Pirmąją Silvą skaičiau jai tik išėjus - 2008 m. Na o kitoms dviems dalims prisiruošiau tik dabar.

Nežinau, ar branda, ar platesnis požiūris ir gilesnės žinios tai lėmė, tačiau antroji knygos dalis patiko kur kas labiau...

Pirmąją Silvą skaičiau jai tik išėjus - 2008 m. Na o kitoms dviems dalims prisiruošiau tik dabar.

Nežinau, ar branda, ar platesnis požiūris ir gilesnės žinios tai lėmė, tačiau antroji knygos dalis patiko kur kas labiau nei pirmoji. Užbėgdama įvykiams už akių, pasakysiu, kad ir trečioji knyga neaplenkė šios.

Patiko, kad autorė daug dėmesio skyrė moteriškajai istorijos linijai, ir moterų akimis daug ką pasakojo. Kaip visuomet, netrūko aistrų - o kas galėjo pagalvoti, kad XVIII a. pr., šalyje siaučiant marui, meilė ir kūniški malonumai bus žmonėms taip pat natūralu ir būtina...

Puikus romanas ne tik priverčia pagalvoti apie tai, kad meilė meile, bet šeima ir jos garbė yra aukščiau visko, bet ir suteikia istorinių žinių. Malonus skaitinys, kurį sukrimtau per savaitgalį. Ir tą patčią naktį jau kibau į 3 dalį. P.S., galvoju, kad gal imsiu ir iš naujo paskaitysiu pirmąją - visgi 6 metai prabėgo...

Istoriją mėgstu nuo vaikystės. Patikdavo prosenelės pasakojimai, senelių istorijos apie gyvenimą anuomet... Kristina Sabaliauskaitė šioje sagos dalyje leidžia XVIII a. vidurio Vilniaus ir Nesvyžiaus gyventojų akimis pamatyti...

Istoriją mėgstu nuo vaikystės. Patikdavo prosenelės pasakojimai, senelių istorijos apie gyvenimą anuomet... Kristina Sabaliauskaitė šioje sagos dalyje leidžia XVIII a. vidurio Vilniaus ir Nesvyžiaus gyventojų akimis pamatyti tuomečius miestus, sudegusį Vilnių, kunigaikščių ir didikų, o labiausiai - jų dešiniųjų rankų - bėdas ir aistras.

Skaičiuojant nuo pirmosios knygos, šioje aprašoma jau ketvirtoji Norvaišų karta. Pagrindinis veikėjas - Jono Izidoriaus sūnus, Petras Antanas. Pirmasis iš 5 pageidautų pagimdyti sunų, idant jo tėvas gautų tetos Uršulės palikimą.

Žavi rašytojos gebėjimas vieną istoriją pabaigus, kitą pradėti kitomis akimis, ir viską vertinti kitaip. Kas tėvams ankstesnėje knygoje atrodė kaip šeimos gelbėjimas, jų vaikams atrodo kaip prasčiausi sprendimai ir nusikaltimai, neapleidžiantys iki pat mirties. Nuostabu, kad šeimos istorija ir skirtingi jos vertinimai atsiskleidžia palaipsniui, įvairiose knygos vietose, neįkyrint skaitytojui, o kaip tik jį sudominant ir tarsi primenant, kas vyko prieš pusę amžiaus.

Trečioji Silva Rerum, nors prasideda skaičiais ir buhalterija, vėliau įtraukia į aistrų, sakyčiau, netgi paleistuvysčių, sūkurį. Netrūksta knygoje meilės scenų arba fantazijų aprašymų. Gausu ir magijos, persipinančios su sapnais. Intrigos - nuolatinės palydovės.

Daug dėmesio skiriama žydams, kurie visada greta pagrindinių veikėjų.

Liūdna, bet perskaičius dar sykį įsitikinau, kad istorija nėra objektyvi - ji palanki stipriesiems. Ir, kad tai, kas yra sveikas protas nulemia visuomenės stereotipai ir baimės.

Pats pažįstu keletą musulmonų ir jie man niekada neatrodė atstumiantys ar labai skirtingi, tiesiog pasirinkę kitokią religiją. Vis tik didžiąjai daliai žmonijos jie asocijuojasi tik su vienu dalyku - terorizmu.

Būtent tai...

Pats pažįstu keletą musulmonų ir jie man niekada neatrodė atstumiantys ar labai skirtingi, tiesiog pasirinkę kitokią religiją. Vis tik didžiąjai daliai žmonijos jie asocijuojasi tik su vienu dalyku - terorizmu.

Būtent tai ir paliečia šią knygą. Kas verčia jaunas moteris tapti savižudėmis? Juk tam sąlyginai prieštarauja net pati religija, kuri įpareigoja moteris tik rūpintis namais ir vaikais, nesikišti į politiką.

Kas ir kaip galima sužinoti būtent šiame kūrinyje. Musulmonų kraštai - pilni kontrastų. Kaime - gyvenimas lyg prieš kelis šimtus metų. Jokių patogumų, jokių prabangos prekių, jokių pramogų, nuolatinis sunkus darbas. Būtent tokiame pasaulyje užaugo pagrindinė veikėja Chadiža.

Tačiau išvažiavus iš kaimo ir pasiekus miestą tarsi patenki į kitą pasaulį - pilną pramogų, pinigų. Čia merginos net negalvoja apie veido dangstymą ir netgi šaiposi iš tų, kurios nusprendžia uoliai atsidėti tikėjimui. Jo rengiasi madingais rūbais ir gyvena visai kaip ir kitų, tarkim Europos šalių, gyventojai. Štai tokioje aplinkoje Chadiža atsiduria paaugusi.

Koks 90 procentų knygos pasakoja apie Chadižos gyvenimą nuo mažų dienų iki saugusios moters. Man, europiečiui buvo velniškai įdomu skaityti ir susipažinti su tų kraštų papročiais, gyvenimu, charakteriais. Viskas taip skiriasi nuo mūsų.

Nors jau knygos pavadinimas išduoda, jog kalbama apie mirtininkę, ši situacija iškyla tik pačioje kūrinio pabaigoje. Iki tol net neįtartum, jog gali atsitikti kažkas blogo. Tiesiog merginos gyvenimas, mokykla ir žinoma - meilė. Būtent pastarasis dalykas daugiausiai susijęs su pavadinimu.

Nors šiek tiek susintrigavau? Visų kortų ant stalo tikrai nepadėsiu ir leisiu patiems pasimėgauti knyga.

~~Graži ir jaudinanti meilės istorija, nukelianti į 1942-uosius metus, į tolimą ir paslaptimis alsuojančią Bora Boros salą Ramiajame vandenyne, kur susitinka jaunutė Ana Kelovėj, besiblaškanti tarp troškimų ir abejonių bei...

~~Graži ir jaudinanti meilės istorija, nukelianti į 1942-uosius metus, į tolimą ir paslaptimis alsuojančią Bora Boros salą Ramiajame vandenyne, kur susitinka jaunutė Ana Kelovėj, besiblaškanti tarp troškimų ir abejonių bei kareivis Vestris. Karo metų užgrūdinti ir stiprybe bei pasitikėjimu spinduliuojantys šie jaunuoliai išsiskiria tik pradėjus liepsnoti jų meilei, bet nepamiršta duotų pažadų salai, kuri juos suvedė, kuri saugojo jų meilę, paslaptis ir išgyvenimus... Baigiant skaityti knygą taip norėjosi, kad Ana ir Vestris susitiktų ne beveik po 70 metų, o kiek ankščiau, kad galėtų dalintis jaunystėje užgimusiais jausmais.

Jodi Picoult - Susitarimas - knygoje pasakojama dviejų jaunuolių istorija. Jie augo kartu nuo mažens, buvo neperskiriami, kol vieną vakarą randama peršauta mergina ir prie jos sėdintis vaikinas su ginklu rankose. Vaikinas neigia...

Jodi Picoult - Susitarimas - knygoje pasakojama dviejų jaunuolių istorija. Jie augo kartu nuo mažens, buvo neperskiriami, kol vieną vakarą randama peršauta mergina ir prie jos sėdintis vaikinas su ginklu rankose. Vaikinas neigia žudęs draugę. Jaunuolis teigia, kad jie ketino kartu nusižudyti. Policininkams atliekant įvykio tyrimą, aiškėja detalės, dėl kurių manoma, kad įvyko žmogžudystė. Iš pradžių vaikinas nenori niekam pasakoti, kas įvyko lemtingąjį vakarą, o kai jis apsisprendžia atskleisti tiesą - niekas nenori jo klausyti. Gaunasi lyg užburtas ratas. Galiausiai, vykstant teismui, įvykiai pakrypsta netikėta linkme. Knygoje išmoningai atskleidžiama, kad tiesa yra labai reliatyvus dalykas ir kiekvienas žmogus ją supranta ir vertina skirtingai.

Tai istorinis romanas, pasakojantis apie XVI a. italų kunigaikštytės, o vėliau ir Lenkijos karalienės, Žygimanto Senojo žmonos Bonos Sforcos gyvenimo peripetijas. Pirmą kartą šią knygą paėmiau į rankas gal prieš pusantrų...

Tai istorinis romanas, pasakojantis apie XVI a. italų kunigaikštytės, o vėliau ir Lenkijos karalienės, Žygimanto Senojo žmonos Bonos Sforcos gyvenimo peripetijas. Pirmą kartą šią knygą paėmiau į rankas gal prieš pusantrų metų, tačiau dėl pačai nesuvokiamų priežasčių mečiau ją ir gražinau į biblioteką. Vėliau, pamačiusi ją knygų mainų lentynoje, nesusiturėjau ir priglaudžiau ją savo namų mini bibliotekėlėje. Vėl pradėjusi skaityti, ėmiau mąstyti, kodėl gi anksčiau ją mečiau, nes ji iš tiesų yra labai įtraukianti ir be galo intriguojanti. Pati esu didelė istorijos gerbėja/fanatikė/mėgėja, tad ir šią knyga prarijau su pasimėgavimu, kadangi joje istoriniai faktai yra pateikiami neiškraipyti, autentiški, tokie, kokie buvo realybėje, be jokių fantazijų ar panašių nukrypimų, tik viso labo su keliomis teorijomis, kurias istorikai bando pritaikyti, kad paaiškintų vienus ar kitus faktus, apie kuriuos jokių šaltinių iki mūsų dienų nėra išlikę. Autorė sugebėjo puikiai perteikti Bonos charakterį bei jo raidą karalienės gyvenimo Vavelio pilyje metu. Bonai autorė suteikia daugybę vaizdmenų: ji ir karalienė, nuolat besirūpinati, kad šalis, kuri kažkada jai buvo svetima ir nyki, klestėtų ir nebūtų suteršta aferistų ir valdžios ištroškusių valdininkų intrigomis; ji ir valdovė, siekianti valdžią sutelkti į savo rankas, nepaisant savo moteriškos prigimties; taip pat ji ir motina, kuriai vaikų gerovė yra vienas didžiausių prioritetų; dargi ji ir įpėdinių gimdytoja, trokštanti praęsti dinastijos liniją ir pasodinti savo vaikus į karališkąjį sostą; galų gale ji ir žmona, kuri trokšta vyro meilės ir pritarimo. Romane yra akivaizdūs tokie karalienės bruožai kaip drąsa, ryžtas, atkaklumas ir aistra viskam, ką ji daro. Vienintelė problema su šiuo romanu yra ta, jog sunku būtų atpasakoti, kas jame vyksta, nes čia nėra nuoseklaus veiksmo, viskas epizodiška, į 600 knygos puslapių sutalpinta daugiau nei 30 karalienės gyvenimo metų istorijos, tad čia nėra nei romano atomazgos, nei kulminacijos, na arba bent jau jų nė kiek nesijaučia. Tad, kaip ir mano jau skaityta "Nortangerio abatija", šis romanas taip pat yra tik skaitalas, skaitomas tik tam, kad skaityt. Bet vėlgi, nepaisant šio fakto, jį verta skaityti, nes pirmiausia ši knyga, tai tarsi istorijos vadovėlis, gan vaizdingai pateikiantis istorinius faktus, taip pat joje nuostabiai atsiskliedžia veikėjų charakteristikos bei aparašoma aplinka, galiausiai intriguoja Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės istorija, kuri čia vystoma nuo pat jų susitikimo pradžios, iki pat jos mirties. Tad tikrai rekomenduoju perskaityti šią knygą.



Vertinimas: 4.5/5



Išleista: 1994
Leidykla: Mintis
Puslapių skaičius: 584

Pagaliau iškankinau Harry Grey "Kartą Amerikoje". O iškankinau kodėl, nežinau. Kažkaip bent jau kol įpusėjau, skaitėsi sunkokai. Knygoje pasakojama keturių žydų berniukų, augusių skurdžiame rajone gyvenimo istorija. Visą...

Pagaliau iškankinau Harry Grey "Kartą Amerikoje". O iškankinau kodėl, nežinau. Kažkaip bent jau kol įpusėjau, skaitėsi sunkokai. Knygoje pasakojama keturių žydų berniukų, augusių skurdžiame rajone gyvenimo istorija. Visą vaikystę svajoję apie pinigus, užaugę jie juos užsidirba, tačiau ne pačiais geriausiais būdais - vogdami, plėšikaudami, mušdami, atiminėdami ir net žudydami. Jie patys kiečiausi gangsteriai. Istorija pasakojama vieno iš tų gangsterių lūpomis.
Man pirma pusė knygos buvo sunkoka, kiek nuobodoka. Daug pasakojimų, pamąstymų. Antra knygos pusė gyvesnė, daugiau veiksmo, įvykių, intrigos. Tačiau pabaiga visiškai nuvylė.

Turbūt būsiu pirmoji, kurios ši istorija visiškai neįtikino. Knygos aprašyme sakoma, jog aprašyta tikra istorija. Hmmm.. nežinau. Drįsčiau suabejoti.. Pamąstykite, kur rasite tokią merginą, kuri išsiaiškinusi vaikino...

Turbūt būsiu pirmoji, kurios ši istorija visiškai neįtikino. Knygos aprašyme sakoma, jog aprašyta tikra istorija. Hmmm.. nežinau. Drįsčiau suabejoti.. Pamąstykite, kur rasite tokią merginą, kuri išsiaiškinusi vaikino neištikimybę, sudarytų sąjungą su mergina, kuri buvo tos išdavystės pagrindinis įrankis? Jos abi bando atskliesti blogojo vaikino paslaptis, tačiau kam nuo to lengviau? Kam to reikia? Pasiuntei tokį vyrą velniop ir gyvenk toliau. Tolimesni pagrindinės herojės išgyvenimai, ieškojimai savęs primena filmą/knygą "Valgyk melskis mylėk". Jurga imasi kardinalių gyvenimo pikyčių: lanko psichoterapijos sesijas, keičia išvaizdą, analizuoja santyklius su buvusiais vyrais, galiausiai nusprendžia badauti 20 dienų..

Man knyga pasirodė nuobodi ir nė kiek nesujaudino. Antra dalis šios knygos tikrai nevylioja.

Tai knyga, pagal kurią pastatytas filmas, su puokšte geriausių Holivudo aktorių. Kaip retai pasitaiko, kino juosta susukta tikrai gerai, tačiau į šį puslapį ateinantys žmonės pritars, jog knyga kas kita. Lyg ir sužinai tuos...

Tai knyga, pagal kurią pastatytas filmas, su puokšte geriausių Holivudo aktorių. Kaip retai pasitaiko, kino juosta susukta tikrai gerai, tačiau į šį puslapį ateinantys žmonės pritars, jog knyga kas kita. Lyg ir sužinai tuos pačius įvykius, tačiau giliau, su daugiau detalių.

Pragaro virtuvė - tai vienas JAV rajonas, gavęs tokį neoficialų pavadinimą dėl vietos gyventojų - dažniausiai atvykėlių iš kitų šalių, tokių kaip Meksika, Italija ir t.t. Čia nieko nestebina vagystės, mosavimai ginklais ar žmonos mušimai - tai labiau norma, o ne kažkokia naujiena.

Nieko nuostabaus, kad tokioje aplinkoje augantys vaikai patys nueina šunkeliais. Knygoje ir aprašoma istorija būtent apie keturis Pragaro virtuvės vaikus. Jie irgi kartais iškrėsdavo pokštų, tačiau nebuvo nusikaltėliai. Tačiau kartą pokštas nepasiseka, vaikėzai vos neužmuša žmogaus ir atsiduria kalėjime.

Štai čia prasideda istorija, kurios daugelis tikrai neįsivaizdavo, į rankas paėmęs knygą. Po žiaurių metų nepilnamečių kolonijoje keturi draugai išeina jau kaip visai kiti žmonės. Du iš jų galvoja tik apie kerštą ir pasirenka lengviausius kelius - nusikaltėlių.

Vertinimas: 4/5.

Tai debiutinis žymiosios Jane Austen darbas, kuriame ji parodijuoja gotikinį siaubo romaną ir vaizduoja provincijos dvarininkų gyvenimą bei šeimos ir kaimynų santykius. Pagrindinė istorijos veikėja Ketrina,...

Vertinimas: 4/5.

Tai debiutinis žymiosios Jane Austen darbas, kuriame ji parodijuoja gotikinį siaubo romaną ir vaizduoja provincijos dvarininkų gyvenimą bei šeimos ir kaimynų santykius. Pagrindinė istorijos veikėja Ketrina, septyniolikmetė iš Anglijos kaimelio, pramogaudama su šeimos draugais garsiame Bato kurorte sutinka ir pamilsta Henrį Tilnį, o vėliau su jo šeima išvyksta paviešėti į Nortangerio abatiją. Apie tai pasakojama pirmoje knygos dalyje. Antroji man pasirodė net įdomesnė, mat joje atsiskleidžia tikroji veikėjos mąstysena. Ketriną senos abatijos atmosfera paveikia taip, kad ji įsivaizduoja esanti romano veikėja gotikinėje pilyje. Ji netgi ima įtarinėti, kad generolas Tilnis čia nužudė ar kalino žmoną. Kyla daugybė klausimų: kokia paslaptis gaubia jos mirtį ir atminimą, ką slepia šeima, ar Henris šio nelemto sąmokslo dalyvis ir pan. Tiesą sakant, šie jos apmąstymai iš pradžių atrodė tokie rimti, kad įtikino ir mane. Tai tikriausiai įrodo įgimtą Austen meistriškumą. Apskritai rašytojai tobulai pavyko atskleisti to meto atmosferą, kultūrinę aplinką aprašė taip, jog neretai pati pasijutau esanti viena iš kurio nors pobūvio viešnių. Bene labiausiai nustebino, jog kaip romantizmo laikotarpio atstovė ji sugebėjo atsiriboti nuo moteriai būdingo troškimo aprašyti "nepaprastai greitai įsiliepsnojusią meilę" ar "meilę iš pirmo žvilgsnio" ir panašias meiles - seiles. Tiesa, pats siužetas yra neįtikėtinai beprasmiškas. Tai yra skaitalas tikrąja to žodžio prasme. Skaitai tik tam, kad skaityt, kaip pasakytų daugelis. Ir visgi, tai kažkuo įtraukiantis skaitalas. Nors ir "neprarijau" per vieną vakarą (nors tiesą sakant, niekada sau ir neleidžiu knygos perskaityti vienu ypu, kadangi noriu skaitomą istoriją išgyventi kuo ilgiau), tačiau skaičiau su pasimėgavimu ir tikrai nesigailiu prie šios knygos praleisto laiko. Taigi, apibendrinant, siužetas neintriguojantis, tačiau aprašoma kūrinio aplinka bei veikėjų paveikslai tokie tikroviški ir įtraukiantys, jog atrodo, kad pats patamti paraleliniu knygos personažu, stebinčiu viską iš šalies. Jeigu klaustumėt ar rekomenduoju, atsakyčiau, jog jei norit pagilinti žinias apie Jane Austen laikotarpio kultūrą ir šiaip maloniai praleisti laiką, tuomet kodėl gi ne.


Puslapiai: 272

Leidykla: Versus aureus

Išleista: 2009 m., Vilnius

Vertėjas: Irena Jomantienė ir Milda Dyke

Viršelis: minkštas