Taigi... Australijos kaip kolonijos istorija visai nepažistamas dalykas, tolimas kaip pati Australija. Nesvarbu. Tai galima ištaisyti. Tačiau su šiuo kuriniu nelabai pavyko, neprilipo jis man, tiesiog sunku buvo skaityti, tema gana...

Taigi... Australijos kaip kolonijos istorija visai nepažistamas dalykas, tolimas kaip pati Australija. Nesvarbu. Tai galima ištaisyti. Tačiau su šiuo kuriniu nelabai pavyko, neprilipo jis man, tiesiog sunku buvo skaityti, tema gana idomi. Visiškai šios autorės nenurašau, bandysim ką nors kitą skaityti.

Colleen McCullough man patinka tuo, jog niekada neblefuoja istoriniais pasakojimais, prieš tai iki panagių neištyrinėjusi kiekvienos smulkmenos. Jos gebėjimas kurti grožinę literatūrą remiasi gebėjimu gyvybingai iškelti...

Colleen McCullough man patinka tuo, jog niekada neblefuoja istoriniais pasakojimais, prieš tai iki panagių neištyrinėjusi kiekvienos smulkmenos. Jos gebėjimas kurti grožinę literatūrą remiasi gebėjimu gyvybingai iškelti istoriją, ją papasakojant per įspūdingas žmonių, kuriems tenka save išbandyti ir atrasti kelyje, istorijas. Šiai rašytojai svarbu tai, ką ji nori papasakoti ir ji tai papasakoja taip gerai, kaip tik įmanoma. Ir jei tam reikia 800 šimtų ar 1000 puslapių, kam rūpi, jei tai gera istorija, kuri verčia pažinti, verčia pamąstyti, verčia susimąstyti.
Jei vis dar mąstote, ko sulauksite iš šios knygos, pasiėmę ją į rankas (ir ar tai verta daryti?), tai nemąstykite; geriau atsiverskite ją ir pradėkite skaityti. Nė nepastebėsite, kaip imsite gyventi kartu su Ričiardu Morganu: miegoti ten, kur miega jis, dirbti ten, kur jus pasiųs ir valgyti tiek, kiek pasakys valdžia.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2013/08/colleen-mccullough-morgano-kelias.html

Oficiali dalis: kaip Anglija XVIII a. kolonizavo Australiją, kaip anglas Ričardas Morganas, smuklininkas ir ginklakalys, tampa vienu pirmųjų katorgininkų, pasiųstų į naują koloniją. Tai buvo vienas didžiausių eksperimentų...

Oficiali dalis: kaip Anglija XVIII a. kolonizavo Australiją, kaip anglas Ričardas Morganas, smuklininkas ir ginklakalys, tampa vienu pirmųjų katorgininkų, pasiųstų į naują koloniją. Tai buvo vienas didžiausių eksperimentų su žmonėmis: apgyvendinti nepažįstamame žemyne Anglijos nusikaltėlius. Ričardas Morganas, dvylika mėnesių kalėjęs audringose jūrose, pradeda sukrečiamą mėginimą išgyventi priešiškoje naujoje žemėje, kur, nugalėjęs visas kliūtis, atras naują meilę ir naują gyvenimą.

Mano jausmai:

Knyga stora -792 p. Beveik mokslinis darbas. Kaip rašytoja pati sako: "Esu linkusi remtis originaliais šaltiniais." Tai va, faktai.

Įdomu tai, kad rašytojos vyras - Ričardo Morgano proproproproanūkis.

Daug aprašymų. Viskas vyksta iš lėto - diena iš dienos... tačiau skaityti buvo nenuobodu (aišku, priklauso nuo nusiteikimo). Detalus aprašymas padėjo įsijausti į to meto aplinką, tradicijas, kalbėseną, buitį, pvz kokios buvo mokyklos, kokias privilegijas turėjo turtingieji vaikai, darbai, kuriuos dabar padeda atlikti technika, o tada viskas buvo daroma kitaip-rankomis, kalėjimo aprašymas (net kelionė iki pačio kalėjimo) ir kalinių gyvenimas tenai: "kaliniai gaudavo 2 pensus per dieną, kai ketvirtis duonos kepaliuko kainuoja 16 pensų.", teismai :"Anglijos teismuose remiasi vien žodžiais. Įkalčiai retai pateikiami." Vien vagystė kiek verta - 7 metų katorgos.

Ypač smulkus aprašymas kelionėje laivu į Australiją. Daug informacijos apie laivo sandarą (priminė laikus, kai skaičiau kažką iš F. Kuperio ar Dž. Londono) ir nauja aplinka pateikta per keleivių suvokimo prizmę, kuriems kelionė jūra buvo pirmas kartas, tarkim jausmas, kuris užklupo pamačius ryklį, arba Rio de Žaneiro pakrantę, arba apelsinų ragavimas, ar juodukai Gerosios Vilties iškyšulyje... Čia tokie šviesesni intarpai sunkioje kasdienybėje.

"Jei katorgininkai būdavo ramūs ir drausmingi, niekas jais nesirūpindavo." Na, čia kalbama ne tik apie bausmes, bet apie tvarką, vandenį, maistą taip pat.

Apie švarą laive rašoma "Tai reiškė, kad kūno išskyroms ir deniui plauti jie turėjo vieną kibirą, o skalbti ir praustis - kitą."

O Laivas - kalėjimas buvo: "dviguba platformų eilė driekėsi palei visas sienas, niekur nebuvo jokio pertrūkio. Štai kaip pavyko sugrūsti 210 nelaimėlių į 35 pėdų pločio ir mažiau nei 70 pėdų ilgio patalpą. Jie supakavo mus kaip butelius ant lentynos."(Internetas rašo, kad 1 pėda lygi 0,3048 metrų). Įgula: "nei įgula, nei jūrų pėstininkai nesutiktų kelionėje negerti. Romas leido iškęsti gyvenimą prisigrūdusiose kajutėse ir šlykštų maistą, taigi romo turėjo būti."

Port Džeksone (ar Naujame Pietų Velse) - katorgos vietoje: "Maistas išduodamas savaitei. Kaip buvo sunku būti protingam ir nesuryti viso davinio per dvi dienas." Būstus reikėjo pasistatyti patiems. Įrankių beveik nebuvo. Saloje buvo Alkio uola, prie kurios grandinėmis buvo kaustomi žmonės, prieš tai nuplakami, kurie vogė maistą iš sandėlių. Nereikia pamiršti, kad tarp katorgininkų vyrų ir moterų buvo tokių, kurie turėjo mažus vaikus.

"Kuo daugiau aukštesnių valdininkų, tuo mažiau jie žino, kas vyksta apačioje."- čia tokia tvarka buvo.

Va taip, ir dar visokių baisybių prirašyta apie nežmoniškumą.

Daug dėmesio skirta gyvenimui Norfolko saloje.

Pradžioje pagrindinis veikėjas blankokas. Už jį daromi sprendimai,o gyventi tenka jam.

Citata, kai Ričardas prarado visas savo santaupas, patikėjęs vienu verslininku:

"- Ir tu nepyksti? - susiraukė Dikas.

- Ne, tėvė. Jei vienintelis rūpestis - prarasti pinigai, tada džiaugiuos. Kas būtų, jei prarasčiau Pegę? - jam užėmė kvapą. - Arba Viljamą Henrį? "

Bet kartu jis buvo unikalus. Baigęs mokyklą, tarnavo pas ginklakalį, pats buvo smuklininko sūnus, teko dirbti spirito varykloje, brolis turėjo lentpjūvę.

Ričardas Norfolko saloje: "Niekas nekelia kojos į mano valdas, o čia mano valdos. Nesu, toks vyras, su kuriuo kiti nesiskaitytų."

Man patiko, kad knyga reikalauja pasitempti ir pasiskaitynėti plačiau jau primirštus istorinius faktus apie Amerikos Nepriklausomybės karą, apie Anglijos monarchiją, Australijos žemyno atradimą, Dž. Kuką ir pan.

"Knygos - tai mano vaikai' - autorės mintis.