Susiviliojau pažadu, jog knyga užgniauš kvapą įsileidusi į paslaptingąjį uždraustų sapnų pasaulį. Pasaulį, kuris yra paslaptingoje saloje, kurią valdo dar paslaptingesnis daktaras Zigmundas. Deja, teko labai nusivilti....

Susiviliojau pažadu, jog knyga užgniauš kvapą įsileidusi į paslaptingąjį uždraustų sapnų pasaulį. Pasaulį, kuris yra paslaptingoje saloje, kurią valdo dar paslaptingesnis daktaras Zigmundas. Deja, teko labai nusivilti. Nei kvėpavimas nutrūko, nei paslaptys sužavėjo, o ir sekančių trilogijos knygų skaityt nepanorau. Tiesiog tai, kas buvo žadėta, liko, kažkur tarp knygos eilučių...

Buvo sala. Joje - beprotnamis. Jame - beprotnamio pacientai. Tarp salos gyventojų - "vietinis" paauglys, kuris nesijaučia toks kaip visi, nes... sapnuoja. Dar yra paauglė, kuri taip pat nori daugiau, nei aplinkiniai.

Ir paauglius, ir jų tėvus, ir visus kitus salos gyventojus - tokią labai specifinę visuomenę, valdantis daktaras teigia, nors ne asmeniškai, o per savo sukurtos sistemos viršiausiuosius atstovus, jog jis sukūręs būdą kaip visuomenei padėti atsikratyti nusikalstamumo, kaip ją padaryti tobulą. Jo tobulos visuomenės sistemą įgyvendina struktūriškai sudėliotų rangų atstovai. Visi vykdo tik savo "priedermei" priskirtus įsakymus, elgiasi tik taip, kaip jiems leista, nes... kitaip elgtis jie ne tik kad nenori, bet ir neįstengia dėl paslaptingojo labai svarbaus knygoje vaisto Ichoro. Sulaukę tam tikro amžiaus vaikai "atkenčia" pilnametystės ceremoniją, kurios esmė - paversti juos "tobulais" visuomenės nariais, o iš tiesų - jie tampa tiesiog savotiškais zombiais: nesapnuoja, nesipriešina, paklusniai vykdo nurodymus, nuolankiai susitaikę su pasauliu tokiu, koks jis yra (tiksliau - tokiu, kokį jį jiems parodė), nieko nesiekia ir nieko netrokšta, kadangi niekuo labiau nesidomi, nesimoko - praranda turėtus gebėjimus, mokėjimus, kas priveda prie visuomenės žlugimo.

Visa salos paslaptis - paauglių savotiškas (per ramus, kad knygoje užgniaužtų kvapą) maištas, bei paauglio kilmė. Jo mama pristatoma kaip beprotė, iš tiesų, pasirodo iškili mokslininkė... Vienpusiškoje, bei vieno žmogaus valdomoje visuomenėje kitaip mąstantis, pažangaus mokslo siekiantis ir jį įgyvendinantis žmogus sugretinimas su bepročiu. Matyt, visi "bepročiai" kilę "iš ten pat" J Štai ir visas paslaptingumas. Kaip ir visur - atsiranda grupelė nepritampančių, savas taisykles kuriančių, kitaip gyventi norinčių, einančių prieš primestas normas ir standartus... Ir susikuria nauja dar paslaptingesnė visuomenė... Kyla karas, tiksliau - kova. Ir teisingai teigiama - neįmanoma laimėti karo su priešu, jei iš pradžių negali laimėti kovos su pačiu savimi...

Kova vyksta iki paskutinių jėgų, kažkas kažkur atsiveria, sprogsta blykčioja, moteriški balsai šnabžda... ir... Perskaičius pabaigą ir kyla klausimas: IR???? Ir kas? Ir ką? O gal ir reikia skaityt sekančias knygas? Bet jau nebesitiki, jog atsiskleis paslaptingasis Zigmundas, jog Ichoras paveiks ir mane...



Laisvės kaina yra įvairūs pavojai. [...] dažnai neįmanoma sukurti ką nors gera, nepadarius ką nors bloga.

Siužetas, kaip ir kitų Murakami knygų, sunkiai nupasakojamas. Išsiskyręs vyras (o, kaip netikėta) gauna pasiūlymą dirbti mokslininkui, atlikti duomenų perkėlimą (čia ne šiaip sau kompiuteriu atliekamas darbelis, viskas...

Siužetas, kaip ir kitų Murakami knygų, sunkiai nupasakojamas. Išsiskyręs vyras (o, kaip netikėta) gauna pasiūlymą dirbti mokslininkui, atlikti duomenų perkėlimą (čia ne šiaip sau kompiuteriu atliekamas darbelis, viskas daroma smegenyse), ir įsivelia į istoriją, vertą Murakami vardo :D Šalia pasakojama ir kita istorija, apie Miestą, kuris yra nykus, tobulai sutvarkytas, jame žmonės vaikšto be šešėlių ir gyvena.. amžinai?



Bet geriau iškart pereisiu prie nuomonės, nes tai parašyti daug kartų lengviau.

O nuomonė tokia, kad.. ar tik tai ne geriausia skaityta Murakami knyga? :o Nors turbūt galvoju taip kaskart, kai perskaitau dar neskaitytą jo kūrinį :D Žodžiu, šiame paliko įspūdį keletas dalykų:

1. Nuo pat pirmojo puslapio, nuo pirmojo sakinio prasidėjo visi mistiniai dalykėliai. Jokių išlygų šįkart, jei jau užsiimam mistika, tai nuo pat pradžių :D Kiek pamenu, kitose knygose visada bent keli skyriai būdavo tokie, kuriuose pasakojami realaus gyvenimo įvykiai, o čia viskas nutiko ne taip.

2. Pasakojama pirmuoju asmeniu. Kitose knygose būdavo pasakotojas, na, kaip ir apskritai daugelyje knygų, į viską žvelgdavom iš šalies. O dabar tarsi kartu su pagrindiniu veikėju keliaujam požemiais, minčių labirintais..

3. Nėra nė vieno vardo. Nežinom net pagrindinio veikėjo vardo, nes jis visada kalba pirmuoju asmeniu (suprantama). Nėra ir kitų vardų. Galim sutikti tik Profesorių, Bibliotekininkę, Vartų Sargą, Pulkininką ir pan. Įdomus sprendimas :)

Apskritai tai man patiko viskas. Nesvarbu, kad daug ko nesupratau (tų vietų, kuriose buvo aiškinama apie smegenų pakeitimus, sistemas ir panašius dalykėlius), bet vis tiek man labai patiko. Kaskart stebiuosi tuo logiškumu, kurį Murakami sugeba sukurti. Ta prasme.. Juk ten viskas taip nežemiška, taip tikrai nebūna, bet kai skaitai, atrodo, kad viskas savaime suprantama. Ir vienaragiai, ir smegenų modifikacijos, ir net žmonės be šešėlių. Jis sugeba viską taip sudėlioti į vietas, kad gyveni tais įvykiais ne tik skaitydama knygą, bet ir keletą dienų po to.



Labai rekomenduoju!!

Kaip ir viskas paprasta - Einšteino biografija. Iš žmogiškosios pusės Einšteino asmenybės sudėtingumas suprantamas, iš mokslinės pusės jo darbai suprantami tik pavadinimų lygyje. Ir tai nieko nuostabaus, nes eilinis...

Kaip ir viskas paprasta - Einšteino biografija. Iš žmogiškosios pusės Einšteino asmenybės sudėtingumas suprantamas, iš mokslinės pusės jo darbai suprantami tik pavadinimų lygyje. Ir tai nieko nuostabaus, nes eilinis skaitytojas knygos autoriaus nuraminamas, kad Einšteino mokslinius darbus suprato anaiptol ne daugelis, ir taip buvo tada, kai jis tuos darbus kūrė, ir taip yra dabar. Autorius pasistengė, kad pasakojimas apie Einšteiną nebūtų nuobodus ir sausas, knyga nėra chronologiškas gyvenimo ir darbų atpasakojimas. Nors Einšteinas buvo neeilinis genijus, bet jam būdingos elementarios žmogiškos, vyriškos ir žydiškos silpnybės. Skaityti verta, nes tokios knygos verčia susimastyti, kas trukdo tau pačiam siekti kažko daugiau, nei laimingai, bet nuobodžiai pragyventi savo dienas. Recepto čia nerasite, bet geri pavyzdžiai turėtų užkrėsti. Ar ne?

Les Misérables. 1862 metais Victor Hugo parašytas romanas "Vargdieniai". 3 tomai, 5 dalys, iš viso 1 704 psl.

Penkių dalių romanas Vargdieniai - vienas brandžiausių ir solidžiausių rašytojo kūrinių. Gausių įvykių verpete...

Les Misérables. 1862 metais Victor Hugo parašytas romanas "Vargdieniai". 3 tomai, 5 dalys, iš viso 1 704 psl.

Penkių dalių romanas Vargdieniai - vienas brandžiausių ir solidžiausių rašytojo kūrinių. Gausių įvykių verpete iškyla buvusio katorgininko Žano Valžano paveikslas. Apdovanotas nepaprasta jėga ir guviu protu, šis visuomenės atstumtasis siekia išsilaisvinti iš slogios praeities, grįžti į visavertį gyvenimą, susirasti šeimą, meilę. Spalvingos veikėjų istorijos rutuliojasi įtaigiai nutapytame visos epochos fone - atkuriami Napoleono I, restauracijos laikotarpio, 1830 ir 1848 m. revoliucijų ir kiti įvykiai, socialinės, moralinės laikmečio problemos, svarstoma, kas yra teisingumas ir malonė, religija ir tikėjimas, gyvai vaizduojami to meto Paryžiaus užkaboriai.

Knygoje atskleidžiami Žano Valžano gyvenimo vingius, kupinus netikėtumų ir nuoskaudų, vilčių ir abejonių, vaizdžiai pasakoja apie Paryžių ir jo žmones. Bręstanti antimonarchinei revoliucijai toliau rutuliojasi stiprios, atsitiktinumo blaškomos asmenybės istorija. Vagabundiška bohema ir svarbių permainų viltis, miesto griuvėsių ir patamsių peizažas, skurdas ir aistros - tai vis permainingo Paryžiaus veidas. Knyga įtraukia į patį sukilimo siautulį, veda painiais požeminio Paryžiaus kanalais tie­siai į jaukius senelio namus, kur, rodos, išsipildo visos jaunuolių svajonės apie nedrumsčiamą laimę kartu. Vis dėlto jų šeimos idilę sukrečia stulbinama atomazga, iš­baigianti visame romane tapomą šviesotamsį žmogaus ir žmonijos paveikslą.

Rašytojas daug dėmesio skiria pagrindinio veikėjo Žano Valžano kovai tarp savo paties gėrio ir blogio, tiesos ir melo būsenos. Romano "Vargdieniai" siužetas apipintas istorinėmis realijomis, vaizduojami sukrečiantys XIX a. įvykiai. Kūrinio personažai tarsi gyvi žmonės, turintys tiek ir teigiamų, tiek ir neigiamų būdo bruožų. Priešybė tarp gėrio ir blogio, grožio ir bjaurumo, dieviškumo ir žvėriškumo akcentuojama ir personažų asmenybėse, ir juos supančiame pasaulyje.

XIX amžiaus Prancūzija. Beveik du dešimtmečius kalėjime praleidęs ir visų atstumtas vagis Žanas Valžanas išėjęs į laisvę neatsispiria pagundai ir nusikalsta dar sykį. Rūsčiam policijos inspektoriai Žaverui Žano bausmė tampa garbės reikalu ir pagrindiniu gyvenimo tikslu. Slapstytis priverstas bėglys, bandantis išvengti teisingumo, kaltina save dėl tragiškai susiklosčiusio fabriko darbininkės Fantinos likimo ir savo pareiga laiko jos dukters Kozetės globą. Dėl jos laimės Žanas pasiryžęs viskam - net atsisakyti vagysčių ir buvusio savo gyvenimo bei pradėti naują gyvenimo etapą. Rekomenduoju pasižiūrėti 2012 metais sukurtą miuziklinį filmą, kuris paremtas Viktoro Hugo novele "Vargdieniai".

Victor Hugo (1802-1885) - prancūzų romantizmo pradininkas, žymus ir įtakingas XIX a. rašytojas. Victoras Hugo iki šių dienų išliko vienu populiariausiu prancūzų rašytojų, romantizmo klasiku.

Techninės detalės: Autorius: Victor Hugo. Leidykla: Vaga. Metai: 2010. Puslapiai: I tomas 680, II tomas 680, III tomas 344. Pagrindiniai veikėjai: Žanas Valžanas, Žaveras, Kozetė, Fantina, Marijus.

Romualdas Granauskas lieka ištikimas sau ir savo stichijai. Tik tokią prozą netikslu vadinti stichija, mat ji nėra siautulinga ir blaškanti - R. Granausko proza rami, neįnoringa, nuoširdi, jo toks rašymas nesistengia pranokti...

Romualdas Granauskas lieka ištikimas sau ir savo stichijai. Tik tokią prozą netikslu vadinti stichija, mat ji nėra siautulinga ir blaškanti - R. Granausko proza rami, neįnoringa, nuoširdi, jo toks rašymas nesistengia pranokti pats savęs, o lieka žemiškas ir sklandus. Netgi paprastas.

"Kai reikės nebebūti" yra akivaizdžiai autobiografiška apysaka, tik autorius pasakoja ne tiek apie save, o savo augintinį - šunį Bulį. Animalistinė literatūra mane patį žavėjo nebent vaikystėje, bet šią knygą malonu skaityti net nesidomint gyvūnais - vien dėl pagarbos rašytojo talentui ir jo sugebėjimui puikiai pasakoti. Sykiu per dėmesį gyvūnui R. Granauskas nejučia pasakoja ir apie save, o iš to kalbėjimo susidaro įspūdis, kad jis esąs vienišas žmogus. Štai kūrėjo žmona yra viena iš trijų pagrindinių knygos veikėjų (be paties pasakotojo ir jo šuns), tačiau apysakoje ji pasirodo tik kaip statistė, kuriai patikėta rūpintis buities reikalais, o dažniausiai - tiesiog paduoti kokį daiktą ar ko nors atnešti. Ryšys su pasakotojo (galima numanyti - ir paties autoriaus) vaikais taip pat netvirtas, atsainus: "Prieš kelias dienas paskambino dukros ir paklausė, ar šįmet jos gali atvažiuoti į mano gimtadienį. Pasakiau, kad ne, vaikai, juk neseniai matėmės ligoninėj, o aš dar nekaip jaučiuosi. Jos nuliūdo, bet jeigu ne, tai ne" (p. 76).

Knygą skaičiau paimtą iš bibliotekos. Ši buvo primarginta pastabų, o viena, pieštuku paraštėje brukštelėta ir net pažymėta data - 2012-ųjų birželio, rimtai suintrigavo: Aš nesu toks nelaimingas žmogus, kad gerai rašyčiau daug". Iki šiol spėlioju, ką skaitytoja(s) norėjo tuo pasakyti.

Knyga "Ajurveda - mokslas apie gyvenimą ir sveikatą"

Dr. Partap Chauhan



Ši knyga atskleidžia Ajuevedos mokymą iš pirmų lūpų, mat Dr. Partap Chauhan 2004 metais iš Indijos prezidento gavo "Geriausio Ajurvedos gydytojo"...

Knyga "Ajurveda - mokslas apie gyvenimą ir sveikatą"

Dr. Partap Chauhan



Ši knyga atskleidžia Ajuevedos mokymą iš pirmų lūpų, mat Dr. Partap Chauhan 2004 metais iš Indijos prezidento gavo "Geriausio Ajurvedos gydytojo" titulą. Tai knyga, XXI amžiaus žmogų supažindinanti su Ajurvedos principais, terminais ir filosofija. Pirmoje dalyje atskleidžiama Ajurvedos sistematinis požiūris į pasaulį, žmogaus kūną ir sielą, fiziologines funkcijas. Antroje dalyje pateikiami praktiniai patarimai, kaip maitintis visiems pagal Ajurvedą klasifikuojamimes žmonių tipams, kaip valgyti stresą. Taip pat pateikiami vaistažolių receptai nuo dažniausiai kamuojančių negalavimų.

Nors Ajurveda priskiriama netradiciniai medicinai, perskaitęs šią knygą įsitikinau, kad didelė šiuolaikinės medicinos dalis yra kilusi iš Ajurvedos.

Labai rekomenduoju šią knygą visiems, norintiems sveikai gyventi.

"Trobelė" - knyga sulaukusi daugybe susidomėjimo bei prieštaringų vertinimų, ypač tarp tikinčiųjų. Visi kėlė klausimą: kiek šia knyga galima tikėti ir pasitikėti? Ir man pačiai šis klausimas kilo. Tačiau viena yra...

"Trobelė" - knyga sulaukusi daugybe susidomėjimo bei prieštaringų vertinimų, ypač tarp tikinčiųjų. Visi kėlė klausimą: kiek šia knyga galima tikėti ir pasitikėti? Ir man pačiai šis klausimas kilo. Tačiau viena yra tikra - skaitydamas šią knygą gali pagyventi savą dvasinį gyvenimą.

Knygoje pasakojama apie Maką, kuris prieš ketverius metus netekęs dukters išgyvena Didįjį liūdesį, yra nusivylęs Dievu (Tėte, kaip jį vadindavo jo žmona) ir pyksta ant jo už tai, kad neapsaugojo jo dukters. Vieną dieną Makas gauna iš Tėte laišką, kuriuo kviečia susitikti ir pasikalbėti apie jo dukters Mikės paslaptingą mirtį. Makas ilgai svarstęs nusprendžia nuvykti į trobelę, kurioje buvo nužudytą jo duktė ir į kurią kvietė jį Dievas. Tuo metu ir prasideda didžioji Mako kelionė į atleidimą.

Trobelėje jis sutinka tris žmones, kurie yra prilyginami Šventajai trejybei: afroamerikietė moteris Tėtė, dailidė Jėzus ir kūrėja Saraju. Makui tenka pabendrauti su kiekvienu iš jų ir kiekvienas pokalbis paskatina Maką atrasti, kas jam trukdo gyventi pilnavertiškai. Makas prisimena savo praeitį ir mokosi atleisti prieš jį smurtavusiam savo tėvui, dukters žudikui ir pačiam sau. Kartais atleisti sekasi lengviau, o kartais sunkiau. Kaip ir kiekvienam iš mūsų. Todėl knygoje net pasiūloma mantra: "Aš tau atleidžiu. Aš tau atleidžiu. Aš tau atleidžiu." Kartojant šiuos žodžius galima priartėti prie tikrojo atleidimo. Tačiau tikrasis atleidimas ir palengvėjimas ateina tada, kai Makas leidžia sau išgyventi visus jausmus: ir pykti, ir nusivylimą, ir kaltę, ir gėdą, ir liūdesį.

O išmokęs atleisti ir atleidęs savo skriaudėjams, Makas iš naujo pažįsta ir meilę. Išmoksta mylėti be sąlygų, taisyklių ir išankstinių nuostatų. Supranta, kad gali mylėti ir tuo pačiu išgyventi pykti, nepasitenkinimą, nusivylimą. Šioje knygoje gražiai parodoma, kad šie jausmai vieni nuo kitų neatsiejami: jei jau myli, tai ir pyksti, ir verkti iš meilės. Kartais tai būna meilės artimajam, kartai meilė sau. Tačiau kiekvienas išgyvenamas jausmas yra svarbus ir tik išgyvenus juos, gali įveikti ir Didįjį liūdesį.

Didysis liūdesys savo požymiais ir bruožais primena ilgai trunkančią depresiją, kurią lėmė išgyventa krizinė situacija (šiuo atveju, dukters netektis). Depresija siejama su pilkais ir juodais atspalviais. Tuo tarpu knygoje paminima, kad sielai reikia spalvų, o "jausmai - tai sielos spalvos". Todėl gali būti, jog žmogui išsivaduoti iš depresijos gali padėti išmokimas pažinti savo jausmus.

Tikriausiai, jau pastebėjote, kad daug dėmesio knygoje skiriama tikėjimui ir religijai, galima aptikti daugybe įvairiausių krikščionybės simbolių. Skaitant knygą, galima pajusti raginimą kitu žvilgsniu pažvelgti į tikėjimą, Dievo ir Bažnyčios sampratą, laisvės sąvoką. Visa tai gali nuskambėti kaip raginimas atsigręžti į Dievą. Tačiau aš norėčiau pasiūlyti į visa tai, kas aprašoma knygoje, pažiūrėti kitu kampu. Norėčiau pasiūlyti paieškoti kiekviename iš mūsų slypinčios Tėte, kuri mus sušildo, paguodžia ir nuramina. Pabandykime atrasti, kas yra mūsų kiekvieno kūrėja Saraju, kuri vis kuria mūsų sielos sodą. Susipažinkime su savo dailide Jėzumi, kuris pasirūpins, kad viskas būtų sutaisytą ir tvarkinga. Tegu šios pažintus ir atradimai būna priminimas, kad kiekvienas mes savyje turime jėgų išgyventi krizę, tik reikia įsiklausyti į save.

O įsiklausyti į save, gali padėti ir ši knyga, kuri padės gyvenime atsirasti dar daugiau spalvų, suprasti, kad ne tik mes gyvename pasaulyje, bet ir pasaulis gyvena mumyse.