Patiko, rekomenduoju ir kitiems.
Ypač sužavėjo Anos optimizmas. Ji visą laiką laukė kada baigsis karas ir vėl galės grįžti į mokyklą, į įprastinį gyvenimą. Kad ir kokiomis sunkiomis sąlygomis gyveno savo slėptuvėje...

Patiko, rekomenduoju ir kitiems.
Ypač sužavėjo Anos optimizmas. Ji visą laiką laukė kada baigsis karas ir vėl galės grįžti į mokyklą, į įprastinį gyvenimą. Kad ir kokiomis sunkiomis sąlygomis gyveno savo slėptuvėje (valgė supuvusį maistą arba ir visai jokio; buvo nepakeliamai karšta arba šalta) neapleido mokslų. Nors mergaitė buvo tik 12 - 14 metų, bet stebino savo mintimis apie karą ir moterų padėtį visuomenėje.

Neatsimenu šios knygos iš mokyklos laikų, todėl nusprendžiau perskaityti dabar. Tai tikras holokausto liudijimas, kuriame matome, kaip keičiasi autorės pasaulis, jos vertybės, suvokimas. Man pasirodė labai įdomu, kad...

Neatsimenu šios knygos iš mokyklos laikų, todėl nusprendžiau perskaityti dabar. Tai tikras holokausto liudijimas, kuriame matome, kaip keičiasi autorės pasaulis, jos vertybės, suvokimas. Man pasirodė labai įdomu, kad keturiolikos metų mergina taip protingai mąsto, vartoja tokius terminus, kokie, atrodo, man nebūtų šovę, kai buvau tokio amžiaus. Tikrai stebina jos suvokimas, mintys, bei toks domėjimasis viskuo. Na, turbūt Aną galėtume pavadinti tikru subrendusios paauglės pavyzdžiu. Nors...jos vietomis sutelktas dėmesys į save, tas laiškas tėčiui, dėl kurio jai vėliau buvo gėda, parodo ir kitokį paauglystės etapą, kurį daugiau valdo emocijos ir dėmesio trūkumas ir tai būtent mano manymu labiau atspindi tokio amžiaus paauglius nei protingi sakiniai ar domėjimasis viskuo. Žinoma, tai yra pagirtina, tačiau ne visiems taip pavyksta. O kas man dar patiko, tai kad dienoraščio pabaigoje kalbama apie moterų teises ir kaip Ana stebisi moterų ir vyrų nelygybe. Čia ji perskaitė mano mintis - man taip pat ši tema yra labai įdomi ir diskutuotina. Apskritai, istorija ir jos dalyviai aprašyti labai išsamiai, kad galima būtų susidaryti savo nuomonę apie kiekvieną jų. Graži ir praskaidrinanti pasakojimą Anos ir Peterio jausmų linija...
Žinoma, gaila, kad jų slėptuvė buvo išduota, kad išsigelbėjo tik Anos tėtis iš viso aštuoneto... Na, bet dienoraštis buvo paskelbtas ir dabar jis yra vienas iš svarbesnių holokausto liudijimų, atspindintis visą tiesą. Rekomenduoju neskaičiusiems.

Domiesi istorija, žydais ar ne, istorija labai įtraukianti, priverčianti susimąstyti, ar mes gyvename žiaurumų pilname niekam tikusiame pasaulyje. Tai viena iš unikaliausių istorijų kurią man teko skaityti, tai vienas...

Domiesi istorija, žydais ar ne, istorija labai įtraukianti, priverčianti susimąstyti, ar mes gyvename žiaurumų pilname niekam tikusiame pasaulyje. Tai viena iš unikaliausių istorijų kurią man teko skaityti, tai vienas labiausiai sukrėčiančių dienoraščių, kurį turėtų perskaityti kiekvienas.

Neskaičiau knygos kuomet reikėjo ją perskaityti mokykloje, tuomet ji nepasirodė įdomi. Pradėjau domėtis istorija, antruoju pasauliniu karu, dėl to labai panorau perskaityti šią knygą. Buvo įdomu skaityti, kaip keičiasi...

Neskaičiau knygos kuomet reikėjo ją perskaityti mokykloje, tuomet ji nepasirodė įdomi. Pradėjau domėtis istorija, antruoju pasauliniu karu, dėl to labai panorau perskaityti šią knygą. Buvo įdomu skaityti, kaip keičiasi mergina ir tuo pačiu sunku patikėti, jog tai parašė tokia jauna mergina.

Knyga, kurią galima pristatyti įvairiai. Tai ir žmogiškas holokausto veidas, ir pasakojimas apie tai, kaip bandoma išlikti žmogumi, net baisiausiose situacijose. Tai knyga apie paauglės mergaitės vidinį pasaulį. Skaitant ją...

Knyga, kurią galima pristatyti įvairiai. Tai ir žmogiškas holokausto veidas, ir pasakojimas apie tai, kaip bandoma išlikti žmogumi, net baisiausiose situacijose. Tai knyga apie paauglės mergaitės vidinį pasaulį. Skaitant ją neįmanoma likti abejingu, ypač kai skaitai apie viltį, o žinai šios istorijos pabaigą... Puiki knyga. Tikroviškas pavyzdys, iliustruojantis, kad mirtį galima nugalėti, kad tikri didvyriai nebūtinai yra karvedžiai, pasaulio lyderiai ar kovotojai, mosuojantys ginklais...

Šią knygą buvo privaloma perskaityti gal 8 klasėje, tačiau tuo metu ji man visai nepasirodė įdomi. Pamaniau, kad jei ji yra mokyklos programoje, ji galbūt verta dėmėsio, o ir tematika pasirodė gana įdomi. Skaityti buvo gana...

Šią knygą buvo privaloma perskaityti gal 8 klasėje, tačiau tuo metu ji man visai nepasirodė įdomi. Pamaniau, kad jei ji yra mokyklos programoje, ji galbūt verta dėmėsio, o ir tematika pasirodė gana įdomi. Skaityti buvo gana įdomu, tačiau antroje pusėje pasidarė gana nuobodu. Perskaičiusi knygą pagalvojau, kad knygoje neradau nieko naujo, tik mažos mergaitės pasakojimus apie jos gyvenimą slėptuvėje. Bet tuomet suvokiau, kad knygoje Ana atsiskleidė kaip gėlė. Skaitytojai yra liudytojai, jog ji tapo asmenybe. Mes matėme kaip keitėsi jos mąstymas, kaip ji augo. Neįtikėtina, kad mergaitė gali parašyti tokį gražų, kupiną gražių idėjų dienoraštį. Juk ji ne rašytoja, bet jei tokia būtų, manau, kad jos knygos būtų šedevrai! Tą akimirką, man pasidarė gaila, kad iš jos liko tik atsiminimas ir ši knyga. Kad ir kaip bebūtų, knyga tikrai verta dėmėsio ir skatina vertinti tai, ką turi.

Tenka pripažinti, prieš skaitydama šią knygą iš karto nusiteikiau gana skeptiškai - juk tai viso labo kažkokios trylikametės dienoraštis, išgarsėjęs tragiškai susiklosčius istorinėms aplinkybėms ir tapęs savotišku to...

Tenka pripažinti, prieš skaitydama šią knygą iš karto nusiteikiau gana skeptiškai - juk tai viso labo kažkokios trylikametės dienoraštis, išgarsėjęs tragiškai susiklosčius istorinėms aplinkybėms ir tapęs savotišku to meto emociniu, sentimentaliu reliktu.

Nepaisant to, knyga tiesiog sužavėjo. Tai unikali istorija, unikali patirtis ir ypatingas būdas išreikšti viskam, ką nepaisant išorinių aplinkybių jaučia jauna, auganti ir tobulėjanti mergaitė. Mane ypač sužavėjo to meto asmenų lavinimo ypatumai. Regis, nepasiant siaubingos situacijos ir gyvenimo, ne - išgyvenimo, salygų, jie stengėsi tobulėti, lavinti protą ir gilinti žinias. O, kad dabar taip...

Veikiausiai tiesa tai, kad retai vertinam tai, ką turim panosy...

"Nesu turtinga pinigų nei žemiškųjų gėrybių, nesu graži nei protinga, bet esu ir būsiu laiminga! Gimiau su marškinėliais, myliu žmones, jais pasitikiu, noriu, kad visi būtų laimingi kaip aš.

Tavo...

"Nesu turtinga pinigų nei žemiškųjų gėrybių, nesu graži nei protinga, bet esu ir būsiu laiminga! Gimiau su marškinėliais, myliu žmones, jais pasitikiu, noriu, kad visi būtų laimingi kaip aš.

Tavo ištikima draugė Ana M. Frank"

Taip knygoje rašė Ana. Buvo galima sekti, kaip mergaitė tampa jauna mergina, kaip keičiasi ne tik jos išvaizda, bet ir elgsena, vidinė savijauta, mąstymas. Šis dienoraštis kupinas išgyvenimų, svajonių, planų, skausmo, liūdesio ir apmąstymų. Nuo mažos mergaitės nerūpestingų užrašų, pasakojimų apie draugus ir dovanas dienoraštis tapo vieta, kur Ana galėjo išdėstyti savo mintis apie karą, apie žmones, savo jausmus.

Ana Frank buvo žavi mergaitė, ryžtinga, turinti daug planų ir svajonių, todėl buvo ypatingai skaudu skaityti, kaip ji kuria planus ateičiai, kai žinai, jog Ana neišgyvens, jog jų slėptuvė vis dėlto bus atrasta.

Viena iš Anos svajonių vis dėlto išsipildė- ji tapo rašytoja.

Karas, žydų genocidas, masinės represijos ir jaunos mergaitės virsmas tikra moterimi - štai apie ką savo dienoraštyje kalba Ana Frank. Savo dienoraštyje ji rašė: "...nepaisydama jokių aplinkybių, tikiu, kad žmogaus širdis...

Karas, žydų genocidas, masinės represijos ir jaunos mergaitės virsmas tikra moterimi - štai apie ką savo dienoraštyje kalba Ana Frank. Savo dienoraštyje ji rašė: "...nepaisydama jokių aplinkybių, tikiu, kad žmogaus širdis iš prigimties gera." Skaitant šią knygą iškyla klausimas: ar būti žydu - nusikaltimas? Gaila, bet tuo metu - taip... Istorija - tai daugiau negu mokslas apie praeitį, tai kažkas, kas mus jaudina, grąžina prisiminimus, nostalgija. Kai 1942 metų birželio 12 dieną Ana gimtadienio proga gavo dienoraštį, ji nesuprato, kad taps tos painios istorijos dalimi ir kad jis bus vienu įtaigiausiu liudijimų apie žydų holokaustą. Labiausiai gaila dėl to, kad ši jauna, pilna energijos, svajonių mergina taip ir neišgyveno karo, nesulaukė tų dienų, kai vėl galės drąsiai išeiti į lauką ir buti nevaržoma sienų. Jų slėptuvė, praėjus 3 dienoms po paskutinio įrašo Anos dienoraštyje, buvo surasta. SS suėmė visus slėptuvės gyventojus ir išvežė į Aušvico koncentracijos stovyklą. Ana mirė Bergen-Belzeno koncentracijos stovykloje, netoli Hanoverio (Vokietija) 1944-1945 metų žiemą dėl nežmoniškų salygų. Išlikęs vienintelis gyvas iš šeimos tėvas Otas Frankas dukros pageidavimu paviešino dienoraštį.

Šią knygą pasirinkau skaityti todėl, kad labai domiuosi istorija. Anos Frank dienoraštį skaityčiau dar daug kartų, nes kiekvienas kartas praleistas slėptuvėje kartu su Ana man palikdavo neišdildomą įspūdį, todėl ten grįščiau ir gryšių dar daug, daug kartų...

...kas pats laimingas, gali ir kitam suteikti laimę... Ana frank

Dauguma iš mūsų tikrai esame matę filmus "Šindlerio šąrašas", "Pianistas", skaitę knygų panašia tematika... Anos Frank rašytas dienoraštis irgi yra kupinas istorinių faktų, tačiau viesą vokiečių okupaciją pateikia...

Dauguma iš mūsų tikrai esame matę filmus "Šindlerio šąrašas", "Pianistas", skaitę knygų panašia tematika... Anos Frank rašytas dienoraštis irgi yra kupinas istorinių faktų, tačiau viesą vokiečių okupaciją pateikia kiek iš kitokios - švelnesnės pusės. Jau įžangoje paaiškėja Anos likimas, tačiau visa knyga įdomumo dėl to nepraranda.

Žinant faktą, jog man pačiai daugėliau nei trylika (tiek buvo Anai pradėjus rašyti šį dienoraštį), dauguma jos išvedžiojimų ir skundų pirmoje knygos pusėje atrodė tokie naivūs ir vertė šypsotis. Ypač jos pareiškimai kas kelias savaites apie tai, kaip ji nemyli, nekenčia savo mamos, apie tai, kaip neva niekas jos nesupranta. Puikiai atsimenu, jog ir pati mąstydavau panašiai būdama jos amžiaus, o jei atsiversčiau tų laikų dienoraščius, rasčiau analogiškas mintis...

Skaitant Anos įrašus puikiausiai jautėsi, jog mergina nebijo reikšti savo nuomonės ir jausmų. Taip pat su kiekvienu mėnesiu jautėsi ir jos psichologinis brendimas. Pirmi jausmai, pirmas bučinys... tik skaudžiausia, jog viskas tokiomis sąlygomis - slėptuvėje.

Visą knygą "žavėjausi" van Danų šeimyna, ypač ponia. Galiausiai pati atsiminiau, jog esu patyrusi ką reiškia gyventi keliems skirtingiems žmonėms labai blogomis sąlygomis - be galimybės kažką keisti, pabūti ramiai vienatvėje ir be jokio privatumo. Nenuostabu, jog toks gyvenimas nebuvo rožėmis klotas.

Pabaigoje pati Ana daug svajojo apie tai, kaip šį dienoraštį po karo išleis kaip knygą. Noras, žinoma, išsipildė, tik, deja, Anai jau nebesant gyvai...

Optimistiška istorija su pesimistiška pabaiga. Pati rekomenduočiau ją skaityti žmonėms dar iki pilnametystės. Jei pati būčiau skaičiusi prieš 8-9 metus, manau būtų palikusi gerokai didesnį įspūdį.