"Eime pasimelsti už tą vaikiną, kuris bėgo lėčiau nei aš"... keturių berniukų istorija, fantastiška vaikystė ir neatsargumas, dėl kurio papuola į nepilnamečių koloniją. Žiaurūs smurto vaizdai, tačiau keturių...

"Eime pasimelsti už tą vaikiną, kuris bėgo lėčiau nei aš"... keturių berniukų istorija, fantastiška vaikystė ir neatsargumas, dėl kurio papuola į nepilnamečių koloniją. Žiaurūs smurto vaizdai, tačiau keturių berniukų draugystė išlaiko visus išbandymus. Nors Tomis ir Džonas tapo žudikais geriausi jų draugai nekaltina. Knygoje aprašyti gaujų karai bei mafijos intrigos. Labai įtraukė, gera knyga.

Stefan'o Zweig'o kūrinys "Marija Antuanetė" yra priskiriamas klasikai. Tad imdamas į rankas šio garsaus austrų rašytojo knygą tikėjausi, jog ji manęs tikrai nenuvils.

Knygos pavadinimas išduoda, jog ši knyga yra Prancūzijos...

Stefan'o Zweig'o kūrinys "Marija Antuanetė" yra priskiriamas klasikai. Tad imdamas į rankas šio garsaus austrų rašytojo knygą tikėjausi, jog ji manęs tikrai nenuvils.

Knygos pavadinimas išduoda, jog ši knyga yra Prancūzijos karalienės (yra ir daugiau titulų, bet šis žymiausias) Marijos Antuanetės biografija. Autorius, jau nuo pat pirmų knygos puslapių skaitytojui, nežinančiam šios Prancūzijos karalienės gyvenimo istorijos, sufleruoja, jog ji yra tragiška. Knygoje pasakojama, kaip Antuanetė, būdama dar paauglė, dinastiniais sumetimais tarp Austrijos ir Prancūcjos monarchijų, ištekinama už būsimojo Pranzūcijos karaliaus Liudviko XVI. Tačiau santuoka nėra laiminga ir dėl to Antuanetė savo gyvenimą paskiria pramogoms, taip didindama savo priešų skaičių didikų tarpe. Savo visą energiją skirdama pramogoms, ji praranda ir liaudies palankumą ir palaipsniui tampa neapykantos ir netgi pajuokos objektu.

Tapusi karaliene, garsiosios Marijos Teresės duktė, nepastebi savo silpnybių, kurios veda jos gyvenimą į katastrofą. O jos vyras, karalius, - silpnavalis, nesugebantis pasipriešinti vėjavaikei žmonai. Deja, Marija Antuanetė gyvena Didžiosios Prancūzijos revoliucijos išvakarėse, ir jos, kaip karalienės klaidos revoliuciją vis artina. Sukilus gyventojams ir prasidėjus revoliucijai, Marija Antunetė supranta savo ligtolio beprasmiško gyvenimo kainą ir mėgina pasikeisti, pradeda kovoti dėl savo šeimos, tačiau įvykiai susiklosto tragiškai jos šeimai ir jai pačiai. Anot autoriaus, tik iškilus pavojui, Marija Antuanetė sugebėjo iškilti aukščiau savęs - vidutinio moters charakterio ir garbingai bei karališkai kovoti dėl garbės, o galų gale ir oriai numirti. Tik tiek ir bebuvo istorijos leista.

Mane sužavėjo autoriaus žvilgsnis į istorijos tėkmę, jis labai taikliai ir aiškiai nubrėžė tarsi istorijos tiesę nuo absoliučios Prancūzijos karaliaus valdžios iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos tai pateikdamas taip: "Nuo absoliutinės karaliaus valdžios iki Nacionalinio susrinkimo truko keli šimtmečiai, nuo Nacionalinio susirinkimo iki konstitucijos - dveji metai, nuo konstitucijos iki Tiuilri rūmų šturmo - keli mėnesiai, nuo Tiuilri šturmo iki karališkos šeimos įkalinimo - tik trys dienos. O iki ešafoto jau tik dienų klausimas." Ši istorijos tėkmė parodo, kaip ateinančios naujos jėgos, naujos mintys ir žmonių siekiai gali greitai pakeisti šalį.

Tad visiems, bent truputį besidomintiems, istorinėmis asmenybėmis siūlau paimti šią knygą į rankas ir pakeliauti po Prancūziją Didžiosios Prancūzijos revoliucijos išvakarėse ir jos metu.

B.Delinsky "Šeimos medis". Knygos aprašymas buvo įdomus ir intriguojantis: "kaip gi įmanoma, jog baltaodžių porai gimsta mergaitė juodaodė?". Atsakymas į šį kilusį klausimą įdomus, tačiau trūko didesnio įsigilinimo ir...

B.Delinsky "Šeimos medis". Knygos aprašymas buvo įdomus ir intriguojantis: "kaip gi įmanoma, jog baltaodžių porai gimsta mergaitė juodaodė?". Atsakymas į šį kilusį klausimą įdomus, tačiau trūko didesnio įsigilinimo ir praplėtojimo šia tema.

rekomenduoju knygą tiems, kurie nori skaityt atsipalaidavimui, nes tai lengvo pobūdžio knyga, kaip tik savaitgaliui ar ramiam vakarui.

Šią knygą skaičiau nepaprastai ilgai - pradėjau pernai prieš Kalėdas, perkaičiusi gal dešimt skyrių numečiau į šalį ir tik po beveik pusės metų įtikinau save, kad reikia pradėti baigtą darbą. Ir prievartavau save iki...

Šią knygą skaičiau nepaprastai ilgai - pradėjau pernai prieš Kalėdas, perkaičiusi gal dešimt skyrių numečiau į šalį ir tik po beveik pusės metų įtikinau save, kad reikia pradėti baigtą darbą. Ir prievartavau save iki paskutinio puslapio. Skaityti buvo labai neįdomu ir sunku. Kiekviename skyriuje kalba vis kitas veikėjas ir, jei paprastai nelabai kreipi dėmesio į skyrių pavadinimus, užtrunki, kol susigaudai, kas kur šneka. O ir pradėjus kreipti dėmesį kažin kiek lengviau nepasidaro - veikėjų nemažai, sunku prisiminti, kas yra kas. Taip pat erzina "arabiška" pasakojimo maniera - jei užduodamas koks klausimas, tas, kuris į jį atsako, pirmiausiai būtinai papasakos kokias nors tris visiškai nesusijusias istorijas, o paskui jau iš jų "ištrauks" atsakymą.

Tiesa, negaliu neigti, kad pati to neketindama iš šios knygos gavau nemažai žinių apie islamo meną. Konkrečiai čia daugiausiai kalbama apie miniatiūrininkus, bet prisiliečiama ir prie kitų vaizduojamojo meno atmainų. Net pati nustebau, kad tos žinios pačios savaime išplaukė iš atminties lankantis sultono rūmuose Stambule ir jomis kaip didžiai apsišvietusi asmenybė galėjau pasidalyti su kitais. Bet man tai vienintelis teigiamas dalykas, kurį galiu pasakyti apie šią knygą, nes šiaip jau negaliu pakęsti visokių filosofavimų, o ji jų kupina.

Žodžiu, knyga labai nuvylė. Jos aprašymas mane sudomino ir suintrigavo, bet lūkesčiai nepasiteisino. Žinau, kad yra vertinančių šį rašytoją, bet jis tikrai ne man.

Džiaugiuosi, kad jau įpusėjau iššūkį ir pusę kelio pažymėti galiu su literatūros klasika. Anksčiau nebuvau skaičiusi šios autorės knygų, tad labai smagu, kad susipažinau su ja skaitydama būtent Puikybę ir...

Džiaugiuosi, kad jau įpusėjau iššūkį ir pusę kelio pažymėti galiu su literatūros klasika. Anksčiau nebuvau skaičiusi šios autorės knygų, tad labai smagu, kad susipažinau su ja skaitydama būtent Puikybę ir prietarus.







Knygoje pasakojama apie Benetų šeimą: ponia Benet tetrokšta ištekinti savo dukteris, jos vyras nuolat šaiposi iš jos, o penkios dukterys užaugo labai skirtingos. Kaimo gyvenimą sudrumsčia į kaimynystę atvykęs turtuolis ponas Binglis, kuris iškart įsižiūri vyriausiąją Benetų dukterį Džeinę. Kartu su juo į dvarą atkeliauja ir jo sesuo bei išpuikėlis ponas Darsis. Šiam tiek miestelio gyventojai, tiek Elizabet, antroji Benetų duktė, iškart pajunta antipatiją ir visomis išgalėmis stengiasi išvengti pono Darsio.







Ahh, pirmą kartą taip sunku buvo nusakyti, apie ką yra knyga :o Nes taip viską norisi papasakoti, o baisu išplepėti per daug :)



Knyga man be galo patiko. Iš pat pradžių skaitėsi lengvai ir norėjosi pažiūrėti, kaip išsirutulios istorija. Mėgstu knygas apie tą laikmetį, visada žavu paskaityti ir įsivaizduoti, kaip rengėsi to meto dvaro ponios, kaip atrodė kambariai ir linksmybės, smagu pasijuokti iš visų mandagybių, kurios dabar atrodo neįtikėtinos :) Išsirinkau ir mėgstamus bei nemėgstamus veikėjus - turbūt neįmanoma kitaip, jei knyga tikrai patinka.



Labiausiai nepatikę veikėjai - ponia Benet ir Kolinsas. Fui, man jie tokie atgrasūs.. Net skaitydama sugebėjau patirti jausmą, kurį vadinu "svetima gėda". Tai vis dėl tų kvailysčių, kurias ji amžinai plepėdavo girdint Bingliui, Darsiui ir visiems kitiems, ir kuriomis vos nesugriovė laimės savo gražiajai dukrai Džeinei. O Kolinsas.. Pavadinčiau jį subinlaižiu. Nėra taiklesnio žodžio jam apibūdinti, šiame telpa viskas. Austen sukūrė labai įtaigius jų portretus, kad privertė skaitytoją taip nemėgti šių personažų :)



O mieliausi širdžiai, be abejo, yra Elizabet ir Darsis. Viena - žaisminga, kupina energijos, užsispyrimo, mąstanti kitaip nei visos merginos (tiesą sakant, būtent mąstanti), o kitas - santūrus, šaltas, atrodo, už nepramušamos ledo sienos. Ir skaitant knygą, kai matai, kaip lėtai užgimsta jų jausmai, norisi šokti iš džiaugsmo :)







Taigi. Knygai duodu dešimt balų! Tikrai nuostabi ir verta dėmesio.



O perskaičiusi ją, jau kitą dieną pažiūrėjau ekranizaciją, kuriai duodu.. vienuolika balų. Ir pirmą kartą drįstu pasakyti: kad ir kokia puiki yra knyga, bet filmas dar geresnis.

Romanas ''Liepsnojantis smėlis'' manęs nesužavėjo, nors labai domiuosi musulmonų kultūra, tikėjausi kiek kitokios knygos. Esu skaičiuosi nemažai knygų apie Rytus, tad turiu su kuo lyginti. Visas romano siužetas...

Romanas ''Liepsnojantis smėlis'' manęs nesužavėjo, nors labai domiuosi musulmonų kultūra, tikėjausi kiek kitokios knygos. Esu skaičiuosi nemažai knygų apie Rytus, tad turiu su kuo lyginti. Visas romano siužetas sukoncentruotas į dingusios mergaitės Nūfos paieškas. Dykumų vedlys Najiras pradeda mergaitės paieškas dykumoje. Po dešimties dienų mergaitės kūną randa dykumos keliautojai. Mirties priežastys neaiškios, o Nūfos šeima nesistengia sužinoti tiesos ir vengia kalbėti apie tai. Narijas užsimoja ištirti kas nutiko mergaitei ir kokiomis aplinkybėmis ji žuvo. Detektyvui į pagalbą ateina koronerio įstaigos tarnautoja Katia, kuriai taip pat smalsu sužinoti tiesą. Pats romano siužetas buvo neįtraukiantis, knyga skaitėsi lėtai. Patiko tik musulmonų kultūros aprašymai,bet jų buvo nedaug.

Turbūt ne veltui sakoma, kad genialumas slypi paprastume. Manau, visa šios knygos paslaptis ir yra paprastumas. Šioje apysakoje Andrius Šatas pasakoja, atrodytų, niekuo neypatingus kasdieniškus, tačiau toli gražu nenuobodžius,...

Turbūt ne veltui sakoma, kad genialumas slypi paprastume. Manau, visa šios knygos paslaptis ir yra paprastumas. Šioje apysakoje Andrius Šatas pasakoja, atrodytų, niekuo neypatingus kasdieniškus, tačiau toli gražu nenuobodžius, nutikimus. Žiurkės mokykloje, Liukos batas, riešutų duona... Viskas pateikiama taip vaikiškai ir paprastai, kad turbūt tai ir paperka skaitytoją. Na, žinoma, prisideda ir ta švelni Andriaus ironija, tačiau ji kitokia, nei kituose mano skaitytuose kūriniuose. Galbūt vaikiškesnė, švelnesnė?.. Nežinau, tačiau ji nepaprastai "paskanina" šią istoriją.

Pagrindinė siužeto linija - Andriaus ir Liukos meilė. Ji taip pat, kaip ir visa kita šioje knygoje, paprasta ir žavi. Deja, ne veltui "Riešutų duona" dažnai vadinama lietuviškąją "Romeo ir Džiuljeta". Andriaus ir Liukos tėvai nuo seno konfliktuoja ir tai kliudo nekaltai jų vaikų meilei. Šie, kaip įmanydami, stengiasi sutaikyti tėvus, tačiau veltui, Liuka išvažiuoja. Kartu su Liukos išėjimu, išblanksta ir Andriaus ironija, atsiranda liūdesio pėdsakas. Galbūt su Liuka išėjo ir Andriaus vaikystė? Taip, turbūt... Turbūt tai ir buvo ta, Aliuko Šovinio minėtoji, "diena, kai baigiasi vaikystė"...



"Ir sugrįžus buvo tikra vasara, tokia, kokia daugiau nepasikartoja gyvenime, ir nors paskui tau butų dar šimtas vasarų, visos jos atrodo netikros, palyginus su ta vienintele. O kodėl - velniai žino."

"Noriu išsilaisvinti iš bet kokių klišių. Nenoriu viso gyvenimo talpinti į vienintelį žodį. Vieną istoriją. Noriu rasti kažką kitą, kažką nepažįstamo, ko nėra jokiame žemėlapyje. Noriu tikro nuotykio."

"Viskas,...

"Noriu išsilaisvinti iš bet kokių klišių. Nenoriu viso gyvenimo talpinti į vienintelį žodį. Vieną istoriją. Noriu rasti kažką kitą, kažką nepažįstamo, ko nėra jokiame žemėlapyje. Noriu tikro nuotykio."

"Viskas, ko mes norime, yra tai, ko mes ištreniruoti norėti." Skelbia neįprastai grafiškas, iš pirmo žvilgsnio paprastas, neeilinės Chuck Palahniuk knygos "Nematomi monstrai" viršelis. Chuck Pahachniuk, garsiojo "Kovos klubo autorius, šiame kūrinyje ypatingai kalba apie transeksulus, šeimą ir norą pakeisti gyvenimą. "Nematomi monstrai" prasideda mirties scena, buvusi manekenė degančiame pastate aštriai, išraiškingai, sukrečiančiai ir įdomiai pasakoja ant rankų mirštančios draugės super megakaralienės Brendi Aleksander ir kartu savo pačios gyvenimo istorijas. Blykst. Daugiau jausmų. - Išreiškia savo būseną pasakotoja. Ypatingo grožio mergina labai staigiai praranda gyvenime viską: grožį, mylimąjį, šeimą, geriausią draugę, turtą, jai "pajudėti į priekį" gyvenime padeda ligoninei sutikta ekstravagantiška moteris, kuri pasirodo esanti transvestitas. Jis išmoko merginą atsikeršyti už praeitį ir nieko nesigailėti. Taip prasideda šeimos ir asmeninių paslapčių perpinta istorija, kurios ašis - trijų keistų veikėjų: nebyle mosnstre tapusios pasakotojos, kuri keršija savo buvusiai geriausiai draugei Evi ir buvusiam mylimajam Manusui, kuris keliauja kartu ir lyties keitimo operacijos laukiančios Brendi Aleksander kelionė po Ameriką, Kanadą, kelionė po pasakotojos atsiminimus, kelionė po svajones. Šie veikėjai nedideliais gabaliukais stumia pasakojimą į priekį, neįtikėtina, šokiruojančia vaizduote nuspalvinta knyga įkvepia ir priverčia susimąstyti apie gyvenimą, norus ir tiesą.

Galite susitepti sumuštinių, pasidaryti arbatos, atsinešti lėkštę braškių, tačiau kai atsiversite Murakami knygą, viską užmiršite ir vaišės liks nepaliestos. Taip pat nebedomins sms žinutės, Skype pypsėjimas ir visi...

Galite susitepti sumuštinių, pasidaryti arbatos, atsinešti lėkštę braškių, tačiau kai atsiversite Murakami knygą, viską užmiršite ir vaišės liks nepaliestos. Taip pat nebedomins sms žinutės, Skype pypsėjimas ir visi kiti pašaliniai dalykai. Liekate Jūs ir magiškas murakamiškas pasaulis.

Tikriausiai nėra žinomesnio japonų rašytojo Amerikoje ir Europoje už Murakami. Tai neabejotinai nulėmė autoriaus vakarietiškumas, kuris stipriai matosi ir jo kūriniuose. Taigi, gauname egzotikos, tačiau tuo pačiu jame randame kažką pažįstamo ir savo.

Murakami stiliaus paprastai neapibūdinsi. Vieni sako, kad tai fantastika, kritikai jį įvardina ir okultiniu detektyvu, ir psichodeliniu trileriu, ir (anti)utopija ir įvariais kitais, dažnai keistais, terminais. Matyt tai ir yra to stebuklinio pasaulio, į kurį taip maloniai įsitraukiame skaitydami, kertinis akmuo.

Mano pažintis su šiuo plunksnos meistru prasidėjo gerokai anksčiau ir paliko tik gerus įspūdžius. Todėl dabar buvo nepaprastai malonu iš lentynos išsitraukti "Kafką pakrantėje" ir pajusti tokį skaitymo malonumą, kokio jau senonai neturėjau. Pradėjus skaityti, liautis tikrai sunku. Tampiausi knygą visur, skaičiau visur kiek tik leido galimybės. O kam nors paklausus, apie ką ta knyga, nuo kurios negaliu atsiplėšti, tegalėdavau šabloniškai atsakyti, kad apie viską. Na kaip gi trumpai paaiškinti? Čia yra ir iš namų pabėgęs penkiolikmetis, bandantis pabėgti nuo savo likimo, ir senukas, kalbantis su katėmis, ir tolimųjų reisų vairuotojas, metęs savo amatą dėl galimybės patirti nuotykių, vidutinio amžiaus moteris, kenčianti negalėdama pamiršti jaunystės meilės. Ir ko tik čia nėra! Viskas pasakojama kaip dvi atskiros istorijos, kurios galiausiai susipina į vieną ir paaiškėja jas jungiantys saitai.

Minėti pasakojimai stipriai persmelkti mistikos, kuri yra tikra Murakamio vizitinė kortelė. Taip pat netrūksta trilerio elementų (jau vien kačių žudynės kiek įtampos sukelia), erotinių detalių, kartais net su stipria edipiška potekste (pagrindiniam veikėjui Kafkai Tamurai tėvas buvo išpranašavęs, kad jis permiegos su savo motina ir seserimi, ir galiausiai, pranašystės išsipildo). Žiūrint plačiau, knygoje aprašoma visa šeimos drama: kai Kafka Tamura buvo tik mažas berniukas, jį su tėvu paliko mama, kuri kartu su savimi pasiėmė ir berniuko sesę. Nei vienos iš jų jaunuolis dabar neprisimena. Tačiau likimas lemia jam vėl sutikti jas abi. Ir gana neįprastom aplinkybėm.

"Noriu, kad mane prisimintum. Jei prisiminsi, tuomet man nerūpi, jei visi kiti mane pamirš".

"Mama, tu sakai. Aš tau atleidžiu. Sulig tais žodžiais garsiai sutrupa apledėjusi tavo širdis".

Visi veikėjai tam tikra prasme ieško harmonijos ir ramybės. Visų istorijos skirtingos, bet tikslas panašus. Ir štai šioje vietoje galima įžvelgti filosofinį kontekstą ir atrasti erdvės pamąstymams. "Kafka pakrantėje" nėra tiktai smagus būdas valandoms praleisti. Iš jo galima pasiimti ir šį tą daugiau.

"Kas atverta, turi būti užverta".

Knygą vertinu maksimumu. Nors galbūt po kurio laiko atsitiks tas pats, kas su kitom perskaitytom Murakami knygom - prisiminsiu tik įspūdį, o pats siužetas visiškai išbluks iš atminties. Pliusas tas, kad galėsiu skaityti iš naujo ir vėl patirti tokį patį malonumą.

Galite susitepti sumuštinių, pasidaryti arbatos, atsinešti lėkštę braškių, tačiau kai atsiversite Murakami knygą, viską užmiršite ir vaišės liks nepaliestos. Taip pat nebedomins sms žinutės, Skype pypsėjimas ir visi...

Galite susitepti sumuštinių, pasidaryti arbatos, atsinešti lėkštę braškių, tačiau kai atsiversite Murakami knygą, viską užmiršite ir vaišės liks nepaliestos. Taip pat nebedomins sms žinutės, Skype pypsėjimas ir visi kiti pašaliniai dalykai. Liekate Jūs ir magiškas murakamiškas pasaulis.

Tikriausiai nėra žinomesnio japonų rašytojo Amerikoje ir Europoje už Murakami. Tai neabejotinai nulėmė autoriaus vakarietiškumas, kuris stipriai matosi ir jo kūriniuose. Taigi, gauname egzotikos, tačiau tuo pačiu jame randame kažką pažįstamo ir savo.

Murakami stiliaus paprastai neapibūdinsi. Vieni sako, kad tai fantastika, kritikai jį įvardina ir okultiniu detektyvu, ir psichodeliniu trileriu, ir (anti)utopija ir įvariais kitais, dažnai keistais, terminais. Matyt tai ir yra to stebuklinio pasaulio, į kurį taip maloniai įsitraukiame skaitydami, kertinis akmuo.

Mano pažintis su šiuo plunksnos meistru prasidėjo gerokai anksčiau ir paliko tik gerus įspūdžius. Todėl dabar buvo nepaprastai malonu iš lentynos išsitraukti "Kafką pakrantėje" ir pajusti tokį skaitymo malonumą, kokio jau senonai neturėjau. Pradėjus skaityti, liautis tikrai sunku. Tampiausi knygą visur, skaičiau visur kiek tik leido galimybės. O kam nors paklausus, apie ką ta knyga, nuo kurios negaliu atsiplėšti, tegalėdavau šabloniškai atsakyti, kad apie viską. Na kaip gi trumpai paaiškinti? Čia yra ir iš namų pabėgęs penkiolikmetis, bandantis pabėgti nuo savo likimo, ir senukas, kalbantis su katėmis, ir tolimųjų reisų vairuotojas, metęs savo amatą dėl galimybės patirti nuotykių, vidutinio amžiaus moteris, kenčianti negalėdama pamiršti jaunystės meilės. Ir ko tik čia nėra! Viskas pasakojama kaip dvi atskiros istorijos, kurios galiausiai susipina į vieną ir paaiškėja jas jungiantys saitai.

Minėti pasakojimai stipriai persmelkti mistikos, kuri yra tikra Murakamio vizitinė kortelė. Taip pat netrūksta trilerio elementų (jau vien kačių žudynės kiek įtampos sukelia), erotinių detalių, kartais net su stipria edipiška potekste (pagrindiniam veikėjui Kafkai Tamurai tėvas buvo išpranašavęs, kad jis permiegos su savo motina ir seserimi, ir galiausiai, pranašystės išsipildo). Žiūrint plačiau, knygoje aprašoma visa šeimos drama: kai Kafka Tamura buvo tik mažas berniukas, jį su tėvu paliko mama, kuri kartu su savimi pasiėmė ir berniuko sesę. Nei vienos iš jų jaunuolis dabar neprisimena. Tačiau likimas lemia jam vėl sutikti jas abi. Ir gana neįprastom aplinkybėm.

"Noriu, kad mane prisimintum. Jei prisiminsi, tuomet man nerūpi, jei visi kiti mane pamirš".

"Mama, tu sakai. Aš tau atleidžiu. Sulig tais žodžiais garsiai sutrupa apledėjusi tavo širdis".

Visi veikėjai tam tikra prasme ieško harmonijos ir ramybės. Visų istorijos skirtingos, bet tikslas panašus. Ir štai šioje vietoje galima įžvelgti filosofinį kontekstą ir atrasti erdvės pamąstymams. "Kafka pakrantėje" nėra tiktai smagus būdas valandoms praleisti. Iš jo galima pasiimti ir šį tą daugiau.

"Kas atverta, turi būti užverta".

Knygą vertinu maksimumu. Nors galbūt po kurio laiko atsitiks tas pats, kas su kitom perskaitytom Murakami knygom - prisiminsiu tik įspūdį, o pats siužetas visiškai išbluks iš atminties. Pliusas tas, kad galėsiu skaityti iš naujo ir vėl patirti tokį patį malonumą.