Buvo toks laikas, kai visi aplinkiniai, tarp kurių buvau ir aš, labai mėgo ir aukštino Sigitą Parulskį. Matyt, tai tarsi paauglystė, visiems reikėjo išgyventi šią fazę :) Kai pirmą kartą skaičiau šią knygą studijuodama...

Buvo toks laikas, kai visi aplinkiniai, tarp kurių buvau ir aš, labai mėgo ir aukštino Sigitą Parulskį. Matyt, tai tarsi paauglystė, visiems reikėjo išgyventi šią fazę :) Kai pirmą kartą skaičiau šią knygą studijuodama bakalaurą, man ji paliko kur kas didesnį įspūdį. Dabar įspūdžio nepaliko jokio. Taip, buvo įdomių minčių, elegantiško rašymo, bet dar daugiau buvo nuorodų į fiziologines ne pačias romantiškiausias kūno funkcijas.

Žinoma, po ilgo laiko pasiėmus vieną daugiau nei prieš dešimtmetį rašytą esė knygą, gal ir ne itin objektyvu vertinti, bet kažkaip kitos imti į rankas nebesinori :)

Man čia per mažai veiksmo ir, nepaisant pretenzijų į gilumą, paviršutiniška ir neišplėtota. Matyt, esė - apskritai man svetimas žanras. Arba senokai neskaičiau gerų.

Tai tiek kol kas.

Nuostabi Sigito Parulskio esė knyga "Miegas ir kitos moterys". Perskaičius pasvarsčiau, kad tai knyga, verta papildyti savo asmeninę biblioteką, kurią būtų galima bet kada paimti ir paskaityti, ypatingai savo mėgstamiausius...

Nuostabi Sigito Parulskio esė knyga "Miegas ir kitos moterys". Perskaičius pasvarsčiau, kad tai knyga, verta papildyti savo asmeninę biblioteką, kurią būtų galima bet kada paimti ir paskaityti, ypatingai savo mėgstamiausius skyrius, vis nauju žvilgsniu ir kitu kampu. Šis esė rinkinys apglėbia įvairiausias temas: nuo Parulskio asmeninio gyvenimo ir patirties, kelionių, filosofinių apmąstymų iki kasdienybės stereotipų ir vertybių klausimų. Tekstai kupini ironijos, groteskos, šaržo, paradoksų, kad perskaičius sunku pamiršti. Būtinai noriu pacituoti S. Parulskio esė ištrauką, kurią tikrai priskiriu prie originaliausių pamąstymų apie tam tikrą žmonių rūšį:

"Man asmeniškai teko pažinti tiktai vieną ateivį, kurį laiką netgi gyvenau su juo viename bute. Jis buvo gerai užsimaskavęs ir niekuo nesiskyrė nuo mūsų. Jeigu ne keistas elgesys, niekad nebūčiau net įtaręs, jog tai ne žemės gyventojas. Įtarimą man keldavo tai, kad jis nuolat manęs klausinėdavo netgi pačių elementariausių, kvailiausių dalykų, kurie tiesiog akivaizdūs. Tokie dalykai gali rūpėti tik ateiviams, renkantiems medžiagą apie mus, žemės gyventojus. Pavyzdžiui, jeigu skaitydavau knygą, jis klausdavo: "Skaitai?" O jeigu rūkydavau laiptinėje, klausdavo: "Rūkai?" Manau, kad tokiu būdu jis kokiame nors savo ateiviškame vadovėlyje aprašytą veiksmą sutapatindavo su greta užrašyta sąvoka ir, išgirdęs mano atsakymą prie šios užduoties padėdavo kokį paslaptingą kosminį kryželį ar paukščiuką. O jeigu neklausinėdavo, tai keistai elgdavosi: slankiodavo iš kampo į kampą, kartkartėmis, šnopuodamas, sustodavo prie kambarėlio, kuriame gyvenau, durų ir klausydavosi. Nematydavau jo, bet jausdavau, nes ateiviai turi labai stiprų energinį lauką, nematomais čiuptuvais prisijungia prie tavęs ir siurbia reikalingą jiems informaciją."

Taigi Parulskis tikrai stebina savo sąmojiningumu, vaizdingumu ir įtaigumu. Netradicinė pasaulėžiūra sukuria savitą Sigito pasaulį, kuriame vis giliau ir giliau norisi pasinerti. Rekomenduoju visiems paskaityti šį novelių-esė rinkinį!