Kas atsitiktų, jei šiandien Vokietijos gatvėmis lyg niekur nieko vėl pradėtų vaikščioti Adolfas Hitleris? Ką darytų bei kaip į jį reaguotų šalies gyventojai? Kaip elgtųsi žiniasklaida? Į šiuos klausimus savo romane...

Kas atsitiktų, jei šiandien Vokietijos gatvėmis lyg niekur nieko vėl pradėtų vaikščioti Adolfas Hitleris? Ką darytų bei kaip į jį reaguotų šalies gyventojai? Kaip elgtųsi žiniasklaida? Į šiuos klausimus savo romane "Jis ir vėl čia" atsako vokiečių rašytojas Timuras Vermesas. Knygoje nestinga humoro, šiandienos aktualijų bei netikėtumų, absurdiškumų.

Šis alternatyviosios istorijos kūrinys man gana lėtai skaitėsi.. Buvo nuobodoka.

Bet labai išraiškingas viršelis!

Knygą vertinu 3 iš 5.

Knyga apie žmogaus ištikimybės suvokimą. Tėvo akimis sūnui pasakojama šalies išdaviko istorija. Vyras, matydamas savo atžalą, tarsi vėl išgyvena metus, kai buvo mažas - būdamas karo fronto slenkščio zonoje pabėga nuo...

Knyga apie žmogaus ištikimybės suvokimą. Tėvo akimis sūnui pasakojama šalies išdaviko istorija. Vyras, matydamas savo atžalą, tarsi vėl išgyvena metus, kai buvo mažas - būdamas karo fronto slenkščio zonoje pabėga nuo "savų" pas "svetimus" ieškoti savojo brolio. Jis tampa savos šalies bei savo priešų išdaviku. Kenkdamas, juo tikintiems Vokiečiams, berniukas mėgina rasti dingusį brolį, tačiau jo ištikimybę priešas supranta kaip išdavystę.

Keista knyga. Nepaliko didelio įspūdžio, tačiau skaityti buvo verta. Sakoma, kad ši knyga yra itin amerikietiška, parodanti Ameriką visu savo gražumu, su įvairiomis jos keistenybėmis ir įdomiais žmonėmis bei jų...

Keista knyga. Nepaliko didelio įspūdžio, tačiau skaityti buvo verta. Sakoma, kad ši knyga yra itin amerikietiška, parodanti Ameriką visu savo gražumu, su įvairiomis jos keistenybėmis ir įdomiais žmonėmis bei jų istorijomis. Vis tik, aš nepajaučiau tos amerikietiškos dvasios šioje knygoje. Dėl to, turbūt, ir nusivyliau kažkiek šia knyga.

Trečioji mano perskaityta Viktoro Hugo knyga ("Vargdieniai šiuo atveju - viena knyga). Knygos pradžioje ji atrodo labai sudėtinga. Atrodo, kad beveik nieko nevyksta, veikėjų mažai (vienoje linijoje iš viso tik vienas). Pradžia...

Trečioji mano perskaityta Viktoro Hugo knyga ("Vargdieniai šiuo atveju - viena knyga). Knygos pradžioje ji atrodo labai sudėtinga. Atrodo, kad beveik nieko nevyksta, veikėjų mažai (vienoje linijoje iš viso tik vienas). Pradžia "neužkabinanti". Antroje dalyje (tomas yra vienas, suskirstytas į dalis) pasakojama jau visai apie kitką, kas atrodo nesusiję su pirmos dalies įvykiais ir veikėjais. Tai dar labiau apsunkina skaitymą. Trečioje dalyje grįžtama prie pirmosios dalies veikėjų. Pamažu knyga "įsivažiuoja", tampa įdomesnė. Tačiau ši knyga man įdomi buvo trumpą laiką. Netrukus išaiškėjo tam tikri dalykai, kurie, mano nuomone, knygą sugadino. Pabaiga taip pat nuvylė.

Drąsiai sakau: "Žmogus, kuris juokiasi" - prasčiausia mano skaityta Viktoro Hugo knyga.

Paskaityti šio autoriaus kūrinį mane paskatino žingeidumas. Beveik metus miesto reklamos stenduose žiūrejau į tas įsimenančias akis, bet vis turėdavau svarbesnį, labiau prioritetinį skaitinį. Svarbiausia, kad knyga gulėjo...

Paskaityti šio autoriaus kūrinį mane paskatino žingeidumas. Beveik metus miesto reklamos stenduose žiūrejau į tas įsimenančias akis, bet vis turėdavau svarbesnį, labiau prioritetinį skaitinį. Svarbiausia, kad knyga gulėjo lentynoje, bet vis atidedavau ją, įsivaizduodama, kad tai sunkus skaitinys.

Atėjus metui sudaryti 2015 m. Knygų iššūkio sąrašą, šios knygos nepamiršau. Ir taip susiklostė, kad skaičiau pačią pirmą šiemet.

Nustebino. Gerąja prasme. Labai patiko autoriaus meninė raiška - knyga parašyta labai gražiu stiliumi, meniškai, pavadinčiau, literatūriškai. Nors iš pradžių apie tai negalvojau, bet pradėjus skaityti, supranti, kad poetiškumą sufleruoja ir iš pirmo žvilgsnio nesuprantamas knygos pavadinimas. Šiame kūrinyje nemažai sentencijų, daugelis jų rašytojo mintys, o ne pasiskolintos svetimų.

Autorius turi puikų humoro jausmą, kurio neslepia autobiografijoje. Nors tai ne išgalvota istorija, R.Gary sugebėjo nustebinti knygos pabaiga. Neatskleisiu kokia ji, bet šiek tiek sukrečianti ir priverčianti susimąstyti apie begalinę meilę.

Skaitant "Aušros pažadą" ne sykį pajutau aplankant įkvėpimą. Pati nuolat galvoju, kad norėčiau parašyti knygą. Tiesa, padrikų minčių daug, konkrečios - nė vienos. Skaitydama šį kūrinį buvau įtikinta, kad be juodo darbo, sėdimo rašyti net tada, kai įkvėpimo nėra, rezultato nebus. Bene labiausiai autorius įkvėpė ir pamokė parašydamas savo knygos gimimą pačiame karo įkarštyje, rašomą naktimis ir kiekvieną laisvą minutę. Perskaičius tai, pasiteisinimai, kad neturiu kada, esu pavargusi po darbo, neteisingi. Tiksliau, kad jie tėra pasiteisinimai.

Rekomenduoju knygą paskaityti visiems. Ne tik šviečiamojo pobūdžio, bet ir įdomi gyvenimo istorija, puikus pasakojimo stilius, netikėti posūkiai ir neapleidžianti sėkmė. Viena iš tų knygų, kai skaitai ir nori neskubėti versti kito puslapio, o mėgautis ramiu skaitymu.

Perskaičiusi knygą, dar kartą, įsitikinau, kad man egzistencializmas arba egzistencinė psichoterapija ne veltui kelia dvejopą jausmą šiai krypčiai. Kaip psichoterapija ji reikalinga, kai reikia spręsti problemas čia ir dabar,...

Perskaičiusi knygą, dar kartą, įsitikinau, kad man egzistencializmas arba egzistencinė psichoterapija ne veltui kelia dvejopą jausmą šiai krypčiai. Kaip psichoterapija ji reikalinga, kai reikia spręsti problemas čia ir dabar, bet kai pradedi labiau gilintis į pačią esmę supranti, kad arba nieko nesupranti arba iškyla dar daugiau klausimų. Kadangi pati nesu nei psichologė nei psichoterapeutė, bandau žvelgti iš šalies, paprasto žmogaus akimis. Man taip patiktų, kad viskas būtų aišku, suprantama, paaiškinama argumentuojant. Knyga man visą laiką priminė skaitytas panašias knygas, pvz. Irvin Yalom psichoterapinius pasakojimus, tik pastarojo rašymo stilius man buvo daug nuoširdesnis, įtikinamesnis, lengviau skaitomas. Bugental'is man pasirodė gan komerciškai, popsiškai. Gal tai tik pasekmė, kad tokių, panašių knygų yra ne viena, o aš jų nemažai jau ir perskaičiau. Tikras psichoterapines istorijas man visada įdomu skaityti, jaučiuosi tarsi skaityčiau perrašytą dienoraštį. Deja, nieko naujo jose neradau, ko nebuvau radusi anksčiau skaitytose skirtingų autorių knygose, vėl naudojama istorija apie atvirai išreiškiamas psichoterapeuto kaip vyro silpnybes žiūrint į patrauklią moterį. Skaitydama moterų-psichoterapeučių panašias knygas tokių aprašymų neradau, o juk ir vyrų būna ir jaunų, ir žavingų. Ir tada man pakvimpa, kad tai aprašinėdamas autorius nori tik įžiebti kažkiek intrigos, pritraukti skaitytoją. Natūralu. Knygoje radau daugiau klaustukų nei aiškumo, tam tiktų gyvenimo tiesų išgryninimo. Tikiu, kad autorius daug šia knyga norėjo pasakyti, išliko sau ir savo vertybėms ištikimas. Įvertinau ją visai neblogai, atsižvelgdama į bendrą turinį, dėstymą.

Kaip visada mėgstu pasirankioti citatų:

p. 22 "Stengtis turėti savyje kuo daugiau gyvybės ir kuo mažiau mirties - štai kas svarbiausia".

p. 25 "Protas ir jausmai nėra priešininkai, besivaržantys, kas paims viršų mano gyvenime - toks požiūris šiandien labai paplitęs. Aš puoselėju vienovės idealą ir esu įsitikinęs, kad jis yra kelionės kryptis ir niekada nepasiekiamas tikslas."

Jo Nesbo kriminaliniai trileriai man kažkuo išsiskiria iš kitų skandinavų rašytojų detektyvų ir aš visada su malonumu grįžtu prie šio autoriaus knygų. "Gelbėtojas" yra mano trečioji Nesbo skaityta knyga. Ji įtraukė nuo...

Jo Nesbo kriminaliniai trileriai man kažkuo išsiskiria iš kitų skandinavų rašytojų detektyvų ir aš visada su malonumu grįžtu prie šio autoriaus knygų. "Gelbėtojas" yra mano trečioji Nesbo skaityta knyga. Ji įtraukė nuo pat pradžių, skaitėsi lengvai, tad perskaityti ilgai netruko. O veiksmas vyksta žiemą, nušaunamas labai nuostabus vyrukas, Gelbėjimo armijos savanoris. Niekas negali suprasti kas, kaip ir kodėl. O šauniausia tai, kad vargšą žudiką, nepratusį prie skandinaviškos žiemos, užpuolė šalčiai, pūgos, ir jis nebegali skristi namo. Na o tada į veiksmą įsisuka nuostabusis detektyvas Haris Hūlė ir prasideda aiškinimasis, kas gi čia vis dėlto vyksta. Laaabai smagu!

Tai mano pirmoji šio autoriaus skaityta knyga, kuri mane prikaustė nuo pat pirmojo puslapio. Nuo pat pradžių autorius įpina į pasakojimą įvairiausių užuominų apie monarchės lemtį.

Būdama dar paauglė Austrijos...

Tai mano pirmoji šio autoriaus skaityta knyga, kuri mane prikaustė nuo pat pirmojo puslapio. Nuo pat pradžių autorius įpina į pasakojimą įvairiausių užuominų apie monarchės lemtį.

Būdama dar paauglė Austrijos erchercogaitė Marija Antuanetė yra ištekinama už Prancūzijos dofino Liudviko XVI. Jaunoji dofinė gyvena nelaimingą santuokinį gyvenimą. Savo vididnę tuštumą bando užpildyti pramogomis ir turtais, kas galiausiai ją atveda ant ešafoto.

Tai dramatiško ir tragiško likimo karalienės biografija, kuri iki pat paskutinių savo gyvenimo akimirkų išlieka ori ir išdidi, sutinka savo mirtį pakelta galva. Monarchė, kuri jaunystėje buvo vėjavaikė, linksmybių ištroškusi mergina, galiausiai kai jau per vėlu subręsta ir bando ištaisyti savo klaidas, tačiau jau per vėlu.

Apklotu šiltai apsikamšius, elektrinio šildytuvo prišildytame kambaryje su pietietišku romanu galėjau jaustis beveik tropikuose, jei, žinoma, ne vaizdas už lango. O ten "balta balta kur dairais", kitaip ir nepasakysi. Kam...

Apklotu šiltai apsikamšius, elektrinio šildytuvo prišildytame kambaryje su pietietišku romanu galėjau jaustis beveik tropikuose, jei, žinoma, ne vaizdas už lango. O ten "balta balta kur dairais", kitaip ir nepasakysi. Kam gražu, kam smagu, o man po palmėm visgi smagiau, kad ir knygos puslapiuose.

Su čilietiškomis, sodriomis, egzotiškomis Isabel Allende fantazijomis susiduriu jau antrąkart. Pirmą kartą lankiausi "Dvasių namuose", o šį kartą praleidau dvi dienas pažindindamasi su "Eva Luna". Abi jos gana panašios ir, man rodos, bent jau to tipo jos istorijų giją užčiuopiau ir turbūt krūvoje tekstų sugebėčiau atskirti Allende stilių be jokio vargo. Jos istorijos tokios karščiu dvelkiančios, juslingos, kupinos keistų, dramatiškų likimo vingių ir ekstravagantiškų personažų. Tačiau labiausiai išskiria ją visgi ne tie melodramiški siužetai, bet kaip ji sugeba juos papasakoti. Į kelių pagrindinių veikėjų kelią įpina įvairiausių įdomių, nors ir neįtikimų istorijų, kurias skaitydamas įsitrauki ir net nepajunti kaip puslapiai tirpsta lyg sniegas Evos Lunos rankose. Rašytoja sugeba papasakoti apie porą mėnesių taip, kad rodos tai, ką ji nupasakojo, vyko metų metus. Ir įdomiausia, kad viską atskleidžia neįmantriais sakiniais ir taip paprastai, kad tas sodrus tekstas tampa toks lengvutis.

Kitas ypatingas jos kūrybos bruožas - kaip nuostabiai jos kūryboje atsiskleidžia Pietų Amerika. Ji, drįstu teigti, beveik visai neaptarinėja peizažų ar interjero, nebent ten yra kažkas labai įdomaus, bet bendrai pasakoja apie žmones, situacijas ir sukuria tokį pilną vaizdą, kad nė sekundei nepasimirši, kur vyksta veiksmas. Nors man asmeniškai nelabai kultūriškai išsiskyrė tos vietos su Austrija, neskaitant karo vaizdų. Bet ir tai tikriausiai normalu, nes juk viską pirmuoju asmeniu pasakojo čilietė mergina, kuri vargu ar ten kada nors ir buvo, o atotrūkis toks didžiulis - net ir fantazija ne visuomet čia padeda. Ir žinoma, Allende kūryboje labai daug diktatūros, perversmo, revoliucijos, partizanų vaizdinių, bet visa tai rašytoja pasakoja tik iš paprastų žmonių perspektyvos ir labai kažkaip artimai - pažinčiai su Pietų Amerika turbūt pats tas.

Kaip visada niekam tikusioje anotacijoje tarp daug tuščiažodžiavimo ir klaidinimo, "Eva Luna" apibūdinama kaip meilės istorija (vienintelis konkretus ten parašytas dalykas), įtariu, kad daug kas ją taip vadina, bet man atrodo jai toli gražu iki to. Nors gal būtų teisingiau sakyti, ji toli gražu virš "meilės istorijos". Tie įsimylėjėliai pirmą kartą susitinka likus šeštadaliui knygos (penkiasdešimčiai iš trijų šimtų puslapių) ir knyga labiau pasakoja tų dviejų žmonių gyvenimo istorijas, atskirus jų gyvenimo kelius, sunkius ir kliūčių kupinus, kuriuos galiausiai sujungė meilė, bet ji toli gražu nebuvo centrinis romano dalykas.

O pasakodama tas dvi didžiąsias istorijas Allende įpina ir daug pašalinių, dažnai tragiškų, komiškų ar neįtikimų istorijų. Apie ministrą, kuris vietoje tualeto tuštinasi kėdėje su naktipuodžiu. Arba juodaodę tarnaitę, pagimdžiusią skirtingų odos spalvų siamo dvynius, išmetusią juos į šiukšlių konteinerį, vėliau reikalavusią palaidoti juos šventoje žemėje, o po kurio laiko užsisiuvusią sau makštį. Arba išprotėjusį žmogelį, daranti genialias mumijas. Ar moterėlę iš keistos medžiagos gaminančią nuostabiausias įvairiausių daiktų imitacijas. Ir tie veikėjai vienaip ar kitaip šmėkščioja visame romane, nėra tik betikslės butaforijos - jų istorijos kažką reiškia jei ne istorijai, tai bent pagrindinei veikėjai. Visos tos istorijos tiesiog neįtikimos bet tekstui tinka, o ir šiaip jau jos daug logiškesnės nei neva realistiški santykiai visokiuose šešėliuose ar katastrofose, o ir skaityti gerokai įdomiau. Žinoma, ne tik istorijos bet ir jų veikėjai unikalios asmenybės, su kuriomis sunku nuobodžiauti, turbūt dėl to ir tekstas toks įtraukiantis.

Man labai patiko romano pabaiga - ji labai gražiai įrėmino tekstą. Suteikė kažkokio neperdėto iškilmingumo, prasmės, kai susėdus prie televizoriaus jame rodė svarbius knygos įvykius ar veikėjus. Simboliška ir tai, kad per televizorių viskas buvo visai kitaip nei realybėje, visai kitaip - iškraipyta ir perspausta. O įdomi buvo ir turbūt nelabai pastebima paralelė tarp istorijos ir mūsų vadinamų meksikietiškų muilo operų, kurias kartais Allende istorijos ir primena.

- Komendantas Rochelijas paprašė mane filmuoti. Valdžia bandys nutylėti teisybę, o aš bandysiu ją atskleisti. O tau ko čia reikia?

- Minkysiu tešlą.

Paskutinė įdomi detalė - dialogai. Jų knygoje nėra labai daug, akivaizdu, kad rašytojai labiau patinka lieti paprastą pasakojimą, bet kai dialogai pasirodo - jie įdomūs, dažnai charizmatiški, žinoma, yra ir paprasčiausių, pasakojimui būtinų, bet šiaip tikrai nesišvaistoma žodžiais. Kad ir šitas dialogas - atrodo visiška nesąmonė, bet su kontekstu jis tikrai šmaikštus ir įdomus, o įdėtas jis kaip tik tam kad pagyvintų tą sceną, o ne kad paaiškintų kas ir taip akivaizdu, kaip dažnai būna. Čia turiu pasidžiaugti ir tuo, kad vertėja šį kartą kažkaip nenuvylė - nepabijojo ir įprastą gramatinę žodžių tvarką apeiti, kas leido išsaugoti tų dialogų tikroviškumą, kuris dažnai prasmenga po redagavimų.

"Eva Luna" - pasakojimų romanas, kuris dėl nuostabaus Isabel Allende talento pasakoti neleidžia dėmesiui nukrypti nei sekundei ir priverčia ramiai, tolygiai mėgautis tekstu, kuriame trykšta spalvos, sprogsta fantazijos ir kuris sugeba nunešti net į kitą pasaulio kraštą ir jautriai pasakoti apie gyvenimą, kartais komišką, kartais žiaurų, bet visuomet nenuspėjamą.

Moterys... Jos tikra paslaptis vyrams. Jie nesupranta, kodėl jos elgiasi vienaip ar kitaip. Dažnai mes, moterys, virstame tikromis raganomis, gal net velniais, ir mūsų įtūžis, kerštas tampa labai labai skaudus. Tokių moterų...

Moterys... Jos tikra paslaptis vyrams. Jie nesupranta, kodėl jos elgiasi vienaip ar kitaip. Dažnai mes, moterys, virstame tikromis raganomis, gal net velniais, ir mūsų įtūžis, kerštas tampa labai labai skaudus. Tokių moterų vyrams reiktų pasisaugoti.



Dar baisiau yra mylinti ir kenčianti moteris. Skausmas jos krūtinėje gali tapti moters ir net vyro katastrofa. Tokios moterys tapo Jurgos Ivanauskaitės romano "Ragana ir lietus" herojėmis. Romanas apie tris moteris, kurios yra iš skirtingų laikotarpių ir visos jos kenčia. Jų meilė vyrams tapo gyvenimo katastrofa. Jos kenčia savaip: viena teisiama už raganystę, kita praranda savo mylimąjį net neturėjus galimybės būti su juo, dar kita myli kunigą. Visas herojes sieja nelaiminga meilė, kuri netgi tampa gyvenimo nelaime.



Knygos autorė, Jurga Ivanauskaitė, man visada asocijavosi su intymumu ir gebėjimu pateikti skaitytojams netikėtai delikačias istorijas, kurios yra dramatiškos ir gyvenimiškos. Romanas "Ragana ir lietus" buvo parašytas dar tada, kai Lietuva tik ką buvo atgavusi laisvę ir ši knyga pakurstė visuomenės kalbas, jog peržengiama padorumo riba. Neseniai sužinojau, kad šią knygą pardavinėdavo sekso prekių parduotuvėse. Tai aiškiai įrodo, kad tai iš tiesų skandalinga knyga.



Kalbant apie tai, kaip J.Ivanauskaitė komponuoja šį romaną, turėčiau atkreipti dėmesį, kad moterų paveikslai ypač ryškūs. Rašytoja meistriškai atskleidžia gyvenimo nuskriaustų moterų vidų, jų išgyvenimus. Ji nekaltina vyrų. Visas dėmesys skiriamas atskleisti moters išgyvenimus. Taip pat netrūksta atvirų, emocingų pasakymų, kaip antai: "B*b**s nupjaut šitiems išsigimėliams... Nupjaut, nupjaut... Nukąst! Pati savo dantimis nukandžiočiau! Išsivemčiau ir toliau kandžiočiau visiems šitiems prakeiktiems maršalams, pulkininkams, generolams, majorams...". Nelieka jokių tabu ir viskas yra pateikiama be užuolankų.



Kartais per daug dėmesio skiriama moterų būsenos aprašymams. Atrodo užtenka kelių eilučių nusakyti jausmams, o ne viso skyriaus. Tie jausmai sudėtingi ir painūs, tad šiek tiek vargina jų rutuliojimas, kartais painu suvokti juos.



Rekomenduočiau šią knygą subrendusioms moteris. Greičiausiai dėl to, kad esu jauna, man ši knyga buvo sudėtinga. Matyt tos, kurios išgyveno panašias dramas, supras romano herojes.