypatinga mergina, bet ji jaučia, kad akmenys gaudžia, kad turi ryšį su jūra, galvoje išplaukia eilės, primenančios užkeikimus. Žinoma ji tai pati sau neigia, manydama, kad viską įsivaizduoja. Psichologiškai Keisę autorė nupiešė kiek silpną, ją reikia gelbėti ir globoti, mergina trokšta ryšio su kažkuo.

Pagrindinis knygos veiksmas vyksta miestelyje Naujasis Salemas. iš tiesų Keisei viskas vyksta apgraibom, ji daug ko nesupranta, kol kažkas neįvyksta.Keisė atkeliauja į naują vietą, turi pradėti lankyti naują mokyklą, kurioje tikisi viską pradėti iš naujo, bet deja tenka nusivilti jau pirmąją dieną, kai susiduria su Fei - efektinga mergina, kuri yra pagiežinga ir kerštinga. Keisė patenka į nemalonę. Taip pat jos vengiama dėl gyvenimo Varnų prieglobsčio kelyje. Ją išgelbsti ir po savo sparneliu priima Diana - nuostabiausia, gražiausia, geriausia mergina, kokia Keisė buvo sutikusi, jos sutaria būti netikromis seserimis. Pasirodo, kad Keisė yra kilusi iš senos raganų giminės, ir patenka į vadinamąjį Klubą, kuriam priklauso ir kiti raganų palikuonys. Viskas vyksta Keisei palankia linkme, kol žinoma negrįžta Klubui priklausantis Adamas. Pagrindinės veikėjos personažas silpnas, nuspėjamas. Autorė labai jau neaiškiai veda istorijos liniją, galėtų atskleisti daugiau detalių, išplėtoti probleminę situaciją, kodėl prieš tai buvusios kartos nebekūrė slapto rato, kodėl Fei tokia pikta ir sukta, norėtųsi visko daugiau.

"Penkiasdešimt pilkų atspalvių" istorija prasideda, kai literatūrą studijuojanti Anastasija Stil, nuvykusi imti interviu iš jauno, žymaus ir pasakiškai turtingo verslininko Kristiano Grėjaus, supranta sutikusi patrauklų,...

"Penkiasdešimt pilkų atspalvių" istorija prasideda, kai literatūrą studijuojanti Anastasija Stil, nuvykusi imti interviu iš jauno, žymaus ir pasakiškai turtingo verslininko Kristiano Grėjaus, supranta sutikusi patrauklų, tačiau keistą baugulį keliantį vyrą. Anastasijai atrodo, kad interviu nenusisekė, tačiau ji negali užmiršti Kristiano, o ir jis netikėtai vėl su ja susitinka ir ima rodyti dėmesį. Užsimezgus aistringam romanui, Grėjus pareikalauja pasirašyti sutartį, pagal kurią jam būtų leista visiškai valdyti merginos gyvenimą. Pasirodo, žavusis verslininkas kankinamas vidinių demonų ir neįprastų poreikių.

Knygos veikėja penkiolikmetė Deivė Tauraitė gyvena tik su mama. Apie tėvą ji nieko nežino. Bet ,pasirodo, blogiausia ne tai. Staiga mama susiranda naują draugą. O juk dažnai taip atsitinka ir kasdieniniame gyvenime....

Knygos veikėja penkiolikmetė Deivė Tauraitė gyvena tik su mama. Apie tėvą ji nieko nežino. Bet ,pasirodo, blogiausia ne tai. Staiga mama susiranda naują draugą. O juk dažnai taip atsitinka ir kasdieniniame gyvenime. Dažniausiai tuo vaikai nesidžiaugia. Jausmai, problemos, išgyvenimai - viskas perteikta labai tikroviškai. "Nebaigtas dienoraštis" dar įdomus ir tuo, kad jau iš pavadinimo suprantama, kad tai dienoraštis. Tokiu stiliumi parašyti kūriniai visada bus, manau, įdomesni. Juk viskas išdėstyta gana smulkiai, atvirai. Pirmuose puslapiuose trumpai papasakojama kaip ir iš kur atsirado šis merginos dienoraštis, pabaigoje paaiškinama, kodėl dienoraštis ne pas jo savininkę... Visur kitur - merginos pasakojimai, nurodant datas. Atpasakojami dienos įvykiai bei įvairūs nuotykiai.O nuotykių čia išties gana gausu. Jaunos merginos gyvenimas "margas". Nuo gana gąsdinančių nuotykių iki smagių linksmybių.Aprašomi ir užsiėmimai po pamokų, tokie kaip plaukimas baseine, mokyklos šokiai ir t.t.Taigi, šį kūrinį vertinu teigiamai. Jis įdomus, su gyvenimiškomis problemomis.

Šią Sofoklio tragediją naujųjų laikų žmonės praminė tragedijų karaliene. Ji iš tiesų verta tokio vardo, nes meniškai kalba apie didelius, reikšmingus dalykus. Antigonės broliai Polineikas ir Eteoklis, susiginčijo dėl...

Šią Sofoklio tragediją naujųjų laikų žmonės praminė tragedijų karaliene. Ji iš tiesų verta tokio vardo, nes meniškai kalba apie didelius, reikšmingus dalykus. Antigonės broliai Polineikas ir Eteoklis, susiginčijo dėl valdžios.Eteoklis išvijo Polineiką ir užėmė sostą. Surinkęs pagalbininkų armiją, Polineikas puolė miestą. Tarp savęs kovodami Edipo sūnūs Eteoklis ir Polineikas vienas kitą nužudė. Karaliaus valdžia atiteko jų dėdei Kreontui. Šis įsakė Eteoklį palaidoti su visomis apeigomis, o Polineiką palikti nelaidotą. Kreontas uždraudė palaidoti Poliniką. Žuvusiųjų sesuo Antigonė ryžtasi nepaklusti mirtimi grasinančiam Kreonto įsakymui ir palaidoti brolį.