Kažkada pramogai atlikinėjau testą: "Kuris iš klasikų rašytojų yra tavo sielos draugas?". Testas parodė, kad mano sielos draugas būtų Henris Deividas Toro - atsiskyrėlis idealistas, 19 a. rašytojas, pasitraukęs iš...

Kažkada pramogai atlikinėjau testą: "Kuris iš klasikų rašytojų yra tavo sielos draugas?". Testas parodė, kad mano sielos draugas būtų Henris Deividas Toro - atsiskyrėlis idealistas, 19 a. rašytojas, pasitraukęs iš visuomenės į gamtą ir savo patirtį aprašęs knygoje "Voldenas, arba Gyvenimas miške".



Tada pamaniau, kad testą reikėtų padaryti iš naujo. Trobelė miške, be interneto ir elektros?! Ne, ačiū. Dabar žiūriu pro langą ir suprantu, kad testas, nors ir sukurtas pramogai, smarkiai nemelavo. Už lango - pieva ir miškas, iki artimiausio kaimo - 3 kilometrai, iki miesto - apie 20 km. Tiesa, yra elektra ir internetas.



Ir vis dėlto, jei testas stebuklingai atspėjo "sielos draugą", knygą buvo sunkoka skaityti.



Vienur aš su Toro sutinku, kitur - ne. Tačiau, kaip ir dažnas toks visuomenės normų laužytojas, Toro turi tvirtą, dažnai sunkiai nuginčijamą nuomonę, su kuria kitiems sunku susitaikyti.

Jei mes nebegaminsime pabėgių ir neliesime bėgių, paskirdami šiam darbui dienas ir naktis, o imsime remontuoti savo gyvenimus, siekdami juos pagerinti, kas gi tuomet ties geležinkelius? O jei jų netiesime, tai kaip tuomet suspėsime laiku patekti į dangų? Tačiau jei pasiliksime namuose ir užsiimsime savo reikalais, kam tuomet bus reikalingi tie geležinkeliai? Ne mes važiuojame geležinkeliu, o jis - mūsų kūnais. Ar kada pagalvojote, apie tai, kas yra tie geležinkelio pabėgiai? Kiekvienas jų - tai žmogus, airis arba amerikietis. Bėgiai klojami ant jų, jie užpilami smėliu, ir tuomet jais tykiai rieda vagonai. O pabėgiai guli ramūs romučiai.

Tačiau sunkiausia buvo ne "ginčytis" su Toro, tačiau jį skaityti. Deja, mano "sielos drauge", buvo nuobodu... Gal jo žodžiai kitaip būtų suskambėję juos skaitant mieste.



Toro linkęs į kraštutinumus: arba suskaičiuoja savo išlaidas centų tikslumu, arba leidžiasi į poetinius apmąstymus. Štai būtent šie mane migdė ir kėlė nuobodulį.



Ir nors siūlau "Voldeną" paskaityti, pati verčiau eisiu susitikti su kaimynais, kolegomis - miesčionimis-kaimiečiais, iš miestų pabėgusiais į laukus ir miškus. Susikursime savąją "toriškąją" teoriją.





Leidykla: "Vaga"

Leidimo metai: 1985

Puslapių: 253

Originalo metai: 1854

Originalo pavadinimas: "Walden"

Tamsuma, niūruma... Cees Nooteboom romaną "Ritualai" buvo taip sunku skaityti, kad dabar ir aprašinėti šią knygą nelengva.



C. Nooteboom - olandų rašytojas, Nobelio premijos kandidatas, vienas iš vertingiausių ir...

Tamsuma, niūruma... Cees Nooteboom romaną "Ritualai" buvo taip sunku skaityti, kad dabar ir aprašinėti šią knygą nelengva.



C. Nooteboom - olandų rašytojas, Nobelio premijos kandidatas, vienas iš vertingiausių ir labiausiai liaupsinamų Olandijos rašytojų.



Parašyta puikiai. Tačiau siužetas, knygos atmosfera tokia tamsi ir dusinanti. Ir skaityti nelengva - perskaičiau pastraipą kartą, supratau, kad nieko nesupratau, skaičiau dar kartą, ir dar kartą... Ir taip visą knygą.



Na, o romanas sukasi apie žmones, kuriuos gramzdina jų pačių susikurti įpročiai - ritualai.



O skaitytoją gramzdina aprašoma tamsa ir slogutis, kurie veržiasi iš kiekvieno knygos puslapio.

Kančia ne kaip įvykis, bet kaip paties geista, neatšaukiama bausmė. Neatšaukiama, nes čia daugiau niekas nedalyvavo, nes šis žmogus, taip elastingai ir sportiškai žemgiąs greta kaip atletas, turįs kišenėje pasaulio rekordą, atrodė kenčiąs pats nuo savęs, pats savaime. Anuomet dar negalėdamas taip apibrėžti, Inis suvokė, kad čia susidūrė su mirties dvoku, su sritimi, kurion per nelaimę ar neapdairumą kartą nuklydęs, jau nebegali grįžti atgalios.

Deja, man anotaciją skaityti buvo įdomiau nei pačią knygą.







Leidykla: "Baltos lankos"

Leidimo metai: 2011

Puslapių: 188

Originalo metai: 1980

Originalo pavadinimas: "Rituelen"

Išgyventi čia ir dabar!

Tai puiki mokslinė drama apie žmogaus galimybes ir sugebėjimus, kai yra pavojus gyvybei. Apie drąsą ir viltį, kai mirtis žiūri tiesiai į akis. Apie laiku ir vietoje naudojamą išmintį, kurios ...

Išgyventi čia ir dabar!

Tai puiki mokslinė drama apie žmogaus galimybes ir sugebėjimus, kai yra pavojus gyvybei. Apie drąsą ir viltį, kai mirtis žiūri tiesiai į akis. Apie laiku ir vietoje naudojamą išmintį, kurios semiamės ne tik universiteto auditorijose, bet ir kiekvieną dieną.

Amerikiečio mediko pasakojimas apie savo išgyventas dienas įvairiose ekspedicijoje. Knyga, kuri prikausto realistiškumu ir neįtikėtina žmogaus proto galia. Apie tradicinės ir netradicinės medicinos panaudojimą ekstrinėse situacijose!

Perskaičiau knygą ir kilo mintis parašyti ketureilį:

Ne tik fizine galia gali žmogus būti gyvas,

Reikia dvasinio peno ir minčių lobyno.

Mokslas, drąsa ir šviesaus proto tankumynas,

Tave išgelbės iš netikėčiausio gyvenimo ledyno!

Sėkmės kartu keliauti ir semtis patirties iš daktaro , keliautojo ir tyrinėtojo Kenneth Kamler.

Kaip teigiama knygos anotacijoje, Ispanų filosofo José Ortega y Gasset'o (1883-1955) studija "Masių sukilimas" - tai maištas prieš banalumą, vidutinybę ir vertybes niveliuojančią masinę sąmonę, kuri žudo žmogaus...

Kaip teigiama knygos anotacijoje, Ispanų filosofo José Ortega y Gasset'o (1883-1955) studija "Masių sukilimas" - tai maištas prieš banalumą, vidutinybę ir vertybes niveliuojančią masinę sąmonę, kuri žudo žmogaus domėjimąsi savo būties prasme ir verčia susilieti su beveide, inertiška, konvejerine mase.

Įdomu tai, kad knyga išleista 1930 metais. Vadinasi, laiko nutekėjo tikrai daug. Ir, nors masių kultūros sąvoka sklando ir šiomis dienomis, ji jau kitokia nei mato knygos autorius. Visgi knygoje galima rasti daug įdomių įžvalgų, padėsiančių suprasti šiomis dienomis visuomenėje vykstančius procesus.

Žmogus, kuris nieko nekuria, o tik nori vadovauti, pats nežinodamas, kaip tai padaryti - išties gąsdininantis ir šių dienų reiškinys.... Ir tai, kad mylimas jaunas žmogus, nes gyvenimą dar gali gyventi kreditan į ateitį. Jaunystės kultas, neturintis logiško paaiškinimo, šiomis dienomis jau įgijęs kitas formas.... Ir daugelis kitų temų, siejančių knygos autoriaus laiką su mūsų laiku.

Skaitydama vis galvojau, kaip J. Ortega y Gasset pratęstų savo studiją, jei gyventų šiandien ir žvelgtų į mus. Šį tęsinį turėtumėm pasirašyti - bent jau savo galvose - kiekvienas, perskaitęs knygą.

Knygą perskaičiau vasarą, ieškodama, ką čia plonesnio nusivežus prie ežero. Sukrimtau per dieną, bet atsiliepimo prisėdau rašyti tik dabar. Taigi apžvalga susigulėjusi ir... šiek tiek išdūlėjsi...

Knygos recenzijose...

Knygą perskaičiau vasarą, ieškodama, ką čia plonesnio nusivežus prie ežero. Sukrimtau per dieną, bet atsiliepimo prisėdau rašyti tik dabar. Taigi apžvalga susigulėjusi ir... šiek tiek išdūlėjsi...

Knygos recenzijose daug kur pabrėžiama, kad tų laikų visuomenėje ji sukėlė pasipiktinimą. Bandau įsivaizduoti: jauni mano seneliai, gimdantys pirmąjį vaiką - mano tėvą. Gal ir taip, gal ir šokiruoja tas nežabotas noras nusikalsti. Bet juk ir senelis mano ne iš kelmo spirtas - ne šventasis... Nemanau, kad žmonėms (ne valdžiai) knyga galėjo kelti didžiulę nuostabą. Gal tik stebino, kad apie tai rašoma.

Asmeniškai man buvo gana sunku skaityti knygą dėl tų rusiškų žodžių. Kai kas buvo pernelyg iš fantastikos srities, kai kur per daug sutapimų..

Einu pasiklausyti Bethoveno devintosios simfonijos ir pasižiūrėti filmo... ;)

Daug kur girdėta, daugelio rekomenduota ir išgirta, nikieno neišpeikta, ši knyga ilgai gulėjo mano Kindle. Ir pagaliau, prasidėjus rudeniui, jos ėmiausi.

Nustebau jau pirmame skyriuje - negi dabar grįšiu į studijų laikus ir...

Daug kur girdėta, daugelio rekomenduota ir išgirta, nikieno neišpeikta, ši knyga ilgai gulėjo mano Kindle. Ir pagaliau, prasidėjus rudeniui, jos ėmiausi.

Nustebau jau pirmame skyriuje - negi dabar grįšiu į studijų laikus ir skaitysiu vadovėlį?! Tikėjausi romano apie meilę su filosofiniais pamąstymais... Bet turiu keistą pomėgį (teisingai) ir įsitikinimą - baigti viską, ką pradedu.

Filosofijos istorija mane įtraukė, buvo įdomu koncentruotai perskaityti žinomiausių filosofų požiūrį ir atnaujinti žinias. Prisipažinsiu, ir pačią apėmė filosofinės mintys, svarstymai ir abejonės.

Tačiau pats istorijos pateikimas man nepatiko. Nesąmonė. Atrodo, skirta paaugliams. Bet tuomet filosofijos istorijos skirsniai, nors ir dažnu atveju nenatūraliai perpinami su rašytojo išgalvota istorija, yra per sudėtingi, ir, mano galva, nelabai įdomūs paaugliams. Man nesisiejo naivi vaikiška istorija su neretai moksliniais, akademiniais terminais. Per skirtingi ingridientai mišrainei.

Pirmąją Silvą skaičiau jai tik išėjus - 2008 m. Na o kitoms dviems dalims prisiruošiau tik dabar.

Nežinau, ar branda, ar platesnis požiūris ir gilesnės žinios tai lėmė, tačiau antroji knygos dalis patiko kur kas labiau...

Pirmąją Silvą skaičiau jai tik išėjus - 2008 m. Na o kitoms dviems dalims prisiruošiau tik dabar.

Nežinau, ar branda, ar platesnis požiūris ir gilesnės žinios tai lėmė, tačiau antroji knygos dalis patiko kur kas labiau nei pirmoji. Užbėgdama įvykiams už akių, pasakysiu, kad ir trečioji knyga neaplenkė šios.

Patiko, kad autorė daug dėmesio skyrė moteriškajai istorijos linijai, ir moterų akimis daug ką pasakojo. Kaip visuomet, netrūko aistrų - o kas galėjo pagalvoti, kad XVIII a. pr., šalyje siaučiant marui, meilė ir kūniški malonumai bus žmonėms taip pat natūralu ir būtina...

Puikus romanas ne tik priverčia pagalvoti apie tai, kad meilė meile, bet šeima ir jos garbė yra aukščiau visko, bet ir suteikia istorinių žinių. Malonus skaitinys, kurį sukrimtau per savaitgalį. Ir tą patčią naktį jau kibau į 3 dalį. P.S., galvoju, kad gal imsiu ir iš naujo paskaitysiu pirmąją - visgi 6 metai prabėgo...

Istoriją mėgstu nuo vaikystės. Patikdavo prosenelės pasakojimai, senelių istorijos apie gyvenimą anuomet... Kristina Sabaliauskaitė šioje sagos dalyje leidžia XVIII a. vidurio Vilniaus ir Nesvyžiaus gyventojų akimis pamatyti...

Istoriją mėgstu nuo vaikystės. Patikdavo prosenelės pasakojimai, senelių istorijos apie gyvenimą anuomet... Kristina Sabaliauskaitė šioje sagos dalyje leidžia XVIII a. vidurio Vilniaus ir Nesvyžiaus gyventojų akimis pamatyti tuomečius miestus, sudegusį Vilnių, kunigaikščių ir didikų, o labiausiai - jų dešiniųjų rankų - bėdas ir aistras.

Skaičiuojant nuo pirmosios knygos, šioje aprašoma jau ketvirtoji Norvaišų karta. Pagrindinis veikėjas - Jono Izidoriaus sūnus, Petras Antanas. Pirmasis iš 5 pageidautų pagimdyti sunų, idant jo tėvas gautų tetos Uršulės palikimą.

Žavi rašytojos gebėjimas vieną istoriją pabaigus, kitą pradėti kitomis akimis, ir viską vertinti kitaip. Kas tėvams ankstesnėje knygoje atrodė kaip šeimos gelbėjimas, jų vaikams atrodo kaip prasčiausi sprendimai ir nusikaltimai, neapleidžiantys iki pat mirties. Nuostabu, kad šeimos istorija ir skirtingi jos vertinimai atsiskleidžia palaipsniui, įvairiose knygos vietose, neįkyrint skaitytojui, o kaip tik jį sudominant ir tarsi primenant, kas vyko prieš pusę amžiaus.

Trečioji Silva Rerum, nors prasideda skaičiais ir buhalterija, vėliau įtraukia į aistrų, sakyčiau, netgi paleistuvysčių, sūkurį. Netrūksta knygoje meilės scenų arba fantazijų aprašymų. Gausu ir magijos, persipinančios su sapnais. Intrigos - nuolatinės palydovės.

Daug dėmesio skiriama žydams, kurie visada greta pagrindinių veikėjų.

Liūdna, bet perskaičius dar sykį įsitikinau, kad istorija nėra objektyvi - ji palanki stipriesiems. Ir, kad tai, kas yra sveikas protas nulemia visuomenės stereotipai ir baimės.

Pats pažįstu keletą musulmonų ir jie man niekada neatrodė atstumiantys ar labai skirtingi, tiesiog pasirinkę kitokią religiją. Vis tik didžiąjai daliai žmonijos jie asocijuojasi tik su vienu dalyku - terorizmu.

Būtent tai...

Pats pažįstu keletą musulmonų ir jie man niekada neatrodė atstumiantys ar labai skirtingi, tiesiog pasirinkę kitokią religiją. Vis tik didžiąjai daliai žmonijos jie asocijuojasi tik su vienu dalyku - terorizmu.

Būtent tai ir paliečia šią knygą. Kas verčia jaunas moteris tapti savižudėmis? Juk tam sąlyginai prieštarauja net pati religija, kuri įpareigoja moteris tik rūpintis namais ir vaikais, nesikišti į politiką.

Kas ir kaip galima sužinoti būtent šiame kūrinyje. Musulmonų kraštai - pilni kontrastų. Kaime - gyvenimas lyg prieš kelis šimtus metų. Jokių patogumų, jokių prabangos prekių, jokių pramogų, nuolatinis sunkus darbas. Būtent tokiame pasaulyje užaugo pagrindinė veikėja Chadiža.

Tačiau išvažiavus iš kaimo ir pasiekus miestą tarsi patenki į kitą pasaulį - pilną pramogų, pinigų. Čia merginos net negalvoja apie veido dangstymą ir netgi šaiposi iš tų, kurios nusprendžia uoliai atsidėti tikėjimui. Jo rengiasi madingais rūbais ir gyvena visai kaip ir kitų, tarkim Europos šalių, gyventojai. Štai tokioje aplinkoje Chadiža atsiduria paaugusi.

Koks 90 procentų knygos pasakoja apie Chadižos gyvenimą nuo mažų dienų iki saugusios moters. Man, europiečiui buvo velniškai įdomu skaityti ir susipažinti su tų kraštų papročiais, gyvenimu, charakteriais. Viskas taip skiriasi nuo mūsų.

Nors jau knygos pavadinimas išduoda, jog kalbama apie mirtininkę, ši situacija iškyla tik pačioje kūrinio pabaigoje. Iki tol net neįtartum, jog gali atsitikti kažkas blogo. Tiesiog merginos gyvenimas, mokykla ir žinoma - meilė. Būtent pastarasis dalykas daugiausiai susijęs su pavadinimu.

Nors šiek tiek susintrigavau? Visų kortų ant stalo tikrai nepadėsiu ir leisiu patiems pasimėgauti knyga.

~~Graži ir jaudinanti meilės istorija, nukelianti į 1942-uosius metus, į tolimą ir paslaptimis alsuojančią Bora Boros salą Ramiajame vandenyne, kur susitinka jaunutė Ana Kelovėj, besiblaškanti tarp troškimų ir abejonių bei...

~~Graži ir jaudinanti meilės istorija, nukelianti į 1942-uosius metus, į tolimą ir paslaptimis alsuojančią Bora Boros salą Ramiajame vandenyne, kur susitinka jaunutė Ana Kelovėj, besiblaškanti tarp troškimų ir abejonių bei kareivis Vestris. Karo metų užgrūdinti ir stiprybe bei pasitikėjimu spinduliuojantys šie jaunuoliai išsiskiria tik pradėjus liepsnoti jų meilei, bet nepamiršta duotų pažadų salai, kuri juos suvedė, kuri saugojo jų meilę, paslaptis ir išgyvenimus... Baigiant skaityti knygą taip norėjosi, kad Ana ir Vestris susitiktų ne beveik po 70 metų, o kiek ankščiau, kad galėtų dalintis jaunystėje užgimusiais jausmais.