(NE)KALTAS



Prieš metus ar pora vienas žmogus (beje, taip pat vardu Lolita) šį romaną man apibūdino kaip pedofilijos pradžiamokslį. Būdamas nepatiklus, nusprendžiau patikrinti.

Rašyti anotaciją nebūtų tikslinga, nes...

(NE)KALTAS



Prieš metus ar pora vienas žmogus (beje, taip pat vardu Lolita) šį romaną man apibūdino kaip pedofilijos pradžiamokslį. Būdamas nepatiklus, nusprendžiau patikrinti.

Rašyti anotaciją nebūtų tikslinga, nes istorija ir taip daugumai girdėta, eskaluota (be dviejų žinomų filmų, "Lolita" ne kartą pabuvojo teatro, operos ir baleto scenose, o kūrinio įtaką galime įžvelgti kad ir W.Allen'o "Manhatene" ar Lanos Del Rey kūryboje). Todėl trumpą siužeto nupasakojimą praleisiu, kaip knygos pasakotojas prabėgom "prasuka" kai kuriuos aprašymus: "Aš turbūt čia pat ir aprašysiu ponią Heiz, idant ja atsikratyčiau". Užuot nuodugniai, balzakiškai piešęs veikėjo paveikslą, jis pamini tik esminius faktus, pavyzdžiui, "pojaunė jo žmona, kuri buvo jam puseserė, buvo ilgakojė dama su įkypų rėmų akiniais; ji turėjo du gelsvus buldogus, dvi smailias krūtis ir didelę rausvą burną" arba teisinasi dėl perdėto detalizavimo: "Skaitytojau, prašau tave! Kad ir kaip tave siutintų gailestingas, liguistai jautrus ir be galo apdairus mano knygos herojus, nepraleisk šių labai svarbių puslapių!". Kaip jau turbūt pastebėjote, pasakotojas sieka prisiartinti skaitytoją, tarsi tekstas būtų rašomas bendromis pastangomis. Knygoje ne kartą be užuolankų kreipiamasi tai į pliktelėjusį, tai į šviesiabarzdį, tai į 21-ojo amžiaus žmogų, tai į galimą kūrinio ekranizuotoją. Verta paminėti, kad pasakojimas kartu yra ir ginamoji kalba, pasiteisinimas prieš teisėją ir prisiekusiuosius. Kita vertus, empatija, skaitytojo norų paisymas ar praktiški aprašymai nesutrukdė Nabokovui parašyti šiek tiek per ilgos knygos. Paskutiniai 100 iš 338 puslapių (nežinau, kokio šrifto ir apimties yra, buvo ar bus jūsų "Lolita") jau nebedžiugino kaip ankstesnieji, nebestebino, vertė nuobodžiauti. Galbūt pasakodamas apie Humberto Humberto ir Lolitos monotonišką važinėjimą per JAV miestelius, autorius norėjo pabrėžti Amerikos kičinį vienodumą, vartotojišką neindividualumą, intelektualinį nykumą ir nesivystančius, niekur nevedančius santykius su kino žurnalais pasitenkinančia nimfete. BRANGUS SKAITYTOJAU, ATSIPRAŠAU UŽ ŠIĄ SMULKMENIŠKĄ RECENZIJOS DALĮ IR KVIEČIU EITI PRIE REIKALO.

Tai pedofilas jis ar ne? Tikriausiai taip, bet kažkodėl nepavyksta pagrindinio veikėjo nekęsti, laikyti iškrypusiu šūdžium. Gal todėl, kad Humbertas nuolat kritiškai analizuoja savo specifinę aistrą, lygina ją su panašiais atvejais literatūriniame pasaulyje. Gal todėl, kad pati Lolita galų gale pripažįsta jį buvus geru tėvu, o prievartos santykiuose nerasta. Keista, bet būtent paauglę kažkodėl norisi laikyti "blogiete". Nekaltybę ji prarado dar prieš sutikdama pagyvenusį meilužį, o lepumas, įnoringumas, manipuliacija žmonėmis neatsiejami nuo šios nimfetės charakterio. Be to, kai pagalvoji, kas naudingiau bręstančiai mergaitei, stabilumo ir pastovumo negalintis užtikrinti spuoguotas berniūkštis ar išsilavinęs, globą ir saugumą garantuojantis vyriškis? Kita vertus, lyginant su dabartinėmis, greitai užaugančiomis trylikametėmis, 5-ojo dešimtmečio atstovė, matyt, buvo tik mergaitė. Tai byloja ir jos kūno apimtys, išmatuotos 12-ojo gimtadienio metu:



Per klubus: 69cm

Blauzdos apimtis ir kaklo apskritimas: 28cm

Šlaunis (prie pat sėdmenų): 43cm

Krūtinė: 69cm

Ranka aukščiau alkūnės: 20cm

Talija: 58cm

Ūgis: 145cm

Svoris: 35kg

PIK (protinio išsivystymo koeficientas): 121

Kirmėlinė atauga: neišpjauta



Visgi, pasakotojas pamini ūgtelėjimą per tuos pora metų, kai veikėjai bastėsi kartu. O štai dvigubai už Lolitą vyresnė Rita, Humberto meilužė po išsiskyrimo su nimfete (ups, netyčia atskleidžiau siužetą), svėrė 47 kilogramus.

Vieni patraukliausių knygos aspektų - ironija ir sarkazmas: "(Džoana! Kad ir kas tu būtum, kad ir kur tu būtum, minusinėje edrvėje ar pliusiniame laike, atleisk man už viską - ir už šiuos skliaustelius.)"; "o apskritai kalbant, jos sielos atvėrimas buvo toks pat neįdomus, koks būtų buvęs jos kūno skrodimas". Tačiau romane netrūksta ir gilių, net romantiškų vietelių - Humbertas kartais apsinuogina: "O leiskite man bent kartą pabūti sentimentaliam! Man taip įgriso būti ciniku."

Aišku viena, pavaizduoti pedofiliją taip, kad santykiaujantis su mažamete nebūtų vienareikšmiškai laikomas pasibaisėtinu iškrypėliu, o tokio tipo santykius pakelti iš fiziologinio lygio į kultūrinį faktą - velniškai sunki užduotis. Jei netikit, tai pabandykie intelektualiai perteikti, racionalizuoti, pavyzdžiui, Ūso aistrą Mergaitei. Šiaip ar taip, nuo šiol aš visiškai kitaip žiūrėsiu į nimfetes. Nabokovai, čia tu kaltas.

Knyga įtraukė iki tokio lygio, kad pastarąją skaičiau net darbe. Stengdavausi kuo greičiau įvykdyti pavestą užduotį, kad galėčiau apsimesti dirbanti ir skaityti [spėju, kad mano darbo našumas ženkliai padidėjo ;]

Dar...

Knyga įtraukė iki tokio lygio, kad pastarąją skaičiau net darbe. Stengdavausi kuo greičiau įvykdyti pavestą užduotį, kad galėčiau apsimesti dirbanti ir skaityti [spėju, kad mano darbo našumas ženkliai padidėjo ;]

Dar iki šiol virškinu tai, ką perskaičiau ir mąstau, kad tai yra viena iš stipriausią įspūdį palikusių knygų, kurias esu perskaičiusi pastaruoju metu. Ne, tai tikrai nėra lengva fantastikos knyga, kvepianti šiuolaikiniais popsiškais nuotykiais svetimoje planetoje. Knyga iš tikrųjų labai sunki ir ne kiekvienam įkandama. Nerekomenduočiau šios knygos per daug švelniems žmonėms, tikintiems rožinio Velykų kiškučio egzistavimu.

"Aklumas" - tai kvapą gniaužiantis žmonijos degradavimas, pasireiškiantis šlykščiu ir vimdančiu lėtiniu nužmoginimo procesu, kuris iki smulkiausių detalių yra aprašomas knygoje, tai stingdantis abejingumas ir žvėriškas žiaurumas, tai žmonių, kaip dvikojų padarų, atgrasumas ir apatiškas požiūris į mus supančią aplinką. Tai būna tada, kai žmogus žmogui tampa vilku.

Iš tikrųjų, visi mes iš prigimties esame akli, vienokia ar kitokia prasme.

P.S. Remiantis šia knyga 2008 m. buvo pastatytas filmas "Blindness".

Mane visuomet traukė meilės istorijos, tad nenuostabu, kad skaityti knygą "Džeinė Eir" buvo vienas malonumas. Nors buvau mačiusi net ne vieną kino filmą, pastatytą pagal šią istoriją ir...

Mane visuomet traukė meilės istorijos, tad nenuostabu, kad skaityti knygą "Džeinė Eir" buvo vienas malonumas. Nors buvau mačiusi net ne vieną kino filmą, pastatytą pagal šią istoriją ir žinojau, kaip klostysis įvykiai, tai nesumažino patiriamo malonumo. Knyga mane pagrinde sužavėjo vaizdingais aprašymais, dideliu dėmesiu aplinkai ir žmonėms. Tie ilgi pokalbiai prie židinio, atskleidžiantys įdomius veikėjų charakterius tiesiog priklijuodavo mane prie knygos.

Džeinė - tvirto charakterio savininkė, gyvenanti pagal tai, kaip jai atrodo teisinga, tačiau tuo pat metu ji ir gležna būtybė, kurioje atsispindi nekaltumas ir kartais naivumas. Manau, kad būtent dėl veikėjų įvairiapusiškumo knyga man ir buvo tokia patraukli.

Meilės istorija be kažkokių dramatiškų ar tragiškų įvykių nebūtų įdomi, todėl kuo daugiau dramatizmo ir tragizmo - tuo geriau man!

Man visada baisoka pradėti kokio nors nusipelniusio rašytojo apdovanotą knygą. O jeigu nepatiks? Ir nors jau seniai supratau, kad visuotinai pripažinti šedevrai neprivalo manęs žavėti, ir nesijaučiu kalta, kai nesužavi, vis...

Man visada baisoka pradėti kokio nors nusipelniusio rašytojo apdovanotą knygą. O jeigu nepatiks? Ir nors jau seniai supratau, kad visuotinai pripažinti šedevrai neprivalo manęs žavėti, ir nesijaučiu kalta, kai nesužavi, vis dar būna baisu.
Pirma pažintis su Dagu Solstadu irgi ėjosi vangiai. Pradėjau skaityt, žinoma, kaip normalią knygą. Tikėjausi kažkokio apčiuopiamo siužeto, įvykių su priežastimis ir pasekmėmis, veiksmo. Tvarkingo ir aiškaus veiksmo!
Po kokių 50 puslapių supratau, kad normaliai čia nebus. Ir atsipalaidavau. Šitas gi Solstadas suka aplink tą pačią vietą po tris kartus. Rašo, kas ką pagalvojo ir kodėl. Kodėl pagalvojo, kaip ir ką. Kas iš to išėjo ir kodėl išėjo būtent taip, kad kitu atveju greičiausiai būtų išėję ne visai šitaip.

Žiauriai veža. Tas sugebėjimas aprašinėti eilinę nesąmonę iš visų pusių taip, kad neatsibostų. O be to, Dagas S. dar kalba apie tokius sudėtingus dalykus, kaip santykiai, vyro ir moters, vyro ir vaikystėje palikto sūnaus, vyro ir jo aplinkos. Dar įsipina intriga, kai pagrindinis veikėjas sugalvoja įgyvendinti didžiausią savo gyvenime avantiūrą. Viskas paprastais, sausais žodžiais, kurie šokinėja iš sakinio į sakinį, maišosi, kartojasi, be vis dėlto nevargina ir neklaidina. Taip labai greitai (per greitai) ir baigiasi šita istorija apie vidutinio amžiaus vyruką Bjorną Hanseną, rodos, niekuo neišskirtinį, bet tokį, kurio negalima pamiršti.

"Sykį jis pažiūrėjo į laikrodį, pabudęs dėl to, kad Peteris grįžo į namus. Penkios po pusės pirmos. Kitą šeštadienį jis vėl taip pabudo. Girdėjo sūnų atsirakinant duris ir ant pirštų galiukų nucimpinant per butą. Pažiūrėjo į laikrodį. Tuoj pusė pirmos. Ir kitą šeštadienį pabudo. Nenorėjo nė žiūrėt į laikrodį. Bet visgi pažiūrėjo. Verčiau būtų nežiūrėjęs. Penkios po pusės pirmos. Taigi: jo sūnus, pasilinksminęs mieste, grįždavo namo penkios po pusės pirmos."

Susipažinkite su Ruta Koul! Ji - garsi rašytoja, turinti didžiulį gerbėjų ratą. Tiesa, ji gana sudėtinga asmenybė, bet nepamirštama - moterims dėl aprašomų istorijų, o vyrams dėl įspūdingos krūtinės.

Pirmą kartą...

Susipažinkite su Ruta Koul! Ji - garsi rašytoja, turinti didžiulį gerbėjų ratą. Tiesa, ji gana sudėtinga asmenybė, bet nepamirštama - moterims dėl aprašomų istorijų, o vyrams dėl įspūdingos krūtinės.

Pirmą kartą Rutą sutinkame ketverių. Šiuo laikotarpiu ji gyvena su mirusiais broliais -Tomu ir Timočiu, ir tėvais. Deja, Tedas ir Merion Koulai labiau užsiėmę savais reikalais - vienas nusivylusių jaunų moterų viliojimu, o kitas potraukiu vyrukams, panašiems į mirusius sūnus, nei dukros auklėjimu. Ir čia atsiranda Edis, patrauklus 16-metis, pasamdytas dirbti Tedo padėjėju, nors Rutos tėvas jam numatęs visai kitas pareigas. Taip Edis nustoja žavėtis savo dėstytojo žmonos apžėlusiomis pažastimis ir prasideda šešiasdešimt kartų apėmęs vasaros romanas...

Kito susitikimo metu Ruta 36-ių metų rašytoja, negalinti apsipręsti dėl tolimesnio savo gyvenimo. Ar tekėti už gerokai vyresnio leidėjo? Bet juk ji dar neišgirdo savo geriausios draugės nuomonės apie jį. Hana tikra vyrų ekspertė, keičianti juos kaip kojines. O kiek dar aplink pagundų...

Trečiajį ir paskutinį kartą Ruta keturiasdešimt vienerių metų, įsimylėjusi vyruką, dėl kurio kelnaitės pačios krenta žemyn. Edis vis dar dūsauja dėl Merion. Hana niekaip neišsirenka tinkamo vaikino, o Tedas...

Tikriausiai daugelis yra skaitę Danielio Defo romaną "Robinzonas Kruzas". Paskatinta šiuo anglų rašytojo kūriniu, nusprendžiau paskaityti ir jo paskutinįjį romaną "Laimingoji kurtizanė". Ir jeigu iš tiesų šiuo romanu...

Tikriausiai daugelis yra skaitę Danielio Defo romaną "Robinzonas Kruzas". Paskatinta šiuo anglų rašytojo kūriniu, nusprendžiau paskaityti ir jo paskutinįjį romaną "Laimingoji kurtizanė". Ir jeigu iš tiesų šiuo romanu autorius visuomenėje siekė pasmerkti nedorybes ir paleistuvystes, bet jam tai nepavyko, nes itin primityviai ir paprastai, su visomis smulkmenomis papasakota realiai gyvenusios moters, istorija sukelia ne priešiškumą, o atjautą ir supratimą, kaip istorija pažįstamos, kuriai likimas nepašykštėjo keistų gyvenimo vingių, tai man šis romanas nesukėlė absoliučiai jokių jausmų, nei atjautos, nei pasmerkimo. Skaitant įstrigo vos viena D. Defo citata, kad Roksana tai velnias moters pavidalu, kurios visi poelgiai buvo juodesni už juodžiausią pragaro užkampį, kad visas jos gyvenimas - nusikaltimų grandinė ir kad kiekvienas garbingas žmogus, sužinojęs apie juos, privalo neapkęsti ne tik jos, bet ir jos vardo skambesio...

Man neužteko ryžto perskaityti ir nuodugniai ištyrinėti mano mylimos rašytojos Jurgos Ivanauskaitės knygos "Mėnulio vaikai", kadangi jau pirmuosiuose romano puslapiuose kalbama apie tai, kas paprastai man nėra aktualu - mintys...

Man neužteko ryžto perskaityti ir nuodugniai ištyrinėti mano mylimos rašytojos Jurgos Ivanauskaitės knygos "Mėnulio vaikai", kadangi jau pirmuosiuose romano puslapiuose kalbama apie tai, kas paprastai man nėra aktualu - mintys apie savižudybę. Taigi šios mintys, , susimaišiusios su kitomis mintimis apie bejėgiškumą, vidinę tuštumą, linkusios smerkti pačią save ir visa, kas mane supa, perteiktos per meninius romano veikėjų išgyvenimus, man pasirodė tiesiog žalingos ir trikdančios. Todėl aš neperskaičiau knygos iki galo.

Manau, "Mėnulio vaikai" turėtų padėti suprasti rašytojos jaunystės vidinį pasaulį, jausmus, ir parodyti tų jausmų rezultatus jos gyvenimo eigoje.

Vienas iš dalykų, kurie ypač pabrėžiami knygoje - tai be galo aistringa, net iliuziška, nelaiminga meilė vyrui. Sunkus prisirišimo jausmas neleidžia blaiviai mąstyti, o moterį paverčia tarsi vyro verge, kuri priklauso nuo jo meilės, sprendimų, dėmesio.

Tam tikra prasme šią knygą galima būtų apibūdinti kaip atskleidžiančią žmogaus vidinę krizę, dvasinį ir fizinį suglebimą. Panašus emocinis išsekimas būdingas Vakarų pasaulio piliečiams, tačiau žmonės linkę maskuoti tuos jausmus, nuginti toliau, atsiriboti nuo jų.

Gerbiu rašytojos drąsą kalbėti tokiomis temomis, išjaustai jas perteikti skaitytojams, ir, nors nenoriu pasinerti į savikritikos būseną šios knygos dėka, nuoširdžiai žaviuosi autorės kūryba.

Aš nesu literatūros kritikė ir net ne ekspertė, tad mano nuomonė ir atsiliepimas apie tokius kūrinius kaip M.Bulgakovo "Meistras ir Margarita" dažnai būna vienas: tai klasika! Paklausta apie tai, kad yra klasika aš Jums galiu...

Aš nesu literatūros kritikė ir net ne ekspertė, tad mano nuomonė ir atsiliepimas apie tokius kūrinius kaip M.Bulgakovo "Meistras ir Margarita" dažnai būna vienas: tai klasika! Paklausta apie tai, kad yra klasika aš Jums galiu atsakyti, kad klasikai nieko negali nei pridėti nei atimti. Klasika yra tai, kas išliks bet kuriam amžiuje madinga, aktualu ir vienas iš argumentų ynirtingoje diskusijoje.

"Meistras ir Margarita" - tai pirmiausiai pasakojimas apie tikėjimą, amžinąjį gėrio ir blogio konfliktą. Aš visada norėjau perskaityti šį kūrinį, nes buvau įsitikinusi, kad tai meilės istorija, dramos ir ilgas kelias iki mylimojo glėbio. Taip, tai tu gali rasti šioje knygoje, bet pagrindinė ašis apie kurią sukasi istorijos grandis yra šviesa ir tamsa.

"Niekada nieko neprašykite! Niekada ir nieko, ypač iš tų, kurie už jus stipresni. Patys pasiūlys ir patys viską duos. - Volandas". Ši mintis mane sužavėjo. Kūrinys ne tik pasakoja ketvirtojo dešimtmečio aktualijas, bet ir išryškina žmonių silpnybes, trapumą ir galima sakyti kvailumą. Pati kūrinio mintis pateikiama taip, kad pasaulyje yra teisybė, taip jau sutvarkytas pasaulis. Ar ta teisybė ateis anksčiau ar vėliau priklauso nuo mūsų veiksmų ir pastangų. Gėris ir blogis yra tarpusavyje susiję. Vienas iš pagrindinių charakterių - Volandas velnias - pateikiamas kaip dalelė tos jėgos, kuri norėdama vien blogio, gera daro. Jo darbai yra griaunantys, bet tik tenai, kur jau viskas suirę.

Pagrindiniai veikėjai - Meistras ir Margarita- yra įvedami tik kūrinio viduryje. Jie tarsi du žaidėjai, kurie yra įrankis atsatyti griuvėsiams ir kaip vėjas, nupūsti dulkes ten kur jau viskas "sudegę". Man graži ši meilės istorija, nes Margarita išlaisvina Meistrą, suteikią jam atleidimą tam, kad galėtų jis atleisti ne tik sau, bet ir kitiems. Meistro likime Volandas ne velnias-gundytojas, o teisingumo demonas. Jis atstovauja dalelei tos jėgos, kuri linkėdama blogio, daro tik gera, nes atstato išniekintą teisybę. Paleisdamas į laisvę Pilotą, Meistras šiuo gailestingumo gestu prašo atleisti kaltę ir sau, ir visiems tiems, kurie trokšta atleidimo ir nusiraminimo. Atpirkimas yra vienas - be galo ilga kentėjimų trukmė, nieko daugiau, ir atomazga tik viena - atleidimas.

Skaitytų knygų sąrašą galiu papildyti Khaled Hosseini knyga "The Kite Runner". Wikipedia rašo, kad ši knyga kelia daug nepatogių problemų, būta bandymų pašalinti iš JAV bibliotekų, o Afganistane ši knyga yra uždrausta...

Skaitytų knygų sąrašą galiu papildyti Khaled Hosseini knyga "The Kite Runner". Wikipedia rašo, kad ši knyga kelia daug nepatogių problemų, būta bandymų pašalinti iš JAV bibliotekų, o Afganistane ši knyga yra uždrausta vietinės kultūros ministerijos. Kadangi aš esu prieš visokius draudimus, tai niekam šitos knygos skaityti nedraudžiu. O kadangi aš istorijų detales greitai pamirštu, tai šita recenzija bus panašesnė į konspektą, bet skirtą ne tik asmeniam naudojimui. Reikia pastebėti, kad čia potencialiai atsikratau skaitytoju, nes tikėtina sugadinsiu pačios knygos skaitymą. Tačiau, drąsus lietuviai skaitys kaip skaitę, mes juk ne kokie amerikonai, kuriems didžiausias smūgis (tik nežinau, į kurią juostos pusę) dar prieš žiūrint filmą yra sužinoti filmo pabaigą.



Knygos istorija yra sudaryta iš trijų dalių -- trijų pagrindinio knygos personažo Amiro gyvenimo periodų: vaikystė Kabule, emigracija iš Afganistano ir brutalioji dalis. Apie pirmą dalį nėra ko daug pasakoti, tiesiog gyvenimas Kabule su vietinė egzotika ir visokiomis etninėmis-klasinėmis problemomis. Emigracija kaip emigracija -- Afganų gyvinimas JAV, bet va su fiziniu emigravimu tai buvo vaizdingas epizodas, kad reikėjo benzinvežio bake pravažiuoti Pakistano sieną nes nedorieji sovietų kareiviai priešinosi afganų norui palikti savo šalį. Aš būdamas generolu, tai neleisčiau įvažiuot į šalį, o ne išvažiuot, nes juk jei visi padorūs piliečiai išsiskirstys, tai invazijos manevrams daugiau vietos bus. Nors gal Pakistanas priešinosi afganų imigracijai?.. Ilgai užtruko skaitymas -- 10 mėnesių, tai spėjau ir primiršt.



O va trečioji dalis tai pilna visokių fokusų.



Pirma, Amiras pakviečiamas seno tėvo draugo, Rahim Khan, į Pešavarą; ten Amirui papasakojama tiesa apie jo gyvenimą, kad Amiro tarnas, Hasanas, buvo jo pusiau brolis (angl. half-brother) -- tėvas permiegojo su tarno žmona. O čia jau drama visu gražumu, nes Amiras pasijaučia dar labiau kaltas dėl to, kad labai prastai elgėsi su savo ištikimuoju tarnu, o išvis gražiausiai buvo, kai šitą vargšą Hasaną gatvėje išprievartavo, ir dėl to Amiras nusprendė atsisakyti tarno paslaugų (dėl akylam skaitytojui savaime suprantamų priežasčių, Amiro tėvas, Baba, labai priešinosi tokiam sūnaus kaprizui). Kaip ten bebūtų, Pešavare Amiras sužino, kad Hasanas yra ne tai, kad bėdoje, o nužudytas Afganistane siautėjančių talibų. Visai blogai. Bet yra viltis pataisyti reikalus, surandant ir išgelbstint gal dar gyvą Hasano sūnų -- Sohrabą.



Antra, ryžtingai grįžta Amiras į savo vaikystė pasaulį, kuris dabar yra ne tai kad pasaulis, o kažkokia fantasmagorija, kur vietovardžiai tie patys, bet viskas suniokota, o gatvėse raudonais pikapais važinėja barzdotieji ir religingieji talibai (tipinis nūdienos žinių reportažo apie Afganistaną vaizdelis tik be JAV kareivių). Charakteringas vaizdelis, kai viduryje dulkėtų futbolo varžybų akmenimis užmėtomi (nulinčiuojami), vyriškis ir moteriškė, nes neva svetimavo, o talibų Afganistanas yra ne tas kraštas, kur tai būtų toleruojama. Bet Kabule Amiras turi reikalų, todėl su savo kelrodžiu, Faridu, patraukia į vaikų namus. Ten sužino, kad vaikų namų direktorius per daug nesipriešina prekybai vaikais (pasipriešins -- nužudys arba badaus jis ir kiti vaikai ir tada visi mirs) ir, o varge!, prieš savaitę jis pardavė Sohrabą talibų vadeivai. Amiras visiškoje desperacijoje nusprendžia surasti tą talibą ir iš jo nupirkti vaiką (ta pati prekyba žmonėmis tik dėl kilnių tikslų).



Trečia, Amiras susitinka su talibu, kuriam pinigai pasirodo nė motais. Dar gražesnis vaizdas pasidaro, kai šitas talibas besirodo besąs senas Amiro priešas, kuris ir prievartavo gatvėje Hasaną, ir, o varge, šitas vienaakis monstras, vardu Asefas, atpažino Amirą, nors jis ir buvo su dirbtine barzda, o tada ir Amiras suprato su kuo turi reikalą. Situacija kažkodėl kiek primena kažkurį filmo "The Dark Knight Rises" epizodų. Aišku Sohrabas gyvas. Reikia pridurti, kad Asefas perka vaikus, nes jis yra pedofilas. Taigi, Amiras jau tokioj bėdoj, jog gyvas turbūt jau nebeišlips. Bet Asefas nėra beširdis, jis pasiūlo kautis iki galo ir kas jau bus, tas. Amiras rašytojas. Toliau seka Amiro migloti atsiminimai apie springimą savo dantimis, lūžtančių šonkaulių garsus, blaškymasi po kambarį, desperatišką juoką, etc. Bet mažasis laidynės meistras Sohrabas išgelbsti Amirą, nes sviedžia po ranka pasitaikiusį lošimo kauliuką tiesiai Asefui į akį ir ją sėkmingai išmuša.



Ketvirta, jau atomazga: pešavaro ligoninėja Amiras sveiksta, bando tvarkytis Sohrabo įvaikinimo popierius, bet kai, rodos, vienintelė galimybė tai padaryti yra Sohrabą palikti vaikų namuose Pakistane ir iš ten jį įsivaikinti, ir kai vaikas apie tai sužino, jis nusprendžia geriau persipjauti venas, nei grįžti į vaikų namus, nes patirtis sako, kad nieko nėra blogiau už vaikų namus hazara tautybės vaikus. Vėl ligoninė. Bet sėkmė vėl nusišypso. Tik Sohrabas pasidaro dar tylesnis -- judėdamas bando nejudinti oro. Tyla tęsiasi ilgai net ir gyvenant su Amiru JAV. O čia dar ir 9/11. Afganai JAV pasidaro labai bendruomeniški. Amiras or Sohrabas afganų susitikime leidžia aitvarus. Visai kaip kadais Kabule tai darė Amiras ir Hasanas. Amirui pasirodo, kad Sohrabas nusišypso, dėl aitvaro ir dėl to be galo apsidžiaugia.



Daugmaž tiek. Susidomėjusius raginu imtis knygos.

Pirmą kartą susidūriau su Stendalio kūryba. Tiesą sakant nusivyliau. Tikėjausi istorinio romano, o sunkiai perskaičiau meilės romaną, su tokiu de javu jausmu, kad skaitau Altorių Šešėly. Žiuljenas Sorelis -...

Pirmą kartą susidūriau su Stendalio kūryba. Tiesą sakant nusivyliau. Tikėjausi istorinio romano, o sunkiai perskaičiau meilės romaną, su tokiu de javu jausmu, kad skaitau Altorių Šešėly. Žiuljenas Sorelis - prancūziškasis Liudas Vasaris. Vieną dieną jis pareigingas klierikas, kitą dieną pakvaitęs dėl meilės jaunuolis. Na bet kokiu atveju, baigėsi jam liūdnai, gal dėlto, kad nemokėjo pasirinkti. Nemokėjo pasirinkti tarp moterų ir tarp savo pašaukimo gyvenime.

Knygą įvertinčiau 6/10