"Mūsų meilė buvo siūlas labirinte, apsauginis tinklas po lyno akrobatu, vienintelis tikras dalykas šiame keistame mano gyvenime, kuriuo aš kada nors galėjau pasikliauti"



Aprašymas - šioje fantastinėje dramoje pasakojama...

"Mūsų meilė buvo siūlas labirinte, apsauginis tinklas po lyno akrobatu, vienintelis tikras dalykas šiame keistame mano gyvenime, kuriuo aš kada nors galėjau pasikliauti"



Aprašymas - šioje fantastinėje dramoje pasakojama apie Henrį, kuris kenčia nuo genetinio sutrikimo, dėl kurio jis atsiranda ir išnyksta įvairiausiais savo gyvenimo laikotarpiais, nukeliaudamas į ateitį ar praeitį. Jis susipažįsta su savo gyvenimo meile Kler - jų keliai galutinai susikerta dabartyje, kai Kler sukanka dvidešimt, o Henriui dvidešimt aštuoneri, ir jų laimę temdo tik du dalykai - begalinis Kler troškimas susilaukti kūdikio ir auganti Henrio nuojauta, kad per vieną iš jo kelionių nutiks kai kas baisaus...



Knyga parašyta iš dviejų žmonių perspektyvos, įpinti šokinėjimai laike ir aplinkoje, įvykius matome ir Henrio, ir Kler akimis. Ištikimybė, amžinas laukimas, skausmas, nerimas bei sunkumų išgyvenimas, apjuostas skirtingo laiko spiralėmis.



Tai gerai parašyta istorija apie sudėtingus žmonių santykius ir tvirtus jausmus vienas kitam, apie nuolatinį laukimą ir stiprią, viską nugalinčią meilę.



Išvada - mintis pasirodė gana originali ir įdomi, bet liūdesio buvo daugiau nei džiaugsmo akimirkų ar romantikos. Tačiau pabaiga patiko.

Pasižiūrėjau ir knygos ekranizaciją - filme viskas jame vyko pernelyg greitai, ir ne visai pagal knygą. Bet taip jau būna su filmais, nepaisant to ir filmas man patiko.



Subjektyvus įvertinimas: 7 iš 10 balų.

Nežinau, gal pirmai pažinčiai pasirinkau ne tą kūrinį, bet šis tiesiog labai, labai nepatiko. Total košmar. Skaičiau vien dėl to, kad prieš tai bandyta skaityti iššūkio knyga "Pasidaryk pats" visiškai nepatiko ir ją...

Nežinau, gal pirmai pažinčiai pasirinkau ne tą kūrinį, bet šis tiesiog labai, labai nepatiko. Total košmar. Skaičiau vien dėl to, kad prieš tai bandyta skaityti iššūkio knyga "Pasidaryk pats" visiškai nepatiko ir ją mečiau, nenorėjau dviejų iš eilės iššūkio knygų numesti šalin. Tuo labiau, jog aš nesu iš tų, kurie lengvai gali imti kitą knygą, neperskaitę paimtos. Esu (galbūt) naivuolė, kuri vis tikisi, kad gal nuo vidurio, o gal nuo pabaigos nutiks kažkas, kas pakeis įspūdį apie skaitomą knygą. Tai va, nenutiko.

Skaičiau gal mėnesį. Apimtis didelė, siužetas nesąmoningas. Kaip iš kokio meksikietiško serialo - nutiko avarija, ups kitos moters veidą padarė, oj, kažkas nori nužudyti gražuoliuką būsimą politiką vyrelį, oj, pabūsiu didvyrė ir jį išgelbėsiu, žinoma, niekam nieko nesakysiu, pusę knygos paverksiu, kaip jis manęs nemyli ir t.t. Intrigos, tas tą myli, o tas tos nemyli, pasaulinė problema.



Per tas intrigas veiksmas vystosi tiesiog vėžlio greičiu. Pabaiga aiški net 100 puslapių neperskaičius. Personažai nuspėjami ir labai jau tipiniai. Nuoširdžiai sakau, dar taip nesu kankinusis per pastaruosius metus. Stipriai prašoviau pro šalį. Ne mano stiliaus knyga.



Žinoma, tikiu, kad yra tikrai nemažai šios autorės gerbėjų ir galbūt šis kūrinys ir ne geriausiai atsispindi jos vadinamą talentą, bet toks pakliuvo. Ir, deja, atgrasė nuo tolimesnės pažinties su autore bent porai metų.

Sigitas Parulskis savo ironiškumu buvo mano mokyklinių laikų didvyris ir įkvėpėjas, kurio pavyzdžiu konstruodavau savo esė ir rašinius, kuriuose iki tol vyravo vien romantika. Pabaigusi mokyklą Parulskio rašinėlius skaičiau...

Sigitas Parulskis savo ironiškumu buvo mano mokyklinių laikų didvyris ir įkvėpėjas, kurio pavyzdžiu konstruodavau savo esė ir rašinius, kuriuose iki tol vyravo vien romantika. Pabaigusi mokyklą Parulskio rašinėlius skaičiau ir toliau - tiek internetinėse platformose, tiek knygose. Bet kažkuriuo metu pasidariau pertrauką ir jo tekstų nebeatsiversdavau.

Iki šio pavasario, kai bibliotekos lentynoje radau "Prieš mirtį norisi švelnaus". Pačiai tuo metu atrodė, kad artėju prie mirties, tad pasiėmiau sužinoti, ko man toliau norėsis. Ir radau tą pačią ironiją, sarkazmą, juodąjį humorą ir daug "antrojo galo". Tekstai trumpučiai, skaitėsi lengvai, sukeldavo įvairių minčių, bet to ankstesnio susižavėjimo jau nebeliko. O gaila.

Daugiau net nėra ką pasakyti apie šią knygą, nes dauguma tekstų jau buvo publikuoti, tad beliko juos surinkti į vieną knygą, uždėti gražų viršelį ir pardavinėti kaip naują daiktą. Buvau kažkur ir kelias citatas išsirašiusi apie moteris ir gėrimą, bet jos netyčia pasimetė kibernetinėje erdvėje. Turbūt taip buvo lemta.

Knygos veiksmas vyksta psichiatrinėje ligoninėje. Ten gyvenimą kontroliuoja Didžioji Sesuo - tol, kol į įstaigą atveža Makmerfį. Jis pasišauna suardyti nusistovėjusią tvarką, į savo žaidimus įtraukdamas kitus ligonius.

...

Knygos veiksmas vyksta psichiatrinėje ligoninėje. Ten gyvenimą kontroliuoja Didžioji Sesuo - tol, kol į įstaigą atveža Makmerfį. Jis pasišauna suardyti nusistovėjusią tvarką, į savo žaidimus įtraukdamas kitus ligonius.



Visa istorija pasakojama vieno ligonio akimis - jį visi vadina Vadu. Jis nuo pat patekimo į ligoninę apsimeta esąs kurčias, todėl vienintelis žino visas paslaptis, tačiau niekas į jį nekreipia per daug dėmesio, kitų akyse Vadas - tik psichinis ligonis, kurio darbas yra plauti grindis.

Makmerfis atrodo ne eilinis psichikos ligonis. Šis personažas išties stiprus. Labiausiai patiko jo mąstymas, kad reikia juoktis. Kol juokiesi, tol esi stiprus, tol esi savimi. Makmerfis juokiasi iki paskutinių įvykių, kurie negrįžtamai jį paveikia.

Šie du personažai man ir buvo įdomiausi :) Gal dėl to, kad apie vieną daugiausiai kalbėta ir kito akimis viskas matyta.

Tiesa, knygoje nėra skyrių. Tačiau ji suskirstyta į keturias dalis. Tik skaitydama trečiąją dalį supratau, kad taip suskirstyta lyg ir pagal Makmerfio ir Didžiosios kovos etapus. Laimi tai jis, tai Didžioji. Tiesą sakant, viskas neaišku iki pat pabaigos. Ir tai labai sudomina ir įtraukia. Apskritai knyga yra tikrai įtraukianti, ir kai pradedi ją skaityti rimtai, tai viens du - ir pabaigta :) Kiek kartų kvatojausi iš ligonių kalbų, kiek kartų baisėjausi.. Žodžiu, knyga tikrai iš tų, kurios sukelia emocijas.

A, dar apie pavaizduotus ligonius. Šiaip jau jie man net nepasirodė psichiniai ligoniai. Ilgainiui, Makmerfiui vis stengiantis dėl jų asmenybių kilimo, visi vyrai atgauna savąjį "aš" - jei ne visiškai, tai bent dalinai. Ir jų samprotavimai apie gyvenimą bei ligoninėje vykstančius įvykius primena labiau sveikus vyrus, o ne ligonius.



Knyga gili. Skaitant labai lengvai pamiršti, kad ji pasakojama psichikos ligonio akimis. Ir tiesiog kartu gyveni tuose koridoriuose ir poilsio kambariuose :)

Kažkada seniai esu mačiusi filmą. Pažiūrėsiu ir dabar, kai perskaičiau knygą. Bijau nusivilti, bet palyginti norisi :)

Kai aplinkiniai vis kalbėjo apie šią knygą, kokia ji sudėtinga, bet tuo pačiu ir įdomi, aš negalėjau tiesiog tai ignoruoti ir nepasiimti šios knygos perskaityti pačiam. Buvo išties sunku skaityti tuos ilgus kambarių ar...

Kai aplinkiniai vis kalbėjo apie šią knygą, kokia ji sudėtinga, bet tuo pačiu ir įdomi, aš negalėjau tiesiog tai ignoruoti ir nepasiimti šios knygos perskaityti pačiam. Buvo išties sunku skaityti tuos ilgus kambarių ar žmonių aprašymus, tai labai vargindavo ir visuomet norėdavau juos praleisti ir grįžti prie istorijos: kuri buvo labai intriguojanti, įtraukianti. Man ši knyga puikiai iliustravo realizmo epochą ir padėjo su ja geriau susipažinti. Kiekviena aplinkos detalė ar veikėjų praeities šešėliai nelikdavo nepastebėti. Kam įdomios tokios smulkmenos ar kas turi įdealią vaizduotę įsijausti į pačius veikėjus tai padaryti Dostojevskio pagalba nebus sunku.

Knygos siužetas yra apie Raskolnikovą, buvusį studentą, kuris skatinamas savo pakilių idėjų, teorijos, ilgai planuoja ir pasitaikius idealiai progai: nužudo žmogų. Bet įdomu yra tai, kas seka po nusikaltimo. Visi Raskolnokovo išgyvenimai ir jausmai, mintys ir pats sielos sumišimas, pavaizduoti tiesiog nuostabiai. Leidžia skaitytojui pačiam pajausti, ką reiškia padaryti tokį nusikaltimą.

"Nusikaltimas ir bausmė" yra puikus realizmo epochos kūrinys, kurį reiktų perskaityti visiems, norint geriau pažinti to laikmačio kūrinius i rjų struktūrą. Bet skaityti reikia ypač atidžiai ir jokiu būdu ne prie televizorio, kitaip liksi nieko nesupratęs.

Dar viena smagi ir nuotaikinga, pilna humoro knyga iš Makso Frajaus knygų serijos "Echo labirintai". Autorė nuostabiai sugeba įtraukti tave į savo istoriją ir vienas iš jos triukų: nauji sugebėjimai, kuries vis atranda Frajus...

Dar viena smagi ir nuotaikinga, pilna humoro knyga iš Makso Frajaus knygų serijos "Echo labirintai". Autorė nuostabiai sugeba įtraukti tave į savo istoriją ir vienas iš jos triukų: nauji sugebėjimai, kuries vis atranda Frajus naujajame pasaulyje. Taip pat jo santykis su veikėjais, kurie labai garsūs aname pasaulyje.

Kai paėmiau į rankas šią knygą, visiškai neišgąsdino jos apimtis, o kaip pradėjus skaityti neperskaityti puslapiai pradėjo mažėti, paguodė tik tai, kad žinojau, jog manęs laukia kitos šios serijos dar neskaitytos knygos....

Kai paėmiau į rankas šią knygą, visiškai neišgąsdino jos apimtis, o kaip pradėjus skaityti neperskaityti puslapiai pradėjo mažėti, paguodė tik tai, kad žinojau, jog manęs laukia kitos šios serijos dar neskaitytos knygos. Tikrai puiki knyga, kupina ne tik meilės, prisirišimo, atsidavimo, bet ir išdavystės, netekties skausmo ir praradimų. Pritariu leidėjams, kad tai unikalaus pobūdžio kūrinys, Lietuvoje neturintis jokio analogo. Ne tik todėl, kad domiuosi istorija, bet todėl, kad smalsu nuo ko prasidėjo žmogaus gyvenimas, kaip jis gyveno, kaip auklėjo savo vaikus, kaip bendravo su aplinkiniais. Į kai kuriuos klausimus apie mūsų praeitį tikrai atsakys ši antropologiškai teisinga knyga. Skaitant, ne kartą norėjosi verkti ir juoktis kartu su Aila, žavėtis jos besąlygiška pagarba net ir tose situacijose, kai skaudu ir labai labai neteisinga. Ši knyga gal net pamokė dar labiau gerbti save, atsiduoti savo artimiesiems ir dar aukščiau pakelti galvą.

Manau, jei knyga sulaukė pasaulyje tokio pripažinimo, kad buvo išleista 45 milijonų tiražu ir išversta į 35 pasaulio kalbas, tai būtų gėda jos neperskaityti.

Tokios sekso divos knygos dar nebuvau skaičiusi ! Eina sau, seksiszmo pradininkė...AŠ ŽINAU KAIP MASAŽUOTI INTYMIAS VIETAS VYRUI! OMG...superinė knyga...TOBULA...Paskaitykite visos merginos...rekomenduoju...Jei knygą siūsitės...

Tokios sekso divos knygos dar nebuvau skaičiusi ! Eina sau, seksiszmo pradininkė...AŠ ŽINAU KAIP MASAŽUOTI INTYMIAS VIETAS VYRUI! OMG...superinė knyga...TOBULA...Paskaitykite visos merginos...rekomenduoju...Jei knygą siūsitės iš amazon, kartu gausite ir BDSM rinkinį su 35cm. aukštakulniais...Metas sekso enciklopedijai...SUPERINĖ KNYGA...10P.S. nekėliau normalios knygos foto, nes ji žiauriai nešvanki...:)

Mano pažintis su J. Cortazaru prasidėjo taip pat nuo žaidimo - skaičiau "Žaidžiame klases", šokinėjau nuo skyriaus prie skyriaus, nešiodavausi visur, kur žinojau būsiant laiko skaityti, ir mėgavausi tuo, kad ir vėl...

Mano pažintis su J. Cortazaru prasidėjo taip pat nuo žaidimo - skaičiau "Žaidžiame klases", šokinėjau nuo skyriaus prie skyriaus, nešiodavausi visur, kur žinojau būsiant laiko skaityti, ir mėgavausi tuo, kad ir vėl nežinau, kas manęs laukia kitame skyriuje. "Žaidimas baigtas", nors ir visai ne apie tą patį (tik ar tikrai?), man buvo tarsi ano skaitymo pratęsimas.

Magiškas realizmas kiekviename apsakyme atsiskelidža vis kitaip - kaip detektyvas, kaip sapnas, kaip kasdienybėje užsilaikanti keista mintis. Iki tam tikro taško kievienas apsakymas atrodo kaip eilinė kažkieno gyvenimo istorija, ir staiga tam taške - karats tik pradėjus skaityti, o kartais ir pačioje kūrinio pabaigoje - į tą eilinę gyvenimo istoriją įsipina kažkas, kas iš pažiūros irgi yra visai eilinis, tačiau susitikus šiems dviems nebelieka nieko, ką aš vadinu tuo žodžiu.

Nebent personažai yra vaikai. Apie vaikus, tokius ne visai mažiukus, jau link paauglystės, radau tris apsakymus, ir visi jie išsiskyrė tuo, kad, žiūrint suaugusiojo akimis, nieko neeilinio ten nebuvo. O žiūrint vaiko akimis dar buvo. Ir atrodo, kad autoriui labai subtiliai pavyko pagauti ir pavaizduoti tą momentą, kai vaikystė baigias.

Skaityti labai patiko, tik gaila, kad taip trumpai

Sukrečianti iki sielos gelmių istorija. Pagal knygos motyvus yra išleistas filmas. Istorija apie keturis berniukus, draugus, augančius Pragaro virtuvės gatvėje. Visada laiką leisdavo kartu, nors kiekvienas buvo skirtingas. Vieną...

Sukrečianti iki sielos gelmių istorija. Pagal knygos motyvus yra išleistas filmas. Istorija apie keturis berniukus, draugus, augančius Pragaro virtuvės gatvėje. Visada laiką leisdavo kartu, nors kiekvienas buvo skirtingas. Vieną kartą jų išdaigos baigėsi liūdnai - jie beveik nenužūdė žmogaus. Už šį tai jie visi buvo nuteisti ir išsiųsti į berniukų koloniją. Jie net neįsivaizdavo, kad tas laikas praleistas ten liks jų atmintyse amžinai, pakeis jų gyvenimus. Su berniukais buvo žiauriai elgiamasi: juos prižiūrėtojai mušdavo, prievartavo. Išėję į laisvę jie susitarė niekada nekalbėti apie tai. Tačiau kai jie suaugo, kiekvienas buvo pasirinkęs skirtingus gyvenimo kelius, jiems atsirado proga atkeršyti, ko jie visada ir norėjo. Ir jie tai padarė.

Knyga apie draugystę, ištvermę, kerštą. Labai gera. Stipriai įtraukia, perskaičiau labai greitai, turbūt greičiausiai iš visų skaitytų knygų. Skaitant kai kuriuos momentus, oda prabėgdavo šiurpuliukai, pradedavo pykinti, neįmanoma buvo skaityti. Tačiau vis tiek knyga lieka viena geriausių. Sustiprino norą skaityti, norą perskaityti kuo daugiau knygų.