Aukštai Himalajų kalnuose sudūžta lėktuvas. Likę keturi gyvi jo keleiviai Tibeto plynaukštėje leidžiasi ieškoti paslaptingojo Šangrilos vienuolyno - apie jį mirdamas jiems spėjo užsiminti lėktuvo pilotas... Neilgai trukus...

Aukštai Himalajų kalnuose sudūžta lėktuvas. Likę keturi gyvi jo keleiviai Tibeto plynaukštėje leidžiasi ieškoti paslaptingojo Šangrilos vienuolyno - apie jį mirdamas jiems spėjo užsiminti lėktuvo pilotas... Neilgai trukus jie įžengia į paslapties gaubiamą Mėlynojo Mėnulio slėnį, neregėto grožio žemę - joje žmonės, sukaupę tūkstantmečių išmintį, taikoje ir ramybėje gyvena ilgai nesendami...

Šitaip anotuojama knyga. Dar pridedama, kad literatūros legenda. Galbūt legenda vien tuo, kad kiekvienas ieško savosios Šangrilos. Tos vietos, kur amžina palaima, visiškas norų ir svajonių išsipildymas.

Žinoma, knygoje įspūdingai pavaizduojama idiliškoji visuomenė - nuo kraštovaizdžio iki žmonių bendravimo sistemos. Gražu... Bet, ko gero, šiuo metu linksmiausia tai, kad atvykėliai ne iškart susižavi nauja vieta. Ir ne tik tai... Jauniausias energingai nori pabėgti. Tad ar žmogus bėga nuo galimo nuostabaus gyvenimo? O gal kaip tik jam tai ne nuostabus gyvenimas, o kančia? Gal išties neįmanoma sukurti vienintelės ir visiems patinkančios ir tinkančios Šandrilos?

Jei jau kyla klausimai gilesnėms ir nesibaigiančioms diskusijoms, vadinasi, tikrai knygoje yra nuoroda į kitokį gyvenimą.

Ota Pavel (Ota Pavelas; tikroji pavardė Ota Popper, 1930-1973) - lietuvių skaitytojui dar nepažįstamas čekų rašytojas, kurio likimą ir kūrybą būtų galima lyginti su vienu garsiausių jo kraštiečių - Jaroslavo Hašeko. Tai...

Ota Pavel (Ota Pavelas; tikroji pavardė Ota Popper, 1930-1973) - lietuvių skaitytojui dar nepažįstamas čekų rašytojas, kurio likimą ir kūrybą būtų galima lyginti su vienu garsiausių jo kraštiečių - Jaroslavo Hašeko. Tai nepaprastai talentingas pasakotojas ir rašytojas, šiuolaikinės čekų sporto žurnalistikos pradininkas. Gimęs Čekijos žydų (jo tėvas ir du broliai Antrojo pasaulinio karo metais buvo išvežti į koncentracijos stovyklą ir sugebėjo ten išgyventi) šeimoje, jis tapo vienu mėgstamiausių ir žymiausių čekų sporto žurnalistų. 1964 m. per Insbruko olimpines žaidynes jis susirgo ūmia maniakine depresija, todėl jam teko nutraukti žurnalisto karjerą, tačiau liga nesutrukdė reikštis jo literatūriniam talentui.

Taip trumpsi pristatomas autorius.

O knyga tikrai verta skaitymo. Pradžioje, tiesa pasakius, nebuvau sužavėta. Sužavėta pavadinimo, anotacijos. Mat visada palyginimai su kitomis knygomis šiek tiek erzina. Šįkart čekų rašytojo personažus bandyta lyginti su kareivėlius Šveiku... Galbūt... Gal panašumo ir yra. Visgi O. Pavelo personažai buvo saviti, savo asmeninėmis savybėmis perteikiantys tiek žmogaus individualumą, tiek savos epochos dvasią. Dažnai tragikomiškos situacijos parodo ir karo absurdą, žydų gyvenimą jame bei visiškai su istorinėmis aplinkybėmis nesusijusias svajones, pomėgius, nusivylimus.

Tai vienos šeimos istorija. Žydų kilmės tėvo, apsigimusio prekeivio. Jo žmonos, turinčios svajonę nuvykti į Italiją, bet stoiškai laikančią kelis savo šeimos kampus. Bei tris jų vaikus, iš kurių vienas ir yra knygos pasakotojas.

Kaip pagauti stirniną, kai šeima badauja? Apskritai, kas yra medžioklė? Kodėl taip svarbu turėti savo tvenkinį? Kodėl taip svarbu valgyti ungurius? O gal svarbiau juos gaudyti? Kas yra šeima ir ar visi šeimos nariai turi būti mylimi? Galų gale, kodėl ne taip lengva valdyti savo gyvenimą?

Gal ir keistoki klausimai, gal painūs, gal per daug filosofiniai, bet knyga lengvai įtraukia savo ironišku, žaismingu, nuobodžiauti neleidžiančiu stiliumi.

Knygoje susipina kelių kartų istorijos. Pagrindiniai veikėjai Vilius Karalius ir jo žmona Grėtė. Vilius - mergišius, garbėtroška, galintis bet ką padaryti dėl pinigų. Grėtė - žvejo duktė, norėjusi tik pabėgti iš...

Knygoje susipina kelių kartų istorijos. Pagrindiniai veikėjai Vilius Karalius ir jo žmona Grėtė. Vilius - mergišius, garbėtroška, galintis bet ką padaryti dėl pinigų. Grėtė - žvejo duktė, norėjusi tik pabėgti iš tėvų namų. Įvykių sūkūryje pasimaišo karas, į kurį turi vykti visi šeimos vyrai. Grėtė lieka su skolomis, rūpesčiais dėl ūkio ir vaiku ant rankų.

Aišku buvo ir labai įdomių įvykių: aprašytos vestuvės, prisiminiau senus papročius, išgirdau ir naujų.

Knygoje Mineko Iwasaki (tikrasis vardas Masako Tanaka) pasakoja savo kaip geišos istoriją: kodėl ji ja tapo, ką patyrė, kas ją paskatino ši darbą mesti, nes kaip pati teigia: "Daug kas sako, kad buavu geriausia savo kartos...

Knygoje Mineko Iwasaki (tikrasis vardas Masako Tanaka) pasakoja savo kaip geišos istoriją: kodėl ji ja tapo, ką patyrė, kas ją paskatino ši darbą mesti, nes kaip pati teigia: "Daug kas sako, kad buavu geriausia savo kartos geiša", todėl tai susilaukė nemažo atgarsio visuomenėje.

Nors knygos dėmesys yra sutelktas ties geišomis ir jų kasdienybe, tačiau rekomenduočiau knygą perskaityti ir tiems, kurie domisi Japonijos kultūra, visuomene, istorija, nes autorė pakankamai žaviai įterpia įvairias istorines detales, įdomybes(manau, nedaug kas žino, jog kartais kimono kainuodavo tiek, kad galėdavau įsigyti ar pasistatyti namą) Taip par knygoje detaliai aprašomi geišų tradicinis rūbas - kimono, pasakojama, kas ir kada naudojami, kokiomis progomis.

Tačiau, nors knyga pakankamai įdomi, bet skaitsi lėtokai, niekaip nesugebėdavau perskaityti daugiau kaip 40-50 puslapių per dieną. Nežinau kodėl, gal dėl gausiaus kiekio japoniškų terminų, kurie kartais pasimiršta, jei vartojami knygoje rečiau, gal dėl pasakojiimo stiliaus, kuris, mano subjektyvia nuomone, ne visada buvo nuoseklus, nes blaškė neaiškiai įterpti prisiminimai, kurie knygai gal ir suteikė kažkiek vaizdingumo, bet ne prasmingumo (tačiau neturiu patirties skaitydama tokio tipo knygas, todėl nesu užtikrinta taip teigdama).

Prieš pradedant skaityti biografiją arba autobiografiją visada kyla grėsmė panirti į nuobodžių faktų pinkles. Tai, jog knyga yra dinamiška ir įtraukianti gali būti labai lengvai paaiškinta, jog pats Bransonas vaikystėje...

Prieš pradedant skaityti biografiją arba autobiografiją visada kyla grėsmė panirti į nuobodžių faktų pinkles. Tai, jog knyga yra dinamiška ir įtraukianti gali būti labai lengvai paaiškinta, jog pats Bransonas vaikystėje norėjo būti rašytojas. Autobiografijoje puikiai atskleidžiama verslininko asmenybė: jo nepaprastas ryžtas rizikuoti ir ieškoti naujovių versle, nenumaldomas nuotykių troškimas, noras pagelbėti kitiems ir kovoti už teisybe. Perskaitęs knygą supranti, kad milijonieriumi negimsti, o verslo plėtojimas yra gyvenimo būdas kupinas rizikos, nestabilumo ir konkurencijos.

Labiausiai įtraukiantys knygos elementai:
+ Bransono vaikystės ir jo šeimos gyvenimo aprašymas;
+ Pakvaišusios Bransono kelionės oro balionu per didžiausius vandenynus bei aplink pasaulį, kur kiekviena kelionė galėjo būti paskutinė;
+ Virgin Atlantic Airways ir British Airwais negailestingos konkurencinės kovos istorija.

Istorija parodo, kad šis žmogus - tai ne oratorius, motyvuojantis minias tapti lyderiais. Tai asmenybė, kuri buvo lydėta nepaprastos sėkmės, galinti motyvuoti savo bebaimių sprendimų pavyzdžiais.

Johnas Updike - Amerikoje labai garsus rašytojas, bet aš pats į rankas pirmą kartą paėmiau būtent šį kūrinį. Priešpaskutinį rašytojo biografijoje.

Suintrigavo vien tik pats pavadinimas - "Teroristas". Kai pasaulyje...

Johnas Updike - Amerikoje labai garsus rašytojas, bet aš pats į rankas pirmą kartą paėmiau būtent šį kūrinį. Priešpaskutinį rašytojo biografijoje.

Suintrigavo vien tik pats pavadinimas - "Teroristas". Kai pasaulyje nutinka tiek daug su terorizmu susijusių nelaimių yra labai įdomu įsijausti į kitos pusės - nusikaltėlių kailį.

Ką jie galvoja, darydami tokius nusikaltimus? Kas paskatina tai daryti? Negaliu pasakyti, kad ši knyga atsako į visus iškilusius klausimus, tačiau suteikia progą daug ką apmastyti.

Kūrinys nėra kaip veiskmo filmas, tiesą sakant veiksmo čia labai mažai. Tačiau labai daug protingo teksto - tokio, kurį būtų sunku suvirškinti tuščia galva, knygai tenka panaudoti ir smegenis. Įdomūs dialogai ir pagrindinio veikėjo - Ahmado mąstysena perteikta tikrai įdomiai.

Romanas "Kostiumų drama" - jaunos autorės V. Rykštaitės kūrinys. Prieš skaitydama knygą įsivaizdavau šiek tiek kitokį siužetą, nors ir buvau perskaičiusi knygos nugarėlėje esantį trumpą aprašymą. Tik pabaigusi...

Romanas "Kostiumų drama" - jaunos autorės V. Rykštaitės kūrinys. Prieš skaitydama knygą įsivaizdavau šiek tiek kitokį siužetą, nors ir buvau perskaičiusi knygos nugarėlėje esantį trumpą aprašymą. Tik pabaigusi kūrinį supratau tikrą jo prasmę, kuriai įtakos turėjo ir dažnai istorijoje minimas jo pavadinimas "Kostiumų drama". Intrigavo ir viršelis - žmonės su veidą dengiančiomis kaukėmis - tai lyg maža įžanga, parodanti, apie ką bus kūrinys - slėpimąsi, bėgimą, nenorą pažvelgti į save patį. Ši istorija kaip išpažintis apie sunkumus emigravus.

Siužetas sukasi lietuvę merginą Lėją, nusprendusią palikti tėvų namus, Lietuvos kampelius ir ieškoti geresnio gyvenimo Londone. Su keliais gerais draugais Lėja gyvena nerūpestingą gyvenimą, nesirūpina rytojumi ir tiesiog stengiasi pabėgti nuo visuomenės požiūrio. Merginos kelionės ir neapsisprendimai suveda ją su daugybe naujų žmonių, tarp jų - ne visi, turintys gražių tikslų. Žinoma, Lėja pridaro ir klaidų. Kūrinyje galima įžvelgti merginos naivumą, ir gyvenimo patirties stoką. Šios klaidos priverčia veikėją kibtis į gyvenimą ir žiūrėti į jį rimčiau, jei nori rasti išeitį. Įsidarbinusi slauge, Lėja pamato ir sunkiąją pasaulio pusę, stebi gyvenimą, kurį turi kitokie žmonės. Tačiau merginos patiklumas ir toliau mėtė ją į visus šonus, neleisdamas rasti sau vietos. Dėl klaidų ji stengėsi bėgti nuo bėdų, kartais norėdavo išnykti, nebebūti...

Gana svarbus veikėjas knygoje - Maiklas. Kūrinio eigoje jis - benamis, susipažinęs su Lėja. Maiklo tikrasis vaidmuo išryškėja pabaigoje, kuri dėl to mane šiek tiek ir nustebino įrodydama, kad šis kūrinys baigėsi gerai, nepaisant Lėjos nuopuolių. Pabaiga privertė susivokti, apgalvoti, kas yra tavo tikrieji draugai. Dėl vieno Lėjai lemtingo įvykio nusisuko "geriausi" bičiuliai, o liko tie, apie kuriuos net nebūčiau pagalvojusi. Tai įrodo, kaip svarbu pažinti žmogų bei kūrinyje dar kartą "apnuogintas" Lėjos naivumas.

Knygą vertinu teigiamai, manau, kad joje yra Ta mintis, dėl kurios verta ją pasiimti ir perskaityti. Tačiau tai nėra viena iš įdomiausių knygų, kurias esu skaičiusi. Galbūt dėl to, kad esu per jauna ir nesuprantu kai kurių dalykų, sąvokų... Vis dėlto tai kūrinys vyresniems žmonėms - jame yra keletas keiksmažodžių, tam tikrų išsireiškimų, pati kūrinio kalba ir tematika - aštrokos. Bet skaityti tikrai įmanoma ir galima nors šiek tiek įsijausti į emigruojančių žmonių kailį.

Alessandro Baricco - Šilkas - labai švelni, subtili ir lengva knyga. Turbūt tokios mintys pirmiausiai ateina į galvą perskaičius šį kūrinį. Pati knyga, nors ir nedidelė, bet patraukianti dėmesį. Pavyzdžiui, vieną jos...

Alessandro Baricco - Šilkas - labai švelni, subtili ir lengva knyga. Turbūt tokios mintys pirmiausiai ateina į galvą perskaičius šį kūrinį. Pati knyga, nors ir nedidelė, bet patraukianti dėmesį. Pavyzdžiui, vieną jos skyrių sudaro vos 18 žodžių. Jei kalbėtume apie siužetą, tai jis atrodo gana paprastas. Vyrukui yra pasiūloma keliauti į Japoniją pargabenti šilkaverpių. Toliau pasakojama apie 4 jo keliones į tolimąją šalį ir paslaptingą, ten gyvenančią moterį. Pačios kelionės aprašomos vienodai, nors skirtinguose skyriuose aprašymas keliais žodžiais pasikeičia. Graži knyga. Tikrai patariu perskaityti!

Albert Camus - Esė rinktinė. II dalis - šį rinkinį sudaro rašytojo laiškai draugui vokiečiui, kalba, pasakyta gavus Nobelio premiją, ir pasisakymas dėl mirties bausmės nutraukimo. Kadangi A. Kamiu buvo prieš mirties bausmę...

Albert Camus - Esė rinktinė. II dalis - šį rinkinį sudaro rašytojo laiškai draugui vokiečiui, kalba, pasakyta gavus Nobelio premiją, ir pasisakymas dėl mirties bausmės nutraukimo. Kadangi A. Kamiu buvo prieš mirties bausmę ir jos taikymą, rašytojo esė galima rasti įdomių minčių. Jo manymu, bausmės taikymas siekiant sudrausminti ir įbauginti būsimus nusikaltėlius yra visiškai neveiksmingas, nes nuosprendžiai įvykdomi uždarai nuo žmonių. Tokiu atveju, žmogaus vaizduotė mirties bausmę laiko labai miglotu dalyku ir vykdantysis nusikaltimą nesuvokia, kokia reali bausmė jo laukia. Jei nukirsdinimas būtų vykdomas viešai, žmonės pamatytų visą veiksmo brutalumą ir galbūt tai juos sulaikytų nuo žmogžudystės ar kito nusikaltimo. Taigi susidomėjusiems ar norintiems rasti dar panašių minčių, patariu perskaityti šią rašytojo esė rinktinę.

Pasakysiu atvirai - mažumą užsiknisau beskaitydamas šią knygą. Vis tik tas tūkstantėlis puslapių ne taip ir lengvai susivalgo. Tačiau tai jau praeitis, nes knyga jau įveikta. Skaityti buvo protarpiais nuobodoka, bet kartais...

Pasakysiu atvirai - mažumą užsiknisau beskaitydamas šią knygą. Vis tik tas tūkstantėlis puslapių ne taip ir lengvai susivalgo. Tačiau tai jau praeitis, nes knyga jau įveikta. Skaityti buvo protarpiais nuobodoka, bet kartais ir šmėsteldavo neblogų minčių, sąmojų, retsykiais tam tikri autoriaus išsireiškimai išspausdavo šypsnį. "Don Kichotas" naudingas tuo, kad sužinai nemažai renesansinės Ispanijos istorijos, išmoksti įvairių terminų, naujų žodžių, kurie praturtina tavo žodyną. Taip pat dalinai susipažįsti su pačio autoriaus tam tikromis gyvenimo peripetijomis. Kad ir kaip bebūtų, galiu pasakyti, kad šis literatūros šedevras šiek tiek nuvylė. Jis yra gerokai ištemptas, dalis knygos skyrių yra beveik beverčiai, ir siužetas vietomis tikrai sukelia pyktį bei kažkokį nuovargį. Mano įvertinimas - 6/10.