Knyga, kupina intelektualios ironijos. Veiksmas vyksta Rusijoje. Revoliucija, po kurios gyvenimas šioje šalyje sunkus. Profesorius persodina žmogaus organus į šunį ir iš šuns virsta Žmogšunis, kuris atitinka buvusio žmogaus...

Knyga, kupina intelektualios ironijos. Veiksmas vyksta Rusijoje. Revoliucija, po kurios gyvenimas šioje šalyje sunkus. Profesorius persodina žmogaus organus į šunį ir iš šuns virsta Žmogšunis, kuris atitinka buvusio žmogaus charakterį ir savybes. Chirurgas tikėjosi sukursiantis jam pavaldžią būtybę, o čia staiga atsiranda jam nepaklūstantis Šarikovas su visomis teisėmis ir priekaištais. Įdomu skaityti, kai pilna visur potekstės.

Maska, 1920-ieji. Chirurgijos profesorius persodina šuniui alkoholiko posmegeninę liauką. Ir iš šuns "atsiranda" žmogus, tiesa perrėmęs ir visas alkoholiko savybęs. Ir taip pradeda gadinti profesoriui Preobraženskiui...

Maska, 1920-ieji. Chirurgijos profesorius persodina šuniui alkoholiko posmegeninę liauką. Ir iš šuns "atsiranda" žmogus, tiesa perrėmęs ir visas alkoholiko savybęs. Ir taip pradeda gadinti profesoriui Preobraženskiui gyvenimą.

Knyga - super. Tikrai dar skaitysiu kartą. Beje, ir filmas sukurtas 1988 m. niekuo nenusileidžia knygai.

Mano verdiktas 10 balų.

Mano mėgstamiausias knyga, kuria skaitau mažiausiai pora kartu per metus, jei ne daugiau! Šis apsakymas apie genialu profesorių chirurgą Preobraženskį, kuris praktikavosi žmonių atjauninimo (o kaip tai madinga šiais laikais!)...

Mano mėgstamiausias knyga, kuria skaitau mažiausiai pora kartu per metus, jei ne daugiau! Šis apsakymas apie genialu profesorių chirurgą Preobraženskį, kuris praktikavosi žmonių atjauninimo (o kaip tai madinga šiais laikais!) srityje. Tačiau vieną dieną sugalvojo precedento neturinti eksperimentą - persodinti šuniui žmogaus smegenis. Eksperimentiniu gyvūnu tapo benamis šuo, kuris vėliau gavo "Šariko'' pravardę , na o širdies donoras vagis ir girtuoklis Klimas Čugunkinas, kuris žuvo muštynėse. Šio eksperimento rezultatas, netikėtas, linksmas ir vietomis graudus. Kūrinys pilnas fantastiškų citatų, kurie lengvai pritaikomi net mūsų dabartiniame gyvenime! Na, o šiaip, "Šuns širdis'' tai politine satyra apie 1920 metų valstybės valdymą. Sovietų Sąjungoje knyga buvo išleista tik 1987 m., tai jau daug ką pasako. Ar rėkomenduočiau knygą skatyti kitiems? ŽINOMA!

Neteko anksčiau skaityti šio autoriaus knygų ir imu galvoti, ar tik visos jo knygos nebus parašytos panašiu stiliumi. Apysakos stilius ir pasakojama istorija man nepatiko. Kažkokia fantastinė istorija, ir tas šuns virsmas į...

Neteko anksčiau skaityti šio autoriaus knygų ir imu galvoti, ar tik visos jo knygos nebus parašytos panašiu stiliumi. Apysakos stilius ir pasakojama istorija man nepatiko. Kažkokia fantastinė istorija, ir tas šuns virsmas į bjaurią, vulgarią neišauklėtą žmogystą man kėlė pyktį ir pasidygėjimą. Man pritrūko žmogiškumo iš profesoriaus, norėjau, kad jis susimąstytų, jog šis ekperimentas didelė klaida. Ne todėl, kad žmogysta jam pridarė daug bėdų, o iš gailesčio. Apysakos moralo aš taip pat nesupratau..

Šių metų pradžia pasižymėjo aštria diskusija apie rusų kiną ir literatūrą, rusiškos kultūros politinį vaidmenį, kai šventinio laikotarpio televizijos programos siūlė kaip niekad gausų tarybinio rusų kino repertuarą....

Šių metų pradžia pasižymėjo aštria diskusija apie rusų kiną ir literatūrą, rusiškos kultūros politinį vaidmenį, kai šventinio laikotarpio televizijos programos siūlė kaip niekad gausų tarybinio rusų kino repertuarą. Aptartas ne tik besikeičiantis televizijos auditorijos paveikslas, jos sentimentai sovietmečio kultūros produktams, bet ir apskritai šių menininė vertė bei tokio lietuvių prielankumo etinis aspektas. Nors tai buvo dviejų pusių, užimančių ganėtinai kraštutines pozicijas, diskusija, kur man artimesni tuos sentimentus vertinantys kritiškai, vis dėlto tai suveikė paradoksaliai ir tik paskatino savo metų skaitymus pradėti nuo rusų literatūros klasiko Michailo Bulgakovo, kuris vis tik labai išsiskiria iš savo tėvynainių.

Skaitytoje apysakoje Šuns širdis garsus Maskvos profesorius Preobraženskis padėdavo savo pacientams atjaunėti, jiems atlikdamas gyvūnų organų implantacijas. Tai buvo visiška medicininė naujovė, tad atjaunėjimo operacijų galimybes profesorius tyrė, savo namuose atlikdamas įvairius medicininius bandymus. Vieno tokio ekspermento metu gatvėje rastam šuniui buvo implantuoti žuvusio žmogaus organai, gaminantys žmogaus hormonus. Šios operacijos rezultatai buvo labai netikėti, kadangi šuo pamažu ėmė virsti žmogumi, sunkiai auklėjama, netašyta ir įžūlia rakštimi aplinkiniams. Tad profesorius ir jo asistentas Bormentalis sulaukė ne tik dar didesnio pripažinimo ir šlovės, bet ir virtinės tragikomiškų rūpesčių bei nesibaigiančio chaoso, aštrinamo susibūrusios namo draugijos, siekiančios atstovauti proletarų ir, žinoma, buvusio šuns, save pasivadinusio Poligrafu Poligrafovičiumi, interesus.

Tad šis kūrinys yra socialinė satyra, pasižyminti juodu humoru ir šmaikščiai pašiepianti komunistinės revoliucijos idėjas ir jos sukurtą tvarką. Be to, Šuns širdis yra ir smagi mokslinė fantastika, kur įpinamas politinės ideologijos groteskas, ir visa tai papasakojama labai nesudėtinga trumpa istorija, ne kartą priverčiančia bent jau nusišypsoti ir nelikti abejingu. Tad visai nenuostabu, kad nors M. Bulgakovo apysaka parašyta dar 1925 m., ji buvo išspausdinta gerokai vėliau, tik 1987 m. Šešis dešimtmečius politinė cenzūra kūrinį laikė archyvuose dėl pašiepiančių aliuzijų Sovietų Sąjungos, komunizmo, revoliucijos atžvilgiu. Tik artėjant Sąjungos žlugimui ir nustojus persekioti M. Bulgakovo darbai buvo paviešinti ir susilaukė didžiulio dėmesio, ką įrodo ir tai, jog po metų pagal šią apysaką buvo sukurtas filmas, kuris laikomas rusų kino klasika, ta pačia, kurią kritikavo sausio pradžioje. Bet filmo recenzija - kitas klausimas, o Šuns širdį kaip ir kitus M. Bulgakovo darbus rekomenduočiau perskaityti.