Ar galima savyje sutalpinti poeto ir budelio sielas? Suplevena ir ilgai nepalieka klausimas skaitant, o ir perskaičius knygą. Jau antrojoje skaitytojo rašytojo R. Bolano knygoje daug dėmesio skiriama menininko paveikslui. Jo...

Ar galima savyje sutalpinti poeto ir budelio sielas? Suplevena ir ilgai nepalieka klausimas skaitant, o ir perskaičius knygą. Jau antrojoje skaitytojo rašytojo R. Bolano knygoje daug dėmesio skiriama menininko paveikslui. Jo laikysenai istorinių įvykių verpetuose. Pats autorius turėjo patirties, kad galėtų į šiuos klausimus pažvelgti giliau. Taip susipažįstama su Lotynų Amerijos istorija. Taip tenka atrasti ir ne vieną naują literatūrinę pavardę. Mat knyga prisodrinta nuorodomis į atitinkamus kūrinius. Kultūrinis kontekstas ganėtinai platus.

Kaip ir skaitydma "Pašėlusius detektyvus", vis pagaudavau save su klausimu - ar man patinka tai, ką skaitau. Ir atsakymas tas pats - lyg ir ne tai, ką įprastai skaitau, bet taip įdomu ir įtraukia, kad tikrai skaitysiu ir dar vieną iššūkyje numatytą knygą.

Oficiali dalis : "Juodasis princas" - tai savotiška rašytojos išpažintis. Sukurtas 1973 m. romanas buvo laikomas jos kūrybos viršūne, bet neprarado savo reikšmės ir dabar.
Pagrindinis veikėjas - nebe pirmos jaunystės...

Oficiali dalis : "Juodasis princas" - tai savotiška rašytojos išpažintis. Sukurtas 1973 m. romanas buvo laikomas jos kūrybos viršūne, bet neprarado savo reikšmės ir dabar.
Pagrindinis veikėjas - nebe pirmos jaunystės rašytojas, Bredlis Pirsonas, svajoja apie tobulą knygą, su draugu Arnoldu Bafinu varžosi dėl literatūros ir meilės. Tapęs Arnoldo žmonos Reičelės meilužiu, Bredlis Pirsonas pajunta meilę ir jaunajai Džulianai, Bafinų dukrai. Pagaliau visa istorija virsta kriminaline, o pagrindinis romano veikėjas apkaltinamas (gal ir pelnytai) Arnoldo nužudymu.

Mano jausmai:

ŠTAI KĄ BŪČIAU NORĖJUSI PARAŠYTI APIE ŠIĄ KNYGĄ, KOL DAR JĄ SKAIČIAU:
.
Vaizduoja tas žmogaus mintis, pajutimus, kurie mus užklumpa sekundę, bet paskui mes savo egoistinį būdą suvaldom širdimi ir save nugesinam taikiomis mintimis. Todėl pagrindinis veikėjas atrodo labai atstumiantis, nes jis visada pasiduoda savo egoistiškai prigimčiai... Tarkim, aplankė herojų jo sesuo... Sako: "Palikau savo vyrą. Apsistosiu pas tave." Suprantama, kad nė vienas nenorim į savo namus priimti neprašytų giminaičių, bet visada sužaidžia kažkoks žmogiškumas ir tu priimi, stengiesi suprasti kito skausmą. O herojus mato skausmą, bet iš karto pasako: "Man nerūpi", "Manęs tai neliečia". Nesako, kad "Gerai, pagyvenk", sugalvosim, ką nors"... Sako: "Turi grįžti, nes neturi kito pasirinkimo"...


Neprisijaukinau... Negalvojau, kad tiek daug vargsiu su šia knyga. Juk kitas šios rašytojos kūrinys "Jūra, jūra..." man labai patiko.


Turbūt esu per jauna šiam kūriniui. Veikėjai perkopę 50 metų... gal kai kurie šiek tiek jaunesni... Nesupratau jų mąstymo, jų matomo pasaulio, jų jausmų sumaišties. Matyt trūksta dar man gyvenimo patirties, išminties, kad įsivaizduočiau, kodėl tokios veikėjų mintys, kodėl tokie poelgiai.


Situacijos keičiasi kaip teatre. Čia kažkas paskambino į duris, nuėjo, atidarė duris, pakalbėjo, padiskutavo, čia tuoj suskambo telefonas, kažkas nutiko, vėl pakalbėjo, padiskutavo... Nuvažiavo į kitus namus... Kita diena vėl viskas prasideda nuo durų skambučio, paskui vėl natūralus realizmas, vėl ašaros, išpurtę veidai, raukšlės, tada per tą laiką kažkas ateina į namus netikėtai, išsiveda kažkurį veikėją, tada vėl, žiūrėk, skambutis arba veiksmas vėl perkeliamas į kitus namus...


Negaliu nieko sakyti, veikėjai labai saviti... bet jie man sudėtingi.


BET... DABAR, KAI JAU PERSKAIČIAU VISĄ KNYGĄ... mano nuomonė visai pasikeitė... pasirodo, gal ir nereikėjo čia per daug visko suprasti ar analizuoti... Pasirodo, kad čia yra knyga knygoje... Ji parašyta pagrindinio veikėjo Bredlio Pirsono... o už fantaziją tik pagirti gali... Nesvarbu, kad tas lakstymas ir santykių painumas kartais atrodydavo kaip beprotystė.


Tai va, knyga nustebino.

Šią knygą skaičiau ilgai ir sunkiai. Jeigu nuoširdžiai, manęs nei pasakojimo istorija nei būdas "nepalietė" ar ypatingai nesužavėjo. Bet galbūt čia buvo ir mano pačios nuotaikos įtaka.

Knygoje viskas vyksta gana trumpą...

Šią knygą skaičiau ilgai ir sunkiai. Jeigu nuoširdžiai, manęs nei pasakojimo istorija nei būdas "nepalietė" ar ypatingai nesužavėjo. Bet galbūt čia buvo ir mano pačios nuotaikos įtaka.

Knygoje viskas vyksta gana trumpą laiko tarpą ir ganai lėtai. Tačiau paskutiniuose puslapiuose tarsi "viskas" įvyksta ir išaiškėja.

Jeigu konkrečiau, knyga apie tai, kaip autorius "vaiduoklis" (rašytojas, kuris parašo už kitą asmenį jo autobiografiją) sutinka politikui, kaltinamam karo nusikaltimais (kol kas neoficialiai), perrašyti jo autobiografiją po to, kai nusižudo/nužudomas buvęs jo draugas/raštojas-vaiduoklis. Ir, kas ir kaip vyksta berašant šią autobiografiją: pvz., išaiškėja to politiko sąsajos su CŽV, su galimais karo nusikaltimais ir kitų žmonių mirtimis. Ir paskutiniuose knygos puslapiuose viskas pakrypsta šiek tiek kitaip nei pradžioje atrodė.

Visai smagus ir lengvas paskaitymas turint laisvą minutę arba nenorint veltis į labai gilius pamąstymus. Nors, visgi, kaip ir visur, norint, ir čia apie ką pamąstyti galima atrasti...

Kažkada pramogai atlikinėjau testą: "Kuris iš klasikų rašytojų yra tavo sielos draugas?". Testas parodė, kad mano sielos draugas būtų Henris Deividas Toro - atsiskyrėlis idealistas, 19 a. rašytojas, pasitraukęs iš...

Kažkada pramogai atlikinėjau testą: "Kuris iš klasikų rašytojų yra tavo sielos draugas?". Testas parodė, kad mano sielos draugas būtų Henris Deividas Toro - atsiskyrėlis idealistas, 19 a. rašytojas, pasitraukęs iš visuomenės į gamtą ir savo patirtį aprašęs knygoje "Voldenas, arba Gyvenimas miške".



Tada pamaniau, kad testą reikėtų padaryti iš naujo. Trobelė miške, be interneto ir elektros?! Ne, ačiū. Dabar žiūriu pro langą ir suprantu, kad testas, nors ir sukurtas pramogai, smarkiai nemelavo. Už lango - pieva ir miškas, iki artimiausio kaimo - 3 kilometrai, iki miesto - apie 20 km. Tiesa, yra elektra ir internetas.



Ir vis dėlto, jei testas stebuklingai atspėjo "sielos draugą", knygą buvo sunkoka skaityti.



Vienur aš su Toro sutinku, kitur - ne. Tačiau, kaip ir dažnas toks visuomenės normų laužytojas, Toro turi tvirtą, dažnai sunkiai nuginčijamą nuomonę, su kuria kitiems sunku susitaikyti.

Jei mes nebegaminsime pabėgių ir neliesime bėgių, paskirdami šiam darbui dienas ir naktis, o imsime remontuoti savo gyvenimus, siekdami juos pagerinti, kas gi tuomet ties geležinkelius? O jei jų netiesime, tai kaip tuomet suspėsime laiku patekti į dangų? Tačiau jei pasiliksime namuose ir užsiimsime savo reikalais, kam tuomet bus reikalingi tie geležinkeliai? Ne mes važiuojame geležinkeliu, o jis - mūsų kūnais. Ar kada pagalvojote, apie tai, kas yra tie geležinkelio pabėgiai? Kiekvienas jų - tai žmogus, airis arba amerikietis. Bėgiai klojami ant jų, jie užpilami smėliu, ir tuomet jais tykiai rieda vagonai. O pabėgiai guli ramūs romučiai.

Tačiau sunkiausia buvo ne "ginčytis" su Toro, tačiau jį skaityti. Deja, mano "sielos drauge", buvo nuobodu... Gal jo žodžiai kitaip būtų suskambėję juos skaitant mieste.



Toro linkęs į kraštutinumus: arba suskaičiuoja savo išlaidas centų tikslumu, arba leidžiasi į poetinius apmąstymus. Štai būtent šie mane migdė ir kėlė nuobodulį.



Ir nors siūlau "Voldeną" paskaityti, pati verčiau eisiu susitikti su kaimynais, kolegomis - miesčionimis-kaimiečiais, iš miestų pabėgusiais į laukus ir miškus. Susikursime savąją "toriškąją" teoriją.





Leidykla: "Vaga"

Leidimo metai: 1985

Puslapių: 253

Originalo metai: 1854

Originalo pavadinimas: "Walden"

Tamsuma, niūruma... Cees Nooteboom romaną "Ritualai" buvo taip sunku skaityti, kad dabar ir aprašinėti šią knygą nelengva.



C. Nooteboom - olandų rašytojas, Nobelio premijos kandidatas, vienas iš vertingiausių ir...

Tamsuma, niūruma... Cees Nooteboom romaną "Ritualai" buvo taip sunku skaityti, kad dabar ir aprašinėti šią knygą nelengva.



C. Nooteboom - olandų rašytojas, Nobelio premijos kandidatas, vienas iš vertingiausių ir labiausiai liaupsinamų Olandijos rašytojų.



Parašyta puikiai. Tačiau siužetas, knygos atmosfera tokia tamsi ir dusinanti. Ir skaityti nelengva - perskaičiau pastraipą kartą, supratau, kad nieko nesupratau, skaičiau dar kartą, ir dar kartą... Ir taip visą knygą.



Na, o romanas sukasi apie žmones, kuriuos gramzdina jų pačių susikurti įpročiai - ritualai.



O skaitytoją gramzdina aprašoma tamsa ir slogutis, kurie veržiasi iš kiekvieno knygos puslapio.

Kančia ne kaip įvykis, bet kaip paties geista, neatšaukiama bausmė. Neatšaukiama, nes čia daugiau niekas nedalyvavo, nes šis žmogus, taip elastingai ir sportiškai žemgiąs greta kaip atletas, turįs kišenėje pasaulio rekordą, atrodė kenčiąs pats nuo savęs, pats savaime. Anuomet dar negalėdamas taip apibrėžti, Inis suvokė, kad čia susidūrė su mirties dvoku, su sritimi, kurion per nelaimę ar neapdairumą kartą nuklydęs, jau nebegali grįžti atgalios.

Deja, man anotaciją skaityti buvo įdomiau nei pačią knygą.







Leidykla: "Baltos lankos"

Leidimo metai: 2011

Puslapių: 188

Originalo metai: 1980

Originalo pavadinimas: "Rituelen"

Išgyventi čia ir dabar!

Tai puiki mokslinė drama apie žmogaus galimybes ir sugebėjimus, kai yra pavojus gyvybei. Apie drąsą ir viltį, kai mirtis žiūri tiesiai į akis. Apie laiku ir vietoje naudojamą išmintį, kurios ...

Išgyventi čia ir dabar!

Tai puiki mokslinė drama apie žmogaus galimybes ir sugebėjimus, kai yra pavojus gyvybei. Apie drąsą ir viltį, kai mirtis žiūri tiesiai į akis. Apie laiku ir vietoje naudojamą išmintį, kurios semiamės ne tik universiteto auditorijose, bet ir kiekvieną dieną.

Amerikiečio mediko pasakojimas apie savo išgyventas dienas įvairiose ekspedicijoje. Knyga, kuri prikausto realistiškumu ir neįtikėtina žmogaus proto galia. Apie tradicinės ir netradicinės medicinos panaudojimą ekstrinėse situacijose!

Perskaičiau knygą ir kilo mintis parašyti ketureilį:

Ne tik fizine galia gali žmogus būti gyvas,

Reikia dvasinio peno ir minčių lobyno.

Mokslas, drąsa ir šviesaus proto tankumynas,

Tave išgelbės iš netikėčiausio gyvenimo ledyno!

Sėkmės kartu keliauti ir semtis patirties iš daktaro , keliautojo ir tyrinėtojo Kenneth Kamler.

Kaip teigiama knygos anotacijoje, Ispanų filosofo José Ortega y Gasset'o (1883-1955) studija "Masių sukilimas" - tai maištas prieš banalumą, vidutinybę ir vertybes niveliuojančią masinę sąmonę, kuri žudo žmogaus...

Kaip teigiama knygos anotacijoje, Ispanų filosofo José Ortega y Gasset'o (1883-1955) studija "Masių sukilimas" - tai maištas prieš banalumą, vidutinybę ir vertybes niveliuojančią masinę sąmonę, kuri žudo žmogaus domėjimąsi savo būties prasme ir verčia susilieti su beveide, inertiška, konvejerine mase.

Įdomu tai, kad knyga išleista 1930 metais. Vadinasi, laiko nutekėjo tikrai daug. Ir, nors masių kultūros sąvoka sklando ir šiomis dienomis, ji jau kitokia nei mato knygos autorius. Visgi knygoje galima rasti daug įdomių įžvalgų, padėsiančių suprasti šiomis dienomis visuomenėje vykstančius procesus.

Žmogus, kuris nieko nekuria, o tik nori vadovauti, pats nežinodamas, kaip tai padaryti - išties gąsdininantis ir šių dienų reiškinys.... Ir tai, kad mylimas jaunas žmogus, nes gyvenimą dar gali gyventi kreditan į ateitį. Jaunystės kultas, neturintis logiško paaiškinimo, šiomis dienomis jau įgijęs kitas formas.... Ir daugelis kitų temų, siejančių knygos autoriaus laiką su mūsų laiku.

Skaitydama vis galvojau, kaip J. Ortega y Gasset pratęstų savo studiją, jei gyventų šiandien ir žvelgtų į mus. Šį tęsinį turėtumėm pasirašyti - bent jau savo galvose - kiekvienas, perskaitęs knygą.

Knygą perskaičiau vasarą, ieškodama, ką čia plonesnio nusivežus prie ežero. Sukrimtau per dieną, bet atsiliepimo prisėdau rašyti tik dabar. Taigi apžvalga susigulėjusi ir... šiek tiek išdūlėjsi...

Knygos recenzijose...

Knygą perskaičiau vasarą, ieškodama, ką čia plonesnio nusivežus prie ežero. Sukrimtau per dieną, bet atsiliepimo prisėdau rašyti tik dabar. Taigi apžvalga susigulėjusi ir... šiek tiek išdūlėjsi...

Knygos recenzijose daug kur pabrėžiama, kad tų laikų visuomenėje ji sukėlė pasipiktinimą. Bandau įsivaizduoti: jauni mano seneliai, gimdantys pirmąjį vaiką - mano tėvą. Gal ir taip, gal ir šokiruoja tas nežabotas noras nusikalsti. Bet juk ir senelis mano ne iš kelmo spirtas - ne šventasis... Nemanau, kad žmonėms (ne valdžiai) knyga galėjo kelti didžiulę nuostabą. Gal tik stebino, kad apie tai rašoma.

Asmeniškai man buvo gana sunku skaityti knygą dėl tų rusiškų žodžių. Kai kas buvo pernelyg iš fantastikos srities, kai kur per daug sutapimų..

Einu pasiklausyti Bethoveno devintosios simfonijos ir pasižiūrėti filmo... ;)

Daug kur girdėta, daugelio rekomenduota ir išgirta, nikieno neišpeikta, ši knyga ilgai gulėjo mano Kindle. Ir pagaliau, prasidėjus rudeniui, jos ėmiausi.

Nustebau jau pirmame skyriuje - negi dabar grįšiu į studijų laikus ir...

Daug kur girdėta, daugelio rekomenduota ir išgirta, nikieno neišpeikta, ši knyga ilgai gulėjo mano Kindle. Ir pagaliau, prasidėjus rudeniui, jos ėmiausi.

Nustebau jau pirmame skyriuje - negi dabar grįšiu į studijų laikus ir skaitysiu vadovėlį?! Tikėjausi romano apie meilę su filosofiniais pamąstymais... Bet turiu keistą pomėgį (teisingai) ir įsitikinimą - baigti viską, ką pradedu.

Filosofijos istorija mane įtraukė, buvo įdomu koncentruotai perskaityti žinomiausių filosofų požiūrį ir atnaujinti žinias. Prisipažinsiu, ir pačią apėmė filosofinės mintys, svarstymai ir abejonės.

Tačiau pats istorijos pateikimas man nepatiko. Nesąmonė. Atrodo, skirta paaugliams. Bet tuomet filosofijos istorijos skirsniai, nors ir dažnu atveju nenatūraliai perpinami su rašytojo išgalvota istorija, yra per sudėtingi, ir, mano galva, nelabai įdomūs paaugliams. Man nesisiejo naivi vaikiška istorija su neretai moksliniais, akademiniais terminais. Per skirtingi ingridientai mišrainei.