Kai paėmiau į rankas šią knygą, visiškai neišgąsdino jos apimtis, o kaip pradėjus skaityti neperskaityti puslapiai pradėjo mažėti, paguodė tik tai, kad žinojau, jog manęs laukia kitos šios serijos dar neskaitytos knygos....

Kai paėmiau į rankas šią knygą, visiškai neišgąsdino jos apimtis, o kaip pradėjus skaityti neperskaityti puslapiai pradėjo mažėti, paguodė tik tai, kad žinojau, jog manęs laukia kitos šios serijos dar neskaitytos knygos. Tikrai puiki knyga, kupina ne tik meilės, prisirišimo, atsidavimo, bet ir išdavystės, netekties skausmo ir praradimų. Pritariu leidėjams, kad tai unikalaus pobūdžio kūrinys, Lietuvoje neturintis jokio analogo. Ne tik todėl, kad domiuosi istorija, bet todėl, kad smalsu nuo ko prasidėjo žmogaus gyvenimas, kaip jis gyveno, kaip auklėjo savo vaikus, kaip bendravo su aplinkiniais. Į kai kuriuos klausimus apie mūsų praeitį tikrai atsakys ši antropologiškai teisinga knyga. Skaitant, ne kartą norėjosi verkti ir juoktis kartu su Aila, žavėtis jos besąlygiška pagarba net ir tose situacijose, kai skaudu ir labai labai neteisinga. Ši knyga gal net pamokė dar labiau gerbti save, atsiduoti savo artimiesiems ir dar aukščiau pakelti galvą.

Manau, jei knyga sulaukė pasaulyje tokio pripažinimo, kad buvo išleista 45 milijonų tiražu ir išversta į 35 pasaulio kalbas, tai būtų gėda jos neperskaityti.

Tokios sekso divos knygos dar nebuvau skaičiusi ! Eina sau, seksiszmo pradininkė...AŠ ŽINAU KAIP MASAŽUOTI INTYMIAS VIETAS VYRUI! OMG...superinė knyga...TOBULA...Paskaitykite visos merginos...rekomenduoju...Jei knygą siūsitės...

Tokios sekso divos knygos dar nebuvau skaičiusi ! Eina sau, seksiszmo pradininkė...AŠ ŽINAU KAIP MASAŽUOTI INTYMIAS VIETAS VYRUI! OMG...superinė knyga...TOBULA...Paskaitykite visos merginos...rekomenduoju...Jei knygą siūsitės iš amazon, kartu gausite ir BDSM rinkinį su 35cm. aukštakulniais...Metas sekso enciklopedijai...SUPERINĖ KNYGA...10P.S. nekėliau normalios knygos foto, nes ji žiauriai nešvanki...:)

Mano pažintis su J. Cortazaru prasidėjo taip pat nuo žaidimo - skaičiau "Žaidžiame klases", šokinėjau nuo skyriaus prie skyriaus, nešiodavausi visur, kur žinojau būsiant laiko skaityti, ir mėgavausi tuo, kad ir vėl...

Mano pažintis su J. Cortazaru prasidėjo taip pat nuo žaidimo - skaičiau "Žaidžiame klases", šokinėjau nuo skyriaus prie skyriaus, nešiodavausi visur, kur žinojau būsiant laiko skaityti, ir mėgavausi tuo, kad ir vėl nežinau, kas manęs laukia kitame skyriuje. "Žaidimas baigtas", nors ir visai ne apie tą patį (tik ar tikrai?), man buvo tarsi ano skaitymo pratęsimas.

Magiškas realizmas kiekviename apsakyme atsiskelidža vis kitaip - kaip detektyvas, kaip sapnas, kaip kasdienybėje užsilaikanti keista mintis. Iki tam tikro taško kievienas apsakymas atrodo kaip eilinė kažkieno gyvenimo istorija, ir staiga tam taške - karats tik pradėjus skaityti, o kartais ir pačioje kūrinio pabaigoje - į tą eilinę gyvenimo istoriją įsipina kažkas, kas iš pažiūros irgi yra visai eilinis, tačiau susitikus šiems dviems nebelieka nieko, ką aš vadinu tuo žodžiu.

Nebent personažai yra vaikai. Apie vaikus, tokius ne visai mažiukus, jau link paauglystės, radau tris apsakymus, ir visi jie išsiskyrė tuo, kad, žiūrint suaugusiojo akimis, nieko neeilinio ten nebuvo. O žiūrint vaiko akimis dar buvo. Ir atrodo, kad autoriui labai subtiliai pavyko pagauti ir pavaizduoti tą momentą, kai vaikystė baigias.

Skaityti labai patiko, tik gaila, kad taip trumpai

Sukrečianti iki sielos gelmių istorija. Pagal knygos motyvus yra išleistas filmas. Istorija apie keturis berniukus, draugus, augančius Pragaro virtuvės gatvėje. Visada laiką leisdavo kartu, nors kiekvienas buvo skirtingas. Vieną...

Sukrečianti iki sielos gelmių istorija. Pagal knygos motyvus yra išleistas filmas. Istorija apie keturis berniukus, draugus, augančius Pragaro virtuvės gatvėje. Visada laiką leisdavo kartu, nors kiekvienas buvo skirtingas. Vieną kartą jų išdaigos baigėsi liūdnai - jie beveik nenužūdė žmogaus. Už šį tai jie visi buvo nuteisti ir išsiųsti į berniukų koloniją. Jie net neįsivaizdavo, kad tas laikas praleistas ten liks jų atmintyse amžinai, pakeis jų gyvenimus. Su berniukais buvo žiauriai elgiamasi: juos prižiūrėtojai mušdavo, prievartavo. Išėję į laisvę jie susitarė niekada nekalbėti apie tai. Tačiau kai jie suaugo, kiekvienas buvo pasirinkęs skirtingus gyvenimo kelius, jiems atsirado proga atkeršyti, ko jie visada ir norėjo. Ir jie tai padarė.

Knyga apie draugystę, ištvermę, kerštą. Labai gera. Stipriai įtraukia, perskaičiau labai greitai, turbūt greičiausiai iš visų skaitytų knygų. Skaitant kai kuriuos momentus, oda prabėgdavo šiurpuliukai, pradedavo pykinti, neįmanoma buvo skaityti. Tačiau vis tiek knyga lieka viena geriausių. Sustiprino norą skaityti, norą perskaityti kuo daugiau knygų.

Knygos pavadinimas puikiai atskleidžia apie ji. Atrakcionų prižiūrėtojas Edis per savo auštuoniasdešimt trečiąjį gimtadienį miršta. Patenka į rojų. Ten jis sutinka vieną žmogų iš kurio sužino, kad kelyje jo lauk dar...

Knygos pavadinimas puikiai atskleidžia apie ji. Atrakcionų prižiūrėtojas Edis per savo auštuoniasdešimt trečiąjį gimtadienį miršta. Patenka į rojų. Ten jis sutinka vieną žmogų iš kurio sužino, kad kelyje jo lauk dar keturi. Būdamas rojuje Edis sutiks penkis žmones, kurie jam padės suprasti jo gyvenimą. Kiekvienas iš jų kažko išmokys.

Pirmasis žmogus paaiškina, kad visi gyvenimai yra susipynę tarpusavyje. Vieni miršta, kiti gimsta. Viskas vyksta dėl tam tikros priežasties. Iš antrojo žmogaus Edis išmoko, kad visi mes kažką aukojame. Aukojimas yra gyvenimo dalis. Aukojant ką nors brangaus, neprarandam to, o perduodam kitam. Trečiasis žmogus kalbėjo apie pyktį. Negerai laikyti pyktį savyje, nes jis lyg nuodai. Nors atrodo, kad pyktis, neapykanta yra geras ginklas, tačiau jis turi lenktus ašmenis - keršydami pirmiausia susižeidžiame patys. Ketvirtoji pamoka buvo susijusi su meile. Prarasta meilė - irgi meilė. Ji lieka atmintyje. Tada pradėti puoselėti savo atmintį, maitinti, ji tampa geriausia drauge. Penktojo žmogaus dėka Edis išmoksta, kad visi ateiname į šį pasaulį su tam tikrų tiklu, misija. Beprasmių gyvenimų nebūna.

Puiki knyga, kuri įtraukia nuo pat pirmų puslapių. Pakeičia mąstymą bei požiūrį į savo gyvenimą. Parašyta lengvai, paprastai, tačiau labai prasmingai. Turi savyje svarbias mintis, kurios, kaip ir sako knygos anotacija, "mūsų nuomonę apie rojų ir gyvenimo prasmę visiškai pakeičia".

Ne, ši knyga ne man, nors ji ir skirta paaugliams, tačiau skaitydama nesijaučiau susidomėjusi. Taip, taip, rašė apie paauglių mąstyseną, gyvenimą ir visa kita. Kai kuriuose Houldeno Kolfildo, pagrindinio veikėjo, žodžiuose,...

Ne, ši knyga ne man, nors ji ir skirta paaugliams, tačiau skaitydama nesijaučiau susidomėjusi. Taip, taip, rašė apie paauglių mąstyseną, gyvenimą ir visa kita. Kai kuriuose Houldeno Kolfildo, pagrindinio veikėjo, žodžiuose, veiksmuose ir mintyse įžvelgiau šiuolaikinį jaunimą, tačiau "Rugiuose prie bedugnės" buvo parašyta prieš gerą penkiasdešimt, tiesa, daugiau nei penkiasdešimt, metų. Gal jaunimas šiek tiek pasikeitė? Na, liko tai, kad visiems beveik iki gyvo kaulo įgriso gyvenimas, kad egoistiški ir pan., bet man tai pasirodė visai neartima.

Ironijos bei pokštų kai kuriose romano vietose atrodė per daug. Net nesmagu skaityti. Ir šiaip nieko gero visoje knygoje ir nepasakė. Arba aš kažko gilesnio neįžvelgiau. Nuoširdžiai tikiu, kad mintis pagrindinė tokia ir buvo - parodyti paauglių mąstyseną. Na, bet kiek girdėjau, daugeliui ji patinka. Tad tiek to, nepeiksiu, gal kitam ši knyga - pati įdomiausia iš skaitytųjų.

Taip, knyga pagal mokyklos programą, tačiau man ji patiko. Tik kai kuriose vietose, mano nuomone, truputį per daug ironijos ir grotesko, apsunkino vaizduotę. Kažin, kaip dar tas lageris išvis veikė... Skaitant pavyko gana gerai...

Taip, knyga pagal mokyklos programą, tačiau man ji patiko. Tik kai kuriose vietose, mano nuomone, truputį per daug ironijos ir grotesko, apsunkino vaizduotę. Kažin, kaip dar tas lageris išvis veikė... Skaitant pavyko gana gerai įsijausti, o kai atrodo, pradedi suprasti ir įsivaizduoti, ką iš tikrųjų Baliui Sruogai teko patirti, jis ima ir su ironija atitraukia tave nuo baisių minčių. Užkabina, bet neleidžia apsunkinti sau gyvenimo nereikalingais rūpesčiais. Labai patiko.

Jei palyginčiau su E. M. Remarko "Vakarų fronte nieko naujo", neabejotinai pasirinkčiau "Dievų mišką". Nežinau kodėl, bet man autorius rašė priimtiniau ir artimiau. Gal dėl to, kad visi išgyvenimai ir galimybės išgyventi lageryje atrodo daug žiauresni, arba bent jau tokius perteikė Sruoga. Na, o kas labiau nepažįstama ir neregėta, labiau ir traukia smalsuolio akį :)

Dar viena knyga pagal mokyklos programą. Ji, galiu pasakyti, buvo gan įdomi. Ji turėjo kažką, ko negaliu aprašyti, kas man nepatiko ir neleido įsijausti į knygą. Nuolat teko sustoti ir pagalvoti, kas iš tikrųjų ten vyko. Gal...

Dar viena knyga pagal mokyklos programą. Ji, galiu pasakyti, buvo gan įdomi. Ji turėjo kažką, ko negaliu aprašyti, kas man nepatiko ir neleido įsijausti į knygą. Nuolat teko sustoti ir pagalvoti, kas iš tikrųjų ten vyko. Gal dėl to, kad tai per sunku mano galvai. Karas - ne ramus gyvenimas mokyklos suole.

Daug kas tikriausia yra girdėjęs apie "Vakarų fronte nieko naujo". Apie taip pavadintos "prarastosios kartos" išgyvenimus. Apie jų gyvenimų griuvimą. Kas jie? Šachmatų figūrėlės aukščiau esantiesiems. Patiko viena knygos mintis, tiksliai nepacituosiu, bet esmė ta, kad kam reikia velti paprastus žmones į karą? Jie niekuo nenusidėjo. Jei netyčia susipyko šalių vadovai, tai tegu eina į ringą apsitempę rožinius apatinius ir kaunasi. Kas laimės, to šalis nugalės. O dabar turi žūti niekuo nekalti. Kodėl išvis karas buvo traktuojamas kaip problemos sprendimas? Aš už pacifizmą.

Knygoje nemažai įdomių minčių. Lyrinis subjektas nuolat panyra į apmąstymus ir jais atskleidžia visos "prarastosios kartos" mąstyseną. Jie negali daug galvoti, nes taip sugriaus sau gyvenimą. Jei pradės galvoti apie mirusius draugus, žiaurius vaizdinius, kuriuos jiems beveik kasdien tenka patirti, jie tiesiog išprotėtų, todėl visais įmanomais būdais bando nuvyti tokias mintis.

Ir, galiausiai, nors ir nesižavėjau skaitydama, man labiausiai patiko pabaiga, kai visi pagrindinio veikėjo draugai pamažu mirė ir jis pats "žuvo vieną iš tų dienų, kai visame fronte buvo taip ramu ir tylu, jog kariuomenės pranešimą sudarė tiktai vienas sakinys: "Vakarų fronte nieko naujo". Jo veide buvo šypsena, jis norėjo mirties, nes kitaip nebūtų radęs sau vietos. Man ši vieta patiko vien dėl likimo neįveikiamumo idėjos.

Dar viena knyga, tačiau šįkart - priverstinė. Reikėjo skaityti pagal mokyklos programą. Perskaičiau ją prieš gerus tris mėnesius, tad įspūdžiai jau truputį nubluko.

Taip... Honore de Balzaco "Tėvas Gorijo" - antroji mano...

Dar viena knyga, tačiau šįkart - priverstinė. Reikėjo skaityti pagal mokyklos programą. Perskaičiau ją prieš gerus tris mėnesius, tad įspūdžiai jau truputį nubluko.

Taip... Honore de Balzaco "Tėvas Gorijo" - antroji mano perskaityta šio autoriaus knyga. Kūriniai nėra labai įdomūs, tačiau nėra ir labai neįkandami. Skaičiau ir jaučiau, kad tai - klasika, literatūra, kurią turi perskaityti kiekvienas. Literatūriniam išprusimui, žinoma. Stebino tai, kad jo skirtinguose romanuose gali atrasti veikėjų, kurie charakteriais labai panašūs. Lyg jo realistiniai romanai būtų susieti tarpusavy, nors, žinoma, taip nėra.

Skaitydama jaučiausi neutraliai, manęs kažkaip nesujaudino nei Gorijo likimas, nei Rastinjako nelaimės ar kiti absurdiški dalykai, kurių buvo tikrai nemažai. Mano nuomone, šiam romanui to ir trūko - įtaigumo. Jei būtų šiek tiek įtaigiau, būčau skaičiusi su malonumu. Bet, tikriausiai, čia tik mano nuomonė.

Šįkart vėl - patiko lyginti su realybe. Šiais laikais panašių situacijų apstu. Skaitydamas lyg primeni sau, koks pasaulis kartais būna, ko galima tikėtis. Visa tai kelia, žinoma, neigiamus jausmus, tačiau aš linkusi į optimizmą. Visai nekeista, kad mėgstu pasakas ir laimingas istorijas, tad ši knyga man ne prie širdies. Vis dėlto visiems gyvenimo atvejams pasiruošti irgi reikia. :)

Tiesą sakant, man tikrai nereikėjo prisiversti perskaityti šios knygos. Kibau ir nepaleidau ir, mano laimei, ji buvo tokia, kokios norėjau. Taip... Vasarą pradėjau su puikiu, lengvu romanu jaunimui. Man tikrai patiko. Mėgstu...

Tiesą sakant, man tikrai nereikėjo prisiversti perskaityti šios knygos. Kibau ir nepaleidau ir, mano laimei, ji buvo tokia, kokios norėjau. Taip... Vasarą pradėjau su puikiu, lengvu romanu jaunimui. Man tikrai patiko. Mėgstu meilės istorijas, tik ne perdėtas, na, o šįkart autorė rašo labai lengvai, atsargiai, nepadaugindama visų meilės saldybių. Gražu. Visko po truputį ir gaunasi puikus romanas ramiai popietei. :)

Siužetas, tiesą sakant, buvo taip pat neįprastas, nors iki šiol skaičiau nedaug knygų, bet bent jau man pasirodė nebanalus. Arba aš tik taip noriu manyti, nes kiekviena knyga savaip žavi... Tarp pagrindinių knygos veikėjų - Rebekos ir Lučiano labai stiprus ryšys. Ir ne vien tik meilės. Jie susieti nuo pat gimimo. Kai gimė Rebeka, gimė ir Lučianas, kuris lydi ją visą gyvenimą iki pat paskutinės minutės, nematomas, negirdimas. Tačiau taip nutiko, kad vaikinas tapo žmogumi, o visas detales, kaip tai atsitiko, leisiu sužinoti šio atsiliepimo skaitytojams patiems vartant "Lučianą".

Niekas niekada nebūna vienas, nors to ir nemato, nejaučia, nepagalvoja, tačiau visi turi palydovą, kuris lydi visą lemtą gyvenimą - manyčiau, pagrindinė knygos mintis. Man gi vėl patiko, o patiko tuo, kad galima pamąstyti - o ar tikrovėje taip negalėtų būti? Nematomas angelas sargas, arba, kaip knygoje rašo, lyg šešėlis, esybė, kurią sunku apibūdinti. Ją reikia pajausti. Vis gi ar kada nors būname vieni? Argi nebūna akimirkų, kai pajuntame kažką esant šalia, nors aplink nieko nėra?..
Myliu mistiką ir laisvę mąstyti.