Mums, kiekvienam lietuvių skaitytojui, Kafka dažniausiai yra pažįstamas dar nuo vidurinės mokyklos laikų. Jo garsioji novelė "Metamorfozė", romanai "Procesas", "Pilis" priskirtini pasaulinės literatūros klasikai.

Nors jau...

Mums, kiekvienam lietuvių skaitytojui, Kafka dažniausiai yra pažįstamas dar nuo vidurinės mokyklos laikų. Jo garsioji novelė "Metamorfozė", romanai "Procesas", "Pilis" priskirtini pasaulinės literatūros klasikai.

Nors jau dešimtmetis, kai baigiau trinti mokyklos suolą, tačiau tik dabar susigundžiau perskaityti netikėtai į rankas pakliuvusį minėto austrų rašytojo romaną "Pilis". Turiu pripažinti, jog pripratus prie lengvesnio turinio skaitinių, "Pilis" man buvo bemaž taip pat sunkiai įveikiama, kaip ir romano pagrindiniam veikėjui K. Skaitydama suvokiau, jog romanas - kietas riešutėlis, kurį reikia gliaudyti palengva, skeveldra po skeveldros (puslapis po puslapio). Ir tik didelio užsispyrimo dėka, kūrinį pagaliau perskaičiau.

Kaip ir "Procese" bei "Metamorfozėje", knygos "Pilis" herojus gyvena pilname absurdo, nesusisupratimų, susvetimėjusiame pasaulyje. Romane pasakojama kaip matininkas K. atvyksta į netoli Pilies esantį kaimelį, tikėdamasis, jog jo parankiniai netrukus atkeliaus iš paskos. Pirmieji nesusipratimai matininką užgriūna vos nusprendus apsinakvoti vienoje iš kaimelio užeigų: pasirodo nakvynei reikalingas Pilies leidimas. Vėliau matininkui atsiunčiami visai kiti parankiniai, nei šis tikėjęsis. Kalbant apie parankinius, manyčiau, jų personažai bene labiausiai ir traukia skaitytojus šiame kūrinyje: jie juokdariai, tačiau paklusnūs ir ištikimi tarsi šunyčiai (ką matininkas jiems liepia padaryti, tą jie besąlygiškai ir vykdo).

Kūrinyje galima aptikti ir erotikos elementų, kurie atskleidžiami per matininko ir jo mylimosios - sugulovės Frydos bendras scenas. Rašau sugulovės, nes susidaro įspūdis, jog Fryda tik kūniškiems malonumams apmalšinti ir reikalinga, nes Pilies pasiekti ponui K. ji vis vien, kad ir labai norėdama, padėti negali.

Žmogus yra mažas sraigtelis dideliame mechanizme - tokia mintis apibendrintų romano "Pilis" žmogaus padėtį visuomenėje, o ypač įvairių institucijų atžvilgiu. Ponui K. nepavyksta pasiekti darbdavio (Pilies), nes kaimo žmonės ir valdininkai laikosi savo susikurtų taisyklių, draudimų, reglamentų, kurie ir daro situacijas, gyvenimą absurdišką. Kad ir kaip matininkas stengtųsi priartėti prie Pilies ir gauti darbo, dėl kurio atvyko, deja, jam nepavyksta. Gal dėl to kaltas jis pats? Autoriaus žodžiais tariant "jis - matininkas, gal tai ir šis tas, vadinasi šio to mokęsis, bet jeigu nemoki savo mokslu pasinaudoti, tai vis tiek nieko iš to neišeisią" (p. 343). Vadinasi, įdėta per mažai pastengų ir nesinaudota patirtimi. Taigi kūrinio pabaigoje ir lieka neišspręstas klausimas, ar gaus K. darbo pagal specialybę, ar ne. O gal taps smuklės šeimininkės asmeniniu patarėju mados ir stiliaus klausimais?

Vertinimas 7 iš 10.

Štai ir įveiktas dar vienas knygų iššūkio etapas - perskaityta dar viena knyga. Šįkart mano dėmesio sulaukė Erich Maria Remarque. Tai labai žinomas ir populiarus rašytojas, tik kažkodėl mano atrastas tik šiemet. Savo...

Štai ir įveiktas dar vienas knygų iššūkio etapas - perskaityta dar viena knyga. Šįkart mano dėmesio sulaukė Erich Maria Remarque. Tai labai žinomas ir populiarus rašytojas, tik kažkodėl mano atrastas tik šiemet. Savo pažintį su juo pradėjau nuo "Vakarų fronte nieko naujo". Knyga patiko, lengvas rašymos stilius, neperkrauta, taik tik pats tas, taigi pirmoji knyga paliko gerą įspūdį, todėl nusprendžiau, kad gana dūlėti lentynoje kitai jo knygai "Šešėliai rojuje". Kaip ir daugelis autoriaus knygų, ši nėra išimtis pasakoja apie karą. Gal labiau ne apie karą, o jo pasėkmes. Pagrindinis knygos herojus karo emigrantas pabėgęs į Ameriką. Knygoje pasakojama apie laikotarpį, kurį jis praleido šioje šalyje, jo sutiktus žmones, tokius pačius emigrantus kaip ir jis, bei apie pagrindinio herojaus išgyvenimus. Knyga man patiko, nes įdomu pažvelgti į istoriją iš kitos pusės, kaip galėjo gyventi tikri to meto liūdytojai, o ne tik faktai ir skaičiai pateikiami istorijos vadovėliuose. Šią knygą tikrai rekomenduočiau paskaityti visiems.

Frank McCourt "Andželos pelenai" - vieną iš tų knygų, apie kurią girdėjau daugybę gerų atsiliepimų ir perskaityti norėjau jau labai seniai. Paskatinta knygų iššūkio, išsitraukiau šią knygą iš lentynos, nupučiau...

Frank McCourt "Andželos pelenai" - vieną iš tų knygų, apie kurią girdėjau daugybę gerų atsiliepimų ir perskaityti norėjau jau labai seniai. Paskatinta knygų iššūkio, išsitraukiau šią knygą iš lentynos, nupučiau dulkes ir, kartu su pirmuoju puslapiu, atvėriau duris į XX a. pradžios Airiją.

Net nežinau ko tikėjausi, bet papasakota berniuko/paauglio istorija pribloškė. Buvo sunku įsivaizduoti sunkesnę ir skurdesnę vaikystę, dar sunkiau buvo suvokti, kad visa tai autoriaus atsiminimai....

Istorija prasideda toli už Atlanto, Niujorke. Mažojo pasakotojo Frenko šeima verčiasi labai sunkiai: tėvas vakarus leidžia aludėse, dainuodamas patriotines dainas gimtinei Airijai bei keikdamas anglus, kurie taip baisiai elgėsi su airiais ištisus 800 metų, motina suka galvą kaip pamaitinti šeimą neturint nei cento kišenėje bei gedi vienas po kito mirštančių vaikų, o patys vaikai, amžinai alkani, pilkoje kasdienybeje bando rasti šviesos ir džiugesio. Mirus sesutei, genama netekties, šeima grįžta į Airiją. Bet tėvo patriotinėmis dainomis apdainuota žemė nelaukia išskėstomis rankomis, o ypač tų, kurie nenori dirbti... Čia šalia skurdo nykumos prisideda grūmojantis bažnyčios pirštas, mokytojai negailintys rykščių už kiekvieną nusižengimą, ligos, sunkiai suvokiami tėvų sprendimai... Skaitai ir nesuvoki kaip motina taikstosi su tokiu vyru, kuris ir vėl pragerė visus pinigus, ir kodėl ji jo nepasiunčia į visas keturias puses? Kodėl vietoj stovėjimo ilgiausiose eilėse, siekiant gauti pašalpą, nebandoma susirasti kokio nors darbo? Kodėl vaikai turi mesti mokyklą ir eiti uždirbinėti pinigų visai šeimai? Bandai pateisinti tai kitu laikmečiu, kitomis socialinėmis realijomis, tradicijomis...ir, deja, vis vien negali suvokti pasirinkimo taip gyventi.

Bet kad ir kokie sunkūs ir niūrūs būtų pasakojami įvykiai, pasakojimo stilius atperka viską. Autorius pasakoja su didele meile ir žmogiška užuojauta. Kiek daug nutylima, kiek daug pasakoma pasitelkiant švelnią įroniją, subtilų juoką pro ašaras. Knyga alsuoja skaidriu liūdesiu, nepaliaujama viltimi ir ilgesiu.

Prisipažinsiu, skaitydama šią knygą maniau, kad taip švelniai galima kalbėti tik apie vaikystę, kuri savaime yra šviesus atradimų laikotarpis, ir ganėtinai nedrąsiai atsiverčiau šios knygos tęsinius ("Tataigis" ir "Tamsta mokytojas"). Tačiau jose radau tuo pačiu kerinčiu stiliumi papasakotą paprastą ir kartu prasmingą augimo, nepaprasto virsmo iš šia diena gyvenančio paauglio į atsakingą šeimos tėvą bei mokytoją istoriją. Ji žemiška, tikra ir kartu vis nustebinanti neįtikėtinais gyvenimo vingiais ir nepaprastu ryžtu siekti savo tikslų. Tokios istorijos, ypač kai jos tikros, įkvėpia ir padeda suvokti, kad labai norint ir dedant pastangas įmanoma viskas.

Nevaikiška pasaka. Mintis, kuri iškart toptelėjo tik užvertus paskutinį knygos puslapį. Vientisa meilės istorija, prisiminimai apie jauno vaikino sudėtingą meilę, studentišką gyvenimą, jaunatviškus paklydimus ir vienatvės...

Nevaikiška pasaka. Mintis, kuri iškart toptelėjo tik užvertus paskutinį knygos puslapį. Vientisa meilės istorija, prisiminimai apie jauno vaikino sudėtingą meilę, studentišką gyvenimą, jaunatviškus paklydimus ir vienatvės koktumą.

Man dažnai galioja dėsnis, jog renkantis meilės romaną, visada numanau, kad tai bus saldi meilės istorija, na, bent jau su laiminga pabaiga. Dažniausiai, visos tokios knygos turi šį bruožą, primenantį pasakas. Tačiau šis romanas dvelkė kitokiu pasakiškumu, kurį dabar net sunku nupasakoti neskaičiusiems. Tikra ir be galo tyra meilės istorija, apgaubta visišku nuoširdumu ir tokia žmoniška, nė kiek nekėlė nostalgiškų ar susižavėjimo jausmų, kaip kad būna skaitant tipinę meilės knygą.

Perskaičius kūrinį apniko keisti įspūdžiai. Galbūt, kad esu gana melancholiška asmenybė ši knyga taip mane paveikė. Tiek mirčių neišgyvenau dar nė su viena knyga.

Galbūt ir dėl šios priežasties "Norvegų giria" man primena pasaką. Liūdną, gyvenimišką pasaką, kurioje nebūna laimingos pabaigos, kurioje mirtis tai ne gyvenimo priešingybė, bet jo dalis.

Neišsiplečiant, džiaugiuosi, kad paėmiau šią knygą į rankas, nors pradžioje, pripažįstu, nebuvau labai užsidegusi skaitydama. Nors galbūt taip ir turėjo būti, ši knyga nežadina intrigų ir nesprogdina akibrokštų. Tai melancholiška, gana slegianti, bet stipri knyga.

Tai buvo mano pirmasis skaitytas Haruki Murakami romanas. Tikrai nepraleisiu progos darsyk kartu pavakaroti. Jaučiu, jog suprantame vienas kitą.

Jean M. Auel pirmoji knyga apie pirmykščius žmones ("Urvinio lokio gentis") buvo viena įspūdingesnių mano skaitytų knygų.. Negalėjau nuo jos atsiplėšti, tiesiog gyvenau su knygos veikėjais, mačiau visą jų gyvenimą...

Jean M. Auel pirmoji knyga apie pirmykščius žmones ("Urvinio lokio gentis") buvo viena įspūdingesnių mano skaitytų knygų.. Negalėjau nuo jos atsiplėšti, tiesiog gyvenau su knygos veikėjais, mačiau visą jų gyvenimą laukinėje gamtoje prieš akis. Ir kai ji baigėsi, likau... tokia pamesta. Kaip Aila.. Todėl nusprendžiau pasižadėti šiai akcijai toliau skaityti tęsinius, kad ir angliškai, nes lietuvių kalba jų dar nėra. Ir... Vos pamačiusi, kad antroji dalis bus išleista Lietuvoje, užsisakiau, ir tą akimirką, kai gavau, puoliau skaityti!

Bet deja... Keista, kad antroji dalis taip stipriai skyrėsi nuo pirmosios.. Daug mažiau emocinių, tikrai juntamų išgyvenimų, daugiau kažkokio kartojimosi, ir už viską labiausiai stebinantis sekso scenų aprašymas.. Pirmoji dalis mane žavėjo savo įdomiomis įžvalgomis į pirmykščių žmonių gyvenimą, kurių šiek tiek buvo ir antrojoje, tačiau labai jau nesitiki, kad pirmykščiai vyrai buvo tokie išprusę moters patenkinimo srityje, kaip ne kiekvienas šiuolaikinis vyras yra!

Žinoma, knygoje vis tiek žavėjo Ailos pamąstymai, gyvenant visiškai vienai arklių slėnyje, bandant išlikti, prižiūrint gyvūnus. Tačiau naujų žmonių atėjimas šią istoriją kažkaip supaprastino..

Gaila, kad teko šiek tiek nusivilti antrąja "Žemės vaikų" dalimi, ir tikiuosi, kad trečioji pataisys situaciją.

Toliau tyrinėdama Azerotho pasaulio istoriją šįkart daug sužinojau apie Dalarano burtininkus, tarp kurių žmogiškoje formoje yra pasislėpusių net drakonų. Žmonėms nieko nenujaučiant drakonai nemažai kišasi į jų...

Toliau tyrinėdama Azerotho pasaulio istoriją šįkart daug sužinojau apie Dalarano burtininkus, tarp kurių žmogiškoje formoje yra pasislėpusių net drakonų. Žmonėms nieko nenujaučiant drakonai nemažai kišasi į jų gyvenimus, o pats pavojingiausias, juodasis Deathwing'as rezga tokį planą, kokio nesitiki niekas.

Ši knyga - nuotykinis romanas apie savo vidines kaltes bandantį išpirkti burtininką, kuris leidžiasi į kelionę, žinodamas, kad mirs, bet galbūt taip gaus atleidimą iš visų, nukentėjusių dėl jo kaltės.

Tai septintoji knygą apie Harį Poterį ir jo kovą su blogiu. Paskutinį kartą buvo tekę skaityti Hario Poterio knygą, gal 8-oje klasėje, tad buvo sunku prisiminti visus veikėjus. Tačiau galiu pasakyti, kad tai netrukdė...

Tai septintoji knygą apie Harį Poterį ir jo kovą su blogiu. Paskutinį kartą buvo tekę skaityti Hario Poterio knygą, gal 8-oje klasėje, tad buvo sunku prisiminti visus veikėjus. Tačiau galiu pasakyti, kad tai netrukdė skaityti paskutiniosios knygos. Šita knyga galima sakyti, netgi kažkiek priminė detektyvą, bet tas detektyvas ne apie žmogžudystes, bet apie Albą Dumbdorą ir Mirties Relikvijas.

Ši knyga mane nuteikė labai pakiliai. Pati istorija šioje knygoje buvo papasakota fantastiškai - nors vidury knygos pasidarė šiek tiek nuobodu, bet skaitydamas paskutinius pusantro šimto puslapių negalėjau atsitraukti. Tokios geros pabaigos tikrai nesitikėjau. Nesitikėjau, kad visa istorija gali pakrypti tokia linkme, nesitikėjau, kad Dumbldoras bus taip viską sumąstęs. Aišku, daug dalykų Dumbldoro planuose labai panašu į veiksmo serialų pramanus, tačiau mane vis tiek žavėjo, kaip išrutuliota visa istorija. Nesitikėjau, kad Sneipo gyvenimas buvo būtent toks, ir nesitikėjau, kad Albas Dumbdoras bus viską taip sugalvojęs.


Tarp kitko šiek tiek keistas pasirodė paskutinysis skyrius, gaila negaliu pasakyti kodėl, nes sugadinsiu skaitymo malonumą :)

Pradėjau skaityti dėl grėsmingai skambančios frazės "Ar meldeis prieš naktį Dezdemona?". Ji buvo labai girdėta (kas sekė po jos irgi žinojau), bet kaip iki jos buvo prieita, man buvo mįslė. Gėda tokių dalykų nežinoti,...

Pradėjau skaityti dėl grėsmingai skambančios frazės "Ar meldeis prieš naktį Dezdemona?". Ji buvo labai girdėta (kas sekė po jos irgi žinojau), bet kaip iki jos buvo prieita, man buvo mįslė. Gėda tokių dalykų nežinoti, todėl ši drama ir atsidūrė mano knygų sąraše.

O knyga tikrai nenuvylė. Labai įdomu skaityti apie dalykus ar reiškinius, kurie yra nemirtingi: pavydas, nepasitikėjimas savimi (iš kurio gimsta ir nepasitikėjimas kitais), pyktis, kerštas, viską griaunanti meilė, kuriai užgesti tereikia mažo pavydo ir nepasitikėjimo krislelio. Skaitant atrodo viskas taip paprasta, veikėjai tokie kvaili, tokie akli, o tada patrauki knygą ir pažiūri į savo gyvenimą ir tave kamuojančias mintis: "Taip, jis myli. Žinau. Bet kodėl vėlyvą vakarą jo nėra prie skypes? Kodėl jis neparašo? Gal jam kas nutiko? O gal...? Ne, negali būti! O gal?". Žinoma, tai juokinga, komiška ir kvaila, bet kai myli, dažniausiai visos tiesos ("Vieno žmogaus laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė", arba "Pasitikiu visiškai. Tai tikrai niekada nepavydėsiu") kažkur išgaruoja ir į galvą pradeda lįsti negeros mintys (žinoma, tik jeigu yra tam bent mažyčio pagrindas, arba jei tuo įtikinti labai stengiasi "gerasis" draugas). Tai ką daryti? Mokytis iš svetimų klaidų. Mokytis iš Otelo klaidos: pasikliauti ne kažkuo, o tik žmogumi kurį labiausiai myli ir kuris myli tave. Ar bent jau su juo pakalbėti. Kai ore tvyros meilė, ir pasaulis bus gražesnis.

Visada mėgau iššūkius ir Parulskio romanas, man kaip tokios vulgarokos literatūros vengėjai buvo iššūkis.

Visas rašymo stilius puikiai apibūdinamas vienu žodžiu - Parulskis. Tiesą sakant nežinau, kuo jis mane sužavėjo,...

Visada mėgau iššūkius ir Parulskio romanas, man kaip tokios vulgarokos literatūros vengėjai buvo iššūkis.

Visas rašymo stilius puikiai apibūdinamas vienu žodžiu - Parulskis. Tiesą sakant nežinau, kuo jis mane sužavėjo, kad jau skaitau trečią jo knygą. Na pirmoji pažintis su juo man patiko " Sraigė su beisbolo lazda" kažką ten radau savo. O šitoj nežinau, gal būt dar nesubrendus tokiam kūriniui. O gal tiesiog ne mano ir tiek.

Taip pat savo darė religinio pobūdžio tekstukai, tiesiog iš karto atpurtydavo nuo jų skaitymo, o juo labiau mėgavimosi.

Toks jausmas, kad sudėti kokio nors žmogaus blogai, kur jis rašo tiesiog tiesiai, ką galvoja. Manydamas, kad to niekas niekada neperskaitys.

"...aš nesu cinikas. Geriausiu atveju esu kinikas - nepatogios tiesos sakytojas."