Ši knyga jau seniai laukė savo eilės mano knygų lentynoje. Atrodo pribrendo proga: atsiguliau į ligoninę ir maniau, kad su šia knyga jei negerai praleisiu laiką, tai nors jį rastumsiu, tačiau...

Jau pats rašytojas John Irving...

Ši knyga jau seniai laukė savo eilės mano knygų lentynoje. Atrodo pribrendo proga: atsiguliau į ligoninę ir maniau, kad su šia knyga jei negerai praleisiu laiką, tai nors jį rastumsiu, tačiau...

Jau pats rašytojas John Irving turi savo rašymo bruožų, kuriuos užmiršau: istorija perkrauta ryškiai per daug detalių, pati istorija šokinėja, siužetas nėra toks greitas, kaip galbūt norėtųsi. Tad knyga labai sunkiai skaitėsi.

Dvi šeimos susitinka ir knygos siužetas apsipina šių žmonių šeimyniniuose, erotiškuose ir šeimų dramos santykiuose. "Netrukus po bendrų vakarienių poros ima keistis partneriais nakčiai" - intriguoja? Žinoma, tačiau čia tik mažas pipiriukas, esmė yra santykių labirintai, kai veikėjai patys pasiklysta juose.

Kodėl toks įdomus knygos pavadinimas? Visų pirma, originalus knygos pavadinimas - 158 svarų santuoka, o tai jau yra aliuzija į vieno iš veikėjų mėgstamą imtymių svorio klasę. Autorius šiuos svarus panaudojo, norėdamas parodyti santuokos svorį, sunkumo lygį, santykių labirintų sudėtingumo lygį. Tačiau žinome, kad imtynėse yra ir kitos svorio kategorijos, tad galima teigti, kad ši santuoka tėra vidutinio sunkumo.

Jeigu man leidžiama vertinti, tai duočiau šiai knygai 7 balus iš 10. John Irving knygų pažadu, kad vėl nepaliesiu kelis metus.

Visada turėjau nenugalimą silpnybę - spręsti apie knygą pagal jog viršelį. O Hermann Hesse "Stepių vilko" tiek pavadinimas, tiek, kažkodėl, viršelis mane nuteikė, jog ruošiuosi skaityt, geriausiu atveju, kokį nors...

Visada turėjau nenugalimą silpnybę - spręsti apie knygą pagal jog viršelį. O Hermann Hesse "Stepių vilko" tiek pavadinimas, tiek, kažkodėl, viršelis mane nuteikė, jog ruošiuosi skaityt, geriausiu atveju, kokį nors "vesterną". Bet pirmasis įspūdis, žinoma, buvo klaidingas.

Nuo pat pirmų puslapių pajutau, kad čia kažkas ne taip. Knyga, rodos, kaip knyga, tekstas irgi labai lengvai ir greitai skaitomas... O mintys veliasi su kiekvienu puslapiu vis labiau ir labiau. Jau vien užrašas "tik bepročiams" nejučia verčia pagalvoti, ar tik ne pats autorius - su visa derama pagarba - nebuvo vienas tokių. Nes skaitant knygą taip tikrai atrodo. Perskaičius, beje, irgi. Apskritai, visą laiką, kol bandžiau skaityti "sąmoningai" - įsigilindama į tekstą, bandydama suvokti jo prasmę, atskirų teksto dalių rišlumą ar jas siejančią mintį - nič nieko nesupratau, vis labiau siutau, kodėl visus šiuos svaičiojimus turiu skaityti, o galų gale buvau vos ne ant knygos numetimo į šalį ribos.

O po to pabandžiau skaityti kitaip - "nesąmoningai". Ir rašydama "nesąmoningai" neturiu galvoje to skaitymo būdo, kai skaitai tam, kad perskaitytum, o apie ką skaitei pasakyti negali. Turiu omeny visai ką kitą - skaitymą, kai nesigilinį į teksto logiškumą, bet "plauki pasroviui". Nežinau, kaip suprantamai išsireikšti, bet esmė tame, kad pradėjus skaityti ne tai, kas parašyta, o tai, kaip parašyta, atsiveria visai kitokia knyga - "užkabinanti", "nešanti" ir - ak, kaip banaliai nuskambės - ilgai neduodanti ramybės po paskutinio puslapio perskaitymo.

Apibendrindama norėčiau pasakyti, jog suprantu, kad gal būtų buvę logiškiau rašyti apie tai, ką žymiai protingesni už mane žmonės įžvelgė šioje knygoje - apie "dvasios ir gyvenimo, žmogaus ir menininko priešpriešą", kaip parašyta knygos aprašyme. Visgi paversti "Stepių vilką" logiškai suvokiamu tekstu, man atrodo, kartu reiškia ir jį sumenkinti; esu perskaičiusi ne vieną knygą, kuri nagrinėtų panašias problemas, bet dar nė vienos tokios beprotiškai isteriškai nelogiškos. Ką gi, rodos, visi genijai - bepročiai.

" "Omerta" - tai paskutinė didžiosios Mafijos trilogijos dalis (pirmosios dvi - "Krikštatėvis" ir "Paskutinis Donas"). Čia pasakojama apie Eiprilių mafijos šeimą. Didysis Donas Eiprilis klastingai nužudomas, bet jo šeimos...

" "Omerta" - tai paskutinė didžiosios Mafijos trilogijos dalis (pirmosios dvi - "Krikštatėvis" ir "Paskutinis Donas"). Čia pasakojama apie Eiprilių mafijos šeimą. Didysis Donas Eiprilis klastingai nužudomas, bet jo šeimos verslas jau įteisintas. Jo vaikai net nebežino apie tėvo veiklą, verslą ir juodus darbus. Baigęs Vest Pointą pulkininkas Valerijus, televizijos savininkas Markatonijus ir advokatė Nikolė negali paremti tėvo reikalų, tą gali padaryti tik jo įvaikis Astoras Viola, Sicilijos mafiozų auklėtinis. Tačiau jam ant kulnų mina šeimos priešai ir FTB agentas Kurtas Silkis."

Tokia anotacija - gera rekomendacija ir vien dėl jos norisi perskaityti šitą knygą. Tačiau tenka šiek tiek nusivilti, nes ji neprilygsta "Krikštatėviui" ar "Paskutiniam Donui". Siužetas kažkaip per daug greitai vystomas, veikėjai nėra tokie intriguojantys, paslaptingi. Atrodo, kad pradžia lyg ir žadėjo ilgą ir įdomią kelionę po naujosios mafijos kelius, bet po to susidarė vaizdas, kad norėjosi kuo greičiau užbaigti knygą, todėl taip greitai ir buvo plėtojamas siužetas. Pagrindinis veikėjas - Astoras - irgi nebuvo toks žavintis kaip kitų Puzo knygų herojai. Nebuvo to kabliuko, kuris priverstų pajusti simpatiją vaikinui - jis buvo vienas iš daugelio, nors ir stengėsi apibūdinti kuo geriau, tačiau kaip skaitytoja nesugebėjau suformuoti tokio paveikslo, kad būčiau vien tik jo pusėje. Kiti teigiami veikėjai (kaip ir) taip pat nežavėjo: nenuoširdūs, vaidinantys visažinius. Aišku, kai nesi susipažinęs su mafijos pasauliu, kai net netikėjai, kad tavo šeima buvo kažkaip susieta su tuo, tada viskas pasidaro aiškiau. Bet pagalbos iš jų norėjosi didesnės. Blogiukai irgi veikė kažkaip atsainiai, buvo per daug patiklūs, neturėjo tiek proto, kad sugalvotų ką nors gudriau. Visumoje, knyga kaip knyga, bet neprilygsta kitiems Puzo kūriniams.

Mona - elitinė prostitutė, prikaustanti kiekvieno vyro žvilgsnį, pakliūva į keblią padėtį, kai po jos susitikimų su klientais, jie randami negyvi. Linas - savimi pasitikintis tyrėjas, neketina taip lengvai paleisti Monos, ir...

Mona - elitinė prostitutė, prikaustanti kiekvieno vyro žvilgsnį, pakliūva į keblią padėtį, kai po jos susitikimų su klientais, jie randami negyvi. Linas - savimi pasitikintis tyrėjas, neketina taip lengvai paleisti Monos, ir viena iš jo versijų, kad Mona - žudikė. Tuo pačiu metu Linas susipažįsta su visiškai pilka pelyte, storais juodais akinių rėmeliais dėvinčia Simona. Šių trijų žmonių likimai susipina į vieną giją, kurios atomazga nustebins kiekvieną skaitantįjį.



Sveikintina, kad šį kūrinį, ir gana sumaniai, parašė lietuvių autorė.

Skaitant knygą, kliuvo neaiškus laiko pasiskirstymas, neidavo suprasti ar savaitė, ar kelios dienos praėjo. Pačioje pradžioje atrodė, kad žudikas aiškus, ir net nusivyliau tokiu greitu atskleidimu, ir kad knyga liko be intrigos. Tačiau, po kelių dešimčių puslapių paaiškėjo, kad mano spėjimas buvo labai klaidingas. Įvykiai vykdavo dar painiau susukdami intrigos kamuolį.

Puikus romantinis trileris/detektyvas, kuris pateikė ir meilės bei romantikos akimirkų, suteikė smagių akimirkų skaitant, kai visiškai nesinorėjo atsitraukti. Ypač malonu, kai akys ir pirštai drauge skuba versti vis kitą knygos puslapį. Net ir trumpam ją padėjus į šalį, norėdavosi kuo greičiau grįžti ir vynioti įvykių kamuolį.

Skaitant neretai jusdavau įtampą ir džiaugsmą kartu su knygos herojais, ir buvau labai nustebinta 270psl. atsitikusio įvykio, kai paaiškėjo (labai negražiai padarysiu, kad išplepėsiu, bet tai mane tikrai labai nustebino, nes apie tai nebuvau pagalvojusi, tad, kas nori išlaikyti intrigą, ir patys perskaityti - toliau neskaitykite ;) ), kad Mona ir Simona yra vienas ir tas pats asmuo... Na neveltui "Dvigubas žaidimas", bet pavadinimo prasmės bandžiau ieškoti kituose dalykuose.

Visai prie pat pabaigos taip pat buvo įtampos, kai įvyko mirtį nešantis įvykis, ir mintyse man šmėstelėjo mintis : "Negi ši istorija neturės laimingos pabaigos?...", bet viskas baigėsi gražiai ir laimingai - Lino ir Simonos meile bei gražia draugyste.

Rekomenduoju, nes malonu skaityti, puiki istorija, kuri pateikia staigmenų, mažas knygos formatas užtikrina galimybę ją turėti visur su savimi, ir aš ją perskaičiau per vieną dieną, pertraukas užpildydama dienos darbais.

Tai knyga apie didelę didelę meilę, tačiau dviejų skirtingų kultūrų susidūrimas galingesnis net už tokią meilę. Knyga man padėjo giliau pažinti islamiškojo pasaulio papročius ir tradicijas. Labai plačiai atskleista...

Tai knyga apie didelę didelę meilę, tačiau dviejų skirtingų kultūrų susidūrimas galingesnis net už tokią meilę. Knyga man padėjo giliau pažinti islamiškojo pasaulio papročius ir tradicijas. Labai plačiai atskleista moters vieta šiame pasaulyje. Kaip musulmonės moters kūnas paslėptas po tamsiu apdaru, taip ir jos jausmai turi būti uždaryti giliai giliai savyje, - nevalia jų reikšti. Panašūs reikalavimai galioja ir europietei įsimylėjusiai musulmoną. Nesvarbu, kad verena slaptai susituokia sy Kalidu, tačiau jis , giminės sprendimu, yra pažadadėtas kitai ir šio pažado jokiu būdu negali sulaužyti. Todėl du žmonės pasuka skirtingais keliais.

Per dešimt knygos novelių lyg praplaukia visas žmogaus gyvenimas. Pirmuose paskojimuose - autoriaus jaunystė, paauglio išdaigos.Kaip smagu supurtyti kaimą stipriu nuo karo rasto sviedinio sprogdinimu, sukelti ant kojų ne tik jo...

Per dešimt knygos novelių lyg praplaukia visas žmogaus gyvenimas. Pirmuose paskojimuose - autoriaus jaunystė, paauglio išdaigos.Kaip smagu supurtyti kaimą stipriu nuo karo rasto sviedinio sprogdinimu, sukelti ant kojų ne tik jo gyventojus , bet ir saugumą. Tačiau jaunuolio gyvenimas, tai ne vien išdaigos. Jo laukia ir sudėtingi pirmosios meilės išbandymai, ir klystkeliai, nuopuoliai.

Toliau brandaus žmogaus gyvenimo laikotarpis: darbas mokykloje, laikraščio redakcijoje ir t.t. Autorius su ironija ir jumoru piešia gyvenimiškas situacijas, sutiktų žmonių paveikslus.

Paskutinė novelė "Trys vienatvės",- tai vienišo kaimo žmogausgyvenimo vaizdelis.Kokia graži paralelė: vienišas varnas medyje, šunelis prie būdos ir žmogus.

Kaip ir kitose R.Granausko knygose, čia viskas taip tikra, suprantama ir artima. Labai malonu skaityti

Aštuonios skirtingos ir tuo pačiu šiek tiek panašios istorijos. Net negaliu išskirti, kuri labaiusiai patiko, nes visos savotiškos ir įdomios. Daugumoje istorijų išnyra Vilniaus vaizdai, senasis ir dabartinis miestas. Taip pat...

Aštuonios skirtingos ir tuo pačiu šiek tiek panašios istorijos. Net negaliu išskirti, kuri labaiusiai patiko, nes visos savotiškos ir įdomios. Daugumoje istorijų išnyra Vilniaus vaizdai, senasis ir dabartinis miestas. Taip pat ir veikėjai iš senojo arba naujojo Vilniaus bei tu veikėjų tam tikros gyvenimo situacijos.

Tekstas skirtas šiuolaikiniam skaitytojui, tačiau esmė visai ne tame, autorė bando atkreipti skaitytojo dėmesį į žmogaus vertybių sistemą, netiesiogiai gvildenamos meilės, draugystės, ištikimybės, sąžinigumo, Tėvynės, populiarumo, išdavystės, homoseksualumo, keršto, mirties temos. Netiesiogiai todėl, kad kiekvienas skaitytojas tam tikras situacijas ir veikėjus vertins savaip ir nebūtinai išskirs šias temas, kurias išskyriau aš. Beje, galima skaityti ir visai nesigilinti, tokiu atveju skaitytoją įtrauks įvykiai ir užburs vaizdiniai.

Čeisas beprotiškai myli savo seserį Kerę, tad nuoširdžiai užsiėmė rūpintis jos mergvakariu. Užsukęs į vakarėlių organizatorės Lolos Lombard parduotuvėlę "Rinkis retro", Čeisas abstulbsta nuo merginos išskirtinumo ir...

Čeisas beprotiškai myli savo seserį Kerę, tad nuoširdžiai užsiėmė rūpintis jos mergvakariu. Užsukęs į vakarėlių organizatorės Lolos Lombard parduotuvėlę "Rinkis retro", Čeisas abstulbsta nuo merginos išskirtinumo ir moteriškos figūros. Jis pasiryžta sužavėti mielą ir drovią Lolą.



Kaip ir visuose romanuose, taip ir čia veiksmas beveik aiškus - žvilgsniai susitinka, atmosfera įsielektrina, o vėliau seka žaidimas - nebučiuok manęs, nes nenoriu palūžti, aš juk tvirta moteris. Vėliau pasiduodama silpnybėms, gailimasi, atsitraukiama, kol galiausiai kažkuris eina atsiprašymo/susigrąžinimo keliu.



"Vintažo karalienė" romanas sumaniai įpintas į žavius retro rėmelius, kurie skaitant tekstui teikia malonaus, senove dvelkiančio prieskonio. Iš tikrųjų, iš šio romano galima pasisemti idėjų realaus vakarėlio surengimui, ir nebūtinai retro tema - persirenginėjimai retro rūbais, fotosesija, etiketo, šokių, valgio gaminimo pamokos, retro aprangos gudrybių paaiškinimas ir panašios pamokėlės.



Pabaiga žavi, saldi ir romantiška.. Meilės romaną skaičiau po ilgokos pertraukos, tad tas saldumas buvo vietoj deserto, skanu :)

Kažkaip sunku rašyti apie šį kūrinį. Perskaičiau jį prieš keletą mėnesių, tačiau niekaip neprisiverčiu parašyti atsiliepimo, tad apsiribosiu keliomis mintimis:

1. Kaip visi žinome, tai - klasika. "1813 m. parašytas J....

Kažkaip sunku rašyti apie šį kūrinį. Perskaičiau jį prieš keletą mėnesių, tačiau niekaip neprisiverčiu parašyti atsiliepimo, tad apsiribosiu keliomis mintimis:

1. Kaip visi žinome, tai - klasika. "1813 m. parašytas J. Austen romanas "Puikybė ir prietarai" daugiau kaip 150 metų tituluojamas populiariausia anglų kalba parašyta knyga."

2. Pagrindinė romano tema - meilė. Tačiau Jane Austen negalima vadinti romantike. Ji nekelia ant pjedestalo visiško atsidavimo meilei, dažniau palaiko racionalius moterų sprendimus, o ne slaptus pabėgimus su mylimaisiais. Trumpai tariant, romanistė nepasidavė jos rašymu laikotarpiu literatūroje vyravusiam romantizmui.

3. Romano centre matome Benetų šeima: ponią Benet, kuri fanatiškai trokšta ištekinti penkias savo dukteris, poną Benetą, kuris nevengia žmonos patraukti per dantį ir jau minėtas Benetų atžalas: Elizabetę, Džeinę, Mariją, Kiti ir Lidiją.

4. Kūrinio veiksmas prasideda į miestelį atsikrausčius ponui Bingliui, jo seseriai ir bičiuliui ponui Darsiui. Ponia Benet Binglį iškart numato kaip būsimą jaunikį vienai iš savo dukterų.

5. Autorė gražiai piešia skirtingus ir įvairiapusiškus veikėjus. Jie ryškūs ir dinamiški. Ypač malonu buvo matyti Darsio metamorfozes.

6. Tai labai elegantiškas kūrinys su visom pagal laikmetį priskirtinom malonybėm ir daugžodžiavimais. Bet tai visai neerzina. Greičiau sukelia tokį malonu plevenimo jausmą.

7. Kiek švelnumo aprašytose meilės istorijose! Kaip gražiai ir palengva jos vystosi.

8. Pati antrą kartą tikrai neskaityčiau (ne dėl to, kad nepatiko, aš tiesiog nesu didelė šio žanro mylėtoja), tačiau manau, kad perskaityti šią knygą yra privaloma kiekvienam.

Pirmiausiai patikslinsiu pavadinimą - Albert Camus " Krytis".

O dabar prie reikalo ir prie tikrosios esmė, ko čia ir susirinkome!

Manau, sutiksite su manuoju teiginiu, kad nėra tokio mokinio, baigusio vidurinę mokyklą, ir...

Pirmiausiai patikslinsiu pavadinimą - Albert Camus " Krytis".

O dabar prie reikalo ir prie tikrosios esmė, ko čia ir susirinkome!

Manau, sutiksite su manuoju teiginiu, kad nėra tokio mokinio, baigusio vidurinę mokyklą, ir negirdėjusio A. Camus (Kamiu) pavardės dar mokykliniame suole: vieni girdėjo, kiti ir skaitė, tačiau perskaičius "Krytį" retoriškai drįstu paklausti, ar tai tikrai yra ta literatūra, kuri privalomai turėtų būti įtraukiama į skaitytinus mokyklinės literatūros sąrašus. Nepamanykite, kad knyga nepatiko - priešingai, ji užkėlė labai aukštą kartelę likusioms į iššūkį įtrauktoms knygoms. Prisipažinsiu, iš šios knygos gavau tą, ko visiškai nesitikėjau: žinojau, kad pastaroji knyga tikrai gera, bet, kad tokia nuostabi, tai visiškai nesitikėjau. Tiesa, nelaukdama atsakymo į išsikeltą retorinį klausimą, atsakysiu pati. Šios knygos skaitytojui, nepasakysiu, kad "reikia subręsti" prieš paimant ją į rankas, bet, mano manymu, šiek tiek "išlaukti". Tai knyga, kuri gali būti skaitoma įvairiais gyvenimo tarpsniais ir vis įvairiai suvokiama. Stebiuosi, kaip tokioje iš pažiūros mažos apimties knygelėje daug "jėgos" ir išminties. Rafinuotas stilius - balansuotas geram skoniui: tai nėra skaitalas ir duodantis daugiau peno tiems, kurie nuosekliai ir atidžiai skaito. Žodžiu, puikus vakaras (ir ne vienas) su knyga garantuotas! Knyga nuosekli, dėmesį išlaikanti nuo pat pirmojo iki paskutiniojo puslapio. Vargu, ar vertėtų tiksliai aprašinėti patį turinį, tuo labiau, kad aprašymų gausi visą internetinė erdvė: kas nori, tas randa. Be to, panašaus "kalibro" kūrinius trumpai aprašyti būtų šventvagiška - jie reikalauja gilesnės analizės - juos suprantame kiekvienas savaip ir tai nuostabu.. Šįkart nesinori būti egoistiškai nusiteikus ir pasiglemžti skaitymo/ atradimo džiaugsmą.

Nuostabu leisti vakarą (-us) su nuostabiai išverstu (vertėjos L. Rapšytės) kūriniu.

Galiausiai mano įvertinimas: 10++

Dar trumpiau tariant - šedevras, kurį džiaugiuosi atradusi! Atraskite ir Jūs!