"Noriu išsilaisvinti iš bet kokių klišių. Nenoriu viso gyvenimo talpinti į vienintelį žodį. Vieną istoriją. Noriu rasti kažką kitą, kažką nepažįstamo, ko nėra jokiame žemėlapyje. Noriu tikro nuotykio."

"Viskas,...

"Noriu išsilaisvinti iš bet kokių klišių. Nenoriu viso gyvenimo talpinti į vienintelį žodį. Vieną istoriją. Noriu rasti kažką kitą, kažką nepažįstamo, ko nėra jokiame žemėlapyje. Noriu tikro nuotykio."

"Viskas, ko mes norime, yra tai, ko mes ištreniruoti norėti." Skelbia neįprastai grafiškas, iš pirmo žvilgsnio paprastas, neeilinės Chuck Palahniuk knygos "Nematomi monstrai" viršelis. Chuck Pahachniuk, garsiojo "Kovos klubo autorius, šiame kūrinyje ypatingai kalba apie transeksulus, šeimą ir norą pakeisti gyvenimą. "Nematomi monstrai" prasideda mirties scena, buvusi manekenė degančiame pastate aštriai, išraiškingai, sukrečiančiai ir įdomiai pasakoja ant rankų mirštančios draugės super megakaralienės Brendi Aleksander ir kartu savo pačios gyvenimo istorijas. Blykst. Daugiau jausmų. - Išreiškia savo būseną pasakotoja. Ypatingo grožio mergina labai staigiai praranda gyvenime viską: grožį, mylimąjį, šeimą, geriausią draugę, turtą, jai "pajudėti į priekį" gyvenime padeda ligoninei sutikta ekstravagantiška moteris, kuri pasirodo esanti transvestitas. Jis išmoko merginą atsikeršyti už praeitį ir nieko nesigailėti. Taip prasideda šeimos ir asmeninių paslapčių perpinta istorija, kurios ašis - trijų keistų veikėjų: nebyle mosnstre tapusios pasakotojos, kuri keršija savo buvusiai geriausiai draugei Evi ir buvusiam mylimajam Manusui, kuris keliauja kartu ir lyties keitimo operacijos laukiančios Brendi Aleksander kelionė po Ameriką, Kanadą, kelionė po pasakotojos atsiminimus, kelionė po svajones. Šie veikėjai nedideliais gabaliukais stumia pasakojimą į priekį, neįtikėtina, šokiruojančia vaizduote nuspalvinta knyga įkvepia ir priverčia susimąstyti apie gyvenimą, norus ir tiesą.

Galite susitepti sumuštinių, pasidaryti arbatos, atsinešti lėkštę braškių, tačiau kai atsiversite Murakami knygą, viską užmiršite ir vaišės liks nepaliestos. Taip pat nebedomins sms žinutės, Skype pypsėjimas ir visi...

Galite susitepti sumuštinių, pasidaryti arbatos, atsinešti lėkštę braškių, tačiau kai atsiversite Murakami knygą, viską užmiršite ir vaišės liks nepaliestos. Taip pat nebedomins sms žinutės, Skype pypsėjimas ir visi kiti pašaliniai dalykai. Liekate Jūs ir magiškas murakamiškas pasaulis.

Tikriausiai nėra žinomesnio japonų rašytojo Amerikoje ir Europoje už Murakami. Tai neabejotinai nulėmė autoriaus vakarietiškumas, kuris stipriai matosi ir jo kūriniuose. Taigi, gauname egzotikos, tačiau tuo pačiu jame randame kažką pažįstamo ir savo.

Murakami stiliaus paprastai neapibūdinsi. Vieni sako, kad tai fantastika, kritikai jį įvardina ir okultiniu detektyvu, ir psichodeliniu trileriu, ir (anti)utopija ir įvariais kitais, dažnai keistais, terminais. Matyt tai ir yra to stebuklinio pasaulio, į kurį taip maloniai įsitraukiame skaitydami, kertinis akmuo.

Mano pažintis su šiuo plunksnos meistru prasidėjo gerokai anksčiau ir paliko tik gerus įspūdžius. Todėl dabar buvo nepaprastai malonu iš lentynos išsitraukti "Kafką pakrantėje" ir pajusti tokį skaitymo malonumą, kokio jau senonai neturėjau. Pradėjus skaityti, liautis tikrai sunku. Tampiausi knygą visur, skaičiau visur kiek tik leido galimybės. O kam nors paklausus, apie ką ta knyga, nuo kurios negaliu atsiplėšti, tegalėdavau šabloniškai atsakyti, kad apie viską. Na kaip gi trumpai paaiškinti? Čia yra ir iš namų pabėgęs penkiolikmetis, bandantis pabėgti nuo savo likimo, ir senukas, kalbantis su katėmis, ir tolimųjų reisų vairuotojas, metęs savo amatą dėl galimybės patirti nuotykių, vidutinio amžiaus moteris, kenčianti negalėdama pamiršti jaunystės meilės. Ir ko tik čia nėra! Viskas pasakojama kaip dvi atskiros istorijos, kurios galiausiai susipina į vieną ir paaiškėja jas jungiantys saitai.

Minėti pasakojimai stipriai persmelkti mistikos, kuri yra tikra Murakamio vizitinė kortelė. Taip pat netrūksta trilerio elementų (jau vien kačių žudynės kiek įtampos sukelia), erotinių detalių, kartais net su stipria edipiška potekste (pagrindiniam veikėjui Kafkai Tamurai tėvas buvo išpranašavęs, kad jis permiegos su savo motina ir seserimi, ir galiausiai, pranašystės išsipildo). Žiūrint plačiau, knygoje aprašoma visa šeimos drama: kai Kafka Tamura buvo tik mažas berniukas, jį su tėvu paliko mama, kuri kartu su savimi pasiėmė ir berniuko sesę. Nei vienos iš jų jaunuolis dabar neprisimena. Tačiau likimas lemia jam vėl sutikti jas abi. Ir gana neįprastom aplinkybėm.

"Noriu, kad mane prisimintum. Jei prisiminsi, tuomet man nerūpi, jei visi kiti mane pamirš".

"Mama, tu sakai. Aš tau atleidžiu. Sulig tais žodžiais garsiai sutrupa apledėjusi tavo širdis".

Visi veikėjai tam tikra prasme ieško harmonijos ir ramybės. Visų istorijos skirtingos, bet tikslas panašus. Ir štai šioje vietoje galima įžvelgti filosofinį kontekstą ir atrasti erdvės pamąstymams. "Kafka pakrantėje" nėra tiktai smagus būdas valandoms praleisti. Iš jo galima pasiimti ir šį tą daugiau.

"Kas atverta, turi būti užverta".

Knygą vertinu maksimumu. Nors galbūt po kurio laiko atsitiks tas pats, kas su kitom perskaitytom Murakami knygom - prisiminsiu tik įspūdį, o pats siužetas visiškai išbluks iš atminties. Pliusas tas, kad galėsiu skaityti iš naujo ir vėl patirti tokį patį malonumą.

Galite susitepti sumuštinių, pasidaryti arbatos, atsinešti lėkštę braškių, tačiau kai atsiversite Murakami knygą, viską užmiršite ir vaišės liks nepaliestos. Taip pat nebedomins sms žinutės, Skype pypsėjimas ir visi...

Galite susitepti sumuštinių, pasidaryti arbatos, atsinešti lėkštę braškių, tačiau kai atsiversite Murakami knygą, viską užmiršite ir vaišės liks nepaliestos. Taip pat nebedomins sms žinutės, Skype pypsėjimas ir visi kiti pašaliniai dalykai. Liekate Jūs ir magiškas murakamiškas pasaulis.

Tikriausiai nėra žinomesnio japonų rašytojo Amerikoje ir Europoje už Murakami. Tai neabejotinai nulėmė autoriaus vakarietiškumas, kuris stipriai matosi ir jo kūriniuose. Taigi, gauname egzotikos, tačiau tuo pačiu jame randame kažką pažįstamo ir savo.

Murakami stiliaus paprastai neapibūdinsi. Vieni sako, kad tai fantastika, kritikai jį įvardina ir okultiniu detektyvu, ir psichodeliniu trileriu, ir (anti)utopija ir įvariais kitais, dažnai keistais, terminais. Matyt tai ir yra to stebuklinio pasaulio, į kurį taip maloniai įsitraukiame skaitydami, kertinis akmuo.

Mano pažintis su šiuo plunksnos meistru prasidėjo gerokai anksčiau ir paliko tik gerus įspūdžius. Todėl dabar buvo nepaprastai malonu iš lentynos išsitraukti "Kafką pakrantėje" ir pajusti tokį skaitymo malonumą, kokio jau senonai neturėjau. Pradėjus skaityti, liautis tikrai sunku. Tampiausi knygą visur, skaičiau visur kiek tik leido galimybės. O kam nors paklausus, apie ką ta knyga, nuo kurios negaliu atsiplėšti, tegalėdavau šabloniškai atsakyti, kad apie viską. Na kaip gi trumpai paaiškinti? Čia yra ir iš namų pabėgęs penkiolikmetis, bandantis pabėgti nuo savo likimo, ir senukas, kalbantis su katėmis, ir tolimųjų reisų vairuotojas, metęs savo amatą dėl galimybės patirti nuotykių, vidutinio amžiaus moteris, kenčianti negalėdama pamiršti jaunystės meilės. Ir ko tik čia nėra! Viskas pasakojama kaip dvi atskiros istorijos, kurios galiausiai susipina į vieną ir paaiškėja jas jungiantys saitai.

Minėti pasakojimai stipriai persmelkti mistikos, kuri yra tikra Murakamio vizitinė kortelė. Taip pat netrūksta trilerio elementų (jau vien kačių žudynės kiek įtampos sukelia), erotinių detalių, kartais net su stipria edipiška potekste (pagrindiniam veikėjui Kafkai Tamurai tėvas buvo išpranašavęs, kad jis permiegos su savo motina ir seserimi, ir galiausiai, pranašystės išsipildo). Žiūrint plačiau, knygoje aprašoma visa šeimos drama: kai Kafka Tamura buvo tik mažas berniukas, jį su tėvu paliko mama, kuri kartu su savimi pasiėmė ir berniuko sesę. Nei vienos iš jų jaunuolis dabar neprisimena. Tačiau likimas lemia jam vėl sutikti jas abi. Ir gana neįprastom aplinkybėm.

"Noriu, kad mane prisimintum. Jei prisiminsi, tuomet man nerūpi, jei visi kiti mane pamirš".

"Mama, tu sakai. Aš tau atleidžiu. Sulig tais žodžiais garsiai sutrupa apledėjusi tavo širdis".

Visi veikėjai tam tikra prasme ieško harmonijos ir ramybės. Visų istorijos skirtingos, bet tikslas panašus. Ir štai šioje vietoje galima įžvelgti filosofinį kontekstą ir atrasti erdvės pamąstymams. "Kafka pakrantėje" nėra tiktai smagus būdas valandoms praleisti. Iš jo galima pasiimti ir šį tą daugiau.

"Kas atverta, turi būti užverta".

Knygą vertinu maksimumu. Nors galbūt po kurio laiko atsitiks tas pats, kas su kitom perskaitytom Murakami knygom - prisiminsiu tik įspūdį, o pats siužetas visiškai išbluks iš atminties. Pliusas tas, kad galėsiu skaityti iš naujo ir vėl patirti tokį patį malonumą.

"Meilė, džiazas ir velnias" - tai žiauri jaunimo gyvenimo realybė. Pagrindinė pjesės veikėja septyniolikmetė Beatričė groja džiazą su trimis maištaujančiais vaikinais - Andriumi, Juliumi ir Luku, kurie nėra pats...

"Meilė, džiazas ir velnias" - tai žiauri jaunimo gyvenimo realybė. Pagrindinė pjesės veikėja septyniolikmetė Beatričė groja džiazą su trimis maištaujančiais vaikinais - Andriumi, Juliumi ir Luku, kurie nėra pats geriausias pavyzdys jaunai merginai - jie geria, yra linkę į smurtą ir konfliktus, neturi jokių žmogiškųjų vertybių, jokių idealų, jie nesutaria su tėvais, vaikystėje nei vienas negavo pakankamai meilės ir švelnumo. Beatričė visiškai kitokio būdo, ji - gerumo, nuoširdumo, pasiaukojimo įsikūnijimas, ji siekia tiesos, bando aplinkinius atvesti į doros kelią. Betą dar vaikystėje paliko mama, ji gyveno su senele ir taip pat nepatyrė tėvų meilės. Mergina supranta, kad gyvena negailestingame pasaulyje, jis jai - lyg beprotnamis. Nepaisant to, Beta vis tiek myli gyvenimą, myli visus žmones, nori padaryti pasaulį šviesesnį. Ji padeda susivokti Andriaus tėvui, kur link eina jo sūnus, pažadina Juliaus tėvą, paskendusį savo filosofijose. Beatričė - tai gėris, ji nepritampa šiame žiauriame pasaulyje ir todėl verčiau pasirenka mirtį, nei gyvenimą jame.

Turiu pasakyti, kad ši tragikomedija man labai patiko. Esu girdėjusi nuomonių, kad pjesė per daug vulgari ar žiauri. Aš su tuo nesutinku, mane kaip tik labiau sudomina ir sukrečia tos knygos, kuriose atskleidžiama realybė, nagrinėjamos kasdienio gyvenimo problemos, o ne pasakojami nebūti dalykai. Vaikinų ginčai su tėvais, samprotavimai apie gyvenimo prasmę priverčia susimąstyti, o galbūt yra kažkiek aktualūs ir pačiai. Tiesa, tikriausiai, man, kaip ir daugeliui, ši istorija būtų priimtinesnė kaip romanas, o ne kaip pjesė. Vis dėl to, manau, kad ji beveik nenusileidžia garsiajam Melvin Burgess "Heroinui" ar Selindžerio "Rugiuose prie bedugnės", todėl patariu ją perskaityti visiems, kuriuos šios knygos sudomino.



"Gyvenimas - prakeiktas, beprotiškai apkrautas melu, falšu, fantastika ir dar velniai žino kuo. Kai kada virsta tvaiku. Kai kada - ugnimi. Ir aš viską matau. Baisu viską matyti! Mane apima siaubas. Aš pasitraukiu. Aš bėgu! Taip yra. Aš nekaltas. Ir nekaltinkit manęs. Tai beprasmiška."

Nuolat aplinkoj linksniuojamas "Mažasis princas" buvo viena iš knygų, kurias labai norėjau perskaityt. "Kas gi tokio stebuklingo joje?" - kildavo mintis matant tai, kaip kiti aukština šį skaitalą.
Ir iš tiesų, kas gi tokio...

Nuolat aplinkoj linksniuojamas "Mažasis princas" buvo viena iš knygų, kurias labai norėjau perskaityt. "Kas gi tokio stebuklingo joje?" - kildavo mintis matant tai, kaip kiti aukština šį skaitalą.
Ir iš tiesų, kas gi tokio stebuklingo? Be kelių frazių ar pastraipų-nieko ypatingo.
Tos kelios pastraipos, nuolat šmėžavusios internete, man kėlė žavėsį. Bet perskaičius mane aplankė tik tokie jausmai: nors esu žmogus, kuris tiki pasakom, tačiau ši manęs neįtikino.

Ilgai kaupiausi šiam iššūkiui. Bet tik dabar pasiryžau dalyvauti. Labai tikiuosi kitais metais dalyvauti jau nuo pat pradžių. Pirmoji pasirinkta knyga nenuvylė:) Po žemės drebėjimo praradusi motina ir kitus gentainius Aila...

Ilgai kaupiausi šiam iššūkiui. Bet tik dabar pasiryžau dalyvauti. Labai tikiuosi kitais metais dalyvauti jau nuo pat pradžių. Pirmoji pasirinkta knyga nenuvylė:) Po žemės drebėjimo praradusi motina ir kitus gentainius Aila klaidžioja, kol nusilpsta. Ją užpuola urvinis liūtas. Svetimos genties rasta maža mergytė augant patyrė daug iššūkių dėl sao išvaizdos, tradicijų. Dramatiška kova dėl savo sūnaus ir ateities užburia. Pradėjus skaityti norėjosi versti lapus kuo greičiau, labai įtraukė. Nekantriai laukiu kol perskaitysiu antrąją dalį.

Džiugina faktas. kad autorė domėjosi ir rėmėsi istorija rašydama knygą. Super.

Umberto Eco "Prahos kapinės" - tai jau trečia šio autoriaus skaityta knyga. "Prahos kapinės" - šnipinėjimo, falsifikavimo ir intrigų kupina knyga. Skaitant dažnai pasiklysti tarp kuriamų intrigų, sąmokslų. Pagrindinis...

Umberto Eco "Prahos kapinės" - tai jau trečia šio autoriaus skaityta knyga. "Prahos kapinės" - šnipinėjimo, falsifikavimo ir intrigų kupina knyga. Skaitant dažnai pasiklysti tarp kuriamų intrigų, sąmokslų. Pagrindinis veikėjas - Simoninis - susidvejinusi asmenybė, avantiūristas, falsifikatorius, slaptas agentas. Jo falsifikuojamų dokumentų pagrindu kuriami valstybiniai sąmokslai. Visa knyga - dienoraštis, kuri rašo Simonas Simoninis ir abatas Dala Pikola. Dala Pikola - tai antroji susidvejinusio Simoninio pusė. Dienoraštis baigiasi, kai Simoniniui sugrįžta atmintis ir baigiasi asmenybės susidvejinimas. Iš šios knygos tikėjaus daugiau, skaitėsi gana sunkiai ir nepatiko, kad kiekvienas sąmokslas, kiekviena kuriama intriga remdavosi žydų tema, jų tariamai keliama grėsme.

Šią knygą įtraukiau į iššūkį, nes labai suintrigavo jos paslaptingumas - autorius nežinomas, pavadinimo nėra (o iš tiesų šis pavadinimas kaip tik atitinka besiklostančius įvykius). Ir nenusivyliau.

Patiko, jog yra daug...

Šią knygą įtraukiau į iššūkį, nes labai suintrigavo jos paslaptingumas - autorius nežinomas, pavadinimo nėra (o iš tiesų šis pavadinimas kaip tik atitinka besiklostančius įvykius). Ir nenusivyliau.

Patiko, jog yra daug veikėjų, o skyriai suskirstyti vis iš skirtingo veikėjo pozicijos. Toks skirstymas neleido atsirasti nuoboduliui, tarpusavy susiedavo personažus. Kuriami įvairūs, bet prie bendros nusikaltėlių miestelio aplinkos puikiai tinkantys veikėjų charakteriai. Kiekvienas turintis ilgą nuodėmių sąrašą, o jeigu ir pasirodo be nuodėmių, tai keliaujant knygos puslapiais jų prisidaro. Personažai neatskleisti iš pat pradžių, jų charakteriai vystomi ir lyg po truputį keliant uždangą pasirodo, kas iš tiesų yra ar buvo. Šis dinamiškumas ir nežinojimas iki pat pabaigos, kas visgi blogiukas, o kas gerietis mane tikrai suintrigavo.



Taip pat patiko kūrinio aplinka, kuri iš pradžių atrodė labai žemiška ir reali, bet po to atsirado mistikos, kuri man visai nekliudė ir tik padidino intrigą. Antgamtinės būtybės, paslaptinga knyga be pavadinimo, legendos, mėnulio užtemimas - visa tai buvo tarsi puikus, aštrokas prieskonis veiksmo ir gaudynių nestokojančiai knygai. Iš tiesų, pats kūrinys atmetant fantastikos elementus man kiek priminė filmus "Desperado" ir "Kartą Meksikoje", kur susitinka visokio plauko gangsteriai ir šaudosi, medžioja vienas kitą, kiurkso senuose, dvokiančiuose baruose ir pan.

Taigi, gal kūrinys ir neturi išliekamosios vertės, bet lengvam vakarui, norint tiesiog kažko intriguojančio, mistiško, primenančio gerą veiksmo filmą ši knyga kaip tik. Vertinu stipriu 9 iš 10. Patiko ir rekomenduoju :)

Turbūt nereikia aiškinti, kodėl naudinga ir reikalinga skaityti gerb. A. Čekuolio knygas. Knygą "Šešios progos numirti" perskaičiau palyginti greitai, kadangi kiekviena autoriaus nagrinėjama tema ar klausimas pasirodė įdomūs...

Turbūt nereikia aiškinti, kodėl naudinga ir reikalinga skaityti gerb. A. Čekuolio knygas. Knygą "Šešios progos numirti" perskaičiau palyginti greitai, kadangi kiekviena autoriaus nagrinėjama tema ar klausimas pasirodė įdomūs ir aktualūs, todėl knygos skaitymas tikrai neprailgo. Buvo iš tiesų įdomu perskaityti autoriaus nuomonę vienu ar kitu klausimu, skaitydama knygą sužinojau ir daug man iki šiol negirdėtų faktų, todėl drįstu teigti, jog tikrai patobulėjau perskaičiusi šią knygą.

Nenorėdama atskleisti visos knygos turinio, smulkiau neaptarsiu kiekvieno knygos skyriaus, tačiau galiu pasakyti, jog šioje knygoje kiekvienas tikrai ras tai, kas jam patinka ir tai, kas jam įdomu. A.Čekuolio knygų privalumas yra tas, jog knyga nėra ankstesnės knygos tęsinys, todėl esant norui, ją galima skaityti ne iš eilės, fragmentiškai, atsirinkti tik įdomiausius dalykus, nors tikrai nuoširdžiai patariu perskaityti ją nuo pirmo iki paskutinio žodžio, nes niekada nežinosi, ko gyvenime gali prireikti :).

Kitas įdomus šios knygos aspektas yra tas, kad knygos pabaigoje autorius pateikia savo prisiminimus apie savo darbą laive, apie įvairius nuotykius jūroje. Man labai patiko skaityti šią knygos dalį, kadangi A.Čekuolis sugeba labai tikroviškai perteikti istorijas, tai mane labai žavi.

Planuojamų perskaityti knygų sąraše yra ir dar viena šio autoriaus knyga. Tikiuosi, kad ji bus tokia pat įdomi, intriguojanti ir nenuspėjama, kaip ir "Šešios progos numirti". Gero skaitymo visiems! :)

Dovilė

Dažnai bandau sau atsakyti į klausimą: kodėl atsirado pasaulyje tiek daug religijų, tikėjimų, dievų? Kodėl žmogus įsivaizduoja esąs aukščiau kitų gyvūnų ir laiko save ypatingu, tačiau čia pat sukuria kažką...

Dažnai bandau sau atsakyti į klausimą: kodėl atsirado pasaulyje tiek daug religijų, tikėjimų, dievų? Kodėl žmogus įsivaizduoja esąs aukščiau kitų gyvūnų ir laiko save ypatingu, tačiau čia pat sukuria kažką stipresnį ir galingesnį už save ir kažkodėl nuo to kažkieno valios priklauso, na, beveik visas žmogaus gyvenimas (iš tikrųjų taip dažniausiai įsivaizduoja tas, kuris tiki, bet ar tik ne Mamontovas ar SEL'as dainavo: "kaip tiki, taip ir yra"?). Mane gana stipriai stebina faktas, kad daugybė skirtingų ar net šiek tiek panašių religijų atsirado vienose nuo kitų gana nutolusiose vietovėse. Taigi iš kur atsiranda dievai?

G. Beresnevičius savo knygoje tikrai išsamiai pristato religijotyros turinį. Ir vis tik netgi tarp eilučių nepavyko išskaityti religijos atsiradimo priežasčių - deja, jokio konkretaus atsakymo. Kaip rašo autorius: "pats klausimas, ar religija žmogui yra įgimta, ar atsiranda jam vystantis (ir toliau: ar "atsiranda", ar "įkvepiama"), yra neišsprendžiamas. Kad ir kaip į tai atsakinėtume, akivaizdu, jog religijos pradžia glūdi tokiame ankstyvame žmonijos priešaušryje, kad apie jį neturime jokių žymesnių duomenų, nekalbant jau apie jų patikimumą. Moksliniu požiūriu negalime netgi pasirinkti vienos ar kitos prielaidos, nes tiek įgimtos religijos, tiek "išsirutuliojusios" religijos idėjų nei įrodyti, nei paneigti neįmanoma, ir bet koks pasirinkimas būtų ideologinis, o ne mokslinis veiksmas".

Mano manymu, religijas susikuria pasiklydę žmonės, kurie nori savo gyvenimams sukurti prasmę. Iš esmės tai nėra bloga ar netinkama intencija. Deja, religijos, gal tiksliau - tikintieji - staiga ima ir išsigimsta, kai susiduria su kitokiais negu jie: kitų religijų atstovais ar ateistais, tarsi visų religijų pagrindinė tiesa būtų "Kas ne su mumis, tas prieš mus". Iš tiesų norėtųsi įsivaizduoti J. Lennon'o pasaulį visai be religijos, tačiau ši visuotinė religinė sistema taip gerai "užsukta", kad tikriausiai yra beviltiška tikėtis pamatyti taikų pasaulį.