Kai kam nors paklausus, ką skaitau, pasakydavau, kad šiuo metu kremtu "Skrydis virš gegutės lizdo", dauguma atsakydavo, kad matė filmą. O aš džiaugiausi, kad nebuvau jo mačiusi, nes tai leido man...

Kai kam nors paklausus, ką skaitau, pasakydavau, kad šiuo metu kremtu "Skrydis virš gegutės lizdo", dauguma atsakydavo, kad matė filmą. O aš džiaugiausi, kad nebuvau jo mačiusi, nes tai leido man susikurti vaizdą savo galvoje, taip, kaip norėjosi. O vaizdas toks - psichiatrinė ligoninė, kurioje vadovauja Didžioji Sesuo. Bent jau iki tol, kol į skyrių atvyksta misteris Makmerfis.

Knygos pradžioje vis pajusdavau, kad pasimetu, nelabai susigaudydavau, kur realybė, o kur jau pasakotojo - Vado fantazijos ar prisiminimai, tačiau kuo toliau, tuo labiau įsijaučiau į veiksmą ir susigyvenau su visais veikėjais - sanitarais, ligoniais, svečiais... O skaitant antrąją knygos pusę net nebesinorėjo jos paleisti iš rankų.

Pats įdomiausias personažas visoje istorijoje man buvo Makmerfis - aukštas, augalotas, stiprus vyras, kuris nuoširdžiai stengėsi dėl kitų ligonių, kad jiems būtų suteiktos kuo geresnės galimybės gyventi ir džiaugtis gyvenimu. Labiausiai mane sužavėjo jo įžvalgumas, nes vien tai, kad jis sugebėjo prakalbinti iki tol daugelį metų kurčiu ir nebyliu apsimetantį Vadą Bromdeną, daro įspūdį. Taip pat jis sugebėjo įkvėpti daugelį skyriaus gyventojų, padėti jiems suprasti, kad jie nėra bepročiai, dauguma jų buvo tiesiog pasimetę ir sutrikę žmonės.

Žinoma, įpinti į siužetą tragiški momentai daro jį tik įdomesnį, o netikėti veikėjų poelgiai tik dar labiau prikausto skaitytojo dėmesį. Taip pat visuomet smagu sulaukti netikėtos pabaigos, nes tai suteikia papildomo jaudulio, kuomet net ir po daug laiko, prisiminus knygą viduje pajunti kažką kirbant - taip, tikrai verta dėmesio knyga.

"Niekas taip neatpalaiduoja ir neišlaisvina žmogaus kaip kelionė" - taip rašo J.Ivanauskaitė savo "Kelionių alchemijoje". Aš pritariu šiai ir kitoms jos mintims apie keliones. Ar galite patikėti, kad įkvėpta knygos įsigijau...

"Niekas taip neatpalaiduoja ir neišlaisvina žmogaus kaip kelionė" - taip rašo J.Ivanauskaitė savo "Kelionių alchemijoje". Aš pritariu šiai ir kitoms jos mintims apie keliones. Ar galite patikėti, kad įkvėpta knygos įsigijau lėktuvo bilietus į Italiją (tiesa, ne į knygoje aprašomą siurrealistinę Veneciją, o į madų sostinę - Milaną)?! Visgi tikiu, kad kiekvienoje pasaulio vietoje galima atrasti kažką savito ir bet kokiu atveju ligi tol neregėto. Visuomet maniau, kad Venecijos karnavalas yra tik įmantriai apsirėdžiusių žmonių fiesta. Kaip aš klydau, nes J.Ivanauskaitė sukūrė naują šios šventės įvaizdį! Sužinojau, kad tai daugeliu prasmių nepaprasta, galėtume sakyti, kad magiška, turinti senas tradicijas kūniškų malonumų ir juslių šventė.

Aš tikiu, kad "Kelionių alchemija" yra knyga, kurią privalo perskaityti kiekvienas tikras keliautojas ar vis dar svajojantis apie nematytus kraštus. Mane ypač sužavėjo, kaip rašytoja aprašo Egipto ir Pietų Amerikos vaizdus. Vietiniai Egipto žmonės, gyvenantys po plačiašakiu figos medžiu ir besidalijantys maistu bei viskuo ką turi geriausio su knygos autore - mano manymu, pasitikėjimo ir geranoriškumo apraiškos, kurių vis labiau ima stigti vakarų visuomenei. Tuo tarpu Peru - kalnuota valstybė, kurioje esantis paslaptingasis Maču Pikču vilioja minias turistų, nebijančių terorizmo pavojaus, aukštikalnių ligos, maliarijos ir šimtų kitų susirgimų, apie kuriuos įspėja kelionių vadovai. O kur dar nuostabūs vietiniai gastronominiai stebuklai!

Viena iš mano mėgstamiausių knygoje dažnai cituojamo budistų dvasinio lyderio Dalai Lamos minčių: "Pozityvus mąstymas geriausias pagalbininkas ir gyvenant, ir mirštant". O kaip gi kitaip, juk kelionės gali būti ne tik į tolimus kraštus, o ir į patį save, bet visuomet svarbu matyti šviesą kuomet sutemsta ir tikėti pamatiniu, daugelį metų nekintančiu tikrojo gėrio ir laisvės supratimu. Tikiuosi, kad skaitydami šią knygą suprasite (nes galima įtarti, kad daugelis dar nepakankamai supranta) koks gyvenimas gali būti įvairialypis, dosnus ir visaip kitaip geras tiems, kas kuria ir priima visas jo siūlomas galimybes.

Ilgai galvojau, kaip šią knygą įvertinti, kaip ją aprašyti, kad kiti galėtų susidaryti nuomonę ir nuspręsti, ar vertą ją skaityti, ar geriau net nepradėti. Ir, žinot, pati vis dar dvejoju, ar likau nusivylusi, ar visgi...

Ilgai galvojau, kaip šią knygą įvertinti, kaip ją aprašyti, kad kiti galėtų susidaryti nuomonę ir nuspręsti, ar vertą ją skaityti, ar geriau net nepradėti. Ir, žinot, pati vis dar dvejoju, ar likau nusivylusi, ar visgi patenkinta šiuo kūriniu. Todėl ir neduosiu galutinio atsakymo, spręskit patys. Aš tik pamėginsiu nukreipti jus kuria nors linkme.



Jeigu norit kraują stingdančio trilerio, jo čia nerasit. Nors H. Mankell ne kartą pripažintas geriausiu detektyvinių romanų kūrėjų Švedijoje, kriminalinė linija, mano akimis, čia gana blanki. Nors, atrodo, žudynės didelio masto - išpjauti beveik visi atokaus kaimelio gyventojai - tačiau tyrimas vyksta be didelių "fejerverkų", lyg apgraibomis, lyg atmestinai, nors pasitelktos visos įmanomos Švedijos teisėsaugos pajėgos. Bet štai čia atsiranda viena teisėja, užsidegusi išsiaiškinti jos motinos globėjų, gyvenusių tame kaimelyje, žudiką. Ji atkapsto daug praeities paslapčių, kurios nuveda į Ameriką bei Kiniją. Ir šita pasakojimo linija man buvo pati įdomiausia, ryški ir įtaigi istorinė drama apie vargstančius kinų valstiečius, bėgančius nuo skurdo ir patenkančius į vergiją svajonių šalyje. Žodžiu, minėta teisėja, Birgita Roslin, randa šios istorijos siūlo galą ir vynioja jį keliaudama su drauge į Beidžingą. Ten Birgitos laukia keletas įdomių nutikimų ir lemtingų susitikimų, kurie galiausiai ir nuves į nusikaltimo išsiaiškinimą.



Pasakojimas nebrėžiamas tiesia linija, lygiagrečiai eina dar keletas svarbių veikėjų, kurių lūpomis šneka tiesa, melas ir pamišėliška beprotystė (argi kitaip galima pavadinti keršto troškimą žmonėms, kurie su tikruoju blogiečiu turi kraujo ryšį, jungusį kažkada seniai seniai gūdžioj praeity?) Puslapių šioje knygoje daug ir visko taip paprastai neišklosi, užtenka žinoti, kad bus ir paslapčių, ir meilės (nelamingos), ir tam tikrų politinių motyvų ir nuobodžių smulkmenų, kurias atmetus aš tikrai duočiau gerą balą šiam kūriniui. Na, čia gal mano bėda, jog nepatiko švediški personažai (visi alei vieno perkopę 50 - metį, nežinia kodėl buvo toks autoriaus pasirinkimas, bet jis man kažkoks nei šioks, nei toks... Vynus kolekcionojanti teisėja Birgita atsidūrusi santuokinėje krizėje, darbe apkrauta krūvomis bylų, sveikata pašlijusi, o ant galvos kaip iš dangaus nukrenta dar ir žiaurioji žmogžudystė, kurią bando išnarplioti, nors niekas jos nesiklauso ir negirdi... O keisčiausia ne smulkmeniški dialogai su vyru, drauge, bet jos slaptas troškimas... parašyti dainą Eurovizijos konkursui. Taigi keistas sutvėrimas ir netgi ne vienas čia toks, bet kaip ten bebūtų autorius yra laisvas rinktis savo herojus...). Visgi knyga sugebės įtraukti ne vieną skaitytoją, net jei jam nepatiks viena ar kita detalė, bet greičiausiai atras kažką tokio, kas pataikys į kiekvieno skaitančiojo širdį ar protą. Tikrai nesitikėjau tokio detektyvo, maniau, atsimungusi pasimėgausi įtemptu veiksmu, o čia teko gerokai labiau pasistengti, kartu pakeliauti bemaž po visus žemynus, nusidanginti į praeitį, o kartu ir į ateitį, kurią galbūt smarkiai pakeis Kinija. Taigi susimąsčiau ir, matyt, labiau imsiuosi domėtis šia gigantiška šalimi. Toks buvo mano susidūrimas su Henning Mankell, palikęs dvejojančią, bet kartu ir neleidžiančią taip lengvai pamiršti jo knygos, o jei įdomu, ką gausite jūs perskaitę šį kūrinį, tai sužinosit tik užvertę paskutinį puslapį.

Ame­ri­kie­čių ra­šy­to­jo ro­ma­ne pa­sa­ko­ja­ma apie ro­man­tiš­ką mei­lę. Aš­tuo­nias­de­šimt­me­tis No­jus jau ke­tve­ri me­tai gy­vena slau­gos na­muo­se, kad nuolat bū­tų ša­lia Alz­hei­me­rio li­ga ser­gan­čios...

Ame­ri­kie­čių ra­šy­to­jo ro­ma­ne pa­sa­ko­ja­ma apie ro­man­tiš­ką mei­lę. Aš­tuo­nias­de­šimt­me­tis No­jus jau ke­tve­ri me­tai gy­vena slau­gos na­muo­se, kad nuolat bū­tų ša­lia Alz­hei­me­rio li­ga ser­gan­čios žmo­nos Eli. Nors ši bai­si li­ga atė­mė iš mo­ters at­min­tį, ji ne­beat­pa­žįs­ta sa­vo vy­ro, ta­čiau No­jus vis ti­ki­si ste­bu­klo, kas­dien bal­siai jai skai­to užra­šus, ti­kė­da­ma­sis, kad jų mei­lės pri­si­mi­ni­mai įpūs ki­birk­štį į yran­čias sme­ge­nis. Sa­vo gy­ve­ni­mo sau­lė­ly­dyje jis dar kar­tą įsi­ti­ki­na, kaip sti­priai my­li Eli.

Graži ir jaudinanti meilės istorija...

Kažkaip netenka susidurti su linksmais klasikiniais rusų rašytojais. Daug išgyvenusi tauta, gal dėl to ir liūdna. Šią mintį dar kartą patvirtino Boriso Pasternako romanas "Daktaras Živaga". Turbūt per daug tiesiai ir atvirai...

Kažkaip netenka susidurti su linksmais klasikiniais rusų rašytojais. Daug išgyvenusi tauta, gal dėl to ir liūdna. Šią mintį dar kartą patvirtino Boriso Pasternako romanas "Daktaras Živaga". Turbūt per daug tiesiai ir atvirai kalbanti knyga, nes Rusijoje nebuvo išleista. 1957 m. knyga pasirodė Italijoje, vėliau buvo verčiama į kitas kalbas. 1958 m. B. Pasternakui buvo paskirta Nobelio literatūros premija, kurią jis iš pradžių priėmė, bet dėl didelio komunistų partijos spaudimo, buvo priverstas atsisakyti. Liūdna tauta, nes kaip žinodamas tokius dalykus gali rašyti linksmai?



Romanas pasakoja apie gydytoją Jurijų Živagą, kuriam teko nelaimė išgyventi Rusijoje nuo 1905 m. revoliucijos iki maždaug II pasaulinio karo. Aprašoma mažai laimingo gyvenimo akimirkų. Vaikystėje mirusi motina, nusižudęs tėvas, vėliau nesibaigiančios klajonės, revoliucijų ir karų kovos, badas, ligos, šaltis. Daugybė veikėjų, supančių daktarą. Sunku net įsiminti visų vardus, tėvavardžius, meilius vardų sutrumpinimus, pavardes. Šie žmonės priartėja prie Jurijaus, palieka savo pėdsaką jo gyvenime, mintyse, širdyje ir vėl nutolsta. Atrodo, jog net nesistengdamas jis puikiai gyvena pagal principą - žmogus gimsta ir miršta vienas. Puslapiuose įvedami ir pradingsta veikėjai - mokslo draugai, giminaičiai, oficialios ir neoficialios žmonos, savi ir svetimi vaikai. Po kurio laiko supranti, kad neverta net bandyti visų atsiminti - juk pabaigoje gydytojas vistiek turėtų likti vienas.



Puslapiuose kinta Jurijaus ir daugybės kitų Rusijos gyventojų mąstymas. Pradžioje naujos idėjos atrodo gerai - laisvė, lygybė, visi jau nebe ponai, o draugai, bendrai siekiantys kažkur aukštai šviečiančių tikslų. Deja, realybė dažniausiai nuvilia. Žmonės per daug savanaudiški, per daug sudėtingi, kiekvieno poreikiai skirtingi ir neperprantami. Gražios idėjos pavirsta prievarta, per kraują brukamomis tiesomis. O juk, kaip sakoma, per prievartą mielas nebūsi... Pradžioje Jurijus dar bando pažadinti apsnūdusią liaudį, tačiau taip tik užsitraukia nemalonę. Kam patinka nepatogi tiesa? Yra taip, vadinasi taip ir turi būti, o klausinėjantys bei verčiantys galvoti tik kelia problemas.



Atrodo, kad Živaga praranda tikėjimą žmonėmis, geresnio gyvenimo galimybe, ateitimi. Ne kartą jis apleidžia savo darbą ir mokslus, ir kūrybą, ir sveikatą. Bando pakilti ir vėl krenta. Kartu su visa Rusija. Tačiau baigiama viltingai - draugai skaito Živagos eilėraščius ir jiems ima atrodyti, "kad toji dvasios laisvė jau atėjo, kad kaip sykis šį vakarą ateitis apsigyveno gatvėse, apačioje, po langais, kad jie patys įžengė į šią ateitį ir nuo šiolei joje gyvena."



Knyga skaitėsi sunkiai, veiksmas joje lėtas, jokių stulbinančių įvykių, neįtikėtinų nuotykių. Kaip ir tikrame gyvenime - lėtai keičiasi diena po dienos ir dauguma iš jų nieko naujo neatneša. Kasdienybė nusibosta, kartais plyksteli šventės, nelaukto svečio ar kelionės spindulys, o paskui vėl ta pati pilkuma. Tačiau nesigailiu, kad skaičiau. Naujas požiūris į savo tautos tragediją ir surastas atsakymas į klausimą, kodėl B. Pasternakas taip nepatiko vietinei valdžiai.

Knyga apie gyvenimą, parašyta nieko nevyniojant į vatą. Paliečia bene visas įmanomas sritis: socialiniai sluoksniai, tautinės mažumos, santykiai šeimose ir už jų ribų, paaugliai, vaikai, tevai, seneliai, kaimynai,...

Knyga apie gyvenimą, parašyta nieko nevyniojant į vatą. Paliečia bene visas įmanomas sritis: socialiniai sluoksniai, tautinės mažumos, santykiai šeimose ir už jų ribų, paaugliai, vaikai, tevai, seneliai, kaimynai, bendradarbiai ir t.t. Kiekvienas skyrius yra vis kito veikėjo trumpas gyvenimo epizodas. Veikėjų yra daug. Galiausiai aiškėja kaip vienas savaip motyvuotas veiksmas keičia daugelio gyvenimus.

Veiksmas vyksta mažoje Britų miestelio bendruomenėję, todėl kai kuriem jų mąstymo įpatumam praverstų pažinoti jų kultūrą.

Patiko. Rekomenduočiau tiem kam patinką knygos apie žmonių santykius. Tiesa knygos pradžioje, kol vyksta pažindinimasis su veikėjais, labai norisi kavos, skanios...

Albert Camus "Esė rinktinė. 1 dalis" savyje talpina tris knygas: "Išvirkščioji ir geroji pusės", "Jungtuvės" ir "Vasara". Jose esantys kūriniai tarsi rodo autoriaus kūrybos kelią į brandą, kadangi pirmieji darbai buvo...

Albert Camus "Esė rinktinė. 1 dalis" savyje talpina tris knygas: "Išvirkščioji ir geroji pusės", "Jungtuvės" ir "Vasara". Jose esantys kūriniai tarsi rodo autoriaus kūrybos kelią į brandą, kadangi pirmieji darbai buvo rašyti Camus būnant vos dvidešimt kelerių, o vėliausieji - keturiasdešimties.

Visame esė rinkinyje vyrauja keletas motyvų, kurie pastebimi ir Camus romanuose, svarbiausias dėmesys sutelkiamas į žmogaus gyvenimo komponentus: vienatvę, meilę, laimę ir džiaugsmą, liūdesį, prasmės ieškojimus. Svarbus civilizacijos ir gamtos, žmogaus ir (vidinio) žvėries priešpastatymas. Ir, nors, kaip buvo minėta, esė atsispindi kūrybos raida, autoriaus požiūris į šiuos aspektus mažai kinta, galbūt tik atrandama daugiau niuansų, ar gilesnių pasvarstymų.

Būti žmogumi nėra paprasta. Patys susikūrę šimtus taisyklių ir nuorodų, nenorime jomis sekti. Stengiamės rasti atsakymus į klausimus apie pasaulį, tačiau jis mums tebelieka mįslė. Bet gal mes ieškome pernelyg sudėtingų atsakymų? "Ir taip kiekvienąsyk: kai man atrodydavo, jog suvokiu gilią pasaulio prasmę, mane kaip tik priblokšdavo jo paprastumas." Nuolatos bandome įprasminti savo gyvenimą, bet tuo pačiu leidžiame jam pralėkti prieš mūsų akis, nors "gyvenimas trumpas, ir prarasti laiką - nuodėmė." Bet iš tikrųjų mums tereikia mėgautis tuo, ką turime, nesistengiant per daug galvoti apie būtį, juk "suvokti savo buvimą - reiškia nieko nebelaukti."

Rinktinė, kaip ir bet kuris kitas Albert Camus kūrinys nuolat užduoda klausimus, verčiančius susimąstyti apie tai, koks pasaulis yra ir kokį jį matome mes, ką reiškia būti žmogumi ir kaip gyventi. "Svarbiausia būti tikram, o į šią sąvoką įeina ir žmogiškumas, ir paprastumas." Tad būkime savimi, būkime tikri, būkime pasauliu.

Kiek aš perskaičiau S. Brown knygų? Turbūt visas, kokios tik yra lietuvių kalba. Negalėčiau išskirti labiausiai patikusios, todėl pasrinkikau pakomentuoti šią.

Kaip ir visada - intrigos daug, siužetas painus, detektyvo...

Kiek aš perskaičiau S. Brown knygų? Turbūt visas, kokios tik yra lietuvių kalba. Negalėčiau išskirti labiausiai patikusios, todėl pasrinkikau pakomentuoti šią.

Kaip ir visada - intrigos daug, siužetas painus, detektyvo elementų užtektinai, jausmų ir gyvenimiškų istorijų taip pat netrūksta. Pasakoja apie seseris dvynes, kurios, kaip gyvenime dažnai būna, nutaria susikeisti ir nueiti į pasimatymą viena vietoj kitos. Nuo čia viskas ir prasdeda. Pasimatymas vietoj sesers pavyksta puikiai, net geriau nei tikėtasi. Tačiau kitą rytą viskas apsiverčia aukštyn kojom - seserį pasiekia žinia, kad kita sesuo žiauriai nužudyta. Veikėjas vadinu seserimis, nes žmogus, neskaitęs šios knygos, tikrai nesusigaudys, kuri iš jų yra kuri. Ir net skaitant knygą sunku suvokti, kuri iš jų Melina, o kuri Džiliana. Juolab, kad ir nužudymo tyrėjai pateikia tai vieną versiją, tai kitą. Suintriguoja ne tik skaitytoją, bet ir patys pasimeta tarp dviejų seserų gyvenimų. Ir tik iš ligos istorijos išsiaiškina, kuri būtent sesuo yra nužudyta, nes jos buvo įdentiškos, todėl jas atskirti labai sunku, ypač jei jos pačios to nenori. Tada labai lengva suklysti.

Knygą perskaičiau beveik vienu atsikvėpimu - labai įdomu buvo. Įdomu,aišku, tik gaila, kad istorija skaudi. Geriau būtų, kad būtų tik mėginimas nužudyti, žudikas būtų pagautas, o visi kiti ilgai ir laimingai gyveno. Bet ne visos istorijos laimingai baigias - toks rašytojos užmanymas.

Su dideliu dėkingumu mano akys žvilgčioja link užverstos R. Šerelytės knygos "Ledynmečio žvaigždės", ir alsuoja smegenys sentimentais, prisiminus šio romano skaitymo malonumą, kai knygos nepalikdavau ramiai pailsėti net...

Su dideliu dėkingumu mano akys žvilgčioja link užverstos R. Šerelytės knygos "Ledynmečio žvaigždės", ir alsuoja smegenys sentimentais, prisiminus šio romano skaitymo malonumą, kai knygos nepalikdavau ramiai pailsėti net važiuodama sausakimšu visuomeniniu transportu.
Manyčiau, kad romanas skendi dvejuose erdvėse - taip kaip mato herojė (komiškai, satyriškai, grotestiškai, nerealistiškai, mistiškai), ir taip kaip iš tikrųjų yra (kaimo buitis, derliaus vargas, prasigeriančios šeimos ir liūdni likimai). Šie du pasauliai susijungę sudaro nuostabų duetą, kuris tai priverčia juoktis pro ašaras, tai rimtai susimąstyti, bet abejingų veido išraiškų nepalieka.
Ši knyga buvo apdovanota Žemaitės premija, tad galite iš anksto numanyti, jei skaitysite, kad būsite sukrėsti prasigėrusio kaimo realybe, vaizdingomis (dažnai net vulgariomis) metaforomis, natūraliais keiksmažodžiais, komiškomis situacijomis. Nepaisant to, pagrindinė herojė yra be galo žavi, marindama vienatvės jausmą, kalbasi su savo sielos draugais - kaktusu, darbo aplankalu, vaiduokliais, Šėtonu, Dievu, angelo skulptūrėle ant palangės, baro personalu, nepažįstamais įtartinais žmonėmis, nevengia išmaukti stipresnių gėrimų ryte, darbo metu ir po darbo.

Bohemiška atmosfera ir nuotaika kvepiantis romanas dvelkia įvairiomis spalvomis, tiek liūdesio, tiek vidinio sielvarto, tiek romantiškų svajonių ir atsitikimų, nuo kurių kyla užuojauta, supratimas, noras padėti, apkabinti heroję, ar tiesiog garsiai pasijuokti.

Skaičiau šią knygą kelis mėnesius ir jeigu ne "Knygų iššūkis", nebūčiau skubėjęs jos užbaigti. Būčiau skaitęs ir liepą, galbūt netgi rugpjūtį.

Neįsivaizduoju, kaip galėčiau šiuo atsiliepimu perteikti visus savo...

Skaičiau šią knygą kelis mėnesius ir jeigu ne "Knygų iššūkis", nebūčiau skubėjęs jos užbaigti. Būčiau skaitęs ir liepą, galbūt netgi rugpjūtį.

Neįsivaizduoju, kaip galėčiau šiuo atsiliepimu perteikti visus savo įspūdžius apie John Fowles "Magą". Jis pakerėjo mane, erzino, bandė mano kantrybę, provokavo fantazuoti, vertė susimąstyti apie savo gyvenimą, apie praėjusį ir esamą laikmetį... Jis turi detektyvo, erotikos, romantikos, mistikos ir filosofijos elementų. Pirmą kartą šovė mintis, jog John Fowles kūryba labai panaši į Umberto Eco romanus. Jie tarsi mįslės.



Siužetas.

Pagrindinė siužeto linija - tai meilės istorija tarp Nikolo Erfė bei Elison. Jie susipažįsta, įsimyli, išsiskiria, tačiau tuo jų santykiai nesibaigia. Kas vyksta toliau, vyksta tarsi šių santykių fone, suteikia kitokią prasmę. Nikolas - herojus ar antiherojus - išvyksta dirbti mokytoju į nuošalią Graikijos salą, po kurio laiko jis susipažįsta su gandais apipintu Morisu Končiu. Kažkas jį traukia geriau pažinti šį senyvą vyriškį. Labai greitai viskas, apie ką Nikolas Erfė sugeba galvoti - tai laukti vis kito savaitgalio Končio namuose. Tai, kas ten vyksta, įtraukia jo mintis, aistras, pasąmonę...



Trys dalys

Taigi romaną sudaro trys dalys. Pradžia, eiga ir pabaiga. Tradiciška struktūra atspindi John Fowles kūrybai būdingą žaidimą su tradiciniu romanu (apskritai šis rašytojas priskiriamas perėjimui tarp modernizmo ir postmodernizmo, kur tradicinė romano struktūra, rašymo būdas dekonstruojami). Kiekviena dalis paženklinta ištrauka iš markizo de Sado "Dorybės nelaimių". Kadangi Nikolas Erfė yra XX a. jaunuolio tipas, o Morisas Končis labiau atspindi XIX amžių, sąsajos su de Sadu leidžia leistis dar toliau - į XVIII amžiaus Europą. Kartu tai nusako vienas pagrindinių romano temų - moralės kaita Europos kultūroje, seksualumo laisvėjimas.



Puslapiai

Romaną sudaro 814 puslapių. Tai neabejotinai viena ilgiasių knygų, kurias esu skaitęs, galbūt, pati ilgiausia. Bandydamas atsakyti į klausimą, kodėl ji tokia, galbūt rašytojas persistengė, priėjau prie atsakymo, jog greičiausiai, viskas, kas aprašyta šioje knygoje, ypač antrojoje jos dalyje, buvo skirta išgyventi kuo jautriau pačiam skaitytojui. Neužtenka žinoti, ką jautė pagrindinis veikėjas, reikia pačiam pasijusti esant jo kailyje. Reikia išgyventi visą tą neužtikrintumą, abejones, aistrą, pyktį, siaubą, viltį, laukimą. Kadangi pagrindinis (detalus) knygoje aprašomas veiksmas vyko apie 3 mėnesius, tai visai įsivaizduoju, kad ir šią knygą galėjau skaityti visus tris mėnesius (kaip minėjau šio atsiliepimo pradžioje).



Neabejotinai - šis romanas yra iššūkis kiekvienam skaitytojui. Intelektualinis, emocinis, ir manau, visada dar ir asmeninis. Neabejotinai rekomenduoju "Magą" perskaityti besidomintiems psichologija. Ryškios sąsajos su Sigmundo Froido, Karlo Gustavo Jungo ir Eriko Bernė teorijomis padės iš naujo įvertinti žmogaus psichiką (sielą), santykių su kitais žmonėmis prigimtį, mechanizmus, taip pat psichologinių eksperimentų etikos ribas.

John Fowles "Magas", (1998), Alma Littera