katedros papėdėje dūžtantys likimai


Išnarpliojau asmeninį detektyvą - gerai žinoma daina Esmeralda yra gana laisva istorijos interpretacija - vargšas Esmeraldą įsimylėjęs žmogelis nebuvo dvigubas nelaimėlis - ir...

katedros papėdėje dūžtantys likimai


Išnarpliojau asmeninį detektyvą - gerai žinoma daina Esmeralda yra gana laisva istorijos interpretacija - vargšas Esmeraldą įsimylėjęs žmogelis nebuvo dvigubas nelaimėlis - ir kuprotas ir dar kunigas, ta daina stebuklingai tiesiog du žmones sudėjo į vieną, gal ir visai protingai, tiesa, padarė. Taigi taip, grįžau prie senos geros klasikos. Pirmoji pažintis su Viktoru Hugo buvo tikra atgaiva po paskutinių kelių modernizmo kūrinių, bet ne tokia, kad "Paryžiaus katedra" galėtų pasidabinti mieliausiomis etiketėmis. Taigi vėl mano nuomonė apie knygą gana dviprasmiška - ir patiko, ir nepatiko.


Romanas sukasi apie dalyką, kuris man asmeniškai yra labai įdomus - lemtį. Būtent apie šį žodį parašyta ši knyga, netgi paties autoriaus žodžiais, ir iš tikrųjų jis nė kiek nedvejodamas rėžia šiurpią kaip reikalas istoriją, kurios bent jau keletą detalių yra girdėjęs turbūt bene kiekvienas, net ir nelabai su literatūra susidūręs. Istorija sukasi apie dieviško grožio merginą Esmeraldą ir aplink ją nesisukiojančius vyrus. O šie visi ne iš kelmo spirti: kuprotas, vienaakis, kurčias Kvazimodas, globojamas kunigo Klodo, tas aklai susidomėjęs alchemija, pamažu besikraustantis iš proto, dar yra vienintelis iš visų, kuriam pasisekė laimė laimėti Esmeraldos širdį, pasipūtęs, lengvabūdis gražuolis kapitonas Febas ir nuskurdęs menininkas Esmeraldos vyras Grenguaras, už kurio ši išteka, kad išgelbėtų tam gyvybę. Žodžiu su veikėjų paveikslais pasistengta, gal net persistengta - man jie visi liko labai tolimi, rodos, iš visai kito pasaulio, žinoma, jie ir yra iš kitokio pasaulio, bet šitie labiau panašūs ne į žmones, o šiurpius pasityčiojimus iš jų, karikatūras.


"Paryžiaus katedra - iš tikrųjų labai makabriška istorija be laimingos pabaigos. Istorija apie lemtį, nepaliaujamai sekamą kančios ir mirties. Istorija, kurioje kaip gerame klasikiniame romane, visi su visais susiję, gaila tik, kad tie ryšiai dažnai labai akivaizdūs. Iš tiesų, man pritrūko šiek tiek paslapties. Nors gal ir gerai, kad neprisijaukinau veikėjų, bent jau visa ši niūri, šiurpi istorija liko atokiau nuo manęs. O galbūt tam padėjo visas tas lyg ir koks tragikomedijos žanras - žmogiškos aistros atskleidžiamos labai puikiai, tik kad perspaudžiamos ne prasčiau negu Austen romanuose, visas skirtumas tik nuotaikoje ir laikmetyje. Kai kurios scenos kaip iš nevykusios, nerealios situacijų komedijos, kreivo animacinio filmuko, lyg žiūrėtum į viską per kažkokį suskilusį, iškreiptą langą.


"Jau keleri metai, kai jis - katedros varpininkas per malonę savo įtėvio Klodo Frolo, kuris pasidarė Žoza arkidiakonu per malonę savo siuzereno mesiro Lui de Bomono, kuris pasidarė Paryžiaus vyskupu nuo 1472 metų, kai mirė Giljomas Šartje, per malonę savo globėjo Olivje le Deno kuris iš Dievo malonės buvo karaliaus Liudviko XI barzdaskučiu."


"Kaip kokie graikai, kurie turi tiek dievų, kiek šaltinių, ir kaip persai, kurie turi tiek dievų, kiek mato žvaigždžių, taip ir prancūzai dabar turi tiek karalių, kiek mato kartuvių!"


Kas man patiko knygoje - tai, kaip klaikiai gerai Hugo atskleidžia viduramžius, vėlyvųjų viduramžių Paryžių, viską griaunančią feodalizmo galią, šmaikščiai pabrėžia tų laikų ydas. Čia, kaip visuomet, turiu pasipiktinti ir knygos aprašymu - "vaizduojamas romantiškas, spalvingas, dramatiškų įvykių kupinas<...> Paryžiaus gyvenimas". Dramatiškas - tikrai, spalvingas - labiau paskendęs tamsoje, tiek žmonių protų, tiek įprastoje, na nebent gyventojų sluoksnių įvairovė čia spalvinga, bet jau per kur jis jiems romantiškas, tai nors užmušk nesuprantu. Jis ten purvinas, barbariškas, negailestingas, kur bepasisuksi kartuvės, gėdos stulpai, smurtas, patyčios ir chaosas. Kiek viduramžiai apskritai gali būti romantiški, čia to nėra nė kruopelytės ir kas jau kas, bet šitoje knygoje ta tamsa yra tikras Viktoro Hugo arkliukas, ne veltui jis pasirinko tokią aplinką savo šiurpiam pasakojimui, jam nebūtų tikusi joks kitas pasaulio kampelis, joks kitas laikmetis. Man labai patiko istorinė romano pusė, tas intarpas su karaliumi, kuris pradėjo vienyti Prancūziją ir padėjo pagrindus absoliutizmui formuotis, nors ir nelabai vietoje, buvo keistai įdomus. Hiperbolizuotos Paryžiaus visuomenės, teisėtvarkos ydos. O kas svarbiausia, jis sugebėjo likti kažkaip stebuklingai nešališkas - pasakotojas nieko nesmerkia, tiesiog nuodugniai pasakoja, kas neva nutiko ir kaip Paryžius gyveno prieš puse tūkstantmečio.


Mane labai nustebino įspūdis, kurį sudaro visos nuogirdos apie šį romaną - apie baisiuosius pastatų ir Paryžiaus aprašymus. Taip, Paryžiaus aprašymas nuobodokas, bet negalima nuneigti, kad pasakoja jis labai vaizdingai, gražiai ir įdomiai, įsivaizduoju, kad prancūzams, kurie žino, kas ten per pastatai minimi, turėtų būti labai įdomu tokį aprašymą paskaitinėti ar netgi tiems, kuriems nusišypsojo laimė pasižiūrėti į Paryžių iš viršaus. Dėl šito, tegu - nėra labai įdomu. Bet visi pamiršta paminėti, kad tie aprašymai nėra vien tik fonui nupasakoti, jais rašytojas pasakoja dar vieną istoriją - Paryžiaus, architektūros istoriją, pastatai čia irgi tampa veikėjais ir juos reikia parašyti, tai neatskiriama šio pasakojimo dalis.


"Knyga nužudys pastatą."


"Kažkoks statistikas yra apskaičiavęs, kad, sudėjus vieną ant kito visus tomus, išėjusius iš spaudos nuo Gutenbergo laikų, būtų galima užpildyti tarpą nuo Žemės iki Mėnulio."


"Architektūros laikais mintis tapdavo kalnu ir galingai užvaldydavo tam tikrą šimtmetį ir tam tikrą vietą. Dabar ji pavirto paukščių buriu, ji nuplasnoja į visas puses ir iš karto užima visą erdvę ir visus nuostolius. Nuo ilgaamžiškumo ji pereina į nemirtingumą. Galima sugriauti masę, bet kaip išnaikinti tai, kas yra visur?"


O greta visų šių aprašymų rašytojas pateikia ir gana įdomią savo filosofiją. Pateikia žmonijos istoriją minties raiškos pokyčių šviesoje, labai gražiai apdainuoja knygą, jos svarbą. Teigia, kad žmogus mintį tūkstantmečius reiškė pastatais, architektūra, kad ji leido išsilaisvinti, skatino nuo teokratijos pereiti prie demokratijos, ir kad visa tai labai pakeitė spausdintos knygos atsiradimas, kuri mintį pakėlė aukščiau visko, kuri leido jai pasklisti ir tapti nemirtinga. O ir viskas išdėstyta labai įdomiai.


Galiausiai prisikasiau ir iki rašymo stiliaus. Šis irgi įdomus, žinoma, daugeliu atžvilgiu nėra baisiai originalus, daugelis to laikmečio rašytojų pasitelkė tą visažinio pasakotojo, dėliojančio dėlionę viziją. Bet man paliko įspūdį, kaip Viktoras Hugo žongliruoja kadrais. Iš tiesų, viskas pasakojama kadrais, dažnai ta pati scena pasakojama iš įvairių rakursų. Lyg žiūrėtum kokią kino juostą ar net labiau spektaklį, kur yra viena didelė scena, kuri yra pristabdyta ir iš pradžių pritraukiami vieni veikėjai, vėliau sustabdomas tas kadras ir paleidžiamas kitas, pasakojantis, tą patį kitu kampu. Taip ir vyksta pasakojimas - pritraukiam, pristabdom, atitraukiam, pasukam galvas, šitą paliekam, grįžtam ir vėl iš pradžių. Suteikė dinamiškumo. Kita ypatybė turi dvi puses - iš vienos - įdomu, iš kitos - šiandien jau kiek trukdo. Rašytojas pasakoja viską iš savo laikotarpio perspektyvos - XIX amžiaus, dažnai sulygina aprašomą laikmetį su šiandiena, ir tai, žinoma suteikia įdomios perspektyvos, bet bėda ta, kad skaitytojo šiandiena gerokai nutolusi nuo rašytojo šiandienos, todėl knyga tampa dvigubai tolimesnė, rašytojas sukuria atstumą tarp istorijos ir savo laikų, o mums reikia dar atsitraukti ir tai kartais vargina.


Grįžtant prie vieno pagrindinių šios knygos veikėjų - Paryžiaus, norėčiau jį palyginti su kitais man iš knygų pažįstamais paryžiais. Artimiausias šitam - kvepalų Paryžius, irgi purvinas, tamsus, žemų aistrų kupinas, Viktoro Hugo šiandienos Paryžius tėvo Gorijo istorijos fone jau visai kitoks - rafinuotas, blizgantis, tuomet žinoma yra tarpinė stotelė - remarkiškas tarpukario Paryžius, tas jau beveik pažįstamas, bet vėl kažkoks nusmurgęs ir nedraugiškas, o galiausiai šiandieninis, bet istorinis DaVinčio kode ir mažosios anglės Paryžius - tas tai jau tikrai romantiškas, spalvingas ir turbūt netgi truputį dramatiškas. Aš norėčiau daugiau to romantiškojo Paryžiaus, nors ir apie kitus paskaityti smagu.


Taigi kaip jau tapo įprasta, turiu dvigubą nuomonę apie šį romaną - istorija ne prie širdies, bet susižavėjau rašytoju ir tikiuosi kur nors atkapstyti džiaugsmingesnių jo kūrinių. Man ši knyga įstrigs ne dėl istorijos, man atrodo, kad ne istorijos romantizavimo ir pats rašytojas siekė, o kaip revoliucinis pareiškimas, kad visos tos viduramžiškos tamsos ir chaoso reikia atsisakyti, o visa ta makabriška istorija buvo tik to įrodymas.

Oficiali dalis: Telefonuose buvo visas jų gyvenimas... Niujorkas, Kenedžio oro uostas. Sausakimšoje laukiamojoje salėje susiduria vyras ir moteris. Po nedidelio ginčo kiekvienas pasuka savo keliu. Madlena ir Džonatanas niekada...

Oficiali dalis: Telefonuose buvo visas jų gyvenimas... Niujorkas, Kenedžio oro uostas. Sausakimšoje laukiamojoje salėje susiduria vyras ir moteris. Po nedidelio ginčo kiekvienas pasuka savo keliu. Madlena ir Džonatanas niekada anksčiau nebuvo susitikę ir niekada daugiau neturėjo pasimatyti. Tačiau rinkdami ant žemės išsibarsčiusius daiktus jie netyčia susikeičia telefonais. Kai pastebi nesusipratimą, juos jau skiria 10 000 kilometrų: ji dirba floriste Paryžiuje, o jis turi restoraną San Franciske. Vedami smalsumo jie ištyrinėja vienas kito telefoną. Abu pasielgia netaktiškai, bet atskleidžia netikėtą, sukrečiantį dalyką: jų gyvenimus sieja paslaptis, kurią jie manė visiems laikams palaidoję...


Mano jausmai:
Ko gero, reiktų pasakyti, kad knyga įtraukė nuo pat pradžių... Taip, įtraukė...


Bet vietomis, kol knyga visai užvaldė, norėjosi pasikabinėti dėl veikėjų smalsumo, dėl veikėjų charakterio... na, buvo šiek tiek to jausmo, kad kažkas lyg ne visai limpa, ne visai tinka ar ne vietoje tai paminėta, bet... visada tokį dalyką padeda išspręsti skaitymas toliau ir laukimas...


Daug paslapčių, daug intrigų, daug praeities šešėlių, kurie susijungė, susipynė, persivertė, susipainiojo, įvėlė... buvo viskas nenuspėjama. Kitaip tariant, įtempto siužeto knyga, bet kitokia, nei rašo tarkim Peter James. Peter James knygos šaltokos, logiškos, racionalios ir nepasiginčysi, viskas sudėliota taip, kad uodas nosies neįkištų... o čia daug tokio paglostymo, pakalbėjimo apie gyvenimo tiesas, apie santykius, apie jausmus... lyg ir trileris, bet nepamirštama žmogiška jausmų prigimtis...


Patiko, kad kiekvieno skyriuko pradžioje yra citata iš kokios nors rašytojo skaitytos knygos... dėl tokios, atrodo, smulkmenos, iš karto pajutau simpatiją šiam rašytojui... Mane matyt žavi, kai kokio nors rašytojo knygoje gali rasti užuominų apie kitus rašytojus, knygas... toks jausmas apima tada, kad žmogus tikrai myli raštą, myli skaitymą, vertina žodžio grožį, sugeba mėgautis tuo gyvenimu, kurias parodo knygos... tiesiog turi spalvingą sielą, jei pasisemia iš kitų autorių sau naudos... ir tą skaitymo patirtį sugeba suderinti su savo kūryba... vadinasi, ne tuščias žmogus, vadinasi, turi, ką pasakyti savo skaitytojams... nesvarbu, kad jis pasakoja įtempto siužeto istoriją...


Negaliu sakyti, kad rašytojas visada išlaikė sveiką logiką. Vienoje vietoje tai tikrai paslydo, suteikdamas veikėjui Žonatanui įžvalgumą... niekas kitas nepastebėjo, o jis tai tikrai pastebėjo būdamas virėjas... Na, gal pasitaiko, jei prie turimos informacijos prasėdėtum kiaurą naktį... bet kad šitaip... šautų tokia mintis iš atminties... kai nėra informacijos prieš akis... kažkaip... ne, neįtikino... Būta ir heroizmo... 


Meilės jausmas... aišku, kaip be meilės? Niekas be jos neegzistuoja.. gražiai viskas parodyta... vis dėlto prancūzai išmano meilės žaidimus... kad jie ir spalvą turėtų, ir atrodytų negašliai, kad nebūtų sugadintas vaizdas... man taip tiko...


Sunku, ką daugiau ir pasakyti. Bijau leistis į smulkmenas, nes reiktų papasakoti siužetą, bet... juk sugadinčiau visą skaitymo malonumą. Todėl galiu tik pasakyti... taip, verta paskaityti... Rašytojas tikrai moka pasakoti... įtraukiančiai pasakoti... nepamirštant svarbiausio - jausmų, emocijų, savijautos...

Geriausia frazė: "Patys gražiausi metai yra tie, kurių dar negyvenome."

Šioje knygoje nebuvo veikėjo, už kurį galėjau "sirgti". Na nebent tarnaitę, kuri ir papasakojo savo ponų gyvenimo istoriją.

O istorija apima net kelias kartas. Ernšo šeimos tėvas parsiveda mažą neaiškios kilmės tamsų...

Šioje knygoje nebuvo veikėjo, už kurį galėjau "sirgti". Na nebent tarnaitę, kuri ir papasakojo savo ponų gyvenimo istoriją.

O istorija apima net kelias kartas. Ernšo šeimos tėvas parsiveda mažą neaiškios kilmės tamsų berniuką ir augina jį kaip savo sūnų. Nekenčiamas įbrolio, bet dievinamas sesers Ketrinos, mirus tėvui, jaunasis Hitklifas tampa tarnu savo namuose. O jo įseserė, mylima moteris, Ketrina išteka už turtingo kaimynų jaunuolio. Kuriam laikui Hitklifas dingsta, tačiau pargrįžta turtingas ir pasiryžęs nebepalikti mylimosios vienos, o savo skriaudėjams atlyginti su kaupu.

"Su kaupu" reiškia, kad ir priešų vaikams tenka atsakyti už savo tėvų gyvenimą. Meilė tarp Hitklifo ir Ketrinos yra tokia stipri ir gaivališka, kad kartu liepsnose skęsta ir kenčia ir aplinkiniai žmonės. Pyktis, keršto troškimas, neapykanta, pasipūtimas, manipuliavimas - veikėjai tiesiog persisunkę šiais jausmais.

Nors veikėjų gerumo prošvaistės retas dalykas, visi alsuoja pykčiu ir neapykanta, tačiau palikti knygos ramybėje man nepavyko. Pradėjus skaityti nejučia įsisuki į veikėjų gyvenimo sūkurį ir bandai juos suprasti. Galų gale įdomu, kokie gi bus tos neapykantos ir keršto plano vaisiai.

Jeigu pirmoji "Brolių Karamazovų" dalis buvo skirta broliškiems santykiams, tai antroji - kuo tikriausias detektyvas. Knygos pradžioje nužudomas Karamazovų tėvas ir beveik per 600 puslapių aiškinamasi, kas tai padarė. Kai jau...

Jeigu pirmoji "Brolių Karamazovų" dalis buvo skirta broliškiems santykiams, tai antroji - kuo tikriausias detektyvas. Knygos pradžioje nužudomas Karamazovų tėvas ir beveik per 600 puslapių aiškinamasi, kas tai padarė. Kai jau patiki, kad kaltas vienas įtariamasis, pagrįsti kaltinimai metami ant kito - taip iki pat pabaigos ir neaišku, ką galiausiai nuteis. Tekstas įtraukiantis, knyga, nors ir stora, bet neprailgo, paliko nemažą įspūdį.

Tai tikriausiai didžiausias mano 2 metų iššūkis. Kodėl? Neįprastai sunkiai sekėsi šią knygą skaityti. Ji vis būdavo atidedama. Priežastys? Nuo pačios paprasčiausios buitinės - nėra laiko, reikia lėkti atlikti vieną ar...

Tai tikriausiai didžiausias mano 2 metų iššūkis. Kodėl? Neįprastai sunkiai sekėsi šią knygą skaityti. Ji vis būdavo atidedama. Priežastys? Nuo pačios paprasčiausios buitinės - nėra laiko, reikia lėkti atlikti vieną ar kitą darbelį iki... tiesiog atsiranda kažkuo patrauklesnė ir... ši vėl lieka podukros vietoje kantriai laukdama savo eilės.

Visgi knyga įveikta. Kaip vertinu? Tikrai galėjo būti trumpesnė. Ne, ne dėl to, kad nemėgčiau ilgų romanų, bet visgi buvo užtęstų epozodų ir gal tai neįtraukdavo viską metus skaityti. Tačiau, jei vertinčiau kaip vienos žmogaus, gal tiksliau giminės, sagą, galbūt apimtis ir tinka. Manau, kad su šia šeimos istorija susiję žmonės tikrai greitai, o jei ne greitai, tai pamažu, bet su pasimėgavimu perskaito šią knygą, nes tai jų atpažįstami (kad ir iš tolimų senųjų prisiminimų žmonės). O ką daryti skaitytojui - ne giminaičiui?

Pasistengti perskaityti iki pabaigos. Tikrai. Tik tada, kai perskaičiau iki pabaigos, kilo daug įvairių minčių, susijusių su knygos personažais - apie likimo posūkius, žmonių elgesį ir tt....

Žodžiu, keista knyga. Ir atmetanti, ir savitai viliojanti ir... pabaigus skaityti pasakyti, kad nevertėjo - kažkaip nesiverčia liežuvis....

Matyt, ne veltui ji pakliuvo į iššūkį.

Tai jau trečioji R. Bolano knyga, kurią imuosi aptarti. Dėl to drąsiai galiu teigti, kad stilius jau atpažįstamas. Bet tikriausiai ne taip susidėliojau knygas pagal eiliškumą. Nuo šitos, matyt, reikėjo pradėti. Kodėl? Iš...

Tai jau trečioji R. Bolano knyga, kurią imuosi aptarti. Dėl to drąsiai galiu teigti, kad stilius jau atpažįstamas. Bet tikriausiai ne taip susidėliojau knygas pagal eiliškumą. Nuo šitos, matyt, reikėjo pradėti. Kodėl? Iš visų mano skaitytų ji pasirodė silpniausiau, o galbūt joje tiesiog buvo daug to, ką jau buvau išskaičiusi kitose jo knygose.

Visgi įdomu darėsi tarsi jau prisiminti tam tikrus Pietų Amerijos istorijos vingius. Personažų nenuspėjamumas ir... Labiausiai įsiminęs Didvyrių kalvos epizodas su išlikusiu klausimu: kaip supilti atminties kalvą savo tautos didvyriams? Kokia tai kalva? Kas ja turi rūpintis ir ar ji apskritai kam nors reikalingas?...

Šią knygą būtų galima pavadinti draugystės knyga, kadangi joje vyrauja įvairios draugysčių formos - trijų vyrų draugystė, vyrų ir alkoholio draugystė, vyrų ir "Karlo" draugystė. Tačiau pagrindinis dėmesys yra...

Šią knygą būtų galima pavadinti draugystės knyga, kadangi joje vyrauja įvairios draugysčių formos - trijų vyrų draugystė, vyrų ir alkoholio draugystė, vyrų ir "Karlo" draugystė. Tačiau pagrindinis dėmesys yra skiriamas vyro ir moters draugystei. Tai gana liūdna knyga, priverčianti susimąstyti koks kartais neteisingas ir negailestingas būna likimas...

Oficiali dalis: Tai ir šmaikšti, ir kartu tragiška istorija, apie keturis vaikystės bičiulius, bandančius išgyventi Amerikoje, Didžiosios depresijos metais. Gimę ir augę juodžiausiame Niujorko skurde, jie atkakliai laikosi...

Oficiali dalis: Tai ir šmaikšti, ir kartu tragiška istorija, apie keturis vaikystės bičiulius, bandančius išgyventi Amerikoje, Didžiosios depresijos metais. Gimę ir augę juodžiausiame Niujorko skurde, jie atkakliai laikosi drauge, kartu lanko "gatvės mokyklą", kad prisitaikytų ir išliktų. Tik vaikiškas išdaigas pamažu keičia vis rimtesni suaugusių žmonių žaidimai, iš kurių kelio atgal nebėra... Pilnas įtampos, bet nestokojantis ir komiškų situacijų, gaujos gyvenimas atskleidžiamas iš vidaus, vieno jos dalyvio akimis. Nuoširdumu, tikroviškumu, gyvenimišku humoru paperkantis pasakojimas.

Mano jausmai:
Užsimaniau paskaityti apie gangsterius, tad ir paskaičiau... Patiko...


Labai smulkiai papasakota visa gyvenimo istorija: nuo laikų mokykloje iki gyvenimo lūžio... Keturi draugai... užaugę skurde... čia kaip parduotos vasaros... tik už Atlanto vandenyno ir dideliame mieste...


Makaulė ir mama: "Pamažu ėmė temti. Prieblandoje darėsi vis sunkiau skaityti. Užžiebiau degtuką ir pasilypėjau ant kėdės. Pamėginau įjungti dujas, bet man nieko neišėjo. Šūktelėjau mamai:
- Mam, dujos baigėsi!
- Sunaudojau visas kepdama ir karštam vandeniui.
- Tai duok man ketvertuką, įmesiu į skaitiklį.
- Negaliu, sūnau.
- Bet kodėl, mam?
- Šį vakarą degsime žvakes.
- Bet aš negalėsiu skaityti prie žvakių.
- Gaila, sūnau, bet negalime tam skirti ketvirčio dolerio. Įmesiu rytoj vakare. Gal tada užteks visai kitai savaitei."


Vaikystė praėjo, vaikai užaugo... lyg ir prasigyveno iš aferų... buvo patenkinti, kad taip gyvena, patenkinti, kad turi lengvų pinigų, kad daugiau tų pinigų netrūksta, bet... iš tiesų, taip jie ir liko pririšti to gyvenimo Delansi gatvėje, to skurdo, to tamsumo... to noro būti kažkuo... kažkuo, ką kiti ypatingai gerbtų...


Keturi draugai - Maksas, Makaulė, Prasčiokas ir Žvairys. Maksas - vadas, visada spirgantis nuo galybės idėjų. Smulkmeniškas, genialus, kuriantis visokius negerus planus. Makaulė - smegenys, skaičiavimo meistras, mėgstantis daug skaityti ir visada žinantis atsakymus į visus klausimus, Prasčiokas - nieko negalvojantis, vykdantis bet kokius Makso paliepimus... toks "paliepk ir eis" tipas, Žvairys - gerai vairuojantis automobilį.


Darbeliai jų įvairūs: kontrabandinis viskis, nelegalūs lošimo namai, barai, užsakymai ką nors prikirpti, "pastatyti į vietą", sutriuškinti, jei kas nors per daug įsišaknijo už Sindikato ribų, išvalyti Sindikatą nuo išdavikų, prižiūrėti konkurentus, kad per daug neįsiviešpatautų, plius visokie maži plėšimai savo naudai, "paprastutės", narkotikai, alkoholis... taip, tokia va, nenuobodi jų kasdienybė...


Veiksmas vyksta krizės metais. Didžioji depresija - didžiausia kapitalistinio ūkio krizė, vykusi 1929-1933 metais ir apėmusi visas ūkio šakas ir valstybes.


Istorija, kiek supratau, yra paremta tikrais įvykiais, kuriuos ir užrašė vienas iš gaujos narių... Autobiografijos nepriminė. Skaičiau kaip gerą trilerį, kaip gerą grožinį literatūros kūrinį, o tai irgi priskiriu prie pliusų.


Patiko, kad perteikti ne tik įvykiai, taip pat knygoje yra jausmų, išgyvenimų, širdies skausmo, pavydo, įtūžio, vienatvės, liūdesio, vidinio monologo. Tinka visi jausmai tokiame niūriame gangsterių kontekste. Taip suteikiama kūriniui spalva ir savotiškai kūrinys tampa romantiškas, emocingesnis, truputį nuotykių. Ne vien tik šaudo, gaudo, oi, pasipylė kraujas...


Man patiko, kad visos intrigos, "darbeliai" papasakoti itin smulkmeniškai. Lengviau "pagauti kampą", pamąstyti apie gyvenimą ir jo tiesas, galimus kelius bei klystkelius.


Makaulė:
"Dauguma žmonių nėra sąžiningi. Jie patys sau meluoja ir sugeba įtikinti kitus, kad yra priešingai, bet esmės tai nekeičia. Mes bent veikiame atvirai, nemėginame atrodyti geresni, nei iš tiesų esame."

Pribloškiantis kūrinys. Viena iš nedaugelio mano skaitytų knygų, kurios baigiasi nelaimingai. Nemačiau nė vieno pagal šią knygą statyto filmo, bet tai be jokios abejonės - puikus scenarijus siaubo istorijai. Gal netgi...

Pribloškiantis kūrinys. Viena iš nedaugelio mano skaitytų knygų, kurios baigiasi nelaimingai. Nemačiau nė vieno pagal šią knygą statyto filmo, bet tai be jokios abejonės - puikus scenarijus siaubo istorijai. Gal netgi serialui.



Visgi, pradėkime nuo pradžių. Istorijos linija gana nesudėtinga: jaunas, netikėtai praturtėjęs valdininkėlis, kenčiantis įvairias fobijas, turintis aibę kompleksų, kolekcionuoja peteliškes. Jis įsižiūri jauną merginą, kuri tikrai "ne jo lygio žaidėja". Vaikinas mato tik vieną būdą savo svajonei išpildyti - pagrobti merginą. Jis atokioje vietoje nusiperka namą, rūsyje paruošia kambarį, ir galų gale furgone parsiveža apsvaigintą ir surištą savo svajonių merginą. Prasideda jų "draugystė" ir gyvenimas kartu.



Knyga, galima sakyti, padalinta į dvi dalis. Pirmojoje pasakotojas yra kolekcionierius, antrojoje - jo auka. Taip autorius puikiai atskleidžia abiejų veikėjų požiūrį ir jausmus į situaciją, veiksmų motyvus.



J.Fowles viename name "apgyvendina" du kardinaliai skirtingus žmones. Kompleksuotą, ribotą požiūrį į pasaulį turintį egoistą ir jauną, veržlią, plataus mąstymo intelektualę. Jiems reikia rasti bendrą kalbą. Autorius puikiai atskleidžia, kaip vienas primityviai žiūri į situaciją, užsispyręs laikosi savo egoistiško tikslo, visiškai neatsižvelgdamas į kito žmogaus poreikius. Tuo metu kita kaip plaštakė po stiklu iš pradžių blaškosi, bando įvairiais būdais pasprukti, pelaužti savo pagrobėją. Ją kamuoja moraliniai įsitikinimai kuriuos ji turi perlipti vardan išsvajotos laisvės.




Deja, pagrobėjas toks kietaširdis, kad jo neįtikina net liga, merginą privedanti prie mirties slenksčio.

Įdomiausia, kad net aukai knygos pabaigoje mirus, kolekcionierius nesiliauja: jau galvoja apie naują "eksponatą". Autorius, matyt bando atskleisti tipišką vidutinybę ir šių laikų niveliaciją: kai tokia karšta meilė, dėl kurios galima net grobti ir kankinti žmones, gali lengvai nutrūkti, o ją pakeisti ilgai netrunka: atsiranda naujas susižavėjimo objektas.

Knygoje netrūko ir pikantiškų detalių, kai kolekcionierius fotografuoja savo auką, išrengia ją. Kaip pagrobta Miranda bando seksu suvilioti savo pagrobėją ir įtikinti ją paleisti. Žinoma, toli gražu ne "Fifty shades of grey".

Bet visgi tik perskaičiusi knygą pamačiau kada ji parašyta. Ir tai nustebino. Pirmą sykį knyga išleista 1963 m. Skaitydama, "mačiau" vaizdą šiandien. Istorija sukurta taip, kad, nesuprasi, kokiu laikotarpiu ji vyksta.

Apibendrinant, galiu pasakyti, kad knyga tikrai verta būti perskaityta. O lerskaičius imi ir susimąstai, kiek daug kasdien turi, ko galbūt neįvertinti. Vertybe pasidaro saulės šviesa, nepažystami žmonės gatvėje, paukščių čiulbėjimas ir tyras oras.

Kol knygą tik varčiau, buvo labai įdomu ir labai smagu - gausu iliustracijų, jos išraiškingos, tvarkingai sudėliotos, galima atidžiai išnagrinėti skirtumus tarp simbolių, pastebėti, kaip jie atsikartoja raštuose ir pačiai...

Kol knygą tik varčiau, buvo labai įdomu ir labai smagu - gausu iliustracijų, jos išraiškingos, tvarkingai sudėliotos, galima atidžiai išnagrinėti skirtumus tarp simbolių, pastebėti, kaip jie atsikartoja raštuose ir pačiai pagalvoti apie jų pritaikymą dekoruojant kokį nors daiktą.



Kai pradėjau skaityti, taip įdomu nebuvo - man atrodo, kad dauguma autoriaus minčių paremtos intuicija, nuomone, estetiniu suvokimu, įsitikinimais, bet ne faktais. Ir nors visiškai sutinku, kad pirmieji yra labai svarbūs kasdieniame gyvenime, antrųjų aš pasigendu jau vien todėl, kad kartais nesuprantu, kodėl autorius vieną ar kitą simbolį ar jų rinkinį interpretuoja būtent taip, kaip interpretuoja. O kai daromi apibendrinimai tautos ar pasaulėvokos atžvilgiu, irgi norisi matyti, kaip iki tokių apibendrinimų buvo prieita.



Prisimenu, kaip pernai beskaitydama P. Dundulienės knygą purkštavau, jog man joje faktų per daug ir visiškai neaišku, ką ji tuo faktu rinkiniu nori pasakyti. Ką nori pasakyti V. Celms suprantu, bet kodėl jis taip sako - ne. Žodžiu, vis tam žmogui negerai :)