Man ši knyga skaitėsi labai sunkiai, netgi vargino dėl beprotiškai plačių aprašymų, minčių ir interpretacijų. Nors pagrindinis veikėjas atskleistas visapusiškai puikiai, man norėjosi plačiau išplėtoto Lolitos paveikslo....

Man ši knyga skaitėsi labai sunkiai, netgi vargino dėl beprotiškai plačių aprašymų, minčių ir interpretacijų. Nors pagrindinis veikėjas atskleistas visapusiškai puikiai, man norėjosi plačiau išplėtoto Lolitos paveikslo. Mano lūkesčių nepateisino. Visgi, smalsu pažiūrėti filmą ir palyginti su knyga.

Labai gera knyga, visai pelnytai išgarsinusi autorių. Kol neatsiverčiau, nė nežinojau, kad man gali patikti tokio pobūdžio knygos, bet skaidėsi lengvai. Veikėjų charakteriai labai išraiškingi, ryškios laiko ir erdvės...

Labai gera knyga, visai pelnytai išgarsinusi autorių. Kol neatsiverčiau, nė nežinojau, kad man gali patikti tokio pobūdžio knygos, bet skaidėsi lengvai. Veikėjų charakteriai labai išraiškingi, ryškios laiko ir erdvės nuorodos, apibūdinimai, detalės. Juntamas neišvengiamas tragizmas.

Viena skandalingiausių knygų ir vardas, kurį žino beveik visi. Kažkada mokykloje buvau skaičiusi ištraukas, žiūrėjau filmus, sukurtus pagal šią knygą. Dabar jau būsiu ir perskaičiusi knygą. Aišku, pati papasakota...

Viena skandalingiausių knygų ir vardas, kurį žino beveik visi. Kažkada mokykloje buvau skaičiusi ištraukas, žiūrėjau filmus, sukurtus pagal šią knygą. Dabar jau būsiu ir perskaičiusi knygą. Aišku, pati papasakota istorija labai aktuali visais laikais, bet ne mažiau svarbu ir tai, kaip rašytojas pasakoja šią istoriją. Man nelabai patiko patys veikėjai, bet pačią knygą, manau, būtina perskaityti.

Na va, atėjo laikas, kai pati norėjau perskaityti šią knygą, seniau, jos bijojau. Pačioje pradžioje abu pagrindinius personažus nuolat lyginau su senuoju žemynu ir Amerika, kaip buvau perskaičius vienoje recenzijoje....

Na va, atėjo laikas, kai pati norėjau perskaityti šią knygą, seniau, jos bijojau. Pačioje pradžioje abu pagrindinius personažus nuolat lyginau su senuoju žemynu ir Amerika, kaip buvau perskaičius vienoje recenzijoje. Rašytojas, veikėjas pirmuoju asmeniu, yra ironiškas, bet silpnas, pažeidžiamas ir jo intelektas, giluminės žinios nublunka prieš jo silpnybę. Tik pačioje romano pabaigoje ėmiau suprasti šios istorijos tragiškumą, liūdesį , nes pagaliau pats vyras į viską pažiūrėjo ir iš mažosios Lo perspektyvos. Pabaiga labai liūdna ir būtent ji mane labiausiai sukrėtė.

Nusprendžiau šiek tiek išplėsti savo skaitomų žanrų ribas ir ėmiausi skaityti klasikinę knygą. Apie Vladimir Nabokov „Lolitą“ buvau daug girdėjusi, bet reikėjo pačiai perskaityti ir susidaryti savo nuomonę.

Skaitant...

Nusprendžiau šiek tiek išplėsti savo skaitomų žanrų ribas ir ėmiausi skaityti klasikinę knygą. Apie Vladimir Nabokov „Lolitą“ buvau daug girdėjusi, bet reikėjo pačiai perskaityti ir susidaryti savo nuomonę.

Skaitant nuolat neapleido dviprasmiškas jausmas: mėgautis ar ne? Istorija tikrai siaubinga ir, kol galvoji, kad kažkam taip gali nutikti realiame gyvenime, niekaip sąžinė neleidžia mėgautis. Bet kartu autorius taip gerai viską aprašo, įtraukia į knygą ir jos nebesinori padėti į šalį. Apie tai diskutavau su mama, kuri lyg tyčia tuo metu skaitė John Irving knygą panašia tematika. Pasakiau, kad tikiuosi, ši knyga nėra paremta tikrais faktais. O ji man atsakė: „Gali net neabejoti. Viskas, kas parašyta, bet kažkiek tikrų faktų turi.“

Tačiau stipriausias dviprasmiškumas buvo pirmoje knygos dalyje, kol Humbertas Humbertas kūrė planus, kaip patenkinti savo šlykščius poreikius. Koks turi būti nusikalstamas protas, kad apsiimtų vesti nemylimą moterį vien dėl to, kad oficialiai galėtų apkabinti jos dukrą kaip patėvis? Arba supratęs, kad Lolita jau galėtų būti motina, ima kurti planus apie ištisą lolitučių armiją, kurioms jis vienu metu yra ir tėvas, ir senelis, ir prosenelis... Nors, atrodo, Humbertas mergaitės net ir neketino skriausti iki tokio žemo lygmens, bet viskas apsivertė supratus, kad ji ne tokia jau tyra, kaip jis manęs.

Manau, kad nors ir Humbertas blogai elgėsi su Lolita, bet ją iš tikrųjų mylėjo. Tačiau ta meilė neatpirks sugriautos vaikystės. Kaip to nepadarys ir daiktai, kuriuos jai perka. Jo meilė aiškiai atsiskleidžia pačioje pabaigoje, kai jau paaugusi mergaitė yra išplėšiama iš jo gniaužtų ir jam nelemta jos daugiau niekada pamatyti. Jis jai linki: „Būk ištikima savajam Dikui. Neleisk kitiems vyrams lytėti tavęs. Nesišnekėk su svetimais. Tikiuosi, kad tu mylėsi savo kūdikėlį. Tikiuosi, kad jis bus berniukas. Tikiuosi, kad tavo vyras visuomet gerai su tavimi elgsis, kitaip mano šmėkla jį apniks kaip juodi dūmai, kaip pakvaišęs milžinas ir sudraskys į skutelius, ištąsys nervas po nervo.“ [339 psl.] Tačiau Lolita niekada taip ir nesužinos, kad Humbertas ją šitaip mylėjo.

Pats Humbertas apie savo pasakojimą sako: „Jis apkibęs krisleliais kaulų smegenų, ant jo sukepęs kraujas, ant jo tūpia gražios, blizgančios lyg smaragdas musės. <...> Ir pats apsvarsčiau nemaža pseudonimų, kol suradau tokį, kuris man ypač tinka. <...> ... bet kažkodėl man atrodo, kad mano pasirinktasis vardas užvis geriausiai išreiškia reikiamą bjaurastį.“ [338 psl.] Būtent toks šis pasakojimas yra. Kraupus, bėga šiurpuliukai per kūną, vidinis balsas rėkia, kad visa, kas vyksta, yra neteisinga, kad Lolitai reikia bėgti, kuo greičiau ir niekada nebeatsisukti atgal. Bet rankos niekaip nepadeda knygos į šalį, nes būtina sužinoti, ar nusikaltėlis gaus pelnytą bausmę.

Knygos tema - į penktą dešimtmetį bekopiančio literatūros profesijos Humberto meilė dvylikametei Lolitai, kuri buvo išreiškiama ne tik platoniškai, bet ir fiziškai. Knyga buvo išleista 1955 m. ir iškart įėjo į...

Knygos tema - į penktą dešimtmetį bekopiančio literatūros profesijos Humberto meilė dvylikametei Lolitai, kuri buvo išreiškiama ne tik platoniškai, bet ir fiziškai. Knyga buvo išleista 1955 m. ir iškart įėjo į literatūros klasiką bei tapo viena žynomiausių ir kontraversiškiausių literatūros pavyzdžių.

Nuo pačių pirmų knygos eilučių skaitytojas yra įtraukiamas į literatūros filosofijos profesoriaus Humbero galvą, beskaitant kartkartėmis imamas jausti pasišlykštėjimas, kuomet jis nužiūri nesubrendusias, jaunas mergaitės, kartais nesuvokimas, o galiausiai netgi pradedama jausti užuojauta tam vargšui, kuris negalėjo gyventi be jaunų, nekaltų mergaičių ir joms jautė nenumaldomą fizinį potraukį.

Visas knygos veiksmas - nesibaigianti prefesoriaus ir mergaitės kelionė automobiliu nuo vieno motelio iki kito, su jaučiamu baimės ir persekiojimo prieskoniu. Beskaitant knygą imi stebėtis Lolitos žiaurumu, kaip ji vilioja vargšą Humbertą, galiausiai ima atrodyti, kad tai jis, o jau ne mergaitė yra auka.

Ir visgi knygos pabaigoje - sugadinti, nelaimingi gyvenimai be ateities, su svajonėmis apie tolimus kelius ir siekius, kurių jau niekada nebebus.

Knyga nėra vulgari ar neskani - nėra erotinių scenų, viskas pateikta subtilia forma, dažnu atveju skaitytojui leidžiama pačiam nuspręsti, kas galėjo įvykti. Pats žodis "pedofilas" nėra ištariamas nei viename knygos puslapyje. Nuolatinė pagrindinio veikėjo jaučiama baimė policijai ir slapukavimas nuo žmonių skatina suvokti, kad tai, ką jis daro, nėra leistina visuomenės normose.

Iki tol, kol ši knyga atsidūrė mano rankose, buvau spėjus kelis kartus peržiūrėti abi ekranizacijas (knyga buvo ekranizuota du kartus - Stanley Kubrick (1962) ir Adrian Lyne (1997)), kurios man paliko neišdildomą įspūdį. Neabejoju, kad dauguma vardą "Lolita" žino būtent iš fimų, tačiau garsiausia Nobakovo knyga stipriai varžosi su Kubriko ekranizacija ir po pirmų knygos puslapių galima drąsiai sakyti - knyga geresnė. Kažin ar apskritai įmanoma vaizdu taip ryškiai perteikti asmens vidinį pasaulį ir mintis.

Lolitos istoriją žino bene kiekvienas. Jei ne visą, tai dalinai, net ir neskaitęs knygos ar nematęs filmo. Nusprendžiau ir aš paskaityti knygą, o tiksliau perskaityti Lolitos istoriją. Istoriją apie Lolitą. Nežinau,...

Lolitos istoriją žino bene kiekvienas. Jei ne visą, tai dalinai, net ir neskaitęs knygos ar nematęs filmo. Nusprendžiau ir aš paskaityti knygą, o tiksliau perskaityti Lolitos istoriją. Istoriją apie Lolitą. Nežinau, nežinau. Tai - pedofilo užrašėliai, kuris visiškai supranta, kad daro nesąmonę, ir kad tai baigsis, baigsis kažkada meilė nimfetei Lolita. Taip pat anotacijoje buvo parašyta, baigsis tragiškai, na sorry, tragedijos, neižvelgiau, nes liko gyvas ir Humbertas, ir Lolita. Taigi, kad jie išsiskirs, buvo aišku jau nuo pradžių.

8/10

Milžiniška ir beprotiška penkiakojė pabaisa

Lolita - tai nekaltybės ir nedorybės susijungimas; nusitrynusios ribos tarp vaikiško išdykumo ir moteriškos vulgarybės..

Lygiai taip, kaip išgalvotasis Humbertas Humbertas -...

Milžiniška ir beprotiška penkiakojė pabaisa

Lolita - tai nekaltybės ir nedorybės susijungimas; nusitrynusios ribos tarp vaikiško išdykumo ir moteriškos vulgarybės..

Lygiai taip, kaip išgalvotasis Humbertas Humbertas - intelektualumo ir pamišimo, beprotiškumo ir aistros, meilės ir liguistumo, manijos susikirtimas vieno žmogaus gyvenime, jausmuose.

Tikrai žinau, jog tai knyga, kuri nepatiko. Ir nei Europos, nei Amerikos kultūros čia neradau, tik kažkokią beprotybę, kuriai pasiduoda .... beprotis. Tenkinantis savo aistrą, tenkinantis savo poreikius, bei besistengiantis rasti tai, ką likimas atėmė iš jo, ką prarado negrįžtamai... Nelaimingas keturiasdešimtmetis, po žmonos mirties maniakiškai ieško mirusiosios bruožų mergaitėse - dvylikametėse... Ir vienoje mergaitėje randa savo pamišimą, savo aistros objektą, savo nimfetę, kurią teigia mylintis, be kurios nebegali gyventi. Tačiau taip pat suvokia, jog jo meilė ją niekina, ją prievartauja, žudo jos vaikystę... Nors ir nimfetė ši - taip pat neaiškių ribų: ar labiau naivi ir skaisti, ar daugiau sugedusi ir aistringa, ir tokia pat ištvirkusi... Abiejų veikėjų būsenos "slidžios" - vieno pamišimas praradus mylimą žmoną, bet nenorint to pripažinti, kito - spartus žengimas į suaugusiųjų gyvenimą, vis dar rankose laikant žaislus... Ir galbūt tai ne vien amoralaus suaugusiojo pasinaudojimas nekaltybės apžavais, bet ir paaugliška dviprasmybė, pirmieji viliojimo kerai, dėmesio troškimas, pasinaudojimas savo padėtimi prieš suaugusiojo silpnybę... Gyvenimas, kai išdykumas perauga į vulgarumą.

Ši knyga - viena garsiausių Vladimir Nabokov knygų, kurioje autorius pasakoja apie liguistą profesoriaus meilę paauglei mergaitei. Apie šią knygą yra prirašyta daug atsiliepimų, netgi sukurtas filmas. Knyga parašyta išradingu...

Ši knyga - viena garsiausių Vladimir Nabokov knygų, kurioje autorius pasakoja apie liguistą profesoriaus meilę paauglei mergaitei. Apie šią knygą yra prirašyta daug atsiliepimų, netgi sukurtas filmas. Knyga parašyta išradingu stiliumi, kuriuo ypač atskleidžiamas pagrindinio veikėjo jausmų stiprumas, išgyvenimai, kuriuos jam sukelia jaunoji Lolita. Skaitant šią "meilės istoriją" kyla įvairiausios mintys, įpusėjusi netgi norėjau mesti skaityti.. Tačiau smalsumas nugalėjo, nes labai norėjosi sužinoti, kuo visa tai baigsis. Įdomi, kitokia knyga, bet tikrai rekomenduotina.

Tai nebuvo tokia knyga, kokios aš tikėjausi. Nusivyliau. Tikriausiai pati dėl to kalta, nes neįvertinau, kad knyga parašyta jau ganėtinai senai, o aš tikėjausi tokio atvirumo, kuris yra būdingas šiuolaikinei literatūrai....

Tai nebuvo tokia knyga, kokios aš tikėjausi. Nusivyliau. Tikriausiai pati dėl to kalta, nes neįvertinau, kad knyga parašyta jau ganėtinai senai, o aš tikėjausi tokio atvirumo, kuris yra būdingas šiuolaikinei literatūrai. Norėjosi daugiau jausmų bei minčių analizavimo. Tiek Humberto tiek Lolitos. Knygoje kartojama tik tiek, kad Humbertas negali atsispirti mažametėms mergaitėms, o gal tiksliau jo susikurtiems įvaizdžiams. Man trūko daugiau jausmų, daugiau paieškų. Iš Lolitos pusės tai beveik nebuvo jokių minčių. Norėjosi, kad būtų aprašyti jos jausmai, mintys, išgyvenimai, o jų vietą knygoje man atrodo pakeitė kraštovaizdžio bei viešbučių aprašymai, kurie tikrai nebuvo įdomūs ir kuriuos tiesiog praverčiau.

Knyga skaitėsi sunkiai, bet džiaugiuosi, kad ją įveikiau. Nors ir nebuvo taip įdomu kaip tikėjausi, bet keletą dienų į vyresnius vyrus žiūrėdavau įtartinai. Džiaugiuosi, kad autorius nepabūgo ir nusprendė parašyti šią knygą, kurioje buvo analizuojama tema, apie kurią niekas nekalbėdavo. Gaila, kad šiais laikais tokie santykiai nėra tik labai reti atvejai, o jau gana dažnai pasitaikantis reiškinys į kurį reaguojama ne taip jau ir stipriai.

(NE)KALTAS



Prieš metus ar pora vienas žmogus (beje, taip pat vardu Lolita) šį romaną man apibūdino kaip pedofilijos pradžiamokslį. Būdamas nepatiklus, nusprendžiau patikrinti.

Rašyti anotaciją nebūtų tikslinga, nes...

(NE)KALTAS



Prieš metus ar pora vienas žmogus (beje, taip pat vardu Lolita) šį romaną man apibūdino kaip pedofilijos pradžiamokslį. Būdamas nepatiklus, nusprendžiau patikrinti.

Rašyti anotaciją nebūtų tikslinga, nes istorija ir taip daugumai girdėta, eskaluota (be dviejų žinomų filmų, "Lolita" ne kartą pabuvojo teatro, operos ir baleto scenose, o kūrinio įtaką galime įžvelgti kad ir W.Allen'o "Manhatene" ar Lanos Del Rey kūryboje). Todėl trumpą siužeto nupasakojimą praleisiu, kaip knygos pasakotojas prabėgom "prasuka" kai kuriuos aprašymus: "Aš turbūt čia pat ir aprašysiu ponią Heiz, idant ja atsikratyčiau". Užuot nuodugniai, balzakiškai piešęs veikėjo paveikslą, jis pamini tik esminius faktus, pavyzdžiui, "pojaunė jo žmona, kuri buvo jam puseserė, buvo ilgakojė dama su įkypų rėmų akiniais; ji turėjo du gelsvus buldogus, dvi smailias krūtis ir didelę rausvą burną" arba teisinasi dėl perdėto detalizavimo: "Skaitytojau, prašau tave! Kad ir kaip tave siutintų gailestingas, liguistai jautrus ir be galo apdairus mano knygos herojus, nepraleisk šių labai svarbių puslapių!". Kaip jau turbūt pastebėjote, pasakotojas sieka prisiartinti skaitytoją, tarsi tekstas būtų rašomas bendromis pastangomis. Knygoje ne kartą be užuolankų kreipiamasi tai į pliktelėjusį, tai į šviesiabarzdį, tai į 21-ojo amžiaus žmogų, tai į galimą kūrinio ekranizuotoją. Verta paminėti, kad pasakojimas kartu yra ir ginamoji kalba, pasiteisinimas prieš teisėją ir prisiekusiuosius. Kita vertus, empatija, skaitytojo norų paisymas ar praktiški aprašymai nesutrukdė Nabokovui parašyti šiek tiek per ilgos knygos. Paskutiniai 100 iš 338 puslapių (nežinau, kokio šrifto ir apimties yra, buvo ar bus jūsų "Lolita") jau nebedžiugino kaip ankstesnieji, nebestebino, vertė nuobodžiauti. Galbūt pasakodamas apie Humberto Humberto ir Lolitos monotonišką važinėjimą per JAV miestelius, autorius norėjo pabrėžti Amerikos kičinį vienodumą, vartotojišką neindividualumą, intelektualinį nykumą ir nesivystančius, niekur nevedančius santykius su kino žurnalais pasitenkinančia nimfete. BRANGUS SKAITYTOJAU, ATSIPRAŠAU UŽ ŠIĄ SMULKMENIŠKĄ RECENZIJOS DALĮ IR KVIEČIU EITI PRIE REIKALO.

Tai pedofilas jis ar ne? Tikriausiai taip, bet kažkodėl nepavyksta pagrindinio veikėjo nekęsti, laikyti iškrypusiu šūdžium. Gal todėl, kad Humbertas nuolat kritiškai analizuoja savo specifinę aistrą, lygina ją su panašiais atvejais literatūriniame pasaulyje. Gal todėl, kad pati Lolita galų gale pripažįsta jį buvus geru tėvu, o prievartos santykiuose nerasta. Keista, bet būtent paauglę kažkodėl norisi laikyti "blogiete". Nekaltybę ji prarado dar prieš sutikdama pagyvenusį meilužį, o lepumas, įnoringumas, manipuliacija žmonėmis neatsiejami nuo šios nimfetės charakterio. Be to, kai pagalvoji, kas naudingiau bręstančiai mergaitei, stabilumo ir pastovumo negalintis užtikrinti spuoguotas berniūkštis ar išsilavinęs, globą ir saugumą garantuojantis vyriškis? Kita vertus, lyginant su dabartinėmis, greitai užaugančiomis trylikametėmis, 5-ojo dešimtmečio atstovė, matyt, buvo tik mergaitė. Tai byloja ir jos kūno apimtys, išmatuotos 12-ojo gimtadienio metu:



Per klubus: 69cm

Blauzdos apimtis ir kaklo apskritimas: 28cm

Šlaunis (prie pat sėdmenų): 43cm

Krūtinė: 69cm

Ranka aukščiau alkūnės: 20cm

Talija: 58cm

Ūgis: 145cm

Svoris: 35kg

PIK (protinio išsivystymo koeficientas): 121

Kirmėlinė atauga: neišpjauta



Visgi, pasakotojas pamini ūgtelėjimą per tuos pora metų, kai veikėjai bastėsi kartu. O štai dvigubai už Lolitą vyresnė Rita, Humberto meilužė po išsiskyrimo su nimfete (ups, netyčia atskleidžiau siužetą), svėrė 47 kilogramus.

Vieni patraukliausių knygos aspektų - ironija ir sarkazmas: "(Džoana! Kad ir kas tu būtum, kad ir kur tu būtum, minusinėje edrvėje ar pliusiniame laike, atleisk man už viską - ir už šiuos skliaustelius.)"; "o apskritai kalbant, jos sielos atvėrimas buvo toks pat neįdomus, koks būtų buvęs jos kūno skrodimas". Tačiau romane netrūksta ir gilių, net romantiškų vietelių - Humbertas kartais apsinuogina: "O leiskite man bent kartą pabūti sentimentaliam! Man taip įgriso būti ciniku."

Aišku viena, pavaizduoti pedofiliją taip, kad santykiaujantis su mažamete nebūtų vienareikšmiškai laikomas pasibaisėtinu iškrypėliu, o tokio tipo santykius pakelti iš fiziologinio lygio į kultūrinį faktą - velniškai sunki užduotis. Jei netikit, tai pabandykie intelektualiai perteikti, racionalizuoti, pavyzdžiui, Ūso aistrą Mergaitei. Šiaip ar taip, nuo šiol aš visiškai kitaip žiūrėsiu į nimfetes. Nabokovai, čia tu kaltas.

Keliuose atsiliepimuose teko skaityti, kad ši knyga ne iš lengvųjų: vieniems skaitymą apsunkina neįprasta Humberto pasakojimo maniera, kitiems šlykšti pagrindinio veikėjo aistra nepilnametei, o kai kuriems vyriškio mintys ir...

Keliuose atsiliepimuose teko skaityti, kad ši knyga ne iš lengvųjų: vieniems skaitymą apsunkina neįprasta Humberto pasakojimo maniera, kitiems šlykšti pagrindinio veikėjo aistra nepilnametei, o kai kuriems vyriškio mintys ir jausmai atrodo pernelyg dviprasmiški.

Ką jautė Humbertas Humbertas Doloresai - savo mažajai Lolitai? Meilę? Gal tai buvo tik aistra? Gal tik užgaida, kurios pasiekimas nuvedė pernelyg toli? Man atrodo, Humbertas tiesiog nenumatė, kas jo ir Lolitos laukia ateityje. Jei būtų žinojęs, kuo pasibaigs visas šis nuotykis, gal jis būtų elgęsis visiškai ir nebūtų sugadinęs nerūpestingo ir vaikiško Lolitos gyvenimo. Deja, jaudinantis nuotykis virto pilka bei žudančia kasdienybe.

Mane nustebino romano pabaiga - tikrai nesitikėjau, kad abiejų veikėjų gyvenimo linijos pasisuks tokiomis apgailėtinomis likimo kreivėmis.

Belieka pridurti, kad meilė gana keistas dalykas: ji gali suteikti sparnus, suteikti stimulą tobulėti, tačiau taip pat meilė gali nusviesti į gyvenimo šalikėlę ar bedugnę, iš kurios būna labai sunku išsikapstyti. Tad mylėkite ir būkite mylimi atsargiai!

Mano Lolita.. Tokie žodžiai sukosi galvoje, užvertus paskutinį knygos lapą. Pripažinsiu, knyga buvo tikrai ne iš lengvųjų. Pradžioje, vos baigus skaityti keletą skyrių, knygos į rankas nepaėmiau porą savaičių. Galbūt...

Mano Lolita.. Tokie žodžiai sukosi galvoje, užvertus paskutinį knygos lapą. Pripažinsiu, knyga buvo tikrai ne iš lengvųjų. Pradžioje, vos baigus skaityti keletą skyrių, knygos į rankas nepaėmiau porą savaičių. Galbūt dėl to, kad autoriaus rašymo stilius buvo toks, prie kokio aš nesu pratusi. Galbūt dėl to, jog pati knyga kėlė dvejotinus jausmus.

Nabakovo "Lolitą" pasirinkau dėl to, jog prieš metus žiūrėjau filmą paremtą šiuo kūriniu, todėl žinant, jog knygos visada yra geresnės už kino juostą, norėjau įsitikinti, ar ir šiuo atveju galioja ši taisyklė. Galiu drąsiai atsakyti jog taip. Knygoje daug aiškiau išdėstytas Humberto Humberto mąstymas ir jo ligotas potraukis nimfetėms. Skaitant mano nuotaikos vis svyravo, nuo pasišlykštėjimo pagrindinio veikėjo veiksmais ir mintimis, iki dvejojimo, jog galbūt vis dėlto, tai nebuvo vien nesveikas susižavėjimas mažamete, galbūt jis tikrai ją savaip mylėjo.

Prieš pradedant skaityti šią knygą, nežinojau ko ir tikėtis, kitų žmonių atsiliepimų neskaičiau, nenorėdama jog jie paveiktų mane ir sudarytų išankstinę nuomonę. Tačiau net ir dabar, kai knyga jau užversta, ir jos viduryje nesislepia knygos skirtukas, man sunku būtų atsakyti į klausimą: "Ar knyga patiko?". Tikriausiai atsakyčiau, jog ji paliko tikrai gilų įspūdį ir rekomenduočiau tam žmogui pačiam perskaityti šią knygą, bei susidaryti savo nuomonę. Galiu garantuoti, kad šios knygos daugiau niekada neatsiversiu, tačiau manau, jog aprašyti santykiai tarp Lolitos ir Humberto, dar ilgai liks mano atmintyje.