Liūdna knyga. Vyriška knyga. Moterys čia arba visiškai atsidavusios mylimosios, arba apsimetinėjančios, kad jausmai joms nerūpi meilužės. Pagrindinis veikėjas rašytojas įsimyli jauną strazdanotą raudonplaukę, tačiau...

Liūdna knyga. Vyriška knyga. Moterys čia arba visiškai atsidavusios mylimosios, arba apsimetinėjančios, kad jausmai joms nerūpi meilužės. Pagrindinis veikėjas rašytojas įsimyli jauną strazdanotą raudonplaukę, tačiau neskuba suartėti. Abu išlaiko atstumą gyvendami tame pačiame name, bet atskiruose butuose, tai leidžia išsaugoti romantiškus jausmus. Tačiau išaušta tokia diena, kai gyvenimas dviese atrodo toks logiškas ir ekonomiškai naudingas. Vis dėlto fizinis artumas kelia diskomfortą vyrui. Jis visada turėjo nuotykių su moterimis, prostitutėmis - tai jam buvo kaip savotiška profilaktika, santykų higiena. Tačiau apsigyvenus kartu siekis turėti paslaptingą, privatų gyvenimą tampa ypač aktualus ir jis susiranda meilužę, kur gali išsivaduoti iš kasdienės švelnios meilės rutinos. O moteris? Moteris gyvena savo gyvenimą, aukoja savo gyvenimą, kad būtų su mylimu vyru. O čia ir knygos liūdesys - neišsipildžiusio gyvenimo liūdesys.

Nu ką, sunkiausia by far iššūkio knyga. Užtrukau kokius 2 gerus mėnesius, musiau. 520 psl. rusų kalba. Ir ką sau galvojau, kai įrašiau ją skaityti? Nebuvo labai įdomi. Reikia dar geriau rusų mokėt, kad lengvai tą jumorą...

Nu ką, sunkiausia by far iššūkio knyga. Užtrukau kokius 2 gerus mėnesius, musiau. 520 psl. rusų kalba. Ir ką sau galvojau, kai įrašiau ją skaityti? Nebuvo labai įdomi. Reikia dar geriau rusų mokėt, kad lengvai tą jumorą pagaut. Daug sutrumpinimų, vietinio folkloro. Visokie "gossovetai", "glavbuxai" ir pan. Tai tuos visai pramokau. Tokios tėvų Rusijos teko paragaut toj knygoj. Kaip žmonės gyveno. Kaip kooperatyvinius butus gaudavo. Gal ir nieko. Bet apie vidury tikrai jau "lomkės" buvo, kad ką aš čia su savo laiku gyvenimo darau, kad tokiom knygom jį taip dosniai dovanoju :). Rekomenduočiau norintiems tobulinti rusų kalbą ir valią.

Bruno Ferrero - Auksinių žuvelių paslaptis - mažutė knygelė, pasakojanti apie paprastus dalykus, kuriuos žmonės linkę pamiršti ar nepastebėti. Joje paprastais pasakojimais atskleidžiamos gyvenimo tiesos. Trumpos istorijos...

Bruno Ferrero - Auksinių žuvelių paslaptis - mažutė knygelė, pasakojanti apie paprastus dalykus, kuriuos žmonės linkę pamiršti ar nepastebėti. Joje paprastais pasakojimais atskleidžiamos gyvenimo tiesos. Trumpos istorijos tinka įvairaus amžiaus skaitytojui, nes moko gerumo, pagalbos kitam ir tikėjimo Dievu.

Ian Mcewan - Atpirkimas - skaitydami knygą tikimės laimingos pabaigos. Nesvarbu ar tai būtų pasakojimas apie meilę ar autobiografija. Būtent į tai ir atsižvelgia šios istorijos kūrėjas. Šis romanas įdomus tuo, kad jame...

Ian Mcewan - Atpirkimas - skaitydami knygą tikimės laimingos pabaigos. Nesvarbu ar tai būtų pasakojimas apie meilę ar autobiografija. Būtent į tai ir atsižvelgia šios istorijos kūrėjas. Šis romanas įdomus tuo, kad jame pasakojama apie neteisingai apkaltintą jaunuolį, kuris yra priverstas išvykti kariauti į Prancūziją, nes vyksta II Pasaulinis karas. Kūriniu stengiamasi išpirkti kaltę dėl to, kas nebuvo padaryta, t.y. atsiprašyti ir prašyti atleidimo. Autorė gailisi, kad nenusprendė anksčiau atskleisti tiesą ir pavėlavo, nes nuo jos melagingo pareiškimo nukentėję žmonės jau yra žuvę. Kadangi realiame gyvenime pasakojimas neturėjo laimingos pabaigos, ji yra sukuriama šiame romane.

Henrik Fexeus - Nuostabus protas - tai viena iš šiuo metu populiarios knygų temos - savipagalbos knygos. Vis dėlto, skeptikams nereiktų iš karto nuvertinti "Nuostabaus proto". Knyga gera tuo, kad ją galima skaityti ir pastoviai,...

Henrik Fexeus - Nuostabus protas - tai viena iš šiuo metu populiarios knygų temos - savipagalbos knygos. Vis dėlto, skeptikams nereiktų iš karto nuvertinti "Nuostabaus proto". Knyga gera tuo, kad ją galima skaityti ir pastoviai, ir kartais. Kadangi knygoje yra daug skirsnių, galima skaityti vien dominančias temas, ir vis tiek suprasti apie ką vyksta kalba. Be to, joje gausu patarimų, praktinių užduočių ar testų, todėl galima skaityti ir bandyti vien juos. Aš perskaičiau visą knygą ir nenusivyliau. Autorius nežada stebuklų, kad perskaičius iškart pasikeis gyvenimas. Jis akcentuoja, kad be paties skaitytojo pastangų, nieko nebus pasiekta. Juk į kiekvieną siekį reikia įdėti darbo!

"Tada jį užplūsdavo ypatingas jausmas, tarsi sąmonė būtų atsiskyrusi nuo kūno, ir jis nebegalėdavo atskirti, kur baigiasi tikrovė ir prasideda pramanas." [41 psl.] Taip Tengo jaučiasi rašydamas savo romaną....

"Tada jį užplūsdavo ypatingas jausmas, tarsi sąmonė būtų atsiskyrusi nuo kūno, ir jis nebegalėdavo atskirti, kur baigiasi tikrovė ir prasideda pramanas." [41 psl.] Taip Tengo jaučiasi rašydamas savo romaną. Įdomu, gal kartais taip jaučiasi ir pats Haruki Murakami? Nes skaitytojai tikrai taip pasijaučia, kai įsitraukia į jo knygas, jo sukurtus pasaulius.

Trečioji Haruki Murakami trilogijos "1Q84" dalis įneša šiek tiek pokyčių į pasakojimo stilių. Iki jos įvykiai buvo pateikiami Aomamės ir Tengo akimis. Dabar atsiranda trečias požiūris į įvykius - Ušikavos. Ušikava nėra pats maloniausias tipas ir tikrai neužsiima geriausiais darbeliais. Ir šis trečias požiūris daro knygą labai dinamišką.

Aomamė ir Tengo vis artėja vienas prie kito, atrodo, kad jau tuoj tuoj jie susitiks, bet vis prasilenkia. Tačiau jiems ant kulnų mina ir smalsusis, vietoje nenustygstantis Ušikava. Kas ras Amomamę pirmasis? Jos mylimasis Tengo ar Sakigake nusamdytas seklys Ušikava?

Tai buvo tikrai įdomi trilogijos pabaiga. Ir nors permetus akimis turinį buvo galima nuspėti jos baigtį, bet iki pat pabaigos turėjau jaudintis, ar mano pamėgtiems veikėjams pasiseks.

Pabaigai pasidalinsiu citata, kuri mane prajuokino taip, kad juokiausi net balsu, pabandžiusi įsivaizduoti tokį vaizdą (Tengo susitinka su savo leidėju Komacu): "Įprastiniai jo apdarai. Visi kokybiški, skoningi ir gerokai nudėvėti. Jis atrodė suaugęs su tais drabužiais. Tengo nėra regėjęs Komacu, vilkinčio iš pažiūros naujais drabužiais. Gal nusipirkęs naujų Komacu su jais miega ar vartosi ant grindų. Gal keliskart išskalbia ir pavėsyje išdžiovina. O paskui, kai drabužiai pakankamai apsitrina ir pablunka, pasirodo su jais žmonėms. Nutaisęs žmogaus, neva niekada gyvenime nesirūpinančio kažkokiais rūbais, miną." [205 psl.]

Pastaruoju metu labai dažnai žiūriu į dangų. Ypač naktinį. Ir anksčiau jis man patikdavo, viliodavo giedromis naktimis stebėti žvaigždes ir mėnulį. Bet dabar tą darau dėl dar vienos priežasties: stebiu, ar...

Pastaruoju metu labai dažnai žiūriu į dangų. Ypač naktinį. Ir anksčiau jis man patikdavo, viliodavo giedromis naktimis stebėti žvaigždes ir mėnulį. Bet dabar tą darau dėl dar vienos priežasties: stebiu, ar laiko tėkmė nepakito.

"Kabo du mėnuliai. Tai ženklas, kad bėgiai buvo perjungti. Jis leidžia atskirti vieną pasaulį nuo kito." [193 psl.] Ne visi Haruki Murakami trilogijos veikėjai tą pastebi, o tie, kurie pastebi, pernelyg bijo kitų paklausti, ar jie regi tą patį. Kaip galima praleisti tokį svarbų įvykį, kaip antro mėnulio atsiradimas? O gi lygiai taip pat, kaip nepastebėti pakitusios laiko tėkmės ir to, kad gyveni tais pačiais, bet jau kitokiais metais.

Antroje dalyje Aomamė pagaliau daugiau sužino apie pasaulį, į kurį pateko. Atsiskleidžia daugiau paslapčių ir ima aiškėti įvykiai. Bet ar Aomamė ir Tengo kada nors susitiks? Į tai atsakys tik trečioji dalis.

Prisimenu mokyklos laikus. Tada būtum tikrai išjuoktas, jei pasakytum, kad tau patinka Algimantas Čekuolis, jo knygos ar laidos. Ir pati neįsivaizdavau, kaip galima žiūrėti laidą, kurioje ekrane visą laiką rodomas...

Prisimenu mokyklos laikus. Tada būtum tikrai išjuoktas, jei pasakytum, kad tau patinka Algimantas Čekuolis, jo knygos ar laidos. Ir pati neįsivaizdavau, kaip galima žiūrėti laidą, kurioje ekrane visą laiką rodomas vienas vienintelis žmogus ir nėra jokių kalbą iliustruojančių priemonių. Paskui baigiau mokyklą ir pradėjau lankyti universitetą. Ir pasaulis aplink mane ėmė keistis. Gal, tiksliau, aš ėmiau keisti požiūrį į pasaulį aplink mane. Ir vieną kartą man buvo ypač sunku pakilti nuo televizoriaus, kad spėčiau į traukinį, dėl hipnotizuojančios A. Čekuolio kalbos ir išminties. Buvo tikrai įdomu ir nė kiek nenuobodu žiūrėti jo laidą. Todėl į norimų perskaityti knygų sąrašą įtraukiau ir šio šviesaus žmogaus knygas.

Net nežinau kaip, bet namų bibliotekoje kažkada atsirado Algimanto Čekuolio knyga "Vyriški žaidimai" (net su autoriaus parašu ir dedikacija mano tėvams). Todėl ją ir ėmiausi skaityti. Ir tikrai žavėjausi rašymo stiliumi bei pasakojamomis istorijomis. Žinau, kad autorius pats yra daug keliavęs, turi ilgametę patirtį. Bet nejučia vis tiek susimąstydavau: kiek viso to yra tikra ir kiek autoriaus fantazija: pramanyta, prikurta, pagražinta? Todėl norėčiau paskaityti dar ir Algimanto Čekuolio biografiją (pradžiai, kad ir Vikipedijoje).

Knygoje esantys apsakymai ir apysaka parašyti per daugiau nei 40 metų. Todėl daug kur galima jausti sovietinių laikų atmosferą. Gimiau laisvoje Lietuvoje, bet pakankamai girdėjau apie sovietmetį. Buvo įdomu paskaityti ne sausus faktus, o realius žmogaus pojūčius, kaip niekada negali būti tikras kuo pasitikėti, o kuo ne, ir niekur nesi visiškai saugus. Arba paklūsti taisyklėms, arba jas laužai, rizikuodamas tapti nusikaltėliu. Algimanto Čekuolio aprašytus žurnalisto potyrius Portugalijoje skaičiau tuo metu, kai buvo pats neramumų įkarštis Ukrainoje. Todėl šis apsakymas pasirodė ypač aktualus. Puikiai įsivaizdavau, kaip turėtų jaustis į riaušes patekęs atsitiktinis žmogus, nesuprantantis, nei kas su kuo kovoja, nei kuri pusė yra geroji, nei dėl ko visa tai vyksta.

"Septynių metrų gelmėje yra ryklys. Vadinasi jį reikia nudurti. Nes jeigu nenersi prie jo dabar, jei baimingai vilkinsi, jis seks luotą į krantą, kartu su tavimi važiuos gaziuku į Havaną, skris namo lėktuvu, apsigyvens su tavimi Vilniuje; silpnybės ir dvejonių valandą priešaušriais vis iškils juoda jo nugara. Kaip neparašytas romanas, sulaužyta priesaika. Kaip moters klyksmas naktį po langais, jeigu patingėjai pasiimti lazdą ir išeiti į gatvę." [20 psl.] Nužudyti ryklį, išmokti danų kalbą per tris mėnesius, skristi pasitikėjimo nekeliančiu lėktuvu, šiaurėje atlinkti geologinius tyrimus, plaukioti jūromis... Tai vis vyriški žaidimai. Jiems reikia drąsos, užsispyrimo, kantrybės, ryžto. Visa tai radau Algimanto Čekuolio knygoje "Vyriški žaidimai". Manau, kad tai nebus paskutinė mano perskaityta šio žurnalisto knyga.

Knyga patiko, tikrai puikiai sukurpta. Tik šiek tiek maišė tas, kad buvau matęs filmą jau, ir maždaug atsiminiau kaip veiksmas vystysis, nebuvo tiek daug intrigos. Na bet kokiu atveju, knyga yra netoli šedevro lygio, prikaustanti...

Knyga patiko, tikrai puikiai sukurpta. Tik šiek tiek maišė tas, kad buvau matęs filmą jau, ir maždaug atsiminiau kaip veiksmas vystysis, nebuvo tiek daug intrigos. Na bet kokiu atveju, knyga yra netoli šedevro lygio, prikaustanti skaitytojo dėmesį. Apie ką ji, turbūt daugelis ir taip žinote. Tai istorija apie kalinį ir jo prižiūrėtoją, apie jų santykius, apie neįprastus dalykus, kurie dėjosi kalėjime tą 1932 metų rudeny. Ši knyga - mano pirmoji pažintis su S. Kingu, bet, manau, ne paskutinė :) Vertinčiau 8.5/10

Įdomus, intriguojantis pavadinimas dar nereiškia, jog kūrinys bus toks pat įspūdingas. Galima sakyti, jog šį kartą pasimoviau ir aš, kadangi paėmęs Williamo Bouroughso knygą tikėjausi kur kas daugiau.

Tik vėliau...

Įdomus, intriguojantis pavadinimas dar nereiškia, jog kūrinys bus toks pat įspūdingas. Galima sakyti, jog šį kartą pasimoviau ir aš, kadangi paėmęs Williamo Bouroughso knygą tikėjausi kur kas daugiau.

Tik vėliau pasidomėjęs sužinjau, kad tai viso labo pirmoji autoriaus knyga - ir bene pati prasčiausia. Buvusio narkomano paskojimas apie tai, kaip pats vartojo, kaip stumdė "kaifą", kaip pasiekė dugną ir t.t.

Kažkur girdėta, kažkur matyta... Tai knyga, kuri tikrai neišliks ilgam atmintyje. Jokių įspūdingų akimirkų, jokio įdomesnio veiksmo. Kažkoks narkomano žodynėlis.

Nors ir pati tema sunki. Kas gi gali būti įdomaus "narkašo" gyvenime? Jei turėsime omenyje tikrai ant adatos atsisėdusį žmogų, o ne kažkokią fantaziją. Iš šitos temos sunku daug išspausti, ypač rašant remiantis asmenine patirtimi.

Deja, bet šios knygos skaityti nepatarčiau. Negaiškite brangaus laiko