Knygoje Mineko Iwasaki (tikrasis vardas Masako Tanaka) pasakoja savo kaip geišos istoriją: kodėl ji ja tapo, ką patyrė, kas ją paskatino ši darbą mesti, nes kaip pati teigia: "Daug kas sako, kad buavu geriausia savo kartos...

Knygoje Mineko Iwasaki (tikrasis vardas Masako Tanaka) pasakoja savo kaip geišos istoriją: kodėl ji ja tapo, ką patyrė, kas ją paskatino ši darbą mesti, nes kaip pati teigia: "Daug kas sako, kad buavu geriausia savo kartos geiša", todėl tai susilaukė nemažo atgarsio visuomenėje.

Nors knygos dėmesys yra sutelktas ties geišomis ir jų kasdienybe, tačiau rekomenduočiau knygą perskaityti ir tiems, kurie domisi Japonijos kultūra, visuomene, istorija, nes autorė pakankamai žaviai įterpia įvairias istorines detales, įdomybes(manau, nedaug kas žino, jog kartais kimono kainuodavo tiek, kad galėdavau įsigyti ar pasistatyti namą) Taip par knygoje detaliai aprašomi geišų tradicinis rūbas - kimono, pasakojama, kas ir kada naudojami, kokiomis progomis.

Tačiau, nors knyga pakankamai įdomi, bet skaitsi lėtokai, niekaip nesugebėdavau perskaityti daugiau kaip 40-50 puslapių per dieną. Nežinau kodėl, gal dėl gausiaus kiekio japoniškų terminų, kurie kartais pasimiršta, jei vartojami knygoje rečiau, gal dėl pasakojiimo stiliaus, kuris, mano subjektyvia nuomone, ne visada buvo nuoseklus, nes blaškė neaiškiai įterpti prisiminimai, kurie knygai gal ir suteikė kažkiek vaizdingumo, bet ne prasmingumo (tačiau neturiu patirties skaitydama tokio tipo knygas, todėl nesu užtikrinta taip teigdama).

Prieš pradedant skaityti biografiją arba autobiografiją visada kyla grėsmė panirti į nuobodžių faktų pinkles. Tai, jog knyga yra dinamiška ir įtraukianti gali būti labai lengvai paaiškinta, jog pats Bransonas vaikystėje...

Prieš pradedant skaityti biografiją arba autobiografiją visada kyla grėsmė panirti į nuobodžių faktų pinkles. Tai, jog knyga yra dinamiška ir įtraukianti gali būti labai lengvai paaiškinta, jog pats Bransonas vaikystėje norėjo būti rašytojas. Autobiografijoje puikiai atskleidžiama verslininko asmenybė: jo nepaprastas ryžtas rizikuoti ir ieškoti naujovių versle, nenumaldomas nuotykių troškimas, noras pagelbėti kitiems ir kovoti už teisybe. Perskaitęs knygą supranti, kad milijonieriumi negimsti, o verslo plėtojimas yra gyvenimo būdas kupinas rizikos, nestabilumo ir konkurencijos.

Labiausiai įtraukiantys knygos elementai:
+ Bransono vaikystės ir jo šeimos gyvenimo aprašymas;
+ Pakvaišusios Bransono kelionės oro balionu per didžiausius vandenynus bei aplink pasaulį, kur kiekviena kelionė galėjo būti paskutinė;
+ Virgin Atlantic Airways ir British Airwais negailestingos konkurencinės kovos istorija.

Istorija parodo, kad šis žmogus - tai ne oratorius, motyvuojantis minias tapti lyderiais. Tai asmenybė, kuri buvo lydėta nepaprastos sėkmės, galinti motyvuoti savo bebaimių sprendimų pavyzdžiais.

Johnas Updike - Amerikoje labai garsus rašytojas, bet aš pats į rankas pirmą kartą paėmiau būtent šį kūrinį. Priešpaskutinį rašytojo biografijoje.

Suintrigavo vien tik pats pavadinimas - "Teroristas". Kai pasaulyje...

Johnas Updike - Amerikoje labai garsus rašytojas, bet aš pats į rankas pirmą kartą paėmiau būtent šį kūrinį. Priešpaskutinį rašytojo biografijoje.

Suintrigavo vien tik pats pavadinimas - "Teroristas". Kai pasaulyje nutinka tiek daug su terorizmu susijusių nelaimių yra labai įdomu įsijausti į kitos pusės - nusikaltėlių kailį.

Ką jie galvoja, darydami tokius nusikaltimus? Kas paskatina tai daryti? Negaliu pasakyti, kad ši knyga atsako į visus iškilusius klausimus, tačiau suteikia progą daug ką apmastyti.

Kūrinys nėra kaip veiskmo filmas, tiesą sakant veiksmo čia labai mažai. Tačiau labai daug protingo teksto - tokio, kurį būtų sunku suvirškinti tuščia galva, knygai tenka panaudoti ir smegenis. Įdomūs dialogai ir pagrindinio veikėjo - Ahmado mąstysena perteikta tikrai įdomiai.

Romanas "Kostiumų drama" - jaunos autorės V. Rykštaitės kūrinys. Prieš skaitydama knygą įsivaizdavau šiek tiek kitokį siužetą, nors ir buvau perskaičiusi knygos nugarėlėje esantį trumpą aprašymą. Tik pabaigusi...

Romanas "Kostiumų drama" - jaunos autorės V. Rykštaitės kūrinys. Prieš skaitydama knygą įsivaizdavau šiek tiek kitokį siužetą, nors ir buvau perskaičiusi knygos nugarėlėje esantį trumpą aprašymą. Tik pabaigusi kūrinį supratau tikrą jo prasmę, kuriai įtakos turėjo ir dažnai istorijoje minimas jo pavadinimas "Kostiumų drama". Intrigavo ir viršelis - žmonės su veidą dengiančiomis kaukėmis - tai lyg maža įžanga, parodanti, apie ką bus kūrinys - slėpimąsi, bėgimą, nenorą pažvelgti į save patį. Ši istorija kaip išpažintis apie sunkumus emigravus.

Siužetas sukasi lietuvę merginą Lėją, nusprendusią palikti tėvų namus, Lietuvos kampelius ir ieškoti geresnio gyvenimo Londone. Su keliais gerais draugais Lėja gyvena nerūpestingą gyvenimą, nesirūpina rytojumi ir tiesiog stengiasi pabėgti nuo visuomenės požiūrio. Merginos kelionės ir neapsisprendimai suveda ją su daugybe naujų žmonių, tarp jų - ne visi, turintys gražių tikslų. Žinoma, Lėja pridaro ir klaidų. Kūrinyje galima įžvelgti merginos naivumą, ir gyvenimo patirties stoką. Šios klaidos priverčia veikėją kibtis į gyvenimą ir žiūrėti į jį rimčiau, jei nori rasti išeitį. Įsidarbinusi slauge, Lėja pamato ir sunkiąją pasaulio pusę, stebi gyvenimą, kurį turi kitokie žmonės. Tačiau merginos patiklumas ir toliau mėtė ją į visus šonus, neleisdamas rasti sau vietos. Dėl klaidų ji stengėsi bėgti nuo bėdų, kartais norėdavo išnykti, nebebūti...

Gana svarbus veikėjas knygoje - Maiklas. Kūrinio eigoje jis - benamis, susipažinęs su Lėja. Maiklo tikrasis vaidmuo išryškėja pabaigoje, kuri dėl to mane šiek tiek ir nustebino įrodydama, kad šis kūrinys baigėsi gerai, nepaisant Lėjos nuopuolių. Pabaiga privertė susivokti, apgalvoti, kas yra tavo tikrieji draugai. Dėl vieno Lėjai lemtingo įvykio nusisuko "geriausi" bičiuliai, o liko tie, apie kuriuos net nebūčiau pagalvojusi. Tai įrodo, kaip svarbu pažinti žmogų bei kūrinyje dar kartą "apnuogintas" Lėjos naivumas.

Knygą vertinu teigiamai, manau, kad joje yra Ta mintis, dėl kurios verta ją pasiimti ir perskaityti. Tačiau tai nėra viena iš įdomiausių knygų, kurias esu skaičiusi. Galbūt dėl to, kad esu per jauna ir nesuprantu kai kurių dalykų, sąvokų... Vis dėlto tai kūrinys vyresniems žmonėms - jame yra keletas keiksmažodžių, tam tikrų išsireiškimų, pati kūrinio kalba ir tematika - aštrokos. Bet skaityti tikrai įmanoma ir galima nors šiek tiek įsijausti į emigruojančių žmonių kailį.

Alessandro Baricco - Šilkas - labai švelni, subtili ir lengva knyga. Turbūt tokios mintys pirmiausiai ateina į galvą perskaičius šį kūrinį. Pati knyga, nors ir nedidelė, bet patraukianti dėmesį. Pavyzdžiui, vieną jos...

Alessandro Baricco - Šilkas - labai švelni, subtili ir lengva knyga. Turbūt tokios mintys pirmiausiai ateina į galvą perskaičius šį kūrinį. Pati knyga, nors ir nedidelė, bet patraukianti dėmesį. Pavyzdžiui, vieną jos skyrių sudaro vos 18 žodžių. Jei kalbėtume apie siužetą, tai jis atrodo gana paprastas. Vyrukui yra pasiūloma keliauti į Japoniją pargabenti šilkaverpių. Toliau pasakojama apie 4 jo keliones į tolimąją šalį ir paslaptingą, ten gyvenančią moterį. Pačios kelionės aprašomos vienodai, nors skirtinguose skyriuose aprašymas keliais žodžiais pasikeičia. Graži knyga. Tikrai patariu perskaityti!

Albert Camus - Esė rinktinė. II dalis - šį rinkinį sudaro rašytojo laiškai draugui vokiečiui, kalba, pasakyta gavus Nobelio premiją, ir pasisakymas dėl mirties bausmės nutraukimo. Kadangi A. Kamiu buvo prieš mirties bausmę...

Albert Camus - Esė rinktinė. II dalis - šį rinkinį sudaro rašytojo laiškai draugui vokiečiui, kalba, pasakyta gavus Nobelio premiją, ir pasisakymas dėl mirties bausmės nutraukimo. Kadangi A. Kamiu buvo prieš mirties bausmę ir jos taikymą, rašytojo esė galima rasti įdomių minčių. Jo manymu, bausmės taikymas siekiant sudrausminti ir įbauginti būsimus nusikaltėlius yra visiškai neveiksmingas, nes nuosprendžiai įvykdomi uždarai nuo žmonių. Tokiu atveju, žmogaus vaizduotė mirties bausmę laiko labai miglotu dalyku ir vykdantysis nusikaltimą nesuvokia, kokia reali bausmė jo laukia. Jei nukirsdinimas būtų vykdomas viešai, žmonės pamatytų visą veiksmo brutalumą ir galbūt tai juos sulaikytų nuo žmogžudystės ar kito nusikaltimo. Taigi susidomėjusiems ar norintiems rasti dar panašių minčių, patariu perskaityti šią rašytojo esė rinktinę.

Pasakysiu atvirai - mažumą užsiknisau beskaitydamas šią knygą. Vis tik tas tūkstantėlis puslapių ne taip ir lengvai susivalgo. Tačiau tai jau praeitis, nes knyga jau įveikta. Skaityti buvo protarpiais nuobodoka, bet kartais...

Pasakysiu atvirai - mažumą užsiknisau beskaitydamas šią knygą. Vis tik tas tūkstantėlis puslapių ne taip ir lengvai susivalgo. Tačiau tai jau praeitis, nes knyga jau įveikta. Skaityti buvo protarpiais nuobodoka, bet kartais ir šmėsteldavo neblogų minčių, sąmojų, retsykiais tam tikri autoriaus išsireiškimai išspausdavo šypsnį. "Don Kichotas" naudingas tuo, kad sužinai nemažai renesansinės Ispanijos istorijos, išmoksti įvairių terminų, naujų žodžių, kurie praturtina tavo žodyną. Taip pat dalinai susipažįsti su pačio autoriaus tam tikromis gyvenimo peripetijomis. Kad ir kaip bebūtų, galiu pasakyti, kad šis literatūros šedevras šiek tiek nuvylė. Jis yra gerokai ištemptas, dalis knygos skyrių yra beveik beverčiai, ir siužetas vietomis tikrai sukelia pyktį bei kažkokį nuovargį. Mano įvertinimas - 6/10.

Didysis Getsbis gal ir nebuvo toks didysis. Prieš skaitydama šią knygą perskaičiau tikrai nemažai atsiliepimų ir komentarų, pamačiau ir tai, kad ši knyga daugelyje populiariusių ir kituose -iausių knygų sąrašuose....

Didysis Getsbis gal ir nebuvo toks didysis. Prieš skaitydama šią knygą perskaičiau tikrai nemažai atsiliepimų ir komentarų, pamačiau ir tai, kad ši knyga daugelyje populiariusių ir kituose -iausių knygų sąrašuose. Perskaičiusi nelabai supratau už ką. Knyga nusivyliau. Getsbis - gana paslaptinga asmenybė, pasirodanti savo paties rengiamuose vakarėliuose. Beveik kiekvieną vakarą. Tačiau toks atrodo paviršutiniškas gyvenimas slepia gilias praeities žaizdas, kurios skausmingai žeidžia ir dabar. Neturįs tikrų draugų, jis randa bičiulį - kaimyną, kuriam tarsi ir ne itin įdomus Getsbio gyvenimo būdas. Beje, Getsbio gyvenimas pakeitė ir kaimyno likimą.

Romano siužeto linija - meilė, neištikimybė ir klaida.

Knyga skaitoma gana lengvai, nemažai pokalbių.

7/10

Kuždesys - šitaip Noa pakrikštija penkių šimtų metų senumo pridulkėjusį namą kaime, kur jai teks atostogauti su mama. Šis senas pastatas dvelkia kažkuo nejaukiu, tarsi lauktų, kol kas nors įmins jo paslaptį. Tačiau tai,...

Kuždesys - šitaip Noa pakrikštija penkių šimtų metų senumo pridulkėjusį namą kaime, kur jai teks atostogauti su mama. Šis senas pastatas dvelkia kažkuo nejaukiu, tarsi lauktų, kol kas nors įmins jo paslaptį. Tačiau tai, rodos, jaučia tik Noa.

"Kuždesys" atrodo yra paprasta knygelė, kurią tu perskaitei ir užmiršai. Ta knygelė, kurią skaitai šaltais žiemos vakarais, su karštos arbatos puodeliu rankoje ir nesitiki nieko ypatingo. Tačiau visgi ši knyga turi taip vadinamąjį "kabliuką". Ta atmosfera tvyranti aplinkoje, kai susitinka Noa ir Deividas. Tas kvapas name, kurį jaučiau tik kai kurie žmonės. Ta senojo namo paslaptis..

Knygą tiesiog ryte ryjau. Verčiau puslapius smalsumo kupinomis akimis, norėjosi dar ir dar. Nebuvo tų nuobodžių vietų, kurias norėtųsi praleisti. Spiritizmo seansas, Elizos pasakojimas, kruvinas medis.. Viskas taip įtraukia, kad perskaitęs knygą jautiesi nusiminęs. Norėtųsi tęsinio, nors puikiai supranti, kad viskas baigėsi taip, kaip ir turėjo baigtis.

Muminukas ėjo ir jautė vis didesnį palengvėjimą. Galop net pralinksmėjo, švilpiniavo ir spardė priešais save ledokšnį. Ir tada pamažėle pradėjo snigti.
Tai buvo pirmas sniegas po Naujųjų metų, ir Muminukas...

Muminukas ėjo ir jautė vis didesnį palengvėjimą. Galop net pralinksmėjo, švilpiniavo ir spardė priešais save ledokšnį. Ir tada pamažėle pradėjo snigti.
Tai buvo pirmas sniegas po Naujųjų metų, ir Muminukas apstulbo.
Viena po kitos snaigės leidosi jam ant šiltos nosies ir tirpo. Jis gaudė jas letena, kad valandėlę apžiūrėtų, pakėlė aukštyn akis ir išvydo krintančias iš viršaus, vis daugiau ir daugiau, švelnesnes ir lengvesnes už pūkus.
Tai štai kaip yra, galvojo Muminukas. O aš maniau, kad jos auga iš apačios.
Šaltis atlėgo. Aplinkui nieko daugiau nebuvo matyti, nes trukdė krintąs sniegas, ir Muminuką perėmė toks pat susižavėjimas kaip vasarą, kai brisdavo į jūrą. Jis nusviedė chalatą ir kaip ilgas griuvo į pusnį.
"Žiema! - galvojo jis. - Ir ją galima mėgti!"

Pradėjau nuo knygos, kurios pavadinimas atgaivina sielą - "Stebuklinga žiema''.. Šis metų laikas pas mus lankėsi dar taip neseniai, o širdis jau išsiilgusi sniego ir šalčio.
Baru save, kad neskaičiau nė vienos autorės knygos vaikystėje ir neturėjau progos pažinti Trolių Mumių šeimos, paslaptingosios Totikės, drąsiosios ir mažosios Miu, voveriuko, Hemulio, Snusmumriko, freken Snork ir kitų veikėjų...
Knyga man paliko tik šiltus ir lengvus jausmus. Manau, kad Muminuko nuoširdumas ir valiūkiškumas sušildys kiekvieną, o namus pripildys braškių uogienės kvapo.