Ši knyga - pirmoji iš mano skaitytų, kur keliavimas laiku yra ir viena iš kūrinio temų, ir pasakojimo forma. Knyga labai jaudinanti, kartais gal net per daug, kviečianti nuolat permąstį savo būtį, apmąstyti aplinkybių,...

Ši knyga - pirmoji iš mano skaitytų, kur keliavimas laiku yra ir viena iš kūrinio temų, ir pasakojimo forma. Knyga labai jaudinanti, kartais gal net per daug, kviečianti nuolat permąstį savo būtį, apmąstyti aplinkybių, atsitiktinumų (jei tokių būna) reikšmę savo gyvenime. Nežinau kodėl, bet ją skaitydama galvojau labiau apie save, apie tai, kaip mano tam tikri sprendimai šiandien turi lemiamą reikšmę ateičiai, nei apie knygos herojų Eliotą, kurio gyvenimas išties dramatiškas, o tikrovė gražiai, atrodytų, labai natūraliai persipina su fantastika.Tačiau pagrindinio veikėjo Elioto personažas labai įtaigus ir žavintis. Jis geras, visų vertinamas chrirurgas, mylintis tėvas, jaučianti, išgyvenanti, mąstanti asmenybė.

Dažniausiai skaitydama knygas labai "sergu" už jų veikėjus - klystančius, ieškančius, išgyvenančius, parpuolančius ir vėl atsikeliančius žmones. Tačiau šiuo atveju laiminga pabaiga man suskambo neįtikinamai. Skaitant knygos pabaigą beldėsi jausmas, kad visais būdais bandoma "priversti" veikėją gyventi nepaisant visko, kas yra įvykę....

Knygos temos labai gražios ir prasmingos, aktualios kiekvienai gyvai būtybei: atsakomybė už save ir kitą, pareiga, aplinkybių svarba, galimybė keistis ir keisti, ilgesys, meilė, draugystė... Turbūt įkvėpta šios knygos (tą supratau šiek tiek vėliau) priėmiau vieną labai svarbų sprendimą savo gyvenime. O tada... pradėjau kitą G. Musso knygą "O paskui...."

Romaną "Rygos ilgesys" priskirčiau vasaros skaitiniams. Tai lengvai ir greitai skaitoma knyga. Veiksmas vyksta Latvijos dvare. O šiame romane rasite pasakojimą apie meilę, moterų draugystę, paklydymus bei nuopolius ir žinoma...

Romaną "Rygos ilgesys" priskirčiau vasaros skaitiniams. Tai lengvai ir greitai skaitoma knyga. Veiksmas vyksta Latvijos dvare. O šiame romane rasite pasakojimą apie meilę, moterų draugystę, paklydymus bei nuopolius ir žinoma kažkam laimingą pabaigą. Tai pat pabuvosite Latvijos dvare ir susipažinsite su tarpukario Berlyno aukštuomenės gyvenimu. Paskaitykit.

Poisson - labai tinkantis šiai rašytojais slapyvardis. Skaitydama Čiupinėjimo malonumą, vėl ir vėl užsikrėsdavau jos minčių sekos algoritmu. Tikriausiai supras mane tik skaitę šią autorės knygą. Mintis-asociacijos....

Poisson - labai tinkantis šiai rašytojais slapyvardis. Skaitydama Čiupinėjimo malonumą, vėl ir vėl užsikrėsdavau jos minčių sekos algoritmu. Tikriausiai supras mane tik skaitę šią autorės knygą. Mintis-asociacijos. Pavzydžiui, kėdė. Nuo to kaip skamba, iki įvairaus panaudojimo, perkeltinų prasmių. Čia jau protas užsikrečia paslydimais ir komponuoja kėdę visur - į arbatos puodelį, mėnulyje, kėdė - tai kepenys, kėdė, kaip lėlė ir taip toliau ir panašiai. Dar prieš skaitydama knygą, jau turėjau to įpročio. Bijau stipriai drėbtelti, bet ar nėra tai liga? Niežtinti ir nepaleidžianti mintis turėtų labai varginti, nebent išrašai ją į knygą. Kol neužklumpa kita..

Pastaruosius keliolika metų itin populiaru rašyti ir leisti knygas apie karus (pilietinius, pasaulinius, partizaninius). Greičiausiai M. Ivaškevičiaus romanas "Žali" yra vienas šios tendencijos pirmtakų, nes kūrinys išleistas...

Pastaruosius keliolika metų itin populiaru rašyti ir leisti knygas apie karus (pilietinius, pasaulinius, partizaninius). Greičiausiai M. Ivaškevičiaus romanas "Žali" yra vienas šios tendencijos pirmtakų, nes kūrinys išleistas prieš gerą tuziną metų ir jame kalbama apie "žalius" žmones - partizanus.



Romano pagrindinis veikėjas - Jonas Žemaitis (iš tiesų egzistavusio ir partizaniniame kare prieš sovietų sistemą dalyvavusio Jono Žemaičio prototipas). Yra ir daugiau minimų garsių ano meto partizanų pavardžių. Tačiau visą, kas parašyta romane, nereikėtų priimti už gryną pinigą, nes kaip pas kūrinio autorius teigė, "Jonas Žemaitis - tokia žmogaus pavardė. Nors viskas, kas čia parašyta, yra baisus prasimanymas" (p. 8). Taigi kad ir kaip ten būtų, manyčiau, daugeliui skaitytojų vien jau paminėtoji partizanų vado pavardė imponuoja, tikintis kūrinyje rasti kokių nors istorinių įvykių, nežinomų faktų atskleidimo.



Ko jau ko, o pikantiškų scenų su Jonu Žemaičiu išties nemažai (tai ir scenos su Pienine (ryšininke), su a.a. žmona Elena ar net prancūzaite Natali). Nenuostabu, jog visi tie pramanai skaudina senosios kartos skaitytojus, išgyvenusius ir savo kailiu patyrusius partizanavimo metus. Vienas tokių - Kazys Blaževičius, karys savanoris, nusivylęs M. Ivaškevičiaus romanu (apie tai plačiau galima rasti čia http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20021127/lite_01.html).

Kadangi į rankas imdama romaną taip pat tikėjausi istorinės tiesos, partizanų gyvenimo atskleidimo, išties nusivyliau kūriniu. Tačiau kita vertus, juk romanas yra meno kūrinys, o ne istorinis dokumentas, tad ir istorinių tiesų čia nereikėtų ieškoti. Tad reziumuodama galiu pasakyti, jog M. Ivaškevičiaus "Žaliems" skiriu 7 balus. Didžiausi minusai dėl pradžios ir pabaigos painumo.



Beje, tai jau antroji mano pažintis su Ivaškevičiaus kūryba ir turiu pripažinti, jog imu atpažinti jo braižą - teatrališkas pasakojimas, riebūs-nešvankūs pasakymai, erotikos elementai ir ironiškas žvilgsnis į veikėjus, juos supančią aplinką.



Keletas įdomesnių minčių:

"Laisvė yra nekovoti už tą jūsų prakeiktą laisvę" (p.172).

"Ar maža kas klaidžioja po pasaulį su tavo dydžio batais" (p.28)

"Bet jos užsispyrė stebėti, kaip čia mudu rankas ir kojas mainydami kursime "superkarį" (p.294).

Įkelsiu pačios rašytą rašinį per lietuvių kalbos pamoką.

K.Borutos romane "Baltaragio malūnas" skaitytojas susiduria su paslaptingu, nenuspėjamu fantastikos ir realybės pasauliu. Dvi vaizdavimo plotmės viena nuo kitos...

Įkelsiu pačios rašytą rašinį per lietuvių kalbos pamoką.

K.Borutos romane "Baltaragio malūnas" skaitytojas susiduria su paslaptingu, nenuspėjamu fantastikos ir realybės pasauliu. Dvi vaizdavimo plotmės viena nuo kitos neatsiejamos. Realaus pasaulio gyventojų likimus lemia fantastinis veikėjas velnias, antgamtinės jėgos. Negalime nuspėti, kaip pasisuks herojų gyvenimas, kokią įtaką tam turės jų veiksmai. Jaunos mergelės Jurgos ir jaunikio Girdvainio meilės istorijoje galima įžvelgti daugelį lietuvių tautos etninių bruožų. Kūrinys paremtas pasakų, sakmių, liaudies dainų motyvais, todėl yra artimas kiekvienam.

Kūrinio pasaulis sakmiškas, todėl vaizduojama vietovė, Baltaragio malūno apylinkės, nėra eilinė vieta. Šalia tyvuliuoja rūku apgaubtas ežeras, dūluoja miškas. Tai sukelia neramią, paslapties kupiną nuotaiką. Netoli, pelkėje, gyvena Paudruvės velnias Pinčukas. Velnias dienų dienas snaudžia prie seno kelmo ir, rodos, niekam nekelia pavojaus. Galima pamanyti, kad jis per daug tingus ką nuskriausti, kokias žabangas regzti. Kūrinio pradžioje Pinčuką galime palaikyti geru, mat kartais jis Baltaragiui malūno sparnus sukti padeda. Bet ar gali gėris ir blogis ilgai gražiuoju sugyventi?

Pinčukas žemo ūgio, liesas, turi du ragelius kaktoje, ilgą uodegą. Lietuvių sakmėse velnias gali keisti pavidalus. "Baltaragio malūne"jis pasirodo seno, lieso žmogaus pavidalu, pasiverčia šikšnosparniu ar pelėda. Tokie antgamtiniai velnio gebėjimai atbaido žmones, mat kelia baimę. tik labai atidi akis gali pamatyti užsimaskavusį velnią. Tautosakoje velnias su žmogumi ilgai nesugyvena gražiuoju. Dažniausiai šis demonas išduoda, apgauna vargingus kaimo žmogelius. Šiame romane - atvirkčiai. Pinčuką išduoda sumanusis Baltaragis. Jis nesilaiko pasirašytos sutarties ir paslapčia išleidžia už velnio ne savo dukrą Jurgą, o kitą moterį, seną davatką Uršulę. Antgamtinių galių turinčiam padarui nesunku suprasti, į kokias žabangas pakliuvo. Velnio prigimtis neleidžia ramiai žvelgti į išdavystes, apgaules. Keršydamas Pinčukas parodo savo bjaurią, demonišką prigimtį, tačiua suprantame, kad ir jis turi širdį. Nuoskauda, kurią jam paliko Baltaragis, nepatirtas meilės jausmas privertė velnią pabusti iš snaudulio ir pasiduoti savo prigimčiai.

Romane atsispindi senovės lietuvių papročiai, ryškūs etnografiniai vaizdai. Piršlybų metu laikomasi nuo seno nustatytų etiketo taisyklių, papročių. Įprasta, kad niekas neskuba pasitikti jaunikio su piršliu, paskutinė pasirodo būsimoji sužadėtinė. Piršlio priėmimas primena spektaklį. Gerai susipažinus su visais piršlybų papročiais galima puikiai numanyti, kas nutiks vėliau, ko imsis piršlys ar jaunikis.

Viena pagrindinių romano veikėjų Jurga vaizduojama tarsi dainų mergelė. Jos paveikslas piešiamas atsižvelgiant į lietuvių tautosaką. Tai nepaprasto grožio, šviesiaplaukė, mėlynakė lietuvaitė. Liaudies dainose apdainuojamos mergelės paprastai laukia savo jaunikių , stengiasi kuo labiau išpuoselėti namus, kad bernelis palaikytų jas geromis šeimininkėmis. Jurga labai myli savo tėvą, stengiasi jam viskuo padėti, tačiau jai ne visada pavyksta paslėpti susirūpiunusį žvilgsnį. Ji nerimauja dėl savo ateities. Sutikusios svajonių jaunikį Girdvainį mergelkės veide nuolatos švyti šypsena, ji negali galvoti apie nieką kitą, tik apie savo mylimąjį. Rašytojo kuriamas lietuvaitės Jurgos paveikslas atitinka tautosakišką merginos grožio idealą.

Girdvainis romane vaizduojamas kaip ne eilinis kaimo vaikinas. Aplinkiniams atrodo, kad Girdvainis elgiasi kvailai, taip tik gąsdina aplinkinių kaimų merginas, tačiua šis jaunikis-kitoks. Jis nenori be kokios nuotakos, kuriai rūpėtų tik jo pinigai. Sutikęs Jurgą Girdvainis suprato, kad būtent ji neišsigąs jo mėšlavežio, smarkiųjų obuolmušių, išverstų kailinių ir keistojo piršlio. Be minetųjų dalykų jis nevažiuos pas jokią mergimą.
Šiam vaikinui svarbu ne tik rasti merginą, bet ir išsaugoti obuolmušius žirgus - tėvo palikimą. Šie žirgai- jo stiprybės, vyriškumo, drąsos atributas.Romane aprašomas jaunikio portretasdaugeliui neįprastas, tačiau puikiai atspindintis Jaunuolio vertybes - tikrą meilę, atsidavimą, drąsą.

Jurga ir Girdvainis įsimyli vienas kitą iš pirmo žvilgsnio, tačiau, kaip ir būdinga tautosakoje, nerodo savo jausmų atvirai. Apie meilę vienas kitam kalba užuominomis, tai išduoda nebent daili šypsena jų veiduose. Piršlybų metu jie traukia vienas kitą per dantį, taip norėdami feriau susipažinti. Jurga, norėdama parodyti Girdvainiui, jog nėra abejinga jo meilei, vilioja gundančiu žvilgsniu, pokštais. Pagaliau ji sutinka gyventi ilgą gyvenimą drauge. Kaip tik tuo metu į jaunųjų meilės istoriją įsipina antgamtinėmis galiomis apdovanotas velnias. Lyg šikšnospoarnis jis šmėsteli lange tarsi norėdamas pranešti, jog nepaliks mylimųjų ramybėje. Dviejų jaunų žmonių meilės istorija atrodo baigsis laimingai, bert ar gali žmogus pasipriešinti aukštesnėms už jį jėgoms?

Skaitydami kūrinio pradžią nė vienas negalėjome pagalvoti, kad ši meilės istorija baigsis tragiškai. Lietuvių tautosakoje, herojams įveikus pateiktus išbandymus, kerai dingsta ir visi gyvena laimingai. "Baltaragio malūnas" taip nesibaigia. Likimas, davęs šansą Jurgai susigrąžinti Girdvainį, suklydo. Veikiausiai buvo kalta abiejų jaunystė, nepatyrimas, kvailų principų laikymasis, užsispyrimas.

Romane tikrovė ir fantastika susipina Jurgos ir Girdvainio meilės istorijoje. Tragiška, bet ji nesibaigia laimingai. Romanas teigia visiems aktualias vertybes. Tai amžinas žmogaus laimės ir meilės siekis, negandų sutikimas iškelta galva. Kūrinys paremtas sakmių, pasakų, liaudies dainų motyvais, todėl yra artimas visiems lietuviams, žmonėms, kurie nelieka abėjingi savo tautos papročiams, kultūrai.

Perskaičiusi kūrinį pasijutau stipresne. Dabar galiu drąsiau žvelgti į priekį, drąsiau reikšti savo nuomonę, nes žinau, kad nuveikiau šį tą dėl savęs, savo ateities.

Trijų talentingų indų kilmės menininkų istorija. Pirmoji iš Indijos išvyko Vyna Apsara, talentinga ir graži dainininkė. Ją vejasi ne mažiau talentingas kompozitorius Ormus Kama. Vėliau prie jų prisišlieja iš indijos...

Trijų talentingų indų kilmės menininkų istorija. Pirmoji iš Indijos išvyko Vyna Apsara, talentinga ir graži dainininkė. Ją vejasi ne mažiau talentingas kompozitorius Ormus Kama. Vėliau prie jų prisišlieja iš indijos priverstas bėgti fotografas Umydas Marčatas - Rajus. Muzikos svaigulys, šlovės svaigulys, narkotikai, seksas, tragiška Vynos žūtis, Ormaus degradacija. Susipažinau su man nežinomomis estradinės muzikos scenomis, nutviekstomis prožektorių, ir tamsiais užkulisiais.

"Tylioji mergaitė" - bene pirmoji iš iššūkio knygų, kurią skaityti buvo tikras iššūkis. Stora, virš 500 puslapių knyga, skaitėsi tikrai nelengvai. Net įpusėjus knygą nesijaučiau į ją nė kiek įsitraukus, atrodė...

"Tylioji mergaitė" - bene pirmoji iš iššūkio knygų, kurią skaityti buvo tikras iššūkis. Stora, virš 500 puslapių knyga, skaitėsi tikrai nelengvai. Net įpusėjus knygą nesijaučiau į ją nė kiek įsitraukus, atrodė kažkas trukdė panirti į ją bent kiek giliau nei paviršutiniškas skaitymas. Nepadėjo ir tai, jog autorius, atrodo, mėgsta naują skyrių pradėti įmesdamas skaitytoją į visiškai naują ir nesuprantamą vietą, kurioje pagrindinis knygos veikėjas kalbasi su visai nepažįstamais ir nežinomais veikėjais. Kai kurių jų reikšmė bei paskirtis išliko nesuprantama net ir pabaigus knygą, kartais kildavo klausimas "kas jis/ji?".

Liūdniausia, jog siužetas pakankamai įdomus. Nepaprasta klausa pasižymintis klounas Kasparas Kronė patiria neįprastų nutikimų. Šis klounas geba gerokai daugiau, nei nugirsti kas kalbama už durų. Jis gali atskirti, kokios emocijos yra užplūdusios pašnekovą, išgirsti, kur yra, kitame telefono laido gale esantis, žmogus, bei, pagal kambaryje vyraujantį skambesį, atpažinti, kas jame neseniai lankėsi. šie nepaprasti gabumi tikrai pasitarnauja Kasparui, kovojant su blogiu ir ieškant dingusių vaikų bei bėgnt nuo jį besijavenčios valdžios už nemokėtus mokesčius. Kasparas įsivelia į daug keistų įvykių, paaiškėja, jog jo klausa jam nepadėjo išsiaiškint, kas nuo jo slepiama bei suprast, jad viskas yra iš anksto suplanuota, nuspręsta ir susiję.

Visada galvoju, kad suprasti vieną ar kitą laiko tarpsnį, kai jame negyvenai, labai sudėtinga. Net jeigu jis ne toks ir tolimas, pavyzdžiui, sovietmetis. Jeigu empiriškai nečiupinėjai, nematei iš tėvų ir senelių prisiminimų...

Visada galvoju, kad suprasti vieną ar kitą laiko tarpsnį, kai jame negyvenai, labai sudėtinga. Net jeigu jis ne toks ir tolimas, pavyzdžiui, sovietmetis. Jeigu empiriškai nečiupinėjai, nematei iš tėvų ir senelių prisiminimų besiveržiančių kolūkių, didžiulių eilių prie parduotuvių dėl "deficitinių prekių" (pirmo būtinumo prekių), statomų "chruščiovkių", "blato", "švogerių krašto", "neskundimo", gariūninių džinsų antplūdžio ir t. t. Visą tai išgyvename tik prisiminimais, vaizdais iš filmų ir nuotraukų.

Todėl Venedikto Jerofejevo knyga "Maskva - Petuškai" buvo ne taip lengvai įkandama knyga, o kai kurios ironiškos frazės, referencijos taip ir likdavo sunkiai įveikiamos, kol nepradėdavai apie tai "guglintis". Ir pagaliau, pasirodęs necenzūruotas vertimas (pirmasis lietuviškai pasirodė dar 1992 m.), viską sustato į savo vietas, nestabdydamas ir neišcenzūruodamas ironiškų ir aštrių rašytojo sąmojų apie į sovietmetį. Manifestas laisvei.

O šiaip, svarstoma, kad knygoje daug autobiografinių detalių. V. Jerofejevas mirė nuo gerklų vėžio. Aprašydamas Veničkos mirties aplinkybes, jis konstatuoja: "Jie susmeigė ylą man tiesiai į gerklę..." (180 p.). Šiaip jau pats autorius yra savotiškas fenomenas ir kupinas paslapčių, kurias internete visai įdomu rankioti.

"Žiauriai gėrė! Visi dori Rusijos žmonės! Ir kodėl gėrė? - iš nevilties gėrė! Gėrė todėl, kad dori, kad nepajėgė palengvinti liaudies likimo! Liaudis duso skurde ir tamsybėje, imkit, paskaitykit Dmitrijų Pisarevą! Jis taip ir rašo: "Liaudis jautienos neįperka, o degtinė pigesnė už jautieną, todėl ir geria rusų mužikas, iš skurdo geria! Knygos nusipirkt jis negali, nes turguje - nei Gogolio, nei Belinskio, vien tik degtinė, ir monopolinė, ir visokia kitokia, ir pilstoma, ir išsinešti! Dėl to jis ir geria, iš savo tamsumo geria!" (90 p.).

Vieni šį kūrinį laiko vienu pirmųjų rusiško postmodernizmo apraiškų, kiti - alkoholiko minčių kratiniais, kur simbolius atskirti darosi vis sunkiau. Mūsų knygos herojus geria. Kiekviename skyriuje jis geria. Verčiant paskutinius knygos puslapius atskirti tam tikras aliuzijas, referencijas ir simbolius tampa pernelyg sudėtinga, todėl visas skaitymas savotiškas "nusigėrimas" - nuo lengvo gurkštelėjimo iki baltų arklių, kurie ima šmėžuoti knygos puslapiuose.

O ir pati herojaus kelionė primena Mėbijaus juostą - iki galutinio tikslo jis niekaip nenukeliauja. Paradoksalu, bet religijos kaip ir alkoholio čia daugybė. O galbūt šio dueto net ir daugiausia. Vien ko verti kokteilių pavadinimai (prasmės) ir jų receptai. Iš pirmo žvilgsnio apgaulingai paprasta, ši knyga savyje slepia daugybę kontekstų ir gilių apmąstymų apie tuometinę santvarką, jos piktžaizdes.

Audrius Ožalas teigė, kad "sunku pasakyti, ar galėjo tokia knyga gimti kitoje santvarkoje, ne tik Sovietų Sąjungoje. Regis, autorius kalba apie dalykus, kurie spaudžia sielą net ir dabar, santvarkai visiškai pasikeitus." Ir tai iš dalies atspindi dabartinę Rusijos situaciją.

O šiaip, vienas įdomesnių ir kurioziškų faktų apie knygą: vokiečiai pabandė pagal šią knygą pastatyti spektaklį. Viskas baigėsi tuo, kad visi prisigėrė. Tokį "spektaklį" gali suvaidinti tik rusai.

http://www.ve.lt/naujienos/kultura/kulturos-naujienos/vokieciu-aktoriai-prisigere-spektaklyje-maskva-petuskai-66260/

Ši Dostojevskio knyga nepaliko didelio įspūdžio. Peršasi išvada, kad tai nėra geriausias jo kūrinys (ar nėra geriausias tarybinių laikų vertimas). Arkadijus Dolgorukis iš Maskvos persikelia gyventi į Sankt Peterburgą, nes...

Ši Dostojevskio knyga nepaliko didelio įspūdžio. Peršasi išvada, kad tai nėra geriausias jo kūrinys (ar nėra geriausias tarybinių laikų vertimas). Arkadijus Dolgorukis iš Maskvos persikelia gyventi į Sankt Peterburgą, nes turi "idėją", tačiau skaitant knygą taip ir neaišku apie ką ji - apie idėją ar apie XIX a. gyvenimo aktualijas (azartiniai lošimai, persipynusios meilės istorijos, ligos). Galų gale, pačioje knygos pabaigoje išaiškėja, kad visas pasakojimas ir buvo apie "idėją", tačiau skaitant norėjosi, kad tai būtų aišku. Tiesa, pats turinys, rašymo stilius įtraukė. Nors ir skaičiau ne apie tai, ko tikėjausi, nuobodu nebuvo.