Knyga tikrai patiko, tokia grynai Senekos stiliaus. Joje rašoma, kaip nereikia gyventi, ko reikia vengti, kokias dorybes puoselėti. Kūrinys parašytas įtaigiu stiliumi, todėl net ir neskaitymo metu mąstai apie knygą, jos mintis....

Knyga tikrai patiko, tokia grynai Senekos stiliaus. Joje rašoma, kaip nereikia gyventi, ko reikia vengti, kokias dorybes puoselėti. Kūrinys parašytas įtaigiu stiliumi, todėl net ir neskaitymo metu mąstai apie knygą, jos mintis. Na, patys pamatytumėte, jei perskaitytumėte šią knygą. Ji to tikrai verta. Netgi verta ją skaityti ne vieną kartą. Duodu 8,5/10

Stanislaw Lem "Soliaris" priskiriamas mokslinei fantastikai. Soliaris yra planeta, kurios didžiąją dalį užima okeanas. Nustatyta, jog tai nauja gyvybės forma. Daugelis bandymų užmegzti kontaktą nedavė jokių rezultatų, tad...

Stanislaw Lem "Soliaris" priskiriamas mokslinei fantastikai. Soliaris yra planeta, kurios didžiąją dalį užima okeanas. Nustatyta, jog tai nauja gyvybės forma. Daugelis bandymų užmegzti kontaktą nedavė jokių rezultatų, tad susidomėjimas šia planeta ėmė mažėti ir per daugelį metų naujus tyrimus atliko tik Soliario stoties personalas, sudarytas vos iš kelių žmonių.

Bandymai su rentgeno spinduliais davė netikėtų rezultatų. Okeanas sugebėjo pažvelgti į giliausias ir slapčiausias Stoties žmonių mintis, prisiminimus ir atkurti juos realybėje materializuojant šias mintis. Stoties naujokui Kelvinui tai seniai mirusi mylimoji, o kas kitiems personalo nariams, galima tik spėlioti. Kontaktas su okeanu užmegztas, tačiau dabar jau Soliaris tiria žmones.

Minusas knygai, jog soliaristikos, kaip mokslo šakos apie Soliarį, mokyklų, krypčių, hipotezių, mokslininkų, išleistų knygų analizės buvo tiek pat, kiek ir knygos siužeto. Galbūt taip buvo siekiama perteikti knygos pagrindinę mintį, jog pažinti naujus pasaulius ar svetimas gyvybės formas vien proto jėga, be emocijų, yra neįmanoma.

Džordžas Vašingtonas - pirmasis JAV prezidentas. Gimė 1732 m. Virdžinijoje. Būdamas 11 metų neteko tėvo, todėl sulaukęs vos 16 metų pradėjo dirbti. Neturėjo kito pasirinkimo, nes motina buvo apsileidusi ir savo vaikais...

Džordžas Vašingtonas - pirmasis JAV prezidentas. Gimė 1732 m. Virdžinijoje. Būdamas 11 metų neteko tėvo, todėl sulaukęs vos 16 metų pradėjo dirbti. Neturėjo kito pasirinkimo, nes motina buvo apsileidusi ir savo vaikais nesirūpino. Būdamas 19-os jau buvo paskirtas Septynmečio karo vadu, tačiau jam ten labai nesisekė - nuolatiniai pralaimėjimai privertė pasiprašyti į atsargą. Vašingtonas grįžo namo ir tapo plantatoriumi. Tačiau prabėgus dvidešimčiai metų buvo paskirtas Nepriklausomybės karo vadu. Laimėjus šį karą, jis tapo tautos didvyriu. Po kelerių metų buvo išrinktas JAV prezidentu, prieš jo paties valią. Vašingtonas senatvę norėjo praleisti ramiai plantacijose, su žmona, o ne rūpindamasis valstybe. 1793 m. buvo antrą kartą išrinktas prezidentu, tačiau 1796 m. atsistatydino. 1799 m. gruodžio 14 d. mirė peršalęs, nes medikai nesugebėjo suteikti tinkamos pagalbos.

J. Dos Passos romane vaizduojamas JAV jaunimo gyvenimas praėjusio tūkstantmečio pradžioje prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Veikėjų gausu, jų siužetinės linijos mažai kertasi, bet taip ir turi būti, nes tai trlogijos pirmoji...

J. Dos Passos romane vaizduojamas JAV jaunimo gyvenimas praėjusio tūkstantmečio pradžioje prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Veikėjų gausu, jų siužetinės linijos mažai kertasi, bet taip ir turi būti, nes tai trlogijos pirmoji knyga. Jaunuoliai visi iš skurdžių šeimų, visais įmanomais būdais kabinasi į gyvenimą, stengiasi susikurti sau žemiškąjį rojų. Romanas modernistinis: greta tradicinio vaizdavimo tekste įterpta devyniolika "kino kronikų", kur kinematografiškai pateiktos vaizduojamo laikotarpio aktualijos laikraščių antraščių, skelbimų, sakinių nuotrupų pavidalu, bei dvidešimt septyni "fotoalbumai", kuriuose sąmonės srauto metodu pateikta autoriaus apmąstymai, vaikystės įspūdžiai, prisiminimai.

Turiu sūnų, kurį kaip ir Dina Grenelv galėčiau pavadinti laimės sūnumi - Benjaminu. Galbūt visos mamos sūnums linkėtų laimės, vadintų savo laime ir panašiai? Tad ir garsios norvegų rašytojos Wassmo Herbjorg antroji...

Turiu sūnų, kurį kaip ir Dina Grenelv galėčiau pavadinti laimės sūnumi - Benjaminu. Galbūt visos mamos sūnums linkėtų laimės, vadintų savo laime ir panašiai? Tad ir garsios norvegų rašytojos Wassmo Herbjorg antroji trilogijos "Dinos knyga" dalies pavadinimas "Laimės sūnus" ko gero yra simbolinis, skambantis tarsi palinkėjimas visoms mamos sulaukti savųjų atžalų, savųjų Benjaminų. Kad ir kaip ten būtų, minėtoji knyga manęs, kaip skaitytojos ir šįkart nenuvylė.

Jau atpažįstamas Wassmo Herbjorg ramus, šaltokas ir protarpiais, rodos, net šiurkštus kalbėjimo būdas, netikėti siužeto vingiai vėlei prikaustė iki paskutinio knygos puslapio. Įdomu buvo stebėti kaip sąlyginai be motinos likęs Benjaminas bręsta, ieško savojo gyvenimo kelio. Pirmosios Benjamino seksualinės patirtys, studentiškas gyvenimas, tos tikrosios meilės paieškos - visa tai ir yra šio romano pasakojimo centras.

Ar patiko? Taip, labai. Juolab, kad šioje dalyje nemažai užsimenama ir apie kitų jau iš "Dinos knygos" man pažįstamų veikėjų likimą: Dinos klajones po užsienį, Anderso liūdesį, Hanos nutekėjimą į kitą miestą ir kt. Be kita ko, kaip ir pirmojoje trilogijos knygoje, taip ir antrojoje gana ryškus žmogaus, gyvenančio su kalte (nuodėme, skausmu), psichologizavimas. Ar galima gyventi savy nešiojant didžiulę kaltę? Ar nutylėdamas nusikaltimą netampi nusikaltėlio sąjungininku ir ar ta kaltė nepereina tau pačiam? Kaip vienoks ar kitoks pamatytas atsitikimas gali paeikti ateitį? Šie ir daugiau klausimų gvildenami "Laimės sūnuje". O ar autorė pateikia atsakymus į tuos klausimus? Perskaitykite ir sužinosite.

Štai keletas puikių minčių apmąstymams: žinoma, teisinga, netikėta, tačiau nenuginčijama tiesa.

Ir kaip žmonės gali pirkti ir pardavinėti tokią galybę daiktų, ir rasti, kur juos panaudoti! (p.93).

Stebuklai visą laiką yra šalia, tačiau tik tiems, kurie pasiruošę juos matyti. (p. 365)

Vertinimas 10 iš 10.

Marguarete Duras rašo apie aistrą, meilę, mirtį ir prisiminimus. Ši istorija - apie penkiolikmetės merginos pažintį su turtingu kiniečiu ir jų nepaprastą aistrą vienas kitam, nuo kurios galima numirti.

Šios knygos...

Marguarete Duras rašo apie aistrą, meilę, mirtį ir prisiminimus. Ši istorija - apie penkiolikmetės merginos pažintį su turtingu kiniečiu ir jų nepaprastą aistrą vienas kitam, nuo kurios galima numirti.

Šios knygos neįmanoma aprašyti nuosekliu siužetu, kadangi ji taptų nebe tokia atvira, jaudinanti. Ji pateikta trumpais tekstukais, tarsi prisiminimų nuotrupomis, kaip išpažintis. Knygoje nėra laiko - kiekvienas tekstukas pateikiamas iš skirtingo laikmečio, skirtingų potyrių. Puslapis po puslapio aiškėja gyevnimo nuosmūkiai ir pakilimai, mergaitės vidiniai išgyvenimai ir mintys.

Mama, du broliai, jų namas. Priisminimai apie šeimą yra ryškūs, jaudinatys, stiprūs.

Mergaitė mokosi internate ir kiekvieną vakarą prie įėjimo sustoja juodas limuzinas, kuriame laukia kinietis. Ji sėda į jo limuziną ir abu kartu patraukia pigaus motelio link...

Knyga man patiko. Nacionaliniame dramos teatre yra pastatytas monospektaklis šios knygos motyvais. Tikrai būtų įdomu pamatyti.

Tik žinodamas savo istoriją, gali kurti ateitį

Knyga - apie išėjusius ir sugrįžusius, negrįžusius ir nepamirštus. Daug kartų linksniuojamas žodis diaspora, kas tai? Knygoje aiškinta savaip, o tarptautinių žodžių...

Tik žinodamas savo istoriją, gali kurti ateitį

Knyga - apie išėjusius ir sugrįžusius, negrįžusius ir nepamirštus. Daug kartų linksniuojamas žodis diaspora, kas tai? Knygoje aiškinta savaip, o tarptautinių žodžių žodyne diaspora graikų kalboje reiškia išsklaidymą. Tautos išsisklaidę visame pasaulyje, ne išimtis ir lietuvių tauta.

Skaitydama knygą supratau ir suvokiau, jog emigracija nėra jau toks blogas dalykas, jei emigruojama su kilnia misija: padėti vargstantiems, pasisemti patirties ir viską daryti TEN ne tik sau, bet ir savo šaliai. Juk svarbu visada ką nors duoti pasauliui, jog sugrįžtų pas tave su kaupu...Literatūros istorikas A. Bučys yra pažymėjęs: "Kada iš Tėvynės bėga elitas, rinktinė kariuomenės dalis ir kilmingos, privilegijuotos ar su valdovais susijusios giminės ir šeimos, labai svarbu nuolatos turėti galvoje du dalykus: intelektualinį aristokratiškos emigracijos lygį ir dvasinę emigrantų potenciją prigyti svetur". Taigi tik tokia emigracija gali turėti prasmę, kuri turi savo vertę, kuri nesunaikina savo šaknų ir protėvių istorijos.

Autorius knygoje lietuvių gyvenimą pasaulyje per kelis amžius išdėstė 7 dalyse: 1) Senųjų lietuvių nutikimai: tarp prieraišumo ir ekspansijos, 2) Politinė lietuvių emigracija LDK žlugimo ir buržuazinių revoliucijų epochoje XVIII a. pab. - XIX a. 3) "Amerika pirtyje" arba pirmoji ekonominės emigracijos banga (1868-1914), 4) Amerikos lietuvių diaspora iki 1940 m., 5) Lietuvos respublika ir lietuvių diaspora 1918-1940 m., 6) "Poetų ir karių" emigracija: 1944-1990 m., 7) Nepasibaigusi istorija: lietuvių pasaulis po 1990-ųjų. Kiekvienas laikotarpis išreiškiamas per istorinę ir filosofinę prizmę. Pateikiama daug faktų, statistikos. Sukrečia skaičiai...Kiek daug lietuvių yra svetur...Bet taip jau buvo nuo pat senovės, dar LDK metais žmones vertė emigruoti ne tik troškimas geriau gyventi ar laimės ieškoti, bet lietuviškas smalsumas ir kovingumas. Ne veltui sociologas V. Kavolis išsireiškė: "Istorinio lietuvio charakteris buvo neskrupulingo valstybės vyro, nepaprastai gabaus politiko,orientuoto į užkariavimą trokštančias erdves, į veiksmą, į žygį...".

Ir pabaigai apie vieną emigrantą, kuris galbūt jus ir sudomins perskaityti visą knygą: "T. Kosciuškai, gimusiam neturtingų LDK bajorų šeimoje, likimas lėmė būti XVIII a. pab. laisvės simboliu ne tik lietuviams, lenkams, prancūzams, bet ir kitoms tautoms, ypač užgimstančiai amerikiečių politinei tautai...". Ar kiekvieną lietuvį emigrantą galime šiandien vadinti būtent mūsų tautos laisvės simboliu?..Pasistenkime,jei jau nusprendėme emigruoti...Ne dėl savęs, o dėl mūsų ateities, lietuvių ir Lietuvos likimo.

Knygoje pasakojama apie tris moteris. Pirmoji - rašytoja Virginia Woolf, kenčianti nuo depresijos, antroji - Laura Braun, namų šeimininkė, skaitanti V. Woolf knygą "Ponia Delovėj", ir trečioji - Klarisa, kurią vienas draugas...

Knygoje pasakojama apie tris moteris. Pirmoji - rašytoja Virginia Woolf, kenčianti nuo depresijos, antroji - Laura Braun, namų šeimininkė, skaitanti V. Woolf knygą "Ponia Delovėj", ir trečioji - Klarisa, kurią vienas draugas praminė Ponia Delovėj. Įvykiai apima vieną dieną, tik kiekvienos diena - skirtingais metais.

Iš vienos pusės, norisi tiek pasakyti, bet iš kitos - trūksta žodžių kuo tiksliau nusakyti, kokia tai knyga. Jau vien pati idėja yra įdomi: susieti tris veikėjus, iš kurių vienas - realiai gyvenęs asmuo. Tačiau man šiame romane labiausiai patiko tai, kaip buvo aprašomas kiekvienas personažas, jo mintys, jausmai. Gražus rašymo stilius, taip ir norisi cituoti ištisus puslapius: nusirašinėdama patikusias mintis net pati sutrikau, kai norėta pasižymėti citata išsiplėtė vos ne per visą puslapį. Tiesiog vienas sakinys papildo kitą ir taip - iki skyrelio pabaigos. O skaitymas tampa kuo tikriausiu pojūčiu: ne tik norisi pajausti ką kiekviena veikėja jaučia, bet nejučia tai ir vyksta: susigyvenimas su jų jausmais, mintimis, samprotavimais.

Tai labiau kelionė po moterų vidų. Išorė (ar tiesiog aplinka, įvykiai) ne tokia ir svarbi pasirodė.

Man patiko. Galbūt kada nors pajausiu, kad jau metas ir V. Woolf kurią nors knygą susirasti.

Visų pirma - kas tai po velnių per knygą? Jei reikėtų apibūdinti trumpai - autorė pasiėmė vieną legendą, iki šiol keliančią diskusijų ir iš jos sukurpė įdomų, lengvai skaitomą romaną.

Manau, kad ši knyga...

Visų pirma - kas tai po velnių per knygą? Jei reikėtų apibūdinti trumpai - autorė pasiėmė vieną legendą, iki šiol keliančią diskusijų ir iš jos sukurpė įdomų, lengvai skaitomą romaną.

Manau, kad ši knyga neturėtų patikti dideliems istorijos mėgėjams, kadangi yra nemažai fakto klaidų, nes tiesiog norėta į kūrinį įpinti daugiau veiksmo, tai pripažino pati autorė.

Aš didelis istorijos mėgėjas nesu, tad su malonumu perskaičiau visą knygą, bandydamas atsiriboti nuo visų teorijų - tiesiog tikėjau kiekvienu autorės žodžiu, taip daug smagiau.

Ir vis tik, buvo istorijoje popiežė ar ne? Jei reikėtų statyti, statyčiau, kad buvo, nors tikriausiai viskas nebuvo taip gražu ir romantiška kaip šios autorės kūrinyje.

Man visada patiko knygos, kuriose rašoma apie tolimą praeitį, o ši nukelia daugiau nei 1000 metų atgal.

Išpažintys iš farmacijos virtuvės. Man, žmogui, kuris glaudžiai susijęs su farmacija, ši knyga leido suprasti su kokia galinga pramonės šaka sieju savo gyvenimą. Knyga, skatinanti sunerimti, nes farmacijos rinkodaros būdai...

Išpažintys iš farmacijos virtuvės. Man, žmogui, kuris glaudžiai susijęs su farmacija, ši knyga leido suprasti su kokia galinga pramonės šaka sieju savo gyvenimą. Knyga, skatinanti sunerimti, nes farmacijos rinkodaros būdai prieštarauja bet kokiai moralei, kai vienas uždirbtas euras ar doleris nusineša tūkstančius gyvybių. Korupcija, išgalvotos ligos visa tai slypi po spindinčiomis televizijos reklamomis, kuriose stebuklingos piliulės išgelbės pasaulį. Autorius teigia, jog esame sveikesni, nei mums atrodo ir pateikia galimų sprendimo būdų kaip nepakliūti į farmacijos rinkodaros tinklus ir nesusirgi "netikromis" ligomis, paskatinti "švarios" farmacijos verslą.